Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
 DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

ATMINTIS

Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos

DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ

[skaityti komentarus]

        Straipsnis skirtas Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) mirties metinėms.

        XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje prancūzų meno sociologė Nathalie Heinich (g. 1955) pradeda tirti menininko identitetą ir socialinį statusą pagal užimamas pozicijas meniniame lauke ir socialinėje erdvėje; jų panašumus, skirtumus ir sąveiką. Aiškindamasi, kas sukuria socialinį menininko statusą, išskiria kūrybos sąlygų, kūrybinės sėkmės, gyvenimo būdo, pripažinimo ir vertinimo kriterijų aspektus. Teorija pavadinta išskirtinumo sociologija.


Išskirtinumo sociologija pagal Jurgą Ivanauskaitę

Rašytojas Donaldas Kajokas atsiminimuose apie kolegę rašo: „Jurgos talentui, be abejo, turėjo įtakos retas aplinkybių derinys, kuris buvo skirtas paties likimo: kultūrinė, inteligentiška aplinka, kurioje ji augo, ir genai“1. J. Ivanauskaitė –­ Halinos ir Kosto Korsakų dukraitė. K. Korsakas – sovietinio okupacinio režimo kolaborantas, literatūros kritikas, artimai bičiuliavęsis su rašytojo ir visuomenininko Antano Venclovos šeima; H. Korsakienė –­ rašytoja, visuomenės veikėja. Jų dukra –­ Ingrida Korsakaitė –­ dailėtyrininkė; jos vyras ir būsimos rašytojos tėvas – Igoris Ivanovas – scenografas, tapytojas. Taigi kultūringa socialinė erdvė buvo paskata tęsti tradiciją.

Menininkų gyvenimo būdą galima įterpti į habitus modelį (Pierre’o Bordieu sąvoka). Lotynų kalba pirminė habitus reikšmė – organizmo išvaizda, išorinis pavidalas. Prancūzų meno sociologai ją perkuria į gana plačią ir neapibrėžtą sąvoką, kuria įvardijama visa apimanti asmens laikysena, elgesys, išvaizda, intelektinės ir gyvenimiškos patirtys. Rašytojos gyvenamuoju laikotarpiu į stagnacinį sovietinį gyvenimo būdą jau terpėsi ir kitos kultūrinės bei socialinės realijos. J. Ivanauskaitė brendo veikiama pankų, hipių kartos, t. y. tų visuomeninių subkultūrų, kurios aktyviai neigė tradicines kultūras ir kūrė autonomiškas bendruomenes. Vienam bendramokslių J. Ivanauskaitė sakiusi priklausanti autodestrukcijos kartai. Tai aiški aliuzija į Amerikoje šiek tiek anksčiau veikusius bitnikus, vadinusius save beat-generation („prarastąja karta“). Tai neatsitiktinis sutapimas. Šios mažosios sociumo kultūros atsirado dėl panašių niuansų. JAV dalyvavo Šaltajame kare, siautė ekonominė krizė, prasidėjo feministinis judėjimas. Lietuvoje – sovietmetis, Kalantos tragedijos atšvaitai, organizuojama Sąjūdžio veikla. J. Ivanauskaitė, studijavusi tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), pramintame „hipių lizdu“, pasipriešinimą niveliacijai reiškė ekscentriškais apdarais ir gausybe aksesuarų. Čia aktuali sąvoka hipis, kildinama iš žodžio hipsters, t. y. klubus aptempiančios kelnės. Ji pirmą kartą pavartota apibūdinti bitnikus, atsikėlusius į San Franciską. Tokia buvo subkultūrų ir jų šalininkų pasaulėžiūros viešinimo forma. 1972-aisiais „Vagos“ leidykla išleidžia bitnikų grupės pradininko Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“. Įdomu, kad vienas J. Ivanauskaitės draugų apie knygą sakęs, kad tai – svetimi kitų žmonių nuotykiai, o štai novelių rinkinys „Pakalnučių metai“ paženklina J. Ivanauskaitę kaip „kartos guru“.

Produktyvios autorės tekstai kritikų vertinti įvairiai. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė daro prielaidą, kad J. Ivanauskaitė kartu su Tomu Arūnu Rudoku devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjusi populiariosios lektūros „karjerą“, nors, kaip teigia, „jų pačių kūryba su ja siejasi tik kai kuriais bruožais, pavyzdžiui, atviru, tiesmuku problemų formulavimu, nereikalaujančiu iš skaitytojo ieškoti paslėptų prasmių“2. Feministinės koncepcijos propaguotojai tuos pat tekstus gali perskaityti kaip teigiančius pastarąją poziciją, nors rašytoja savęs šio socialinio judėjimo šalininke nelaikė. Dovilė Švilpienė, recenzavusi romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“, pripažįsta, kad feministinės idėjos „nėra perteikiamos nuosekliai, kaip mąstymo būdas ar pasaulėvoka“3. R. Šerelytė, vertindama „Miegančių drugelių tvirtovę“ estetiškumo požiūriu, pabrėžia, jog „literatūros galią ir paveikumą suformuoja ne vienokių ar kitokių filosofinių idėjų atspindėjimas, o meninė raiška, forma, stiliaus unikalumas“4. Tekstą ji vadina vienaplokščiu ir vienabriauniu, argumentuodama, kad J. Ivanauskaitė nesipriešina išmoktam ir ištreniruotam rašymui. Knygos funkcionuoja rinkoje kaip meninis produktas, o literatūros kritikai, atlikdami viešojo skaitytojo funkciją, plečia lauko ribas.

N. Heinich išskiria pripažinimo ir kūrybinės sėkmės kriterijus kaip atskirus, bet dėl jų sąryšingumo galima juos sujungti. Pripažinimą teikia kritikai, jį sutvirtina premijos ir apdovanojimai. Kadangi literatūrinis laukas glaudžiai siejasi su vartotojų erdve, svarbu atsižvelgti į rašytojos ir vartotojų įtakas. Būtent šie skaitytojai lemia kūrybinę sėkmę. Sociologai, aiškindamiesi, kiek eilinis skaitytojas yra sukaupęs meninės kompetencijos (Pierre’o Bordieu sąvoka), nustatė tiesioginę koreliaciją tarp estetinių-meninių poreikių ir individo visuomeninių sąlygų, išsilavinimo, kultūrinių patirčių. Šiuo atveju tai nėra svarbiausia, nes J. Ivanauskaitė buvo pripažinta. Iš tiesų, ir tebėra, – perleidžiami romanai, mažiau žinomos pjesės. Dėl „Tyto albos“ leidyklos politikos skaitytojų susidomėjimas nemąžta ir po jos mirties. Suprantama, konstruktyviai dirbantys rinkodaros specialistai – literatūrinio lauko agentai – geba sensacingai skelbti apie tarsi naujai pasirodančias knygas. Beje, nuo 1996-ųjų J. Ivanauskaitės knygas leidžia vien ši leidykla. Ji bendradarbiauja su kitais rašytojų cecho veikėjais – įsteigta Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, kuri teikiama geriausios lietuviškos metų knygos autoriui, atitinkančiam nuostatus: Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką.


Tarp vienišės menininkės ir sociumo

Literatūrinis laukas nuolat išbandomas: pasirodo nauji autoriai, lauko agentai-leidėjai tendencingai veikia vartotojus-skaitytojus, ir atvirkščiai, kritikai įvairiai perskaito tekstus. Literatūrinis laukas nėra toks stiprus ir neliečiamas, kad išvengtų politinio ar ekonominio laukų įtakos, nes, anot Pierre’o Bordieu, šie yra stipriausi, veikiantys kitus. Netikėta, kad po Nepriklausomybės J. Ivanauskaitės kūryba patyrė cenzūros pančius. Romanas „Ragana ir lietus“, pirmą kartą išleistas 1993-aisiais (pakartotinis leidimas – 2007), Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos uždraustas platinti Vilniuje, išskyrus specializuotus knygynus, kaip pornografinio ir antikrikščioniško turinio. Žinoma, tokia sumaištis buvo populiarumo garantas. Knyga parduota dvidešimties tūkstančių egzempliorių tiražu per porą savaičių. Toks skaitytojų vertinimas. Netikėti tekstai, pasak N. Heinich, inspiruoja naujų vertinimo skalių, kuriose ženklinamas originalumas, marginalumas, savotiška beprotybė, atsiradimą. Ši situacija išryškina politinio ir literatūrinio lauko sąryšius, veikiančius dažnai neadekvačiai, nes pastarasis – silpnesnis, veikiamas politinio lauko realijų. Tačiau pabrėžtina, kad abipusiuose jų santykiuose rašytojai dalyvauja kaip politikos ir visuomenės kritikai, o politika kontroliuoja literatūros procesus.

Atsižvelgtina į tai, kad rašytoja tais pačiais metais pradeda keliones po Tibetą, ieškodama savyje kitos religijos – budizmo – ištakų bei sankirtų. Tolimieji Rytai, oriento kultūra mažai pažįstama prieš keletą metų atsikūrusios valstybės žmonėms. Kiek vėliau pasirodo pirmoji publicistikos trilogijos apie Tibeto kultūrą knyga – „Ištremtas Tibetas“ (1996). Kūrybinėje veikloje bei socialiniame ir asmeniniame rašytojos gyvenime atsiranda naujų motyvų. Iš čia, anot N. Heinich, – religijos ir modernaus meno sąlyčiai. J. Ivanauskaitė gyveno lyg pralenkdama laiką: ankstyvos kelionės į Rytus, budizmo paradigmos, postmodernūs romanai (vienas jų – tariamai pornografinis). Tačiau ir visuomenė, ir vartotojai-skaitytojai bei kritikai ne visada suprato šiuos sprendimus, todėl atsirado priešpriešų. Būtent jos, pagal N. Heinich metodologiją, tampa pagrindiniais menininko sampratos bruožais.


Jurgos Ivanauskaitės debiutas ir skaitytojai

N. Heinich kalba apie tai, kad pavėluotas pripažinimas reiškia išperkamą sociumo kaltę, o ankstyvas – privilegijavimą. Nacionalinė meno ir kultūros premija yra pats prestižiškiausias apdovanojimas Lietuvoje. J. Ivanauskaitei ji įteikta 2005 metais. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos – pačiu laiku: autorė pasiekusi savo kūrybos viršūnę. Nacionalinę premiją skiria ekspertų komisija, bet tais pat metais rašytoją įvertinta ir skaitytojai: romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ išrenkamas geriausia 2005-ųjų knyga.

Saulius Šaltenis, komentuodamas aštuoniasdešimt penktųjų metų debiutus, išskiria J. Ivanauskaitę, nes ji „tarytumei labiausiai panaši į „tikrą“ pirmosios knygos autorę, ir todėl jai, matyt, netrūksta nei dėmesio, nei kalbų kalbelių, recenzijų, ir viso to malonaus premjerinio šurmulio, kuris neišvengiamai lydi kiekvieną ryškiau plykstelėjusį talentą“5. Nuslopus minėtajam premjeriniam šurmuliui, po daugiau nei dešimtmečio, S. Daugirdaitė, žvelgdama retrospektyviai, rašo apie jos debiutą: „tai buvo pavyzdys, liudijantis, jog kito ir meniniai kodai: „socialistinis realizmas“ tarsi skilo į natūralią metodų, požiūrių, kalbėsenų įvairovę“6. Nepaisant įvairių nuomonių, drąsiai galima teigti, kad apie J. Ivanauskaitę buvo kalbama ir rašoma, bet rašytojų cecho atstovai laikėsi atokiau nuo debiutantės, taip sukurdami galimybę atsiskirti, galbūt jaustis esančia nuošaly, pateisinti marginališkumą. Ateidamos naujos kartos atsineša ir destrukcijas ar/ir neigimo idėjas. Jaunatviškas maksimalizmas, savo statuso reiškimas skleidžiasi ir teksto lygmenyse (nenatūralus kalbėjimas; neįtikinantys siužeto posūkiai; mirties, savižudybės romantizavimas).

Išskirtinė kuriančiojo teisė laužyti, nepaisyti nusistovėjusių taisyklių ar nekvestionuojamų kanonų, etinių bei estetinių normų – abstrahuojant – tai būti kitokiam. N. Heinich konstatuoja, kad šokiravimo, įspūdžio etika vėliau tampa būtina forma reiškiant meninį tobulumą. Sekant J. Ivanauskaitės kūrybinę veiklą, aiškėja nuolatinis visuotinių normų perkainojimas, dažnai savųjų kūrimas, nei­giant buvusias. Tai tipinis modernizmo menininkų balsas. Modernūs kūrėjai sujungia meno istoriją į transgresijų sekas (lot. transgressio – perėjimas; ribų peržengimas).

Debiutavimas pervartų metais (Lietuvoje vis dar sovietinė valdžia, besimezganti Sąjūdžio veikla, R. Kalantos tragedijos minėjimai) nulėmė kontroversiškus kūrybos vertinimus, autorinės veiklos nevienalytiškumą. J. Ivanauskaitės knygos perskaitytos kaip populiariosios lektūros pavyzdžiai, vadintos euroromanais ar feministinio judėjimo manifestais. Ateidama su naujos literatūros idėja, ji keitė vertinimų skalę, įvesdama originalumo, marginalumo, individualizavimo kriterijus. Daugelis niuansų (kelionės į Rytus, Ričardo Gavelio autoritetas, pasirodymai tarptautinėse knygų mugėse, romano „Ragana ir lietus“ skandalas) paveikė jos tekstus ir skaitytojų, kritikų nuomones. Atsiradusios priešpriešos tarp menininkės ir visuomenės stiprino autorės išskirtinumą. Rašydama naują literatūrą, J. Ivanauskaitė inspiravo naujųjų teksto supratimo kategorijų kūrimą. Tad susikurdama autonomiją literatūriniame lauke, ji įteisino ekscentriškos menininkės socialinį portretą, kas laiduoja ilgalaikį domėjimąsi ir išskirtinumo ženklą.


____________________________________
1 „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“, sud. Dovilė Zelčiūtė, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 450.
2 Solveiga Daugirdaitė, „Nublokšti – iš kur?“, Šiaurės Atėnai, 2000 VI 03, p. 9.
3 Dovilė Švilpienė, „Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ – feministinės analizės bandymai“, Gimtasis žodis, Nr. 3, 2008, p. 30.
4 Renata Šerelytė „Amžiaus krizės romanas“, Metai, Nr. 3, 2006, p. 147.
5 Saulius Šaltenis, „Viltys ir nusivylimai“, Pergalė, Nr. 1, 1986, p. 138.
6 Daugirdaitė, 2000 VI 03, p. 9.


 

Skaitytojų vertinimai


66242. toks paprastas skaitytojas2011-02-14 16:46
Tai kad ta gerb. rašytoja, tiesą sakant, arba paprasčiausią popsą rašė, arba visišką pilkybę pilstė vidutinišku samčiu iš vidutiniško kibiro į vidutinišką puodą. Visa kita - leidyklos vadybininkų talentas.

66244. Nika2011-02-14 18:54
Jurga keitė ne tik literatūros vertinimų skalę. Dramatišku jos gyvenimo metu jai paskyrus nacionalinę meno premiją, pasimatė, kad premijos jau tampa ir socialine parama. Dauguma pasipiktinusių premijos skyrimu kritikų užsičiaupė, sužinoję tragiškas aplinkybes,o leidyklos varnai užsuko mašiną... Tesiilsi Jurga ramybeje.

66245. premijos ir kt2011-02-14 19:26
Premijos TURĖTŲ būti duodamos už kūrybą, o ne kaip labdara. Užtenka pudrinti smegenis, turime skonį, gaila, jauna ir graži mirė, bet tai nereiškia, kad buvo gera rašytoja ir dar verta Nac.premijos. Tuo metu, kai jai davė, buvo pristatytas ir Beresnevičius, kuris tikrai buvo premijos vertas. Beresnevičius iš šio pasaulio išėjo anksčaiu, nei jurga. Štai jums ir jūsų gailestingumas.

66246. paprastam skaitytojui2011-02-14 19:38
Liuks, pritariu, ir toliau varyk taip.

66250. Viešpatie,2011-02-14 23:27
na ir kretiniškas straipsnis, ir dar Litmenyje... tik kad jei ne ta koneveikiama Ivanauskaitė, tai praėjusio dešimtmečio lietuvių literatūroje nebūtų buvę ko skaityti - arba alkoholiškų impotentų pezalai, arba nedapisito kamuojamų senmergių aimanos...

66260. ajaj, kaip išdidžiai skamba2011-02-15 22:37
"inspiravo naujųjų teksto supratimo kategorijų kūrimą", "šokiravimo, įspūdžio etika vėliau tampa būtina forma reiškiant meninį tobulumą" ir t. t. Ar autorė suvokia, ką rašo?

66276. Ir paveluotai ji man rasytoja netapo,2011-02-16 21:40
ir tada ja rasytoja nelaikiau, nors buvo tokia mada. Manau, salia rasytoju egzistuoja ilgu tekstu autoriai, kuriems ja ir priskiriu.

66277. terra2011-02-17 10:15
būtų įdomu sužinoti, o ką gi laikote rašytojais? Aputį? Požėrą? Treinį?

66280. terra,2011-02-17 11:44
tave laikome rašytoja.

66283. Rasytoju laikau2011-02-17 15:18
Sauliu Toma Kondrota.

66290. pl2011-02-18 09:09
rasytoju laikau Valda Papievi

66292. Kotas2011-02-18 14:47
Nieko geresnio už "Žalčio žvilgsnis","Įvairių laikų istorijos" ir "Kentauro herbo giminė" lietuviška proza 70-ais,80-ais praeito šimtmečio metais NEIŠSTENĖJO (nors buvo ir kitų daug žadančių debiutų - Skablauskaitė,Gavelis,Papievis,Ivanauskaitė,Jasukaitytė ir tt.).

66294. katė2011-02-19 11:47
Taip gerai viską matuojate. Gal turite kokias nors gerų tekstų svarstykles?

66296. 2 kate2011-02-19 15:33
Pas kiekviena galvoj tos "geru tekstu svarstykles" asmenines.Taip ir dalinames nuomonem (pries tai "pasisvere" tekstus).

66297. dar 2011-02-19 16:31
Bitė Vilimaitė gerai raso

66298. katė2011-02-19 20:42
Manosios svarstyklės, matyt, nesureguliuotos, nes vieną kartą tas patinka, kitą kartą tas. Kadaise svaigau nuo S. T. Kondroto kūrybos, dabar nežinau, reikės patikrinti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:27 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba