Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-04-09 nr. 2996

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BERNARDAS BRAZDŽIONIS11
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE12

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PO PENKIAAUKŠČIO PAMATAIS2
• Tomas Staniulis.
TEKSTE IR ANAPUS JO
• SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS1

POEZIJA 
• PAULIUS NORMANTAS19

PROZA 
 Vytautas Bubnys.
TAS RYTO LAUKIMAS

VERTIMAI 
• Eduardas Limonovas.
ŠVENTIEJI MONSTRAI
15

PAVELDAS 
• Ewa Orliñska-Mianowska.
XVIII AMŽIAUS MADOS PASAULIS
3

KALBOS SKILTIS 
• Mira Kazijevaitė, Jurgita Mikutytė.
DIENA, KAI INTELIGENTAMS BUVO OFICIALIAI LEISTA KEIKTIS, arba RIMTOS VERTĖJŲ KALBOS APIE KEIKSMAŽODŽIUS
10

KNYGOS 
• Galina Baužytė-Čepinskienė.
PASAULINĖS LITERATŪROS LOBYNAS
3
• Elena Bukelienė.
NESUDRĖKĘS PARAKAS
• LYJA4
• HOLOGRAMA
• KELIONIŲ ANTROPOLOGIJA4
• APDOVANOTI VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• BRIUSELIO LITERATŪRINĖ ORGANIZACIJA "HET BESCHRIJF" SIŪLO
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Aistė Virbickaitė.
MĖLYNO DANGAUS PAMOKA
• Elena Černiauskaitė.
MONOGRAFIJA APIE ANTANĄ TAMOŠAITĮ
• Emilija Budrecka.
REIKALINGI

MUZIKA 
• Klementina Maciulevičiūtė.
KURČIŲJŲ MUZIKA
24
• Judita Žukienė.
DAR KARTĄ APIE BALĮ DVARIONĄ
15
• Vera Markova.
IŠ EUROPOS ŠIRDIES – Į VILNIAUS ŠIRDĮ

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
JEIGU BŪTŲ UŽTEKĘ MEILĖS...
• Fabienne Avers.
KITOKIE NUODAI

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kristina Pipiraitė.
GĖJŲ VYRIŠKUMO ĮVAIZDŽIAI JEFFO PALMERIO FOTOGRAFIJOJE
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Dovilė Tumpytė.
FLASH MOBAS – XXI A. PRAMOGA, CHULIGANIZMAS IR MENAS
21

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
STEREOTIPŲ DŽIAUGSMAI

KRONIKA 
• AK, MOTERIE, IR KAM TAU KIRVIS?!.7
• NUO… IKI1
• in memoriam.
ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924.VI. 26–2004.IV. 4)
4
• LRS1
• IŠ "MASKVIETIŠKŲ ATOSTOGŲ" SUGRĮŽUS
• PASKUTINĖ "PAŠĖLUSIO ROLANDO" GIESMĖ (VI)6

DE PROFUNDIS 
• GEDIMINAS PULOKAS4
• R.ŠILEIKOS APKALTOS KALBA, PASAKYTA "KNYGŲ PAVASARIO 2004" METU
• 12 REKOMENDACIJŲ...55
• "LITERATŪROS IR MENO" REDAKCIJAI,4

PROZA

TAS RYTO LAUKIMAS

Vytautas Bubnys

[skaityti komentarus]

Naujo romano ištrauka konkurse, skirtame lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui, pelnė trečiąją vietą.

___________

Manė – pasistūmėjo audros debesis.

Kaip tik ir rytas taisėsi brėkšti, saulėtekio dangus rausvom draiskanom pradėjo dangstytis. Nors daugeliui sopėjo žandarų įdėtus rumbus ir guzus, nors ne vienam kraujavo žaizdos ir ant širdies tulžis liejosi, tačiau visi kaip stebuklą juto vilties angelo sparnų švelnų, raminantį plasnojimą. Atmušti siaubėjai pasitraukė, šventorius tuščias, tik sermėgių pulkelis stoviniuoja prie basliais paremtų bažnyčios durų. O anapus tų durų, kaip kokioj daboklėj, aukšti caro valdininkai su imperatoriškuoju gubernatoriumi, kurio pavardę ne kaimo žmogui ištarti – stringa gerklėje, gargia, visai ji į rusišką nepanaši. Tad kas jisai, juodabarzdis, paauksuotais antpečiais ūsorius, tasai įsipenėjęs meitėlis? Iš kur atsibastė į Lietuvą? Nieko, patūnos bažnyčioje, pasėdės, o tada vyrai, gavę pažadą, kad Kražius paliks ramybėje su visa savo orda, išleis kaip katiną iš kamaros. Ne, žmonės nesitrauks, kol savo akimis nepamatys pačių nuveikto galiūno. S nagaikami! – šaukė. – S nagaikami! Ak tu razbaininke. Naktį užpult bažnyčią, įsiveržt, išniekint? Pasėdėk, batka, patupėk, o mes dar pažiūrėsim, apie tavo darbelius ciesorius gaus žinią. Ne tik iš tavęs melu pagardytą, bet ir mūsų teisybę, patys ją sudėsim, pasirašysim, patys nuvešim, pasiųsim tinkamus vyrus, jie žinos kelią.

Tokias ir panašias mintis dėliojo žmonės, besibūriuojantys pašventoryje, gatvelėse ar savo trobose šalimais susispaudę vienon draugėn su pažįstamais ir nepažįstamais. Nors tokių, nepažįstamų, tiesą sakant, būt nebuvo. Visi jautėsi broliai ir seserys, visi giminės, vieno tėvo ir vienos motinos vaikai. Glostinėjo apdaužytas, suputusias galvas ir rankas, tvarstėsi žaizdas, ramino ir raminosi, guodė ir guodėsi. Tik kartais nežinia iš kokios pragarmės išnirdavo nelabasis ir sukuštėdavo: čia dar ne viskas, kasžin, ką atneš rytas, ką diena parodys.

Ūžavo ir Pranciškaus galva. Tylėjo pavargęs, pečiais ramstė Maušos smuklės sieną draug su kitais tokiais. Lenkė miegas, atsisėstum ant gruodšalos ir bemat užsnūstum. Kai kurie ir barakatinavo susigaužę, prie akmenų pamato pritūpę knapsėjo, žiovavo. Laukė. Visi. Kažko, kažko. Tik niekas neprasitarė ko. O gal paprasčiausiai – švintančios dienos.

Tačiau diena neskubėjo veido rodyt. Sunkiai, sunkiai budo, kėlė galvą nepakeldama, merkė akis neatmerkdama. Užplaukę pilkšvi tumulai paslėpė lelijinius dangaus marginius, rytys vėjas užpūtė vos vos blėstelėjusį horizonto kraštelį lyg pašokusį liepsnų liežuvį. Dangūs apniuko, apsitraukė, raugė apsiraugė. Pranciškaus nugara šiurptelėjo – per visą ilgą naktį jis nėsyk neprisiminė savo toli paliktų namų, Grasildos, Juozapučio. Grasilda jau bus pakirdusi. Priekrosnyje malkos sukrautos iš vakaro, Pranciškus atitempė porą glėbių. Dėlioja ji skeltinukus, kaišo balanikes, žiebia ugnelę. Neilgai truks, ir Juozaputis pakils. Mama, kada tėtukas pareis? Po savaitės, Juozaputi, ištars Grasilda ir liūdnom akim įsižiūrės į trobos duris, jau dabar laukdama Pranciškaus.

Nenusimink, Grasilda, neužsibūsiu be reikalo nė dienos, žadėjo įsižiūrėdamas į pietų šoną, kur už devynių girių, devynių upių, kaip toj pasakoj, jo ugnelė spraga.

Supurtė drebulys. Buvo apšilęs, kad neperšaltų ant vėjo stypsodamas. Patraukė prie šventoriaus, sumes kokią šneką su vyrais tarpuvartėje.

Keliu nuo Kražantės artėjo žmogus. Jis dengė kiek įkabindamas, prigulęs prie žemės, tarsi akis išdegęs. Pastebėję žandarai subruzdo vytis, tačiau vyriškio kojos buvo smagesnės, ir jis bežiūrint artėjo.

– Vajė-zau, kazokai! Ka-zo-kai nuo Varnių atgarma! Vajė-zau, ka-zo-kai!

Kas užgirdo tą šūkčiojimą, tirpo nutirpo. Ar galėtų būti? Gurnėjo kalvelėn prie šventoriaus, ir čia susibūrusios minios akys nukrypo vakarų pusėn. Išvydo, kaip keliu nuo kalvos leidžiasi kazokai, artėja, raitosi milžiniškas, juodas juodutėlis, plieno žvynais blykčiojantis dvigalvis drakonas.

– Ka-zo-kai! Ka-zo-kai!

– Užmuš dabartės, kardais sukapos!

– Ka-zo-kai!

– Gubernatorius dar iš nakties prisišaukė.

– Tai jis užtraukė, judošius!

– Bėkim, žmoneliai! Dinkim kuo greičiau!

Kriko kas kur. Padrąsėję žandarai šoko gainioti, ką pasiekę pliekė rimbais, šventino. Pasitraukė vyrų pulkelis ir nuo bažnyčios durų, ir nuo šventoriaus vartų. Kas į miestelio trobas susmuko, kas per laukus leidosi į namus savo kaimuose, o kas buvo iš toliau, slėpėsi žmonių rūsiuose, bulvių duobėse, sukrito kluonuose, į šiaudus ar šieną kasėsi. Tik Pranciškus kaip surakintas stūksojo prisiplojęs prie šventoriaus akmenų, niekaip neįstengdamas patikėti savo akimis, vis atrodė jam, kad įvyks stebuklas, turi įvykti, ir kazokų tvanas viesulais praūš prošal, neužkliudęs Kražių. O kai jau įžiūrėjo pavienius raitelius su raudonom vėliavom ir pakeltais nuogais kardais, driuokė prie bažnyčios, nuėmė buomus nuo durų, atplėšė jas. Moterys pas altorių nepavargdamos šaukėsi Marijos užtarimo.

– Ka-zo-kai!

Net nepajuto, kaip iš jo gerklės trūkinėdamas iššoko tasai baisus žodis, ir tik tada prisiminė, kad nuo žmonių rūstybės čia slepiasi gubernatorius su saviškiais. Visiškoje blandoje nėrė į pašalį, įsmuko klausyklon, pritūpė. Nutilo moterys. Iš bažnyčios navos juodumos plūstelėjo rusiška šneka, subildėjo stumdomi suolai, suplumpsėjo sunkūs batai. Ir žingsniai, ir balsai (lietuviškų irgi pasigirdo) artėjo durų link. Ne kas kitas – gubernatorius pro ūsus kriogavo:

– Dabar jiems atsirūgs! Dabar jie pamatys!

Visa šutvė išsimalė lauk. Davatkėlės sudūsavo, susičiučeno ir užgiedojo. Pro duris įbrazdėjo kunigas. Tai gal jisai išlydėjo gubernatorių? Gal slėpė kur? Gal buvo priverstas, ne kitaip. Sutanos skvernus abiem rankom prasižėręs, atplasnojo, atlapojo bažnyčios vidurin.

– Moterikės! Ar jūs girdit, moterikės, traukitės iš čia, užmušt gali. Tokia rūstybė pasikėlus, kad nieko nežinia. Užmuš, nepagailės. Moteriškės!

Nedelsdamas įniro zakristijon.

Suklego davatkėlės:

– Nuo smerčio nepabėgsi.

– Jei jau mirt, tai prie Pondevo kojų.

– Bažnyčia tam ir yra, kad melstumės, kodėl turėtume ją apleisti, ar ne tiesą sakau?

– Gerai sakai, Mariute…

Kelios jaunesnės vis dėlto iškurnėjo laukan, o kitos, gal kokios dvi dešimtys dievotesnių, pasigirgėdamos vėl sutūpė į klauptus.

Švenčiausia pana, cūdauna abrozde,

Gelbėk, motina, sunkiuose varguose…

Pranciškus nepajėgė apsispręsti, ką daryt: ar sprukt pro duris, ar bažnyčioje kur įsispraudus pratūnoti. Iš tolo užmatė pradėtą rengti Betliejų. O kad taip vietoj švento Juozapo atsistojus? Susigriebė, mintis buvo tokia šelmiška, net šventvagiška, lyg kokio prietrankos berno. Paliko klausyklą ir, užsiglaudęs už pilioriaus, žvalgėsi – ant viškų kopt? Aptiks.

Lauke, visai padury, sutrinksėjo, supoškėjo šautuvai. Pranciškus nesuskubo susivokti, kai arklių pasagos cakt, cakt pro bažnyčios atlapas duris. O Viešpatie Dieve!

Pasibaisėjęs tik porą žingsnių liuoktelėjo ir šėrė arkliui ėgline lazda. Arklys sužvingo, metėsi atgalias, pasturgaliu įstrigo tarpu durų ir kito besiveržiančio raitelio. Kazokai užriko ant arklių, suragino, supliekė, o Pranciškaus lazda talžė karčius plaikstančio arklio galvą. Bet tai buvo nelygi ir labai trumpa kova. Kazokas pentinais aršiai spūstelėjo juodį, šis šoktelėjo piestu ir vos neparmušė po savimi lazda ginkluotojo. Pranciškus, rodės, tik tą sekundę atgavęs protą, leidosi bėgti per bažnyčią, tačiau raitelis bemat pasivijo, trenkė šautuvo buože į pakaušį. Sukniubo, susitraukė į save, kaip sraigė į kiautą – kad tik kanopom nesutryptų. Arklys šalimais prunkštavo, muistė aptalžytą galvą, kazokas sėdėjo balne, blizgų kardą nuleidęs į parmuštajį, ir kažin ko delsė. Girdėjosi, kaip klykauja talžomos moterėlės, kaip šautuvų buožės skaldo šventųjų statulas, kaip žvangsi trankomos žvakidės, kaip dryksta nuo sienų lupami ir kardais raižomi paveikslai. Po bažnyčią sklido tūžmingi žodžiai, metalo džengsėjimas, bildėjo arklių kanopos. Pranciškus nei gyvas, nei miręs tįsojo arkliui po kojų, tarpais kreiva akimi dėbteldavo į viršum galvos kabančio kardo ašmenis, vėl užsimerkdavo. Jeigu išsyk nepribaigė, tai gal nepribaigs, vylėsi. Ir iš tikro. Nuo arklio nušokęs kazokas paspyrė Pranciškų. Živoj, podlec, nepritvoriaisia… Pripuolė dar vienas, abu sugriebę pastatė ant kojų, virvės galu surišo rankas, o kitą virvės galą prie balno užmezgė. Davai dvigaisia, podlec! Ištempė iš bažnyčios. Pirmų pirmiausia ką Pranciškus išvydo – ant šventoriaus, visai prie tako į vartus, raitosi sudaužyti, sukapoti, kraujais apsipylę vyrai: šliaužia, kepurstuoja, mėgina pakilti, bet vėl kniumba. Klaiko aptemdytomis akimis jį nutaračkino ir ant rinkiuko atidavė žandarams saugoti. Glaudžiu žiedu miestelio turgavietę supo žandarai, o jiems už nugarų jodinėjo kazokai ir nenuleido akių nei nuo suimtųjų, nei nuo žandarų. Jie čia buvo viešpačiai. Jie!

* * *

Kaip spragilais rugių pėdą. Kaip spragilais.

Džžžekt! Džžžekt!

Iš abiejų pusių po vieną. Pakelia palengva, virš galvos suturi, kol į plaučius oro pritraukia, ir staigiai džekteli. Skersai. Skersai ir skersai. Vis šitaip ir šitaip. Milines nusimetę, tik su mundurais. Ir su kailinėm raudondugnėm jarmulkom.

Šešios, o gal septynios dešimtys apstotų vyrų, ne tiek šalčio, kiek siaubo stingdomų, dilbčiojo į plakamąjį ir laukė savo eilės suakmenėję, prikniubę prie žemės, tarytum vienas už kito slėpdamiesi. Tačiau buvo popieriaus lakštai, juose surašytos pavardės, o prie pavardžių padėti kryžiukai. Kuriems po vieną kryžiuką, kuriems po du, kuriems po tris. Ir jeigu trys kryžiukai – trigubas nusikaltėlis, pirmų pirmiausia tokį.

Kauno gubernatoriui Nikolajui Klingenbergui iš dešinės stovėjęs žandarų vachmistras tarp dviejų kazokų sušlamino popieriais ir perskaitė:

– Verbyla!

Gal šešios, o gal septynios dešimtys ant žemės susodintų vyrų pakėlė galvas nelyginant rugiai varpas, prasiautus vėjo gūsiui, – kokį pusvalandį pabus ramūs. Ramūs? Bene toksai laukimas – ramybė?

Ko labiausiai Pranciškus baiminosi, atėjo: atsirišo virvelę, nusileido kelnes ir išsitiesė kniūbsčias ant suolo. Kazokas suragino: žemiau, žemiau nusimauk! Pranciškus tik pasičiupinėjo juosmenį, o kazokas sugriebė už klyno, iš visos sveikatos plėštelėjo vos ne ligi kelių ir kad užgerkliuos:

– Bumažki v štanach!

Lupdamas kelnes, pasirodo, nagais užkabino iš vidaus prisiūtą kišenę, toji drikstelėjo, ir pabiro sauja pilkų lapukų. Vertėjo nė šaukt nereikėjo – pripuolė žandaras, sugriebė vieną, permetė akimis ir pasibaisėjęs, balsą tramdydamas, išsitempęs raportavo gubernatoriui: lietuviškom raidėm atspausta… "Broliai ir sesers…" – pradėjo skaityti, pakartojo rusiškai ir savais žodžiais paaiškino:

– Tai yra baisu, atgręžta prieš jo didenybę imperatorių. Ir dar išpaišyta… O, kas išpaišyta!

Įsisukęs vėjukas pakėlė popierėlius nuo žemės, sūkuriuodamas bloškė į orą tarsi sausus klevo lapus, pasėjo visu akiplotu. Kazokai su žandarais šoko jų graibyti, rinkti. Švaistėsi bizūnais, daužė vyrus, kurie išdrįso palytėti kokį šalia nukritusį, ne ką didesnį už plaštaką.

– Iskat! Otobrat! S nagaikami!

Pranciškų nutvilkė kaltė: Viešpatie, ką aš padariau! Kam aš užtraukiau žmonėms rykštę! Kaip aš nesusiprotėjau naktį ar rytą atsikratyti lapukų. Ne tas buvo galvoj, žinoma. Kodėl jų nepaslėpiau? Knygeles, laikraščius sukišau tetos sode į avilį, o lapukus, maniau, kaip mat padalinsiu pažįstamiems. Viešpatie, kodėl jie kapoja nekaltus?

– Argi mes čia kalti, Pranciškau? Argi mes?

Pro šurmulį, rėkavimus užgirdo klausiantį balsą, tylų, lyg iš tolių toliausių. Tačiau jį nustelbė nauja – ne nauja, ne, ne! – komanda, ir Pranciškus išsitempė, negyvai sumedėjo.

Džžžekt!

Aršiausi buvo pirmieji kirčiai. Lyg įkaitintom vielom svilino ar peiliais raižė ne tik nugarą ir sėdimąją – skausmas ėjo per visą kūną, sruvo kiekviena gyslele, tvilkčiojo smilkiniuose, pirštų galeliuose.

Džžžekt!

– Odinnadcat!

Skausmas bizūno, skausmas laukimo, skausmas nežinios.

– Dvenadcat!

Skruostą prispaudęs prie suolo, atmerkė kairiąją akį ir išvydo: smūgius skaičiuoja Kauno gubernatorius, kumščiu stuksendamas sau į šlaunį. Emaliuota skarda su dvigalviu ereliu blizguliuoja ant pūstos krūtinės. Sėdi jis plačiame ir aukštame tamsraudonai aptrauktame krėsle, po kojomis patiestas storas kilimas. Pakelia kiek kumštį ir į šlaunį sau:

– Trinadcat!

Vėl kietai kietai užsimerkė, ir per mirguliuojančius ratilus priešais, visai arti, išsišiepė kažin kokio žvėries snukis. Arkliška galva, pražiotuose nasruose ne dantys, bet aštrūs kaltai, pro kuriuos dumia ugnies karštis. Šalin! Šalin! Užsimotų lazda, kaip bažnyčioje prieš kazoko juodį, tik rankų nepajudina. Šalin! Šalin!

Džžžekt!

– Dvadcat tri… dvadcat četyre…

Netikėtai pajuto, kad plakamas kūnas svetimėja, tarsi būtų ne jo, o kažkieno kito, pamestas šalimais. Ir šiuo metu Pranciškus pamato žmoną, pašaukia: Grasilda! Ar tu girdi mane, Grasilda? Ji stovi nelyginant šventa Marija Kražių bažnyčios altoriaus paveiksle. Juozaputis tiesa rankeles, ir Grasilda sako: jis pasiilgo tavęs.

– Dvadcat sem!

Gal jau rytoj aš pareisiu, Grasilda… Grasilda…

– Kazokai rabavoja!

Moters balsas nuo bažnyčios kalvelės.

– Viską grobia, plėšia, paskutinį gyvulį iš tvarto tempia!

– Zatknite jei rot!

– Jaunas moteris gvoltavoja!

Arkliai subildina žemę kanopom.

Džžžekt!

– Tridcat dva!

Moteris nuaiksėjo toldama, paspringo savo balsu.

Pranciškus praplėšė akį, per jėgą teko praplėšti, tarsi vokai būtų užsiūti, ir išvydo suolu atitekantį kraujo lataką. Užsimerkė.

Grasilda, ar suradai discipulką, ar Juozutis ja rodo raides? Matau tave, drebi, nuleistos rankos gniaužia sijono palas, o žandarai rausiasi po trobos kampus, ištraukia stalo stalčių ir išverčia ant aslos šaukštus, peilius, siūlų kamuoliukus, skudurėlius. Viską iščiupinėja. Kur slepi popierius? Žinom, kad prilaikai, mes žinom! Žandaras grąžioja bizūnu panosėje, plūstasi paskutiniais žodžiais. Surasim, iš po žemių iškasim tuos prakeiktus lietuviškus popierius!

Ne vienąsyk puolė. Kai aptiko maldaknygę, mane daboklėn patupdė, dar baudą paskyrė, tai nuo tada ir nenuleido akių. O tau sunkiausia, Grasilda, tavo minkšta, bukšti širdis.

– Sorok! Končiat!

Skaudžiau už čaižtelėjimą rimbu – ar žandarai neduos žinios į Pranciškaus valsčių, ar neužpuls Grasildos dar šiandien? Rikdys tėvus, Grasildą, Juozapatį: kur paslėpta? Kur? Kur?

Dar šiandien, Grasilda, dar šį vakarą gali sulaukti…

– Nors negyvai sukapok…

Kazokas? Žandaras?

Atnarpulino virves, paliepė keltis, o Pranciškus, tarytumei vinimis prikaltas prie savo kryžiaus, tiesiog nenorėjo pasijudinti. Rodės, gulėtų šitaip, gulėtų užsimerkęs, kad tik nereiktų budelių matyti. Kazokai dirbo savo darbą per daug nepavargdami, pasimaivydami, kiekvieną vanojo vis kita kapotojų pora, be to, jie skubėjo. Laukia būrys atrinktų maištautojų, ir visiems teks įkrėsti…

Čiupo, kaip maišą nuvilko žeme į patvorį, dar bizūnų pridėjo atminimui.

Pranciškus įrėmė pečius į aukštą statinių tvorą, tačiau neišlaikęs susmuko ant kelių.

– Kad žemė prasivertų…

Neprasivėrė. Neprarijo sopulių. Ir kazokai į skradžias nenugarmėjo.

Kažin diena ar buvo prašvitusi?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:52:48 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba