Aš kartais pajuntu – už nugaros man stovi
kažkas. Atsisuku: našlaujanti tyla.
Lyg būtų stumtelėjęs kas mane į griovį,
ar būtų tykojus įtūžus pasala.
Arba – pasijuntu dienų klastinguos vingiuos
lyg būčiau personažas pjesės užmirštos.
O savo atminties kampučiuose skirtinguos
slepiu žinojimą: ir vėl pasikartos!
Gyvena žmonės – kaip kas nori, kaip išmano,
o aš gerai nesuprantu, kaip gyvenu.
Tik neatimkit iš manęs šešėlio mano,
kuris neleidžia man pavirsti bastūnu.
Nemoku aš gyventi neklaidingai, oriai
Prie vandenų – ir ūkanotų, ir šaltų.
Gyvenimą aš susikursiu – kokį noriu –
Iš paukščio plunksnų, skrendant pamestų.
Kas į ką išmainys
Po erdvių, po laikų, po žuvų ir žmonių –
veidrodžiai ir šešėlių šešėliai raibi.
Po vilčių ankstesnių, po jausmų vėlesnių –
labirintai pasąmonės keturgubi.
Ir nuo šitos keistos (gal kaltos) valandos,
man atrodo, ir žodžių daugiau nebėra.
Tik ženklai laikinumo, kaip ir visados,
tik nykios esantybės pavargus tvyra.
Štai nuskendo jau upės ir jūra taip pat.
Žvėrys uodžia vis orą ir dairos mąsliai.
Žodį dar suradau, bet kalba bus trumpa:
mes visi dabarties nuvaryti arkliai.
Kone viskas šioj žemėj – tiktai pažadai.
Nuolat šaipos iš mūsų bet koks esinys.
Tik sapnų kristalus po nakties atradai.
O gyvenimą šį – kas į ką išmainys?
Iš lėto švinta...
Toks karštas, geliantis gyvybės virpesys.
Iškelkime aukštyn liepsnojantį žibintą –
apšvieskim tai, kas šiandien mums matyt užginta,
ką apgina kiekvienas mūsų judesys.
Pulsuojanti daiktų būtis ir esatis
savos energijos kol kas dar neiššvaistė,
anapus šypsenų – poliarinė pašvaistė,
o šiapus – šaltversmiai ir išmintis rūsti.
Apsiautusioje atmintį šioj migloje –
nyku. Ir nieko nepažinta, negrąžinta.
Minčių pilkšvoj dykumoje iš lėto švinta,
tačiau kažkas ilgam dar pasiliks joje.
O gatvės vingyje, beje, bet kuriame
sutinkam tuos, kurie kažką nuo mūsų slėpė.
Ir dovanas visiems dalys štai ši palėpė.
O durys trankos, trankos tuščiame name.
Apsirenki erdve
Kaitroje peršuliai, nuogąstys išsilydė.
Gal jų liko kažkiek atminties miglose.
Apsirenki erdve, apsirenk begalybe.
Susisiek su žvaigžde – nors mažyte, vėsia.
Ir išgirsi: žvaigždynai bilsnos viens į kitą.
Jie panašūs į mėlyną ilgesį bus.
Nusileisi atgal. Stebsies – nieks nepakito.
Daug esybių laimių̃ tavyje atsibus.
Tartum pėdsakas vos pamatyto bolido
pasiliks vaizdinys – toks trapus ir jaudrus.
Visos tvoros ir akmenys šelmiškai žydi.
Šit ir oras siūbuoja. Jisai – toks žiūrus.
Iš anapus tamsos, iš akivarų tų,
kur ne vienas aržos, niūrio atsikratys,
eis ateis čia kažkas ir balsu klaus keistu:
– Ką gi slepia benamė daiktų prigimtis?
Sklinda, sklinda balsai žalsvame bėgesy
vandenų ir žolių – iš balandžio, iš to,
kurs pražydo kadais, žydo man pirmąsyk.
Kur dabar? Kur paskui? Kur galiausiai sustot?
Gyvenimą lyg malkas
Ir už skaudį, už džiaugsmą mums reikia mokėti.
Gal todėl ir niūra, gal todėl atžara.
Bet sunkiausia žiūrėti pro langą dulkėtą,
už kurio, tu žinai, kad jau nieko nėra.
Šit jau perskrodė paukštis regėjimą tavo –
gal dar pančioja kojas grublus apšalvys.
O šit šauksmas jaudrus iš kažkur atsiūbavo,
ir tave šitas šauksmas visur pasivys.
Mums norėtųsi kartais gyventi dar alkais.
(Aš prieš ąžuolą šventą su kriviais meldžiaus.)
Bet gyvenimą savo kapojam lyg malkas:
šičia jo gal daugiau, o tenai – gal mažiau.
Mito tęsinys
Aš praplaukiau pro savo tolstančius metus,
ne vien tik savo – ir kitų. Kančia bergždžia
ir džiaugsmas bergždžias, jeigu vos kelis kartus
sustojai ties vieta skaudžia ir apmaudžia.
Nauja data kol kas dar neapčiuopiama.
O kasdienybė – tai tik mito tęsinys.
Jinai nueidama ar vėl sugrįždama,
žiūrėki, kažkada pradings, visai išnyks.
O kas gi prieš akis? Ar vėl diena trumpa,
ar ilgas vakaras, o gal naktis ilga?
Jau tuščios akys; kaulai – vis labiau trupą –
Regėjimo gilaus Pradžia ir Pabaiga.
Kitų būtybių valanda
Peizažas užmirštas. Žalsvai, bet nelengvai –
tarytum kas užmintų tebegyvą randą.
Ir klaidžioja kažkur pagoniški dievai,
bet niekur priebėgos ramios nebesuranda.
Stovėkim čia, šešėlyje štai šio portalo,
kol visos upės plaukt staiga atgal pradės.
Stovėkim, kol visi veidai dar neišbalo,
kol šiapus ir anapus nebeliks brydės.
Nelyg paklydusių klajojimas ratu,
vislaik čia užsuka kas nors ir pasilieka.
Atšniokščia vandenys, tačiau jie be krantų,
ir sprunka atgalios, net nepasakę nieko.
Šit iš dangaus jau ežeras čia nusileido
ir meldžia jis: įspėkit vardą. O skauda
ne vieno perkreipė ir suraukšlėjo veidą.
Prasideda kitų būtybių valanda.
Aš turiu...
Traška dienos po kojom tarytum ledinės.
Gal kam jas atiduot, o galbūt – ir parduot?
Bet sustoju sutrikęs, šiek tiek nusiminęs:
virš manęs ūkia miškas, dainuoja vanduo, –
o kažkur nuo manęs bėga šiekštas pamėlęs.
Žvaigždės – pirmosios mėlynos žaizdos dangaus.
Aš girdžiu: netoliese jau šūkauja gėlės.
Kas šįvakar į sielą žmogaus įsigaus?
Kas – į formas daiktų – nebylių, netvarių?
Betgi šitas žinojimas blėso išblėso.
Aš dabar tiktai atplaišą sapno, jau vėsią,
ir lietaus, jau nuūžusio, aidą turiu.
Turi ką pasakyti ir moka kaip pasakyti...Ir ką gi?...Pospostpostai - tai tik šešėlis tikros poezijos...Bet mūsų poezijoje vis tiktai...IR ARKLYS ARKLIO DYKAI NEKASO...Beraščiai giria grafomanus, grafomanai giria šyzikus,šyzikai skaito beraščius...Valio...O Jonas ...juos visus analizuoja ir iš jų juokiasi
per poezijos pavasarius ir kitus festivalius skaitote verstine, beje, informacine poetu kuryba, kuri daug daugiau informatyvesne nei si, jono jaksto. nes musiskiu kurpalis tera svaiciojimai ir nuklydimai, susije su kitu galu arba psichodelika. duok Dieve, glaustumo, prasmes ir isgyvenimu. sitas eina ta linkme. ir dar galime pasitelkti juodaji humora, jau senas tradicijas, betgi pakaks vien aprasineti savo nelaimingus jausmus ar patirti. turetu buti kazkas daugiau, visaapimancio, kad ir per save pati, jei esi asmenybe, o jegu nesi, tada sakes, geriau sleptis po lapais. betgi kodel? jei visokios vidutinybes reguliuoja visu likimus? tada pamirskite zodi: sleptis po lapais ir eikite i eterius - eikite, nes visi kiti labiau drasus ir maziau reikalingi uz tuos, kurie nedrista ten rodytis, laukia valandos, kuri galbut niekada neateis, nes reikia pagaliau Marijos zemeje ismokti pasakyti, kad esi ne tik nuolankus, bet ir matai, kad kitas nera nuoklankus ir elgiasi nekrikscioniskai. kad atsiranda tokiu, kurie naudojasi kitu nuolankumu ir apsimeta krikscioniais savo naudai, matyt, jau nusisnekejau, eiliu autorius cia nieko detas, tiesiog kalbu....
Nors TATANKA nelabai sugaudo savo mintis, bet JIS(Ji) vis tiktai teisus.Jo(Jos) potekstė gili, kaip Nemunas ir srauni kaip Vilnelė.Norėčiau su Juo(Ja) susipažinti..Kas Tu (Ji) esi? -mano sielos atgarsi ar Aide?
tai dabar jau padirbėjote, paskaitėte tai, kas buvo skaitoma ir užpilsit visus skaitysimais progiesmiu Jakšto eilėraščiais? gal geriau darykit programą iš Radausko arba Marcinkevičiaus - tikrai visiems patiks, o ir Jūs veidu į salotas nekrisit
negražu ir negerai lyginti. vieną savo pagimdytą vaiką su kitu. o ypač laikytis stereotipų. mes mylime marcinkevičių, radauską, marčeną, kudirką, binkį, salomėją, degutytę, cieškaitę, bernotą, a.a. (ne ata) jonyną, ("kaip saulė, nukirsta galva", - tą iš zarasų krašto, pavardės nepamenu, nes negarsus, bet tai nesvarbu, kad negarsus, vietoj to kad rašytų eilėraščius toliau, jis visą savo gyvenimą paskyrė kitų genialaus poeto visų eilėraščių vertimams), o kitų nelabai, nes neskaitėme, nesidomime ar ignoruojame, betgi j.j. irgi nė kiek ne silnesnis, todėl nereikėtų žasiti pavardėmis.
Retas efektas. Rodos tik keli eilėraščiai, keli žodžiai. O ir kelis kart perskaičius, tik auga jų vertė. Žiūriu į komentarus. Komentatorius. Ir prisimenu kaip šūdžiai baltušį apriejo. Tokie pat. Kas jus siūndo? Pasikliovėt anonimišku? Tykiai bezdat viešumoje ir apsimetat kad ne jūs smyrdit?