Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-04-09 nr. 2996

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BERNARDAS BRAZDŽIONIS11
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE12

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PO PENKIAAUKŠČIO PAMATAIS2
• Tomas Staniulis.
TEKSTE IR ANAPUS JO
• SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS1

POEZIJA 
• PAULIUS NORMANTAS19

PROZA 
• Vytautas Bubnys.
TAS RYTO LAUKIMAS

VERTIMAI 
• Eduardas Limonovas.
ŠVENTIEJI MONSTRAI
15

PAVELDAS 
• Ewa Orliñska-Mianowska.
XVIII AMŽIAUS MADOS PASAULIS
3

KALBOS SKILTIS 
• Mira Kazijevaitė, Jurgita Mikutytė.
DIENA, KAI INTELIGENTAMS BUVO OFICIALIAI LEISTA KEIKTIS, arba RIMTOS VERTĖJŲ KALBOS APIE KEIKSMAŽODŽIUS
10

KNYGOS 
 Galina Baužytė-Čepinskienė.
PASAULINĖS LITERATŪROS LOBYNAS
3
• Elena Bukelienė.
NESUDRĖKĘS PARAKAS
• LYJA4
• HOLOGRAMA
• KELIONIŲ ANTROPOLOGIJA4
• APDOVANOTI VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• BRIUSELIO LITERATŪRINĖ ORGANIZACIJA "HET BESCHRIJF" SIŪLO
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Aistė Virbickaitė.
MĖLYNO DANGAUS PAMOKA
• Elena Černiauskaitė.
MONOGRAFIJA APIE ANTANĄ TAMOŠAITĮ
• Emilija Budrecka.
REIKALINGI

MUZIKA 
• Klementina Maciulevičiūtė.
KURČIŲJŲ MUZIKA
24
• Judita Žukienė.
DAR KARTĄ APIE BALĮ DVARIONĄ
15
• Vera Markova.
IŠ EUROPOS ŠIRDIES – Į VILNIAUS ŠIRDĮ

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
JEIGU BŪTŲ UŽTEKĘ MEILĖS...
• Fabienne Avers.
KITOKIE NUODAI

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kristina Pipiraitė.
GĖJŲ VYRIŠKUMO ĮVAIZDŽIAI JEFFO PALMERIO FOTOGRAFIJOJE
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Dovilė Tumpytė.
FLASH MOBAS – XXI A. PRAMOGA, CHULIGANIZMAS IR MENAS
21

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
STEREOTIPŲ DŽIAUGSMAI

KRONIKA 
• AK, MOTERIE, IR KAM TAU KIRVIS?!.7
• NUO… IKI1
• in memoriam.
ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924.VI. 26–2004.IV. 4)
4
• LRS1
• IŠ "MASKVIETIŠKŲ ATOSTOGŲ" SUGRĮŽUS
• PASKUTINĖ "PAŠĖLUSIO ROLANDO" GIESMĖ (VI)6

DE PROFUNDIS 
• GEDIMINAS PULOKAS4
• R.ŠILEIKOS APKALTOS KALBA, PASAKYTA "KNYGŲ PAVASARIO 2004" METU
• 12 REKOMENDACIJŲ...55
• "LITERATŪROS IR MENO" REDAKCIJAI,4

KNYGOS

PASAULINĖS LITERATŪROS LOBYNAS

Galina Baužytė-Čepinskienė

[skaityti komentarus]

2003 metais "Vagos" leidykla išleido du "Pasaulinės literatūros bibliotekos" serijos 117 knygos tomus, skirtus prancūzų egzistencializmo prozai, – André Malraux, Albert’o Camus ir Jeano Paulio Sartre’o romanus.

Siekdami įprasminti savo meto socialinius ir politinius sukrėtimus, šie rašytojai daug rėmėsi egzistencializmo filosofiniais principais. Fašizmo ir bolševizmo žvėriškumus jie aiškino absurdo, žmogaus vienatvės ir gyvenimo beprasmybės idėjomis. Kita vertus, visi šie menininkai ieškojo žmogaus laimės galimybių absurdo pasaulyje, kvietė mąstyti apie mirtį "ne tam, kad mirtume, o kad gyventume", "kvietė gyventi nepaisant didžiulės ir sunkios likimo naštos, kurią vis dėlto įmanoma palengvinti žmogui prieinamais būdais. Jie tikėjo, kad žmogus gali būti priklausomas nuo likimo ir vis dėlto likti didingas"1. Žmogaus tragiškos būties suvokimas ir priešinimasis tai būčiai, pastangos būti didvyriškam, nesitaikstyti ir nuolat maištauti vienija šiuos rašytojus ir iškelia juos į pirmąsias XX a. humanistų gretas. "Vienintelė būtybė pasaulyje, kuri žino, kad yra mirtinga", – žmogus gali įprasminti savo tragišką dalią, kvestionuoti pačią visatos sandarą, iškilti virš jos. Tad žmogaus paskirtis – įvertinti savo paties vertybes, kurti prasmingumą beprasmybės pasaulyje.

Vienas pirmųjų šio tragiškojo humanizmo skelbėjų XX a. Vakarų literatūroje buvo André Malraux (1901–1976). Jo gyvenimas ir asmenybė tapo savotišku mitu, kuriame susipina tikrovė, skaitytojų vaizduotės ir autoriaus sukurtas stojiškos asmenybės tipas. "Žmogaus būtis" – pagrindinė A.Malraux kūrinių filosofinė kategorija, suteikusi pavadinimą jo geriausiam ir į aptariamą leidinį įtrauktam romanui, figūruojanti įvairiomis sąvokomis – "lemtis", "dalia", "mirtis". Šios kategorijos paaiškinimą randame romano "Altenburgo riešutmedžiai" ("Les Noyers de l’Altenburg", 1943) pabaigoje cituojamuose eilutėse iš XVII a. prancūzų mąstytojo Blaise’o Pascalio "Minčių": "Įsivaizduokite daugybę grandinėmis sukaustytų žmonių, pasmerktų mirti, kai vieniems nukertamos galvos kitų akivaizdoje, kai likę gyvieji mato tokią pačią savo dalią… štai toks yra žmogaus būties vaizdas"2.

Goncourt’ų premiją pelnęs romanas "Žmogaus būtis" ("La Condition Humaine", 1933) pagrįstai laikomas reikšmingiausiu A.Malraux kūriniu. Kaip ir visuose kituose romanuose, autoriaus išeities taškas – autentiški įvykiai, jo paties išgyventi ir apmąstyti. Veikėjų paveiksluose nesunku atpažinti istorijos bei politikos veikėjų portretus, o siužete – detalią 1927 m. Šanchajaus darbininkų ginkluoto sukilimo kroniką. Nepaisant niūraus romano kolorito, kančių ir mirties natūralistinių scenų, sukilėlių paveiksluose autorius įkūnijo taurias žmogiškąsias vertybes, tikėjimą socialinės lygybės ir laisvės idealais. Tai rusas Katovas, europiečio ir japonės sūnus Kijas, vokietis Hemelrichas, kinas Čenas. Jie kovoja ne vien siekdami nugalėti vienatvę, bet, svarbiausia, ieškodami savo egzistencijos prasmės. Autorius gilinasi į jų vidinius prieštaravimus, rodo jų pastangas peržengti savo uždarumą, neviltį dėl to, kad negali išreikšti savojo "aš" žodžiais ir poelgiais. Studentas Čenas, nužudęs žmogų, kad sukilėliai gautų daugiau ginklų, pajunta, jog ši mirtis tarsi jį atskiria nuo kitų. Jis ieško gilesnės prasmės naujame pavojuje ir meta bombą po Čang Kaiši automobiliu. Kaip ir anarchistas Garinas, Čenas trokšta "suteikti prasmę savo vienatvei". Vienas įdomiausių romano paveikslų – Kijas Žizoras, dalyvaujantis sukilime ne todėl, kad maištauja prieš lemtį, o kad įgyvendintų tiesą ir teisingumą. Itin įsimintini romano epizodai, vaizduojantys kovotojų brolybę, kai Katovas, žinodamas, jog bus gyvas sudegintas garvežio pakuroje, atiduoda draugams nuodus, kad išgelbėtų juos nuo kankinimų. Kijo ir Majos švelni draugystė įkūnija vieno tikslo siekiančių žmonių dvasinę ir fizinę sąjungą. Paskutiniai romano puslapiai skirti profesoriaus Žizoro, Kijo tėvo, metafiziniams apmąstymams: "Žinote posakį:"Reikia devynių mėnesių žmogui sukurti ir tik vienos dienos jam nužudyti… reikia ne devynių mėnesių, žmogui sukurti reikia šešiasdešimties metų, šešiasdešimties metų pasiaukojimo, valios, daugybės… dalykų! Ir kai tas žmogus sukuriamas, kai jame nebelieka nieko iš vaikystės ir paauglystės, kai jis iš tikrųjų tampa žmogumi, tėra tinkamas numirti". Romano logika vis dėlto įtikina, kad Kijas ir jo draugai sugebėjo nugalėti "nebūties grėsmę", suteikti prasmę mirčiai ("Kas iš tokio gyvenimo, už kurį nebūtų verta mirti?").

1957 m. Nobelio premijos laureato Albert’o Camus (1913–1960) brandžiausio romano "Maras" ("La Peste", 1947) turinys, pasak autoriaus, - Europos pasipriešinimas fašizmui. Tačiau Alžyro mieste Orane siaučianti maro epidemija turi būti suprantama apskritai kaip blogio alegorija. Romanas parašytas A.Camus savitu šykščiu kronikų stiliumi. Pasakotojas (tiktai pabaigoje paaiškėja, jog tai gydytojas Rijė – vienas pagrindinių romano veikėjų), nereikšdamas emocijų, ramiai pateikia tikslius statistinius epidemijos plitimo, klinikinių reiškinių, ligos simptomų duomenis. Veiksmo laikas datuojamas 194… metais, ir tai dar viena nuoroda, jog maro epidemija siejama su karo įvykiais. Fašizmas, karas, autoriaus žodžiais, tokia pat grėsmė nūdienei civilizacijai kaip maras antikos ir viduramžių laikais. Rašytoją domina įvairi žmonių reakcija į blogį, jų elgesio motyvai. Paskelbus apgulties padėtį, miesto gyventojai patiria akistatą su artimųjų kančiomis ir mirtimi, įvairūs romano veikėjai iliustruoja įvairius požiūrius į visuotinę nelaimę. Tėvas Panlu žiūri į marą kaip į Dievo rykštę, pasiųstą bausti nusidėjėlių, bet šį požiūrį autorius atmeta ir paneigia romano įvykių logika. Gydytojo Rijė paveikslas – vienas didžiausių A.Camus laimėjimų. Jis nustoja mylėti kūriniją, kur vaikai pasmerkiami kančioms. Dažnai matydamas savo bejėgiškumą (maro bacila neištirta, ir nežinia, kokiu serumu su ja kovoti), Rijė vis dėlto nesitaiko su blogiu, sukyla prieš pačią žmogaus tragišką lemtį ("reikia būti bepročiu, neregiu arba niekšu, kad susitaikytum"). Be skambių žodžių, be pozos jis atlieka savo pareigą – gydytojo ir žmogaus. Tikrasis herojiškumas, anot autoriaus, - paprastas ir kuklus, savaime suprantama pareiga. "Teikdami pernelyg daug reikšmingumo kilniems darbams, mes galų gale netiesiogiai aukštiname blogį… Mokytojo niekas nesveikina už tai, kad moko, jog du ir du yra keturi. Jį gal būtų galima sveikinti pasirinkus šią puikią profesiją", – sako gydytojas. Autoriaus nuomone, Rijė įkūnija moralinį imperatyvą – priešinimąsi blogiui, nesitaikymą su juo, net žinant, kad jo nenugalėsi.

Antra pagrindinė romano mintis – žmonių solidarumas blogio akivaizdoje. Maras sukrečia lig šiol abejingus Orano gyventojus, jie tampa atidesni vieni kitiems, pajunta atsakomybę už kitų kančias ir supranta, kad negali būti laimingi, kai kenčia kiti. Atsitiktinai atsidūręs Orane, jaunas žurnalistas Ramberas veržiasi į laisvę: Paryžiuje jo laukia mylima moteris, ramybė ir laimė. Rijė supranta Ramberą: laimė – pagrindinis žmogaus poreikis. Tačiau, pasitaikius progai išvykti, Ramberas pasilieka, nes jaustų gėdą vienas būti laimingas. Smulkus tarnautojas Granas atsisako grafomaniškos aistros ir atsideda kovai su maru. Taru – ryškus žmogiškojo solidarumo blogio situacijoje pavyzdys. Jis irgi atsitiktinai užklydo į Oraną ir pradžioje manė, kad svarbiausia – dvasios ramybė, atsisakymas žudyti, lieti kraują. Generalinio prokuroro pavaduotojo sūnus, sužinojęs, kad jo tėvas ne tik skelbia nuteistiesiems mirties nuosprendžius, bet ir dalyvauja juos vykdant, išeina iš namų, įsitraukia į kovą dėl laisvės, priešinasi priespaudai, tačiau įsitikinęs, jog kovojant dėl laisvės irgi liejamas kraujas, atsisako "dalyvauti istorijoje". Jo šūkis – "Tegu istoriją kuria kiti" – kai kam atrodė paties autoriaus nuostata. Bet A.Camus dar "Sizifo mite" pareiškė, kad rinktųsi istoriją, jeigu reikėtų rinktis tarp istorijos ir amžinybės. Nuostabi knygos scena, kai Rijė ir Taru, pavargę nuo budėjimo prie merdinčiųjų, maudosi jūroje, jaučia jūros vėsą ir žvaigždėtą dangų virš galvų. Ir absurdiškos, racionaliai nepaaiškinamos epidemijos metu įmanomos laimės akimirkos. Atsisakymas solidarumo ir užuojautos stumia į pražūtį. Šią nuostatą iliustruoja Kotaras, kuris renkasi egoizmą: maras jam naudingas, nes, kovodami su juo, žmonės pamiršta jo įvykdytus nusikaltimus. Pasibaigus epidemijai, jis užsidaro savo namuose ir šaudo į policininkus, einančius jo suimti. Norėjęs pasinaudoti kitų nelaime, Kotaras žūsta ir pražudo daugelį kitų. Ribinėje situacijoje, kaip teigia A.Camus, svarbus laisvas pasirinkimas, paremtas tam tikra moraline nuostata. Tačiau žmonės nepajėgia nugalėti maro, nes jis – visur, ne tik aplink mus, bet ir mumyse. Maras pasitraukia taip pat nepaaiškinamai, kaip ir prasidėjo, pasislepia savo urve, iš kurio nežinia kada vėl išslinks. Epidemijos pabaiga – ne žmogaus pergalės, o greičiau ligos išsekimo išdava. Stovėdamas prie mirusio draugo Taru patalo, Rijė pripažįsta, jog tai – galutinis pralaimėjimas, kuriuo baigiasi karai, kuris visą pasaulį paverčia nepagydoma kančia. "Žmonės miršta, ir jie nėra laimingi", – teigiama viename A.Camus aforizme. "Mare" susilieja du šio rašytojo minties leitmotyvai – absurdo ir maišto prieš jį. Net žinodamas, jog blogis nenugalimas, žmogus privalo su juo kovoti, tarsi Sizifas ritinti akmenį, kuris, pasiekęs kalno viršūnę, vėl rieda žemyn.

"Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas", – šie J.P. Sartre’o (1905–1980) žodžiai tapo kone aforizmu, išreiškiančiu jo filosofijos esmę. Filosofinėje knygoje "Būtis ir nebūtis" ("L’Źtre et le Néant", 1943) autorius stengiasi įrodyti, kad pasaulio absurdiškumui žmogus tegali priešinti savo gebėjimą "kurti pats save". Svarbiausias J.P.Sartre’o argumentas: kiekvienas kuria savo vertybes, savo moralinį kodeksą. Moralinių vertybių šaltinis – žmogaus laisvė. Laisvę ir laisvą pasirinkimą "kuo būti" jis iškelia kaip esminį žmogaus egzistencijos bruožą, skiriantį ją nuo viso likusio pasaulio. Tačiau laisvė, pasak filosofo, pasmerkia žmogų kančioms: jis privalo rinktis, nuolat pereidamas iš vienos situacijos į kitą. Esė knygose "Situacijos" ("Situations", 1947–1978) J.P.Sartre’as rašo: "Žmogaus paslaptis – ne Edipo ar nevisavertiškumo kompleksas. Žmogaus paslaptis – jo paties laisvės ribos, gebėjimas atsispirti kančiai ir mirties baimei"3.

Į aptariamą leidinį įtraukta pirmoji J.P.Sartre’o prozos knyga – romanas "Šleikštulys" ("La Nausée", 1938) – parašyta absoliučios laisvės siekiančio individo dienoraščio forma. Metęs istorijos dėstytojo darbą koleže, nutraukęs ryšius su mylimąja Ani, Antuanas Rokantenas pasiduoda šleikštulio jausmui, kurį jam kelia absurdiška gyvenimo beprasmybė. Jis liaujasi rašęs pradėtą darbą apie XVIII a. politikos veikėją markizą de Rolboną, nes visi jo paties ir kitų veiksmai atrodo beprasmiai ir nereikalingi. Anksčiau susikurti mitai sudūžta, susidūrę su aplinkinių žmonių veikla. Miesčionijos intelektualinių ir kultūrinių pretenzijų kritika išreiškiama Savamokslio, skaitančio visas municipalinėje bibliotekoje esančias knygas alfabeto tvarka, groteskiniu paveikslu. Pasinėrę į kasdienius rūpesčius ir į turto kaupimą, miesčionys Rokantenui atrodo pajacai, o jų egzistencija – niekuo nepateisinama. Bet ir sau pačiam jis atrodo bjaurus, jo atvaizdas veidrodyje kelia jam didžiausią pasišlykštėjimą. Rokantenas autoriui yra tyrimo objektas, "atvejis", kurį jis tiria it gydytojas. Šleikštulys, anot autoriaus, nėra kokia ypatinga būsena, o normalaus žmogaus stiprus gyvenimo beprasmybės pajautimas. "Metafiziškas" ir kartu satyriškas Rokanteno dienoraštis, atrodytų, viską neigia, tačiau parodo ir žmogaus sąmonės išsivadavimą iš visų pasaulio pagundų, atsisakymą tiesiog "būti" be jokio tikslo ir pateisinimo. Pabaigoje Rokantenas vis dėlto randa atspirtį mene, klausydamasis paprastos džiazo melodijos kavinėje. Banalūs dainos žodžiai ("Netrukus tu manęs pasigesi, branguti") kelia džiaugsmą, skatina susimąstyti apie deimanto adatoje įkūnytą skausmą, tiksliais ir tyrais saksofono garsais virstančią kančią. Rokantenas nusprendžia parašyti knygą, "gražią ir kietą it plienas", kuri priverstų žmones susigėsti dėl savo tuščios egzistencijos. Šioje scenoje atsiveria vienas nuostabiausių būties momentų – muzikos kūrinys inspiruoja Rokantenui mintį apie meno transcendentalumą, pakylėja "virš egzistencijos". Nors autorius pavadino "Šleikštulį" romanu, šis kūrinys sunkiai telpa į šio žanro rėmus. Jį būtų galima vadinti savo "šaknų netekusio" intelektualo dienoraščiu, kuris tonacija ir fragmentiškumu primena R.M.Rilke’s "Maltės Lauridso Brigės užrašus". Tarpais brutalus ir ciniškas romano stilius panašus į J.P.Sartre’o amžininko L.F.Ferdinando Céline’o stilių, o pseodokultūrinių ir pseudomokslinių miesčionijos aspiracijų kritika – į G.Flaubert’o romaną "Buvaras ir Pekiušė".

117 a knyga: André Malraux. ŽMOGAUS BŪTIS. Iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė. Albert Camus. MARAS. Iš prancūzų k. vertė Rožė Jankevičiūtė. 1117b knyga: Jean-Paul Sartre. ŠLEIKŠTULYS. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė. – Vilnius: Vaga, 2003.

______________________

1 André Malraux. L’HOMME ET LA CULTURE ARTISTIQUE. – In Les Conférences de l’UNESCO. – Paris: 1947. – P.88.

2 Altenburgo riešutmedžiai. – Vilnius: 1995. – P. 130.

3 J.-P.Sartre. SITUATIONS III. – Paris: 1949. – P.11.

 

Skaitytojų vertinimai


7518. Justas2004-04-13 07:17
Gal kas galite pasakyti, kaip tariama pavardė Malraux?

7522. Rrrr2004-04-13 10:47
Malro.

7526. Ak2004-04-13 11:51
Kirčiuojamas paskutinis skiemuo. L raidė minkšta. Taigi, tark Malro.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:52:39 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba