Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-04-09 nr. 2996

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BERNARDAS BRAZDŽIONIS11
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE12

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PO PENKIAAUKŠČIO PAMATAIS2
• Tomas Staniulis.
TEKSTE IR ANAPUS JO
• SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS1

POEZIJA 
• PAULIUS NORMANTAS19

PROZA 
• Vytautas Bubnys.
TAS RYTO LAUKIMAS

VERTIMAI 
• Eduardas Limonovas.
ŠVENTIEJI MONSTRAI
15

PAVELDAS 
• Ewa Orliñska-Mianowska.
XVIII AMŽIAUS MADOS PASAULIS
3

KALBOS SKILTIS 
• Mira Kazijevaitė, Jurgita Mikutytė.
DIENA, KAI INTELIGENTAMS BUVO OFICIALIAI LEISTA KEIKTIS, arba RIMTOS VERTĖJŲ KALBOS APIE KEIKSMAŽODŽIUS
10

KNYGOS 
• Galina Baužytė-Čepinskienė.
PASAULINĖS LITERATŪROS LOBYNAS
3
• Elena Bukelienė.
NESUDRĖKĘS PARAKAS
• LYJA4
• HOLOGRAMA
• KELIONIŲ ANTROPOLOGIJA4
• APDOVANOTI VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• BRIUSELIO LITERATŪRINĖ ORGANIZACIJA "HET BESCHRIJF" SIŪLO
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Aistė Virbickaitė.
MĖLYNO DANGAUS PAMOKA
• Elena Černiauskaitė.
MONOGRAFIJA APIE ANTANĄ TAMOŠAITĮ
• Emilija Budrecka.
REIKALINGI

MUZIKA 
• Klementina Maciulevičiūtė.
KURČIŲJŲ MUZIKA
24
• Judita Žukienė.
DAR KARTĄ APIE BALĮ DVARIONĄ
15
• Vera Markova.
IŠ EUROPOS ŠIRDIES – Į VILNIAUS ŠIRDĮ

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
JEIGU BŪTŲ UŽTEKĘ MEILĖS...
• Fabienne Avers.
KITOKIE NUODAI

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Kristina Pipiraitė.
GĖJŲ VYRIŠKUMO ĮVAIZDŽIAI JEFFO PALMERIO FOTOGRAFIJOJE
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Dovilė Tumpytė.
FLASH MOBAS – XXI A. PRAMOGA, CHULIGANIZMAS IR MENAS
21

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
STEREOTIPŲ DŽIAUGSMAI

KRONIKA 
• AK, MOTERIE, IR KAM TAU KIRVIS?!.7
• NUO… IKI1
• in memoriam.
ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924.VI. 26–2004.IV. 4)
4
• LRS1
• IŠ "MASKVIETIŠKŲ ATOSTOGŲ" SUGRĮŽUS
• PASKUTINĖ "PAŠĖLUSIO ROLANDO" GIESMĖ (VI)6

DE PROFUNDIS 
• GEDIMINAS PULOKAS4
• R.ŠILEIKOS APKALTOS KALBA, PASAKYTA "KNYGŲ PAVASARIO 2004" METU
• 12 REKOMENDACIJŲ...55
• "LITERATŪROS IR MENO" REDAKCIJAI,4

JAUNIMO PUSLAPIS

GĖJŲ VYRIŠKUMO ĮVAIZDŽIAI JEFFO PALMERIO FOTOGRAFIJOJE

Kristina Pipiraitė

[skaityti komentarus]

Kol nepradedi analizuoti bei rašyti apie vyriškumo sampratą ir gėjų aktus, remdamasis viso labo "gatvine" informacija ir šaržiniais pavyzdžiais ar "laikraštinio" formato žinojimu, tobulai pagrindžiančiais esamus (turimus) stereotipus, atrodo didelio čia daikto: supertobulos anatomijos "bobiški" vyrai, primenantys veršiukus drėgnais snukučiais. Tačiau pakanka atidžiau žvilgtelėti bent į vieno menininko kūrybą, kad netvirtas, stereotipinis karkasas imtų ir subyrėtų.

Dar pirmaisiais mūsų eros amžiais gydytojai nerimavo dėl seksualinės praktikos poveikio, rekomendavo savanorišką susilaikymą, teigdami, kad geriau vertėtų puoselėti nekaltybę, negu mėgautis malonumais. Filosofai smerkė nevedybinius santykius ir sutuoktiniams nurodė laikytis be jokių išimčių griežtos ištikimybės. XVII a. kūnas buvo nagrinėjamas kaip kultūriškai sukurtas ir kartu lytiškai diferencijuota valdžia, pažinimas ir subjektyvitetas. Abi strategijos kėlė klausimą dėl kartezianistinės dvasia/kūnas dichotomijos.

Kūno sąvokos genealogiją būtų galima vadinti ir tipologija: medicinoje ir gamtos moksle kūnas yra biologinis ir anatominis arba fizinis ir cheminis organizmas, demografinėje politikoje ir seksologijoje jis – mechanizmas arba įrankis, teologijoje ir filosofijoje – simbolis arba metafora, diskursyvus ir vizualinis kūnas yra tekstas arba paviršius. Taigi "pats" kūnas nėra atmetimo objektas, o visada koks nors ypatingas, nors galbūt neabejotinas, kūniškumo apibrėžimas. Kūno, kaip jėgos šaltinio, parodymas taip pat reiškia kokio nors alternatyvaus kūno supratimo propagavimą. Vakarietiškam mąstymui būdingas dvasios/kūno dualizmas yra lytiškai specifinis: vyras hierarchinėse priešpriešose įkūnija pirmaeilius dvasios, kultūros, proto, sąmonės ir teorijos aspektus, o kūnas, gamta, jausmas, materija ir praktika siejama su moterimi.

Kadangi kūno samprata ir lytiškumas istoriškai kito, tad visa tai negalėjo neatsispindėti ir fotografijos istorinėje raidoje. Dėl tokio įvairaus kūno suvokimo – pradedant Vakarams būdingu homocentrizmu antikos laikais, – kai žmogus buvo visa ko matas, bei jo visišku dematerializavimu krikščionybės ir ypač švietėjų laikais, – lytinių mažumų kūno ir jo įvaizdžių sampratos buvo viešai nediskutuotinos arba diskutuotinos iš anksto priskiriant iškrypimų, amoralumo ar patologiškumo sferai. Todėl bandant išsamiau susipažinti su gėjų ar lesbiečių menine fotografija, tenka susidurti su keletu problemų. Viena svarbiausių – čia veikia ne tik neigiamos socialinės, bet ir moralinės nuostatos. Nors pastaruoju metu susidomėjimas marginalinėmis grupuotėmis ypač užaštrintas, tačiau jis vis dar nėra pakankamai viešas, išlieka savotišku tabu. Kai ieškai informacijos apie gėjų meninę fotografiją internete, dažniausiai esi nukreipiama/s į pornografijos puslapius.

Tačiau kad toks reiškinys visuomet egzistavo ir vystėsi paraleliai, nors ir "nurašytas", abejonių nekyla. Pavyzdžiu galėtų būti Russello Busho kolekcijos albumas "Affectionate Men" (Bush R., Affectionate Men, NY., 2002.), skirtas gėjų vaizdavimo fotografijoje nuo 1850 iki 1950 metų retrospektyvai pristatyti. XIX a. Anglijoje ir JAV meilė tarp vyrų būdavo išreiškiama fiziškai, tačiau nebūtinai seksualinių ryšių pagrindu. Kaip fotografijos rodo, vyrai vaikščiojo susikibę už parankių ar apsikabinę. Jie romantiškai susirašinėdavo ar šnekučiuodavosi, šokdavo kartu "bulių šokį", kartu miegodavo. Tačiau kas galėtų kategoriškai spręsti, kurie iš užfiksuotų "švelnių" vyrų buvo ir sekso partneriai? Krikščioniškosios moralės veikiamas požiūris į kūną ir seksualinę orientaciją lėmė tai, kad XX a. daugybė homoseksualių vyrų gyveno dvigubą gyvenimą, slėpdamiesi už žmonos ir vaikų fasado. Jie buvo priversti meluoti, kad išvengtų socialinio astracizmo. Kita dalis vyko į didžiuosius miestus kovoti už gėjų teises: jie sukilo atvirai demonstruodami savo seksualinę orientaciją, kad vėl taptų matomais. Homoseksualai ėmė pamažu reabilituoti save prieš visuomenę, kuriai neliko nieko kito, kaip po truputį juos priimti.

Tyrinėtojai mano, kad dažniausiai homoseksualinė orientacija išsivysto dar įsčiose, kad homoseksualūs "nelaimėlio" jausmai buvo slopinami įvairiomis technikomis: pjaudavo krūtis, kastruodavo, skirdavo vaistų, tačiau tebuvo pasiekta, kad kai kurie biseksualai buvo priversti savo lytinius santykius nukreipti tik į priešingos lyties atstovus, o kai kurie homoseksualai, kaltės jausmo ir baimės stumiami, tapo viengungiais arba nusižudė.

Jeffas Palmeris savo fotografijoje reprezentuoja gėjų vyriškumo įvaizdžius bei jų kūno sampratą. Jis – vienas žinomiausių šiuolaikinių vyrų kūno fotografų, kuriantis šia tema jau daugiau nei penkiolika metų. Dar būdamas vaikas įsivaizduodavo esąs fotožurnalistas ir apsiginklavęs fotoaparatu slapčia fotografuodavo darbininkus statybų aikštelėse. Pirmasis žymus jo darbas – kalendorius "Sensual Men". Pastaruoju metu autorius labiau linkęs į jautresnę, erotiškesnę vyrų porų fotografiją. Būtent tokia ji paskutiniame J. Palmerio albume "Temptation" ("Gundymas"), kuriame publikuojamos 65 jausmingų, stiprių, romantiškų, erotiškų vyrų porų fotografijos. Anot M. K. Mannet, neklystantis, puikus J. Palmerio modelių parinkimas – tik dalis jo talento. Menininkas linkęs fotografuoti neprofesionalius modelius, kuriems pateikiami tokie pagrindiniai reikalavimai: ne jaunesni kaip 18 metų vyrai, kurių kūnas dailus ir išlavintas; veido grožis – nesvarbu.

Nesiimu analizuoti hipotetinio klausimo, ar galėtų heteroseksualios orientacijos menininkas fotografas savo darbais kalbėti apie vyro kūną taip, kad homoseksualių vyrų estetinis skonis būtų patenkintas. Tačiau šįkart to ir neprireiks, nes J. Palmeris – homoseksualios orientacijos menininkas, nevengiantis publikuoti savo autoportretų (dažniausiai pornografijos, skirtos gėjams, puslapiuose), prie kurių vengdamas pliuralių sampratų prikabina pakankamai provokuojančius, gundančius (ne moteris) tekstus.

Kitas hipotetinis klausimas – ar Jeffas Palmeris į savo fotografijos objektus žiūri queer vyro žvilgsniu, ar tiesiog provokuoja, kad į juos taip būtų žiūrima. Jeffo Palmerio aktus pagal jų specifiką galima skirstyti į dvi dalis:

• vienafigūriai vyrų aktai,

• vyrų porų aktai.

Vienafigūriai aktai

Jeffo Palmerio monofigūrinius aktus pagal reprezentuojamą vyriškumą galima skirstyti į aktyvųjį ("kieta") ir pasyvųjį (minkštą").

Aktyvųjį vyriškumą reprezentuojančiuose aktuose vyrauja juodaodis vyras, baltaodį menininkas pasirenka gana retai. Labiausiai į akis krentantis bruožas – stiprus, atletiškas, išlavintas kūnas, peršantis mintį apie senovės graikų klasikinę skulptūrą bei jų santykį su homoseksualumu: senovės Graikijoje homoseksualumas buvo ne tik leidžiamas, bet ir labai gerbiamas. Liekna, berniukiška, jaunatviška figūra buvo jų grožio idealas, kurio garbei buvo kuriami tapybos ir skulptūros kūriniai. Toks J. Palmerio fotografuojamų vyrų kūnas. Dar daugiau: "kieti" menininko vyrai pasižymi valdingumu, tačiau jis – ne racionalaus, o greičiau juslinio pagrindo, pulsuojantis veržlia jėga (su)gundyti. Savo objektyvo aukas J. Palmeris tapatina su ropliais (driežais, skorpionais), kuriam paryškinti kartais pasitarnauja tatuiruotės.

"Kietąjį" vyriškumą reprezentuojančių vyrų aktų pozos artimos stereotipinio vyriškumo reprezentantams, tačiau šiuo atveju niekada nerasi netobulo kūno; į akis krenta žymiai ryškesnis fotografuojamųjų suobjektinimas, kurį fotografas pasiekia nevaržomai fragmentuodamas norimas kūno dalis. Dažniausiai jas "nukerta", palikdamas už kadro vieną svarbiausių stereotipinį vyriškumą reprezentuojančių dalių – galvą. Taip "sudaiktintas" kūnas tampa mėgavimosi, grožėjimosi objektu.

Šio tipo vyriškumo įvaizdį reprezentuojantys personažai – kiek suprimityvinti (arba mitiški); veiksnūs – jų pozose, išraiškoje bei gestuose neaptiksi suglebimo, silpnumo ar pasyvumo; dažnai – romantiški, esantys neapibrėžtoje erdvėje ir laike. Čia neaptiksi detalių, kalbančių apie kontekstą, kuriame veiksmas vyksta: autorius dažnai renkasi gamtos ar visiškai tuščią foną. Pagrindinis, o dažnai ir vienintelis objektas – vyro kūnas.

"Minkšto" (pasyvaus) vyriškumo įvaizdį reprezentuojančių aktų modeliai – kiek "laimingesni": fotografuodamas juos, menininkas atsargiau fragmentuoja, retai kada už kadro lieka pastarųjų galvos. Tačiau "paliktos" galvos šiuose darbuose įgauna konkrečią, aiškiai apibrėžtą funkciją: jos esti tam, kad sustiprintų emocinę įtaigą, t. y. gundytų, viliotų, kviestų. Ši funkcija perteikiama ganėtinai subtiliai, ji - pasyvi, tačiau ne dviprasmiška ir aiškiai išreiškianti fotografuojamųjų "norus".

"Minkštąjį" (pasyvųjį) vyriškumo įvaizdį reprezentuojančių modelių kūnai J. Palmerio kūryboje, kaip ir daugelio kitų menininkų fotografijose, dažniausiai esti moteriškose, subtiliausioms erotinėms fotografijoms būdingose pozose, jiems būdinga infantiliška veido išraiška, švelnūs gestai, mimika. Fotografijos labai primena Lewis Carrol fotografuotų mergaičių erotizuotas pozas. Skirtumas tas, kad J. Palmerio modeliai – ne vaikai ir ne mergaitės. Čia nerasi laukinės jėgos proveržio, nors kūnai tokie pat atletiški, tik kiek smulkesni, čia retai sutiksi juodaodį modelį; čia nesikėsinama į koordinatoriaus vaidmenis. Kai kurie menininko darbai atvirai deklaruoja savo tikslą – geismo sužadinimą, tačiau neperžengiant meninės fotografijos ir estetikos rėmų: tai atliekama nepajungiant gašlumo, pasitelkus kūno fragmentavimą, atitinkamas pozas, mimiką, apšvietimą, "priedangą", kurios tikslas – atskleisti, akcentuoti atitinkamas kūno dalis.

Vyrų porų aktai

Grupiniuose aktuose J. Palmeris apsiriboja dvejais modeliais. Jiems būdinga tai, kad čia jokiu būdu nepasitvirtins goffmaniška vaidmenų teorija: jūs nepamatysite "pasyvaus" ir "aktyvaus" vyriškumo įvaizdžio reprezentantų drauge. Jie savotiškai susiniveliavę – nei pasyvūs, nei aktyvūs, arba pasyviai aktyvūs. Čia nėra išreiškiamas santykis tarp koordinatoriaus ir subordinatoriaus, greičiau – lygybė tarp abiejų. M. K. Mannet tokius J. Palmerio darbus įvardija "postorgazmo" fotografijomis.

Grupinių aktų fotografijai menininkas dažniausiai renkasi baltaodžius vyrus ir kuria jausmingas, gundančias scenas, kurių negali perprasti neįsižiūrėjęs: autorius mėgsta lyg "netyčia" kiek pridengti tam tikras detales, iškalbingai rodančias, kas tarp vaizduojamų vyksta. Galima spėti, kad baltoji rasė Jeffas Palmeris labiau kultūriškai angažuota; tiek, kad menininkas nepateikė kūrinių, kuriuose baltaodis vyras būtų pristatomas analogiškai juodaodžiui. Kad ir kaip būtų, menininko požiūris į skirtingų rasių vyrus skiriasi.

Grupiniuose aktuose dominuoja emocionalumas – seksualinis geismas, aistra ir komfortas, išreikštas daugiausiai per psichologinį vaizduojamųjų portretą bei pozas, kurio pateikimas stereotipinį vyriškumą reprezentuojančioje fotografijoje tiesiog neįmanomas: švelnūs apsikabinimai, kits kito lietimas/lietimasis ne tik rankomis ir pan. Čia dažniau nei vienafigūriuose naudojamos foninės detalės.

Drįstu teigti, kad taktiliškumas – viena iš pagrindinių vyrų gėjų savybių. Juose tarsi užkoduotas betarpiškumo poreikis. Reikia, kad kažkaip į jį reaguotum. Rengdamasi rašyti apie gėjų vyriškumo įvaizdžius meninėje fotografijoje, dėl daugelio nesuvokiamų dalykų, kuriuos joje aptikau, bei žinių stygiaus atlikau vieno šios lytinės orientacijos atstovo apklausą. Diskutuojant apie jo vyriškumo/moteriškumo sampratą, pastarasis pabrėžė, kad šios skirtys daugiausia susijusios ne su pačiu kūnu, o su elgsena, nors kūnas taip pat svarbus. Kadangi homoseksualumas bent jau Lietuvoje vis dar nėra toleruojamas, šios lytinės orientacijos individai pasmerkti savotiškam skopofiliškumui viešojoje erdvėje. XXI a. veidmainiškas gyvenimo būdas (homoseksualūs santykiai – užkulisių sfera) vis dar aktualus, pagrindine buvimo savimi erdve tampa lytinėms mažumoms skirti klubai. Tuo tarpu gėjų aktų fotografijoje nėra ribos tarp viešosios ir privačiosios sferos arba jos labai neryškios.

* * *

Pabaigai – pasvarstymas ne į temą: neginčytinas reiškinys, kad moterys turi begales neigiamų epitetų: prostitutė, kalė, kekšė etc. Heteroseksualūs vyrai specifiškai jiems skirto neturi. Žiūrint į homoseksualios orientacijos individus, pastebimas atvirkščias reiškinys: gėjai vadinami gaidžiais, kmynais etc. Tuo tarpu lesbietės specifinių neigiamų etikečių neturi. Ar galima daryti prielaidą, kad heteroseksualios orientacijos visuomenė labiau linkusi toleruoti homoseksualias moteris nei vyrus? Ir jei taip, tai kodėl?

___________________

Puslapį rengia Linas Kranauskas (linas@ore.lt)

 

Skaitytojų vertinimai


7493. Rrrr2004-04-12 14:09
O nuortaukos išsigando el. redakcija?

7502. Vytautas Mi2004-04-12 18:37
negerai, negerai; popieriniame variante buvo nuotraukele, o cia jos ner; kam idomu pasivartykite fotografijas cia: Atsargiai! jei jums maziau nei 21, galite ziuret tik su tevais :) http://www.jeffpalmer.com/

7530. ačiū Vytautui M. :-) 2004-04-13 13:42
Nuostabi nuotrauka. Seniai tokio gražaus vyro nemačiau v nature. :))))

7548. Rrrr2004-04-13 19:51
Jei nematei, tai tu esi apgailėtina.

11101. rl :-) 2004-10-27 17:02
cia gali buti ir ne ji

17910. angelas :-) 2005-07-25 17:39
Na tikrai grazus tie vyrukai, o kad toki namie rasciau, kas kart parejus.:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:52:42 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba