Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
 LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

MUZIKA

Pirmo karto Lietuvoje aidas

LUKRECIJA PETKUTĖ

[skaityti komentarus]

Šių metų vasario ketvirtoji, žvilgtelėjus pro langą, atrodė itin atgrasiai – be sustojimo pliaupė lietus, dar prieš kelias dienas stūksoję sniego kalnai tirpo, virto į upelius ir susimaišę su lietaus vandeniu tapo įprastai sausumai priklausančią dalį apgaubusia jūra, apie kurios įveikimą vos pagalvojus nukrėsdavo šaltis. Tačiau vakarop, šiaip ne taip perbridusi šią, rodos, beribę vandens masę, atsidūriau šaltokoje, bet jaukioje Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurioje Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo orkestras bandė įpūsti gyvybės visam pluoštui lietuvių ir užsienio kompozitorių partitūrų ir, mano galva, jiems tai puikiai pavyko. Smagiausia, kad daugiau nei pusė koncerto programos Lietuvoje skambėjo pirmą kartą.

Renginys prasidėjo Pietro Locatelli’o (1695–1764) Koncertu op. 4, nr. 9. Prieš kūrinio atlikimą D. Katkus (kuris šį vakarą dirbo už du – buvo ir dirigentas, ir koncerto vedėjas) pasakojo, kad P. Locatelli’s griežė smuiku, mokėsi pas garsų to meto smuikininką ir kompozitorių Arcangelo Corellį, o šis buvo tikras revoliucionierius: pakeitė stryką, jo laikymo padėtį, sutvarkė stygas, sukūrė tam tikras muzikavimo styginiais instrumentais formas ir tradicijas. Savaime aišku, jog P. Locatelli’s daug ką perėmė iš savo mokytojo. 1729 m. P. Locatelli’s išvyko gyventi į Olandiją, ten mirė, todėl dabar laikomas ne tik italų, bet ir olandų kompozitoriumi.

Koncertas nr. 9 parašytas tuo metu, kai kompozitorius dar gyveno Italijoje. Jo negalima vadinti concerto grosso, bet visose dalyse girdėjosi keturios (dviejų smuikų, alto ir violončelės) solo partijos. Koncertas trijų dalių (Allegro, Largo, Vivace), kaip ir būdinga baroko epochos kūriniams – glaustos apimties, visos dalys truko vos 8 minutes. Labiausiai savo muzikalumu ir energija sužavėjo solistė Ingrida Rupaitė, ji visą laiką dominavo, kiti solistai (Aidas Jurgaitis –­­ smuikas, Birutė Bagdonienė – altas ir Onutė Švabauskaitė –­ violončelė) šiek tiek jai nusileido ir susiliejo su orkestru, nors nieko keista, kad taip nutiko, nes šis kūrinys buvo atliekamas be dirigento, todėl I. Rupaitei teko dar vienas svarbus, orkestro vedlio, vaidmuo. Kraštinės Koncerto dalys skambėjo labai šviesiai ir pakiliai, jautėsi, kad orkestrantams lengva ir gera groti. Net tie atlikėjai, kurių partijos nebuvo tokios ryškios kaip solistų, „užsikrėtė“ I. Rupaitės energija. Vidurinioji kūrinio dalis galėjo būti atliekama šiek tiek lėčiau – jei nebūčiau žinojusi jos tempo (Largo), būčiau galvojusi, kad kompozitorius nurodė adagio ar net kokį kitą greitesnį tempą.

Antroji tą vakarą skambėjusi partitūra, privertusi mintimis klausytojus persikelti per kelis šimtmečius, – Jeronimo Kačinsko (1907–2005) Penki koncertiniai etiudai styginių orkestrui. Pasak dirigento, iš tiesų kompozicija turėtų būti vadinama „Move“. D. Katkus tvirtino, kad tai –­­ pasaulinė premjera, nes, J. Kačinskui gyvenant JAV, kūrinį atlikti nebuvo galimybių, be to, „iš natų nesimatė, kad jos būtų kaip nors grojamos, mes turėjome pataisyti daug netikslumų. (...) Šiame kūrinyje J. Kačinskas ir toliau plėtojo savo muzikinės kalbos nuostatas, liko ištikimas atematizmui, tačiau (...) atsisakydamas siužeto, jis neatsisakė asociacijų, neatsisakė muzikinės kalbos, kuria kalba ir šitas kūrinys, aš pasakyčiau, veikia nepaprastai tragiškai, su nepaprastai didele įtampa (...)“, – kalbėjo D. Katkus. Ir tikrai, klausydamasi pastebėjau, kad net bažnyčios statulos, kurios, skambant P. Locatelli’o kompozicijai taikiai žvelgė iš aukštai, staiga persimainė, paniuro, švytėjimas nežinia kur dingo, o kolonas laikiusių vyrų veiduose atsirado neapsakomo svorio našta. Susidarė įspūdis, kad kiekviena dalis (kūrinį sudaro penkios dalys) – tarsi žvilgsnis į tą patį reiškinį kitu rakursu. Nors kompozitorius stengėsi kurti nekartotinę muziką, visuma sudaro darnos įspūdį. Visų pirma, tai vientisa viso kūrinio spalva. Melodijos nesikartoja, bet klausytojai išgirsta ir įsimena panašias intonacijas, ir nelabai svarbu, ar natos identiškos, ar truputį skiriasi, – priimi tai kaip vienį. Nustebau sužinojusi, kad kūrinys parašytas tik 1989 m., ir jei dėstytojas M. Urbaitis jį užleistų neapibrėžto muzikos diktanto metu, toje skiltyje, kur reikia nurodyti apytikslę kūrinio sukūrimo datą, tikrai būčiau parašiusi 1939–1945 metus.

Algimanto Bražinsko (g.1937) Koncertas keturioms rankoms ir orkestrui –­ paskutinis pirmoje dalyje skambėjęs kūrinys. Spėju, kad dauguma klausytojų į koncertą atėjo išgirsti šią premjerą. Darosi įprasta, kad Lietuvos kompozitorių kūrinių dviem fortepijonams premjeras atlieka Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas, o fortepijonui keturioms rankoms – Sonatos ir Roko Zubovų duetas. Nežinau, ar kompozitorius koncertą kūrė specialiai Zubovų duetui, bet atlikėjams kūrinys tiko ir patiko – tai turbūt pastebėjo visi klausytojai.

Kompoziciją sudaro dvi dalys. Pirmoji kiek lėtesnė, lyriškesnė, joje vyrauja minoriniai sąskambiai, lietuvių liaudies dainų intonacijų atgarsiai. Antroji dalis judresnė, dramatiškesnė, jos viduryje pasigirsta lėtas epizodas, savo skambesiu artimas S. Rachmaninovo melancholiškiesiems opusams. Apskritai šiame kompozitoriaus kūrinyje gausu romantizmui būdingų išraiškos priemonių.

Peržvelgusi A. Bražinsko kūrybos sąrašą, pastebėjau, kad kompozitorius didelį dėmesį skiria fortepijoninei muzikai. Asmeniškai man labiau priimtinas ankstesnis jo kūrybos stilius, kuriuo sukurtos nepelnytai pamirštos Variacijos dviem fortepijonams. Nuo šios kompozicijos baigimo prabėgo daugiau nei 40 metų, todėl nieko keista, kad per tiek metų kompozitoriaus braižas pakito. Ko labiausiai stigo ją atliekant? Garsesnio fortepijono skambėjimo. Nežinau, ar dėl patalpos akustikos, ar dėl ne iki galo pakelto fortepijono dangčio, o galbūt orkestras grojo šiek tiek per garsiai.

Antroji vakaro dalis prasidėjo Eugène’o Ysaye (1858–1931) vienos dalies kompozicija „Harmonies du soir“ op. 31 styginių kvartetui (griežė Ingrida Rupaitė, Kristijonas Venslovas, Tomas Petrikis, Povilas Jacunskas) ir kameriniam orkestrui. Lietuvoje kūrinys atliktas pirmą kartą. Gaila, bet nežinia kodėl, išskyrus Trečiąją sonatą smuikui, E.Ysaye kūryba pas mus beveik neskamba. Jo kūrybos stilius priskiriamas postromantizmui, gretinamas su G. Mahlerio kalbėsena, pasak D. Katkaus: „Tai muzika, kuri balansuoja ant ypatingos jautrumo ribos, (...) ji savyje turi sukaupusi XIX a. pabaigos, XX a. pradžios nepaprastą rafinuotumą, mistiką, (...) sakoma, kad už šios muzikos toliau žengti nebeįmanoma.“

Koncertą Šv. Kristoforo kamerinis orkestras užbaigė anglų kompozitoriaus Franko Bridge’o (1887–1941) siuita styginiams H.93. XX a. pradžios Anglijoje kompozitorius buvo labai populiarus, vėliau po truputį užmirštas. XXI a. vyksta didžiulis F. Bridge’o muzikos renesansas, bet Lietuvoje jo, kaip ir E.Ysaye, kūryba skamba retokai. F. Bridge’o muzikos kalba gana konservatyvi, stilistiškai blaškosi tarp J. Brahmso, C. Debussy, A. Bergo ir netgi H. Wolfo komponavimo manieros. D. Katkus pabrėžė, kad F. Bridge’as buvo puikus altistas ir dirigentas, grojo garsiame Anglijos styginių kvartete. Siuita styginiams parašyta 1909 m., ją sudaro keturios kontrastingos dalys: lyrinis, ekspresionistinių išraiškos priemonių kupinas Preliudas, kur kas judresnis ir žaismingesnis Intermezzo, lėtas, paslaptingas, intymus Noktiurnas ir žaismingas Finalas.

Labai sužavėjo orkestro sugebėjimas prisitaikyti prie kiekvieno koncerte skambėjusio kūrinio stilistikos, o tai tikrai nelengva užduotis, nes buvo atliktos net penkios skirtingos kompozicijos. Tačiau man, kaip klausytojai, visa programa kiek prailgo. Jau pasibaigus pirmajai daliai, buvau beveik soti išgirtosios muzikos. Nežinau, kaip jautėsi kita dalis publikos, bet aš, galbūt dėl salėje tvyrojusio šaltuko, antrosios dalies nepajėgiau klausyti tiek pat susikaupusi, kiek pirmosios.

Džiugu, kad orkestras atlieka ne tik laiko patikrintus kūrinius, bet visada ieško ko nors nauja, suteikia galimybę išgirsti lietuvių kompozitorių premjeras ir niekada Lietuvoje neskambėjusius užsienio autorių kūrinius. Gaila, kad Šv. Kotrynos bažnyčios salė vasario 4-osios vakarą nebuvo sausakimša. Viliuosi, kad taip nutiko dėl blogo oro, o ne dėl mūsų visuomenės pasyvumo ir nesidomėjimo tokiais, mano galva, svarbiais kultūriniais reiškiniais. Sveikinu orkestrą ir tikiuosi, kad sulauksime dar daug taip puikiai kaip ši parengtų programų.


 

Skaitytojų vertinimai


66258. Patikslinimas2011-02-15 16:09
Kačinsko Etiudai Lietuvoje skambėjo jau ne pirmą kartą - jie tikrai buvo atlikti 1990 metais, kamerinio orkestro „Ave Musica“, festivalyje „Muzikos ruduo“. Egzistuoja ir to festivalio bukletas su Giedriaus Gapšio anotacija apie šį opusą. O dar metais anksčiau, t.y. 1989-aisiais, Etiudai buvo atlikti Bostone.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:31 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba