Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
 Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

MUZIKA

„Kuriame mes patys“

Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Fortepijoninis trio „Kaskados“:
Rusnė Mataitytė (smuikas),
Albina Šikšniūtė (fortepijonas),
Edmundas Kulikauskas (violončelė).

Nuotrauka iš trio archyvo


        Smuikininkė Rusnė Mataitytė – viena savičiausių ir darbščiausių instrumentalisčių, nuoširdi kompozitorių bendražygė. Su RUSNE MATAITYTE apie praėjusius, 2010-uosius, metus kalbasi RITA NOMICAITĖ.


Gal pradėtume pokalbį nuo prisiminimų apie šių metų sausio 22 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, kai su simfoniniu orkestru, diriguojant svečiui iš Prancūzijos Olivier Grangeanui, griežėte Karolio Szymanowskio Pirmąjį koncertą. Kelintą kartą šį kūrinį grojote? Ar buvo tekę koncertuoti su šiuo dirigentu?

Sausio 22 d. koncertas man įsimintinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, Szymanowskio muzika yra man ypač artima dėl intymaus ir tuo pačiu išraiškingo kalbėjimo ir dėl begalinės garsinių spalvų įvairovės. Antra, teko laimė groti su dirigentu, kurio orkestro spalvų girdėjimas ir begalinis jautrumas solistui suteikia ypatingą laisvę.

Esu šį kūrinį grojusi prieš keturiolika metų. Galima sakyti, kad griežiau jį iš naujo, tik mano meilė Szymanowskio muzikai per tą laiką nepakito.

Kaip prabėgo pernykščiai metai?

Jie buvo intensyvūs. Ir ne tik muzikos atlikimo srityje. Mano gyvenime ne taip seniai (prieš šešerius metus) atsirado nauja veiklos sritis, į kurią įdedu daug energijos ir fantazijos. Tai smuiko pedagogika. Dėstau smuiko specialybę ir kamerinį ansamblį Muzikos ir teatro akademijoje bei Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Atėjo laikas sukauptą muzikinę patirtį perteikti talentingam jaunimui. Matant jaunų žmonių degančias, smalsias akis, niekada nepritrūksta energijos tą darbą dirbti.

Parengėme įvairiausios muzikos su „Kaskadų“ trio. Kristupo, Tytuvėnų ir Frenkelio rūmų vasaros festivaliams pateikėme instrumentinių miniatiūrų programą, kurią seniai svajojome atlikti. Toms miniatiūroms reikia ypač daug kruopštaus darbo ir meistriškumo. Kūrinių trukmė – nuo 3 iki 7 minučių. Per tą laiką reikia aprėpti daugybę spalvų ir sukurti mažą pasaulį. Tai buvo įdomus projektas. Repetuoti teko 30 laipsnių karštyje, todėl jis iš mūsų pareikalavo ir neeilinės psichinės ištvermės!

Džiaugiuosi, kad pernai pasirodė „Kaskadų“ trio kompaktinė plokštelė su lietuvių kompozitorių kūriniais. Šie kūriniai dabar yra plačiai atliekami ir kitų ansamblių, tapę tikrais kamerinės muzikos hitais. Visada malonu jaustis prisidėjus prie naujo kūrinio gimimo, t. y. prie pirmojo jo atlikimo. Jei atlikimas geras, tai ir kūrinio tolimesnis gyvenimas tarsi gauna pagreitį.

Jūsų repertuaras ypač platus tiek stilistinių epochų, tiek žanrų atžvilgiu, todėl dar įdomiau sužinoti, ką mąstote apie moderniosios muzikos slinktis, jos vienokias ar kitokias ypatybes, tarkime – kaip šiandien vertintumėte minimalizmą, kaip į jį žiūrėjote prieš 10 metų? Vizualius, teatrinius muzikos „priedus“?

Aš, kaip muzikos atlikėja, turiu mokėti įsigyventi į bet kokį vaidmenį ir sugebėti atlikti bet kokios stilistikos kūrinį: ar tai būtų romantinės, ar minimalistinės, ar polistilistinės pakraipos muzika. Stengiuosi kiekvieną atliekamą kūrinį pamilti ir pagriežti jį kiek galima įtaigiau.

Man įdomūs visi stilistiniai muzikos pokyčiai. Nuo istorinių, turinčių šimtmečių suformuotas atlikimo tradicijas, iki šiandienos, kurias kuriame mes patys. Svarbiausias kūrinio ilgaamžiškumo kriterijus yra ne tik jo stilistinis grynumas arba idėjos naujumas, bet ir gyvybinė energija, kurią jis turi spinduliuoti. Todėl geriausi minimalistų Johno Adamso ir Stevo Reicho kūriniai visada bus įdomūs. Taip pat – Broniaus Kutavičiaus muzika. Naudodamas minimalias priemones, jis sugeba pasiekti maksimalią įtaigą.

Mielai pripažįstu ir menų sintezę kaip puikią galimybę sustiprinti muzikos poveikį. Kadangi mano muzikinis mąstymas visada turėjo spalvinį kontekstą, tai „Kaskadų“ trio projektai su lietuvių kompozitorių muzika bei Stasiu Eidrigevičiumi ir Vidmanto Bartulio muzikos vakaras su dailininkų Sauliaus Valiaus bei Daumanto Plechavičiaus dalyvavimu man buvo labai artimi.

Gal planuojate panašių renginių?

Norėčiau repertuare turėti daugiau nuostabių „muzikinių paveikslų“, ir idėjų užtektų, bet tokie projektai kainuoja žymiai brangiau, todėl koncertų organizatorių dažniausiai paliekami geresniems laikams.

Ir šiaip, esant muzikos interpretatoriumi, kuris užsidirba ne atlikėjo veikla, yra sunku būti dar ir savo koncertų vadybininku. Vieno gyvenimo tam neužtenka, arba kokioje nors srityje esi priverstas dirbi kaip mėgėjas. Tokia situacija veikia kaip didžiulis stabdis kiekvieno atlikėjo veikloje.

Dažnai griežiate klasicizmo muziką – ar ji Jums irgi siejasi su dailės spalvomis?

Klasika man siejasi labiau su grafikos žanru negu su spalvomis tapytu paveikslu. Todėl sunku atlikti klasiką, nes gali naudoti tik juodai baltą spalvų gamą. Negali sau leisti pigių efektų, kurie papirktų publiką akimirksniu, turi rasti kitų būdų suintriguoti. Atliekant klasiką, reikia tobulai valdyti instrumentą: privaloma garso kokybė, ideali intonacija, štrichų įvairovė, frazuotės elegancija. Todėl mes su „Kaskadų“ trio kolegomis vis grįžtame prie klasikos, kad per ją augtume, tobulėtume kaip instrumentalistai, ansamblistai ir kaip menininkai.

Gal pristatytumėte minėtąją kompaktinę plokštelę: kurių kompozitorių kūriniai joje skamba, ar tie kūriniai pirmą kartą buvo atlikti jūsų ansamblio?

Naujoje kompaktinėje plokštelėje skamba šie kūriniai: Felikso Bajoro „Momenti Sacri“, Algirdo Martinaičio „Emmaus“, Anatolijaus Šenderovo „Giesmė ir šokis“, Jurgio Juozapaičio „Mėnulio šviesa“, Loretos Narvilaitės „Kai liepto nebus, pereisiu upę“, Vidmanto Bartulio „Trečiasis greitasis, arba Glinkos ir Nemirovičiaus Dančenkos kelionė iš Sankt Peterburgo į Maskvą“ ir Broniaus Kutavičiaus „Aštuonios Stasio miniatiūros“.

Visus kūrinius, išskyrus J. Juozapaičio „Mėnulio šviesą“, pirmąkart atliko mūsų trio. Tiesa, ne visi jie buvo iškart parašyti fortepijoniniam trio. F. Bajoras, mano paprašytas, perdirbo savo „Missa in musica“, A. Šenderovas – „Dovydo giesmę“, o B. Kutavičius „Aštuonias Stasio miniatiūras“ mūsų trio aranžavo iš trio fleitai, smuikui ir altui. Tačiau ši versija prigijo ir, mano manymu, pranoksta originalią. Visi kūriniai yra ypatingi ir nepanašūs vienas i kitą. Todėl ir CD išėjo spalvingas ir lengvai klausomas. Čia telpa svarbiausi mūsų trio biografijos įvykiai. Per visus keturiolika mūsų egzistavimo metų nebuvo rimto koncerto, kuriame nebūtume griežę lietuviško kūrinio. Tiek Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, tiek Japonijoje. Lietuvių muzika sulaukia ypač daug dėmesio ir puikių komentarų.

F. Bajoro kūrinys yra sudėtingas visomis prasmėmis: ritmine, koloristine ir melodine. Bet tai – vienas ryškiausių jo kūrinių, tad džiugu, kad jis parašytas ir fortepijoniniam trio. A. Martinaitis kūrinyje „Emmaus“ naudoja aleatorinę techniką ir, kaip visada, žaidžia su daugybe prasmių, bet kūrinys iki galo išlieka rimtas ir stiprus. A. Šenderovo „Giesmė ir šokis“ yra teatrališkas kūrinys – žaižaruojantis temperamentu, gaivališku ritmu ir aistringomis improvizacijomis. J. Juozapaičio „Mėnulio šviesa“ labiau impresionistinės nuotaikos kūrinys – grakštus, skaidrus, šviesus, pilnas nuostabių garsinių spalvų ir tembrų. L. Narvilaitės „Lieptas...“ – konstruktyvistinis, sudėtingai ir įdomiai sukurtas ir pulsuojantis kaip ugnikalnis, pasirengęs išsiveržti. V. Bartulio „Traukinys ...“ primena senovinį traukinį, trūkčiojantį ir mėtantį keleivius į visas puses. Bet, kai įsivažiuoja, tai lekia, kaip patrakęs, nusinešdamas visus klausytojų rūpesčius ir ilgam pakeldamas nuotaiką. B. Kutavičiaus „Miniatiūros...“, kaip ir S. Eidrigevičiaus paveikslai, pagal kuriuos jos parašytos, labai taupiomis priemonėmis, per 2, 3, 4 minutes (tokia pjesių trukmė) sukuria miniatiūrinius pasaulius, kurie suvokiami bet kurioje Žemės rutulio vietoje. Ypač jei būna galimybė koncerto metu scenos gilumoje demonstruoti dailininko sukurtas miniatiūras.

Taip ir susidėliojo šis mūsų rinkinys iš daugelio metų koncertinės patirties, tarsi iš kolekcininkų su didele meile surinktų perliukų. Aišku, kad į rinkinį negalėjome įtraukti visų kūrinių, kuriuos norėtume įrašyti. Ir taip įrašo trukmė – 75 minutės, maksimalios kompaktinei plokštelei. Būtų puiku kada nors tą antologiją pratęsti.

Labai to lauktume. Ačiū už pokalbį.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:24 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba