Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-04-09 nr. 2996

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BERNARDAS BRAZDŽIONIS11
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE12

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PO PENKIAAUKŠČIO PAMATAIS2
• Tomas Staniulis.
TEKSTE IR ANAPUS JO
• SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS1

POEZIJA 
• PAULIUS NORMANTAS19

PROZA 
• Vytautas Bubnys.
TAS RYTO LAUKIMAS

VERTIMAI 
• Eduardas Limonovas.
ŠVENTIEJI MONSTRAI
15

PAVELDAS 
• Ewa Orliñska-Mianowska.
XVIII AMŽIAUS MADOS PASAULIS
3

KALBOS SKILTIS 
• Mira Kazijevaitė, Jurgita Mikutytė.
DIENA, KAI INTELIGENTAMS BUVO OFICIALIAI LEISTA KEIKTIS, arba RIMTOS VERTĖJŲ KALBOS APIE KEIKSMAŽODŽIUS
10

KNYGOS 
• Galina Baužytė-Čepinskienė.
PASAULINĖS LITERATŪROS LOBYNAS
3
• Elena Bukelienė.
NESUDRĖKĘS PARAKAS
• LYJA4
• HOLOGRAMA
• KELIONIŲ ANTROPOLOGIJA4
• APDOVANOTI VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• BRIUSELIO LITERATŪRINĖ ORGANIZACIJA "HET BESCHRIJF" SIŪLO
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Aistė Virbickaitė.
MĖLYNO DANGAUS PAMOKA
• Elena Černiauskaitė.
MONOGRAFIJA APIE ANTANĄ TAMOŠAITĮ
• Emilija Budrecka.
REIKALINGI

MUZIKA 
• Klementina Maciulevičiūtė.
KURČIŲJŲ MUZIKA
24
• Judita Žukienė.
DAR KARTĄ APIE BALĮ DVARIONĄ
15
• Vera Markova.
IŠ EUROPOS ŠIRDIES – Į VILNIAUS ŠIRDĮ

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
JEIGU BŪTŲ UŽTEKĘ MEILĖS...
• Fabienne Avers.
KITOKIE NUODAI

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kristina Pipiraitė.
GĖJŲ VYRIŠKUMO ĮVAIZDŽIAI JEFFO PALMERIO FOTOGRAFIJOJE
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Dovilė Tumpytė.
FLASH MOBAS – XXI A. PRAMOGA, CHULIGANIZMAS IR MENAS
21

NAUJI FILMAI 
 Rasa Paukštytė.
STEREOTIPŲ DŽIAUGSMAI

KRONIKA 
• AK, MOTERIE, IR KAM TAU KIRVIS?!.7
• NUO… IKI1
• in memoriam.
ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924.VI. 26–2004.IV. 4)
4
• LRS1
• IŠ "MASKVIETIŠKŲ ATOSTOGŲ" SUGRĮŽUS
• PASKUTINĖ "PAŠĖLUSIO ROLANDO" GIESMĖ (VI)6

DE PROFUNDIS 
• GEDIMINAS PULOKAS4
• R.ŠILEIKOS APKALTOS KALBA, PASAKYTA "KNYGŲ PAVASARIO 2004" METU
• 12 REKOMENDACIJŲ...55
• "LITERATŪROS IR MENO" REDAKCIJAI,4

NAUJI FILMAI

STEREOTIPŲ DŽIAUGSMAI

Rasa Paukštytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Pasiklydę vertime"

Retai ekrane pamatysi manekenę, savo noru save subjaurojusią (kaip įvaizdį) vardan socialaus kino meno. Manekenė ir aktorė Charlize Theron, apdovanota "Oskaru", "Aukso gaubliu", Berlyno kino festivalio "Sidabro lokiu" už geriausią moters vaidmenį, – išimtis. Grimuotojų kankinimus Theron kentėjo tam, kad mes ekrane išvystume, o svarbiausia – patikėtume, jog pirmoji pripažinta pasaulyje serijine žudike maniake Aileen Wournos visgi buvo žmogus, dėl kurio moralinio nuopuolio kaltę turi prisiimti visuomenė. Visuomenės vaidmenį atlieka vyrai, besinaudojantys prostitutės Aileen paslaugomis ir smurtaujantys. Jie režisierės Patty Jenkins primygtinai rodomi kaip didžiausi niekšai, ir klausimas, kas buvo pirmas – višta, t.y. prostitutė, ar kiaušinis, t. y. paslaugos vartotojas, – nekyla. Aišku, kiaušinis. Vyrus Aileen vardan savo draugužės poreikių žudo ir apvaginėja. Draugužė (sunkiai atpažįstama ne dėl grimo, o dėl savo brandos aktorė Christina Richi) ciniškai naudojasi Aileen vogtais pinigais ir automobiliais, kol išsigąsta jos "veiklos" pasekmių. Ir įrodo, kad visa lesbietiška lyrika nė supuvusio kiaušinio neverta, – draugužė tiesiog įduoda Aileen policijai, o teisme gana šlykščiai bado ją pirštais. Būtų lesbietiška melodrama ar net drama, jei ne didelė dozė socialinio patoso. Jis ne juokais erzina, ypač tuomet, kai žudikė maniakė pradeda rėžti kalbas savo draugužei (tarsi iš tribūnos) apšnerkštame viešbutėlio kambaryje. Bet Charlize Theron nepakartojama. Ji tiesiog neįtikėtinai atstumianti, aseksuali, sakytum, nešvari net tuomet, kai jos herojė bando susitvarkiusi savo išvaizdą įsidarbinti. Šis nešvaros pojūtis lydi Aileen personažą visą filmo laiką, bet galų gale aktorei pavyksta išskelti gailestį savo maniakei. Ir dėl to ne grimas kaltas, o aktorės (ne manekenės) temperamentas ir susikaupimas "pagal Stanislavskį". Ar tiksliai filmas atspindi realią Aileen Wournos istoriją? Vargu. Iš tikrųjų Aileen tiesiog patologiškai mėgavosi savo pirmosios žudikės maniakės šlove. Ji idealiai atitiko FTB apibrėžimą: serijiniu nusikaltėliu buvo pripažįstamas tas, kuris nužudė ne mažiau kaip tris žmones, įvairiose vietose ir įvairiu laiku. Teismo salėje ji neslėpė savo pasididžiavimo šiuo statusu, o kalėjime užpuolė naujai pasodintą kalinę, nes būtent ji vietoj Aileen atsidūrė pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Šito nė iš tolo nepamatysime filme. Aileen jame – kankinė. Bet pagaliau kam įdomu, ar filmas atitinka realybę, ar ne. Svarbu, kad jis atitiktų nors kai kuriuos visuomenėje sklandančius stereotipus. Vienas gajausių yra tas, kad ne žmogus save formuoja, o visuomenė jį tokį suformuoja. Ką iš Theron herojės padarė visuomenė, filme "Pabaisa" ("Monstras") parodyta akivaizdžiai.

iliustracija
"Pabaisa" ("Monstras")

Nieko primygtinai akivaizdaus nerasime subtiliame Sofijos Coppolos filme "Pasiklydę vertime". Na, gal tik šiokias tokias užuominas į papročių komediją, kuri sudaro foną nesiužetinei ironiškai dramai apie du įvairaus amžiaus ir skirtingų gyvenimų žmones. Retai pamatysi šiandieniniame kine tokį neprikišamai jautrų kiekvieno žmogaus asmeniniams jausmams kūrinį. Istorija apie Šarlotę ir Bobą, vienišus amerikiečius, atsidūrusius jiems svetimoje Japonijoje, sklidina šmaikštaus susikalbėjimo tyla. Jie pasiklydę Japonijos kasdienybės rutinoje, jiems sunku išversti į savo papročius svetimą gyvenimo būdą, bet jiedu labai aiškiai supranta, kad yra vieninteliai visame žemės rutulyje, staiga tapę vienas kitam artimiausiais žmonėmis. Bobas filmuojasi viskio reklamos klipe, Šarlotė nuobodžiauja, kol jos vyras fotografas dirba. Štai ir visas siužetas. Jų susitikimais Sofija Coppola sugeba užpildyti visą ilgo metražo filmo erdvę, nesuteikdama žiūrovams nė mažiausio malonumo nuspėti jų santykių raidą ar baigtį. Tai tik susitikimai, tik pasikeitimai šmaikščiomis frazėmis, sugebėjimai į tylą atsakyti tyla, į pokštą – adekvačiu humoru. Jiedu blaškosi po Tokiją, žinodami, kad tuoj išsiskirs. Režisierė net neleidžia išgirsti, ką Bobas atsisveikindamas pašnibžda Šarlotei. Ji nieko nepaaškina, nededa taškų ant i. Tai nei siužetu, nei stereotipais neapibrėžta istorija. Kiekvienas pats užbaigs šį filmą – pats sugalvos atsisveikinimo su Šarlote žodžius. Remdamasis savo emocine patirtim ir patvirkimu. Retas filmas suteikia žiūrovui progą būti jo tęsinio kūrėju. Retas režisierius nebijo atiduoti herojų likimų į žiūrovų rankas. "Pasiklydę vertime" buvo apdovanotas "Oskaru" už geriausią scenarijų. Tai vienas iš nedaugelio "Oskarų", šįmet išslydusių iš "Žiedų valdovo" kūrėjų rankų. Prieš šio scenarijaus sunkiai paaiškinamą sugebėjimą išlaikyti dėmesį, prieš itin sąmojingus S.Coppolos dialogus neatsilaikė jau, atrodė, galutinai skonį ir saiką praradę akademikai.

iliustracija
"Kartą Meksikoje"

Joks "Oskaras" tikrai negresia režisieriui Robertui Rodriguesui, kurio naujas filmas "Kartą Meksikoje" pradedamas šį savaitgalį rodyti Lietuvos ekranuose. Šis režisierius – kone talentingiausias kino niekų režisuotojas, linksmintojas, dėlionių iš garsių aktorių, veiksmo filmo štampų, romantinių riterių baladžių autorius. "Kartą Meksikoje" užbaigia jį išgarsinusių filmų "Muzikantas" ir "Desperado" trilogiją. R.Rodriguesas – šiandien vienas iš nedaugelio režisierių, sugebančių net epinių užmojų kine išlaikyti tokį brangų "rankomis padaryto kino" pojūtį. Jis suderina gangsterinio kino šablonus su asmeniniu vaikišku džiaugsmu dėl to, kad antrina, pavyzdžiui, Sergio Leonei. "Kartą Meksikoje" siužetas vertas jo trilogijos "Šnipų vaikučiai" turinio. Muzikantas tolimoje provincijoje sulaukia CŽV agento, jam pasiūlančio išgelbėti Meksikos prezidentą, prieš kurį narkotikų baronai rengia sąmokslą. Aišku, kad rimtai žiūrėti į šį filmą nėra jokių priežasčių. R.Rodrigueso filmai apskritai skirti žmonėms, iš šio meno reikalaujantiems pramogos ir visai nesusimąstantiems, ar pateks režisierius su savo pokštais į kino istoriją, ar nepateks. Muzikantas, savo gitaros futliare laikantis ginklus, dar ir kaip gali konkuruoti su amžinomis vertybėmis. Vien todėl, kad stereotipai, kuriuos puoselėja R.Rodriguesas, amžini. Tik nedaugelis sugeba juos ironiškai parodyti baltoje ekrano paklodėje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:52:33 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba