Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-07-04 nr. 3197

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• René-Guy Cadou.
TAS KURIS ATSITIKTINAI ĮEINA
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
PER LIETŲ Į KERNAVĘ
5

LITERATŪRA 
 Eglė Kačkutė.
ŠKOTIŠKASIS ROJUS
4
• Emilija Liegutė.
DIEVIŠKOJI MEILĖ
1

KNYGOS 
• „TARSI DEIMANTAS“
• „DAKTARO KAZIO BOBELIO POLITINĖ BIOGRAFIJA“. PIRMA KNYGA. „TARNYSTĖ LIETUVOS LAISVĖS BYLAI“2
• „ŽMOGAUS PAŽINIMAS“
• „ŽAIDIMAI, KURIUOS ŽAIDŽIA ŽMONĖS“1
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

KINAS 
• LAIKAS, KURIAME GYVENOME8

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
IŠLIKUSI RŪŠIS
• Nijolė Nevčesauskienė.
KARTAIS TYLA PASAKO DAUGIAU
• Nijolė Nevčesauskienė.
KULTŪROS PAVELDAS – DAILININKŲ TAPYBOS ISTORIJOSE
2

MUZIKA 
• Beata Leščinska.
KETVIRTĄ KARTĄ
2

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PASKUTINĮ KARTĄ ATNAUJINAMA VALDOVŲ RŪMŲ INTERJERO VERTYBIŲ PARODA
3

POEZIJA 
• AURELIJA STANKUTĖ20

PROZA 
• Genovaitė Bončkutė.
JI GALI JUS NET SUŽALOTI!
13

VERTIMAI 
• Reşad Mecid.
RUGSĖJO 10-OJI

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
GROŽIS GALI BŪTI BJAURUS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
KURTAS VONNEGUTAS: PACIFISTAS, KURIAM DIEVAS BUVO MUZIKA
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
TIBETAS IR ŠIAIP BAIMĖS
3
• MASINĖ KULTŪRA – DRAUGAS, PRIEŠAS AR KAIMYNAS?2

KRONIKA 
• VIENI NIEKAI
• Stanislovas Abromavičius.
ĮTEIKTOS LITERATŪRINĖS J. AISČIO PREMIJOS
2
• BLOGDARYSTĖ2

DE PROFUNDIS 
• TAI NĖRA KRITIKOS STRAIPSNIS16
• Aldona Koirienė.
ATSARGIAI – GĖLĖTI FUTURIZMAI!
3
• Artūras Liutvinas.
DRAMA
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

LITERATŪRA

ŠKOTIŠKASIS ROJUS

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
A. L. Kennedy
Autorės nuotrauka

Škotė A. L. Kennedy šiuo metu yra viena įdomiausių britų rašytojų. Jos kūrybą plačiai aptaria šiuolaikinės literatūros tyrinėtojai (reta šiuolaikinės britų literatūros konferencija arba straipsnių rinkinys apsieina be jos kūrybos analizės), ji įtraukta į universitetų programas, didžiausi literatūrai skirti laikraščiai, pavyzdžiui, „Times Literary Supplement“, jos knygų recenzijoms skiria didelius plotus. 2007 m., po beveik dviejų dešimtmečių literatūrinės karjeros, galybės Škotijos literatūros apdovanojimų ir kelių mažiau reikšmingų nacionalinių britų premijų, už naują ir, manau, geriausią romaną „Day“ („Dėjus“) A. L. Kennedy pagaliau pelnė vieną populiariausių Didžiosios Karalystės literatūros apdovanojimų, „Costa“ premiją, anksčiau žinomą kaip „Whitbread“1. Šių metų pradžioje leidykla „Versus aureus“ išleido 2004 m. A. L. Kennedy romano „Paradise“ („Rojus“) vertimą (vert. Irena Jomantienė, red. Bronė Viniavičienė). Dauguma šiuolaikinės britų ir prancūzų, ypač moterų autorių, literatūros vertimų į lietuvių kalbą yra lengvo turinio, populiarūs kūriniai, todėl malonu, kad atsirado drąsuolių, kurie ryžosi imtis rimtos, netgi elitinės, visomis prasmėmis sudėtingos literatūros vertimo, iš vertėjo reikalaujančio aukštos kvalifikacijos.

Nuo pat pirmojo A. L. Kennedy apsakymų rinkinio „Nakties geometrija ir Gaskadeno traukiniai“ (1990) populiariuose ir enciklopedinio tipo leidiniuose jos kūryba apibūdinama kaip stilinga, įmantri, niūri, persmelkta savotiško humoro, neretai paminima, kad ji tyrinėjanti vienišų, nelaimingų, prislėgtų moterų gyvenimus. Svarbiausia A. L. Kennedy kūrybos vertybė yra rašymo kokybė, pats tekstas, turtinga ir savita kalba. Būdama literatūrinė, ji tuo pačiu metu ir natūrali. Dialogų ir monologų tarmės, kiekvienam personažui parinkti žodžiai, net keiksmažodžiai ir kalbėjimo maniera daug ką apie juos pasako. A. L. Kennedy stilių galima pavadinti sykiu rafinuotu ir betarpišku. Pasakojimas pateikiamas pagrindinio personažo-pasakotojo, dažnai kenčiančio nuo kokios nors patologijos ir todėl ne itin patikimo, akimis. Romano „Rojus“ pagrindinė veikėja Hana Lakraft yra alkoholikė. Tai jos gyvenimo ir tapatumo esmė. Kaip daugelis A. L. Kennedy kūrinių, šis parašytas pirmuoju asmeniu. Romanas intymiai ir tikroviškai (kuo įtikinamiau pavaizduoti jai tolimą patirtį – vienas svarbiausių autorės sau keliamų kūrybinių reikalavimų) pasakoja apie moters, kenčiančios nuo tokios priklausomybės, egzistenciją, ja nesižavint ir nemoralizuojant, personažui suteikiant sudėtingą asmenybę ir orumo, kurio verta kiekviena žmogiška būtybė. Tai, kad A. L. Kennedy daugiausia domisi moterų gyvenimais, nėra visai tiesa. Galbūt suskaičiavus visus jos kūrybos protagonistus, moterų ir būtų daugiau, bet panašu, kad ji vis labiau, o ypač naujame romane, susitelkia ties žmogaus padėtimi, jos sunkumu, paradoksais. Antruoju asmeniu parašyto romano „Dėjus“ pagrindinis personažas ir pasakotojas yra vyras Alfredas Dėjus, buvęs karo belaisvis, kuris 1949 m. dirba statistu filmuojant filmą apie Antrąjį pasaulinį karą ir tokiu būdu tarsi iš naujo išgyvena karo patirtis, permąsto savo dalyvavimo jame priežastis ir prasmę, lygina skausmingas savo patirtis iki karo su karo atnešta kančia ir... (sic) teigiamais išgyvenimais.

Fizinei, dvasinei, emocinei ir apskritai kančiai šiuose romanuose ir A. L. Kennedy kūryboje skiriama daug vietos. Pačioje romano pradžioje (ir dar daug kartų) Haną matome kenčiančią nuo vienatvės, iššvaistyto gyvenimo, alkoholizmo, imuninės sistemos kracho ir meilės. Alfredas taip pat kenčia – nuo tėvo smurto, bejėgiškumo prieš jį, motinos ir draugų netekties, karo ir meilės. Kančia, kuri vaizduojama groteskiška ir kuriai nevalia pasiduoti, A. L. Kennedy kūryboje yra svarbiausia žemiškos egzistencijos paradigma. Tai pradinė visų jos personažų būsena, iš kurios jie stengiasi išsivaduoti siekdami romantinės meilės, tai yra kontakto su kitais žmonėmis. Visų A. L. Kennedy romanų (apsakymuose taip būna ne visuomet) pasakotojai-protagonistai dažniausiai jau kūrinio pradžioje įsimyli bei yra mylimi, o tai juos daro dar trapesnius ir labiau pažeidžiamus, tačiau sykiu stiprius ir be galo kūniškus. Hana įsimyli dantų gydytoją ir alkoholiką Robertą, su kuriuo kartu geria ir mėgina išsigelbėti iš šio liūno. Alfredas Dėjus, dvidešimt penkerių metų kareivis ir nekaltas berniukas, įsimyli ištekėjusią moterį, su kuria netiesiogiai kartu laukia iš karo grįžtančio jos vyro ir, žinoma, mylisi.

Skaitytojas neretai taip ir nesužino, kaip toji būtybė, iš kurios sumišusio ir nepatogaus vidinio pasaulio žvelgė kelis šimtus puslapių, atrodo. Tačiau daug patiria apie perversijas, baimes, nesaugumo jausmą, traumuotą vaikystę, seksualinį gyvenimą, troškimus bei tai, ką ir kaip ji arba jis mano apie pasaulį ir aplinkinius, kurie pasakotoją-protagonistą erzina normalumu arba dar didesniu iškrypimu. Gerai tai, kad šis bekūnis suirzęs ir psichinės pusiausvyros netekęs personažas visuomet turi nepaprastai lakią vaizduotę, labai keistą, gal kiek nepadorų, bet nepiktą, švelnų ir dažnai graudų humoro jausmą. Turint omenyje visus minėtuosius dalykus, dėl kurių skaitytojui gali nesinorėti su ta būtybe ilgiau leisti laiko, pastarasis bruožas ją daro patrauklią ir įdomią. Britų akademikas ir šiuolaikinės britų literatūros žinovas Jonas Cookas vieno viešo pokalbio metu yra sakęs, kad A. L. Kennedy knygos jį verčiančios juoktis. Itin savotiškas humoras, kuris sudaro rašytojos požiūrio į kančią esmę, lemia ir jos kūrybos specifiškumą. Štai kad ir romano „Rojus“ uvertiūra. Po kažkokių išgertuvių, – Hana neprisimena kokių, su kuo ir kur, – ji pagaliau atsitokėja oro uosto viešbučio pusryčių salėje ir mėgina įvertinti situaciją:

„KAIP TAI NUTINKA – ilga istorija, ir visada taip.

O pradžia visuomet tokia: esu čia. Šiame kambaryje, kaip dėžė jis pernelyg platus ir todėl nejaukus, o murzinos žemos lubos užtraukia smegenis slogia klaustrofobijos migla. Man iš dešinės – milžiniškas laikrodis kaip vaikų darželyje ar pagyvenusių žmonių pensione: riebūs, ryškūs skaičiai, tarsi nupieštos storos rodyklės šaukte šaukia valandas, rūpi jums tai ar ne. Rodo 8:42 ir tiksi toliau. Iš viršaus gelia geltona šviesa.

8:42

Nežinau tik – ryto ar vakaro. Ir kaip matau – rytas tai ar vakaras, geriau ilgiau nei 8:43 čia nereikėtų painiotis.

Regisi vienam kumštyje gniaužiu raktą. Jo kabutis iš nuodingai žalio, peršviečiamo plastiko, o forma kaip pabuvusio negyvėlio ausis, jei išpūstumei ją iki patologiško dydžio. Numanau, jog tai turėtų būti lapas, nes lyg ir stengtasi pavaizduoti stiebelį, lapo gysleles. Veikiausiai turėčiau juo grožėtis, nesipiktinti, nes žmonės mėgsta medžius ir lapus. Bet aš lapų nemėgstu, net tikrų.

Užtat pasakysiu jums, ką tikrai mėgstu, ką dievinu: stačiai į tai dabar žvelgiu, kaip tik dabar, dievišką dalyką, nieko gražiau neregėjau nuo 8:41. Kalbu apie savo kitą ranką – tą, kurion nepakliuvo lapas.

Tai skystis.

Man tikrai patinka skysčiai.“

Kiekvienas pagirias išgyvenęs žmogus greitai pažins skausmingą ir komišką būseną, kuomet visaapimantis fizinis negalavimas – spaudžiama galva, gerklė, drebančios galūnės, padidėjęs jautrumas ir visi kiti nemalonūs pojūčiai perkeliami į aplinką, tarsi ji ir būtų tą negerumą sukėlusi. Svarbus ir žvilgsnio fokusavimas, žiūrima prieš save, vengiama judėti, koncentruojamasi į paskiras kūno dalis, paaštrėję pojūčiai aplinkos daiktus išdidina iki „patologiško dydžio“, o tvarkos simbolis laikrodis kelia itin didelį susierzinimą bei praneša apie pagiriotojo autsaideriškumą, netikumą, prasižengimą.

Dar viena A. L. Kennedy kūrybai būdinga ypatybė – būdas vaizduoti perversijas ir jų sukeliamą bei apskritai kančią. Kančia netikėtai pašiepiama, tačiau už kiekvieno A. L. Kennedy personažo įvykdyto ar patiriamo baisumo, nusikaltimo, smurto juntamas autorės švelnumas ir dėmesys žlugusio arba žlugdomo žmogaus žmoniškumui, nemariai ir būtinai teigiamai jo esmei. „Dėjus“ yra romanas apie karą, kuriame nevengiama žiaurumo, prievartos, smurto scenų, tačiau išvengiama bet kokio perdėto vyriškumo demonstravimo arba atvirkščiai –­­ sentimentalumo, nes dėmesys sutelkiamas ne į baisumus, o į žmogaus būseną jų metu, kuri A. L. Kennedy pasaulyje visuomet yra sudėtingesnė nei galima manyti. Kiekvienoje fizinėje ar kitokioje kančioje glūdi trapus malonumo krislas, kiekvienoje neįmanomiausioje situacijoje žmogaus psichika elgiasi taip, kad apsaugotų jį nuo absoliutaus blogio ir suteiktų jėgų arba priemonių gyventi toliau. Karas interpretuojamas ne kaip blogio metafora, jo šaltinis, bet kaip viena žmogaus kuriamų blogio formų, vienas gyvenimo aspektų, kuris jį daro nesaugų. Dėjus sako sau: „It‘s only people who can harm you. You can never be scared enough of them“ („Tik žmonės gali tave nuskriausti. Niekaip negali per daug jų bijoti“). Karas vaizduojamas kaip blogis, kuris gali ištikti bet kada, kurio reikia nuolat saugotis ir nuolat budėti. Taikiu metu gyvenančios Hanos aplinka ne mažiau pavojinga nei kariaujančio Alfredo, o jo paties palikti smurtautojo tėvo niokojami namai gal ir dar pavojingesni.

Įspūdinga A. L. Kennedy kūrybos ypatybė yra atmosferos įtaigumas. Autorei ne taip svarbu įvardyti įvykį, kiek sukurti jo nuotaiką, iš pradžių pakviesti skaitytoją tą įvykį pajusti, išgyventi ir tik paskui šį tą apie jį sužinoti. Todėl jos pasakojimas ir yra toks takus ir neretai net keletą puslapių neaišku, apie ką personažai kalbasi, mąsto arba ką veikia. Ši jos kūrybos ypatybė yra vienas didžiausių iššūkių vertėjui. Todėl malonu pastebėti, kad Irenai Jomantienei daugelyje vietų pasisekė pagauti ir atspindėti saldžiai rūgščią „Rojaus“ nuotaiką, nenutolti nuo pasakojimo tono.

iliustracija

Tačiau labai apmaudu pripažinti, kad vertime palikta nemaža klaidų. Pirmiausia, tai paprasčiausios spaudos klaidos (net autorės pavardė vidiniame viršelyje atspausdinta su klaida), kurios skaitant erzina, o kartais ir iškraipo prasmę. Paviršius vertime tampa „paviršumi“ (p. 40), po kojų vietoj viskio ima teliūskuoti „viskas“ (p. 189), ji virsta „juo“ (p. 84) – ir taip būtų galima vardyti toliau. Antra, sunkiai pateisinami pažodiniai vertimai. Pavyzdžiui, teatime (vakarienė) išversta kaip „arbatos metas“ (p. 33), clear soup (buljonas) – „skaidri sriuba“ (p. 43), o judantis žaisliukas virš vaiko lopšio (mobile) – „mobilieji baldai“ (p. 169). Kai Hana stengiasi stropiai, uoliai linktelėti senutei (give a painstaking nod), lietuviškame tekste ji linkteli „vargingai“ (p. 81). Vienas Hanos sugėrovų originale apibūdinamas kaip keistų akių žmogus (funny eyes), tačiau vertime jis tampa „juokingų akių ponas Brydas“, o baras, kuris, anot Hanos, yra tarsi jų (jos ir Roberto) namai (our place), vertime yra „mūsų vieta“ (p. 88). Robertui labai prisigėrus, o Hanai dar ne, ji pyksta, kad jis negali daug išgerti, ir originale sako jam: „You can‘t take your drink“, o vertime: „nepakeli savo stiklo“ (p. 292). Deja, panašių pavyzdžių yra ir daugiau.

Matyti, kad vertėjos stengtasi išversti savotišką, nekasdienę autorės kalbą, o tai padaryti iš tiesų labai sunku, nes standartine anglų kalba parašytame romane kur ne kur, ypač dialoguose, atsiranda tik Škotijoje vartojamų žodžių ir frazių. Žinoma, tai metodologinė problema, dėl kurios nesutaria viso pasaulio vertimo teoretikai ir praktikai. Viena populiariausių, bet, nežinia, ar geriausių strategijų, – naudoti tarmiškus lietuvių kalbos žodžius, pavyzdžiui, žemaitiškus. Jei škotiškas akcentas arba žodis tekste turi politinę potekstę, tokia strategija nepasiteisina, nes žemaičių ir lietuvių santykiai negali būti vienareikšmiai prilyginami škotų ir anglų santykiams, tačiau šiame romane politinė užuomina yra tik viena ir visur kitur būtų galima taikyti analogiją. Ši strategija tinka ir vienoje vietoje vertėjos sėkmingai pritaikyta, kai norima pažymėti vieno kurio personažo žemą išsilavinimą arba žemesnę socialinę klasę. Ūkininkas, kuriam Hana parduoda kartonines dėžutes vaisiams, jai sako: „Is there something the matter, hen?“ Vertėja pavartojo tarmišką variantą: „Ar kas nors atsitiko, vištela?“ Kita strategija, kurią pasirinko Irena Jomantienė, yra tiesiog ignoruoti tarmės specifiką ir žodį arba frazę versti į bendrinę lietuvių kalbą. Škotiškas „loch“ verčiamas kaip „ežeras“ ir tai pateisinama, tačiau škotiškos frazės, turinčios tam tikrą semantinę reikšmę, pažodžiui verčiamos į bendrinę lietuvių kalbą, jau tampa stiliaus iškraipymu. Hana, norėdama paguosti mėginantį mesti gerti Robertą, kuris ką tik išgėrė viskio, glaudžia jį ir sako: „I know. But let it be. Let it go now. That‘s my man. Let it go. Let it go, my good lamb.“ Šie škotiški posakiai, reiškiantys meilumą, švelnumą ir dažnai sakomi vaikui, į lietuvių kalbą išversti: „Aš žinau. Bet leisk ir ateis. Tegu dabar taip būna. Išmesk visa tai. Gerasis mano mielas žmogau. Išmesk mano avinėli, meilusis mano“ (p. 140). Stilistiškai teisingas yra tik paskutinis kreipinys –­ „meilusis mano“, nors galima ginčytis, ar jis skamba natūraliai. Netiksliai išverstos frazės „let it be“ ir „let it go“. Vienas vertimo variantas galėtų būti: „Aš žinau, bet tebūnie. Pamiršk tai. Na va, šaunuolis. Pamiršk. Pamiršk, meilusis mano“. Tokių nenatūralių pokalbių vertime yra ne vienas.

Kita svarbi A. L. Kennedy kalbos ypatybė ta, kad jos dialogai nepaprastai gyvi ir tikroviški, o lietuviškas tekstas dažnai skamba dirbtinai. Sunku suprasti, kodėl vertėja tiesiog nevertė to, kas parašyta, nesirinko kasdienių frazių, kurias kalbėdamiesi vartoja dauguma lietuvių. Kad ir toks pavyzdys. Hana ir du alkoholikai, kurių vienas – recidyvinis nusikaltėlis, sėdi blaivybės klinikoje ant sofos prieš televizorių ir kalbasi apie mėgstamiausius svaiginimosi būdus.

‚So you chew on foam.‘

‚That‘s the sickest fucking thing I ever heard. Who the fuck would even think of it?‘ (...)

‚Foam. I‘m telling you.‘

Vertime:

– Reikia kramtyti putą.

– Šlykštesnio šūdo nesu girdėjęs. Kam, po galais, tai šautų į galvą?

– Putos, aš jums byloju. (p. 210)

Sunku būtų įsivaizduoti vieną alkoholiką recidyvistą sakant kitam: „Po galais, aš tau byloju.“ Arba vieną įgėrusį žmogėną aiškinantis santykius taip: „Maniau, tu susiutai“ (p. 84), kai vietoj labai kasdieniško angliško „I thought you were pissed off“ galima pasakyti: „Maniau, aš tave užknisau“. Keiksmažodžių gausa –­ vienas sunkiausių romano aspektų vertėjui. Šiuo atveju galimos kelios vertimo strategijos. Viena jų – vartoti norminius lietuviškus keiksmažodžius, tai I. Jomantienė dažnai ir daro. Pavyzdžiui, įprastą, bet labai grubų anglišką „fuck“ ji verčia „po perkūnais“, „velniop jį“, „po velnių“ ir t. t. Toks variantas kai kur tikrai tinka, juolab kad A. L. Kennedy nevartoja tikrojo „po velnių“ ir „velniop“ atitikmens anglų kalboje damn you arba damn. Tačiau autorė ne veltui sąmoningai renkasi tikrus keiksmažodžius, tai yra žodžius tabu, todėl reikėjo nepabijoti ir paieškoti nenorminių, į lietuvių kalbos žodyną neįtrauktų keiksmažodžių. Kita man iki šiol negirdėta ir, manau, netikusi keiksmažodžių vertimo strategija, kurią naudoja I. Jomantienė, yra juos versti pažodžiui. Pavyzdžiui, jau minėtą fuck you ji verčia „kad tave išdulkintų“ (p. 88), they can go fuck themselves –­ „gali visi eiti dulkintis“ (p. 261). Antroje romano dalyje vertimas kur kas išmoningesnis ir pokalbiai bei keiksmai skamba daug natūraliau. Tas pats fuck you virsta „užsikrušk“ (p. 383) arba „užsikniskit“ (p. 203), o tai jau panašiau į keiksmažodžius, kuriuos galima išgirsti gatvėje.

Dar viena romano vertimo subtilybių ir potencialių vilkduobių, į kurias prasmenga vertėja, – gausios sekso scenos. A. L. Kennedy yra žinoma atvirais, kartais net sadistiniais arba iškrypėliško sekso aprašymais ir tai aprašo meistriškai, todėl vertėjui reikia būti itin atidžiam. Pagrindinė romano veikėja, kaip I. Jomantienė gražiai ir tiksliai ją pavadino –­ gėrovė, todėl neatsitiktinai sekso scenose A. L. Kennedy ją dažnai vaizduoja naudojantis burna, o ne, kaip nuolat rašoma vertime, rankomis. Dar daugiau, neatsitiktinai autorė plėtoja ir vampyro įvaizdį –­ tai būtybė, nuolat trokštanti kitos būtybės gyvybės skysčių... Tiesa, kad romane nemaža pikantiškų scenų, o veikėjai nuolat keikiasi ir blevyzgoja, tačiau toli gražu ne viskas romane nešvankybė, už jos slepiasi sudėtingas žmogiškų ir visuomenės santykių raizginys bei subtilumas. Todėl itin šiurkšti atrodo vertėjos klaida romano pradžioje, kai atsipeikėjusią viešbučio pusryčių salėje Haną prie savo stalelio pakviečia pusamžis vyras. Jie ima kalbėtis, Hana suvokia, kad jie buvo susitikę anksčiau, nes jis į ją kreipiasi vardu ir familiariai. Abu pašnekovai nerangūs (skaitytojas mano, kad Hana tokia dėl pagirių), mikčioja, ieško žodžio kišenėje. Lietuviškame teksto vertime, jiems mėginant kultūringai atsisveikinti, vyriškis savo mažamečiams vaikams girdint sako Hanai: „– Neklaužados a? – Jis, regis, nesupranta atsisveikinimo esmės. – Na. Mmm. Dieve... pasmaukyk man“ (p. 20). Skyrybos ženklai rodo, kad paskutinė frazė nėra vidinis Hanos monologas. Angliškame tekste gi sakoma: „‘The way they are, ha?‘ He seems not to grasp the essential intention of saying good bye. ‚Well. Hmmm. Goodness ... blow me.‘ Blow me yra posakis, reiškiantis nuostabą dėl būsimo arba buvusio įvykio, nereikšminga frazė, šiuo atveju vartojama tylai užpildyti. Ją galima būtų versti „negali būti“, „sunku patikėti“, „nieko sau“. Vėliau romane sužinome, kad personažai iš tiesų yra turėję lytinių santykių, tik Hana jų neprisimena. Tiesa ir tai, kad yra angliškas posakis „to give a blow job“, reiškiantis oralinį seksą. Vertėjos klaida suprantama, nes vėliau romane autorė žaidžia šia fraze, ir Hana, pagaliau susivokusi, kad sanguliavo su nepažįstamu vedusiu dviejų vaikų tėvu, šlykštisi savimi ir mintyse kartoja pastarąjį pokalbį: „And then. Well. Hmmm. Goodness ... blow me. And, being someone else and absent, I do.“ Šią frazę šioje ir prieš tai cituojamoje vietoje galima būtų versti taip: „Ir tuomet. Na. Mmm. Dieve... sunku patikėti. Ir, būdama kažkuo kitu ir atsijungusi, padarau tai, kuo sunku patikėti.“ Arba: „Ir tuomet. Na. Mmm. Dieve... nieko sau. Ir, būdama kažkuo kitu ir kažkur kitur, aš tai ir padarau – nieko sau“. Žodžių žaismas lietuviškame tekste neišvengiamai dingsta, bet geriau taip.

Nepaisant kai kurių trūkumų, A. L. Kennedy romano vertimas į lietuvių kalbą nepaprastai džiugina, juolab kad yra pasažų, ypač pačioje pabaigoje, kur tekstas skaitomas lengvai ir paprastai. Tai dar viena puiki pažintis su gera šiuolaikine škotų literatūra, kurios lietuvių skaitytojas iš tiesų vertas.

__________________________

1 Ši premija svarbi tuo, kad yra populiari ir rašytojui reiškia didžiulę reklamą visomis nacionalinėmis žiniasklaidos priemonėmis.

 

Skaitytojų vertinimai


47755. rb :-) 2008-07-07 23:34
užsikabinau ir perskaičiau tekstą su dideliu susidomėjimu. labai profesionaliai parašyta, matosi, kad autorė puikiai išmano apie ką kalba. bravo!

47764. blow me2008-07-08 08:49
Koks oralinis? O kodėl nevarojama "pačiulpk man" arba "paimk į burną"? Arba - nugraušk? Ot, aktualijų išknisa:)

47802. Patiko2008-07-10 00:05
puiki recenzija. Komplimentas autorei

48721. vycka2008-09-27 12:47
oooo, patiko recenzija - geras. Ir baikit kolegos vertejai bijoti tu "negraziu zodeliu). Jei jau blow job verti, tai ir versk paciulpk, o ne pasmaukyk. Panasiai ir su tais "pisimo" vertimais. jei jau fuck yra originale, tai prasau ir vertime kad but atitinkamai, o ne koks "nenervuok"" O kad nebutu tokiu klaidu, kaip su "blow me", rekomenduoju vertejams ziureti kuo daugiau meniniu filmu originalo kalba. Skirtingai nuo skaitymo, filme matosi ir veikeju veido israiska, judesiai, geriau suprantama nuotaika, todel tam tikru zodziu, fraziu reiksmes lengviau suprasti ( be zodyno) ir jos ilgam istringa i atminti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
0:53:28 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba