Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

PROZA

Žaliojoj girioj po dešimties metų

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Klegėdami jie sulipo į naująjį Antano automobilį –­ ką ten: visą autobusą, juk sutilpo jų – tfu tfu – net trylika, būtų ir dar pora tilpę, gaila, Ryselis nesusigundė sekmadieniniu pasivažinėjimu, na, bet kad ir velnio tuzinukas, jie smagiai nuvyko, dar smagiau pasibuvo pas Šlepaičius... O visą kelią „Žaliosios girios“ link Elena Ryselienė iš Lietuvių balso kompanijos buvo bene smagiausia –­ vis juokėsi, šposus laidė, atrodė net amžiumi pritampanti ne prie solidžiųjų ponių – Ožinskienės, Kairienės, Butkevičienės, bet prie tų jauniklių Jurgelevičiūtės, Trajackaitės... Tik jau nuvykus į tą žaliuojančią – eukaliptais, žydinčią – oleandrais, lietuviškai argentinietišką sodybą, ji nežinia ko pritilo, liūdnai mąsli tapo...

Kairio automobilis sustojo prie eukaliptų sienelės, Ožinskas, matyt, jausdamasis turįs vadovauti redakcijos iškylai, pirmasis iššokęs galantiškai prilaikė kiekvieną išlipančią damą. Helė, linksmai šiugždindama vasarinį – pietamerikoniškosios sausio vasaros! – sijoną, suvaidino kone griūvanti į glėbį, bet tuoj vaikiškai nusikvatojo...

Visas būrelis, išsiropštęs iš automobilio, kol kas neskubėjo pro tą gyvatvorinę arką, jungiančią ir perskiriančią eukaliptų eilę, kol kas grožėdamiesi žvelgė pro ją į atsiveriančią – juk tokią akiai įprastą – šio krašto želmeniją ir, jau graudindamiesi, – į sodybą, ak, daugeliui taip primenančią lietuviškąsias tėvų ar senelių pirkias... Helė irgi žaismingu šypsniu rišo šio ryto kelionės smagumą su būsimuoju visos viešnagės smagumu, bet vienu kartu pajuto savo šypseną sustirus, tarsi ji būtų ant lūpų priklijuota... Kas nutiko? – negalėjo iškart susivokti, bet žinojo, kad ją taip skausmingai veria užrašas ant arkinių vartų išlinkio, į kurį dabar stebeilijo: „Žalioji giria 1928“... Ak, 1928-ieji... Tie metai privertė tvaksėti širdį, tarsi staiga išvydus, jog tiltelis, kuriuo nerūpestingai smalsaudama atkaukšėjai į nežinomą krantą, pasirodo, jau subyrėjęs... Visa nirvaniškųjų laplatų, susitikimų-išsiskyrimų, kasdienių sūkurių užgrūdinta ir suplokštinta siela staiga tarsi ištežo, sudrisko, prarasdama, regis, jau amžiams nusikaltuosius „čia ir dabar“ kontūrus, išsiverždama iš kūno lyg džinas iš butelio – o jau buvai įtikėjusi, jog užkeiktasis negrįžtamai įgavęs šio butelio formą ir tūrį... Lyg apkvaitusi šioj „Žaliojoj girioj“ Helė praleido visą dieną – atsišaukdama į vaišingųjų šeimininkų raginimus, įsiterpdama į visos kompanijos juokelius, bet ir savo, ir kitų žodžius, juokus girdėdama kaip svetimą aidą... Už šią šiandieną, už šį čionai realesni buvo 1928-ieji, taip, – Kaune. „Sale, mergele mano, ar nesupranti, kad jūsų santykiai melu grįsti – vaduokis, kuo greičiau vaduokis iš jų“, – girdėjo save karštai kalbant, girdėjo ir Salę įžeistai papūstomis lūputėmis priekaištingai ištariant: „Kažkokia svetima man pasidarei, Hele, nebe­su­pranti manęs, mano sielos, mano... meilės.“ „Puikiai jūs čia įsikūrę!“ – papūgos balsu sučiauškėjusi seniesiems Šlepaičiams, ji vėl karštai kalbėjosi su Sale, taip, prieš dešimtmetį. „Ech, Saliu! Nenoriu, kad skaudžiai nudegtum! Geriau keisk meilužius vieną po kito arba laikykis Broniaus, bet neleisk tam apkvaitimui savęs užvaldyti! Bėk nuo Ereto! Meilė – net ir nuodėmingai kūniška – turi būti džiaugsminga! O Profesorius neleis sau džiaugtis ryšiu su tavimi, mergele... Ir tau neleis. Bėk nuo jo!“ Įdribusi į supamąjį krėslą, nejuto Helė nei jo minkštumo, nei lingavimų – sėdėjo ant savo kietosios kauniškės sofutės, laikė savojoj Salės delną, kitu ši vis brūkšteldavo per sudrėkusius skruostus...

Kai jau vakarėjant – po pokalbiais apipintos kelių valandų asados – visa balsiečių kompanijėlė vėl susigrūdo į talpųjį Kairio automobilį, Helei magėjo šūktelti vairuotojui: greičiau greičiau... Šis, vis atsisukdamas, įsijungdavo į bendrą klegesį: kaip smagiai praleidę dieną ir kaip puikiai tiedu tautiečiai įsikūrę, o Helė tik maigė delne nosinę, jau net nebandydama dėtis dalyvaujanti. Bet, regis, ir Kaunas ją buvo paleidęs –­ dabar visos mintys skriejo į savuosius namelius čia, Buenos Airėse, tik sukosi ne virtuvėje, ne svetainėje, ne miegamajame, ne toje nuo Leono neatskiriamoje jos erdvėje, bet – nerimastingai pasiblaškiusios, galiausiai įskriejo į palėpę, prasigraužė pro ten sukrautų sendaikčių stirtą, praurbino dėžę su nugrūstais – anapus ribos –­ prisiminimais ir kol kas neviltingai suko ratu: yra ar nėra?..

Ir kai jau Leono pakštelta į skruostą prisėdo virtuvėj už stalo vakarienės ritualui, girdėjo iš kažkurio sielos kampučio įsakmų priesaką: sėdėk – čia, laikykis –­ jo; sėdėjo, laikėsi – tikrai, lyg organizmui nusilpus turėjo prisilaikyti paremiančios rankos... Galiausiai šyptelėjo savo patikimajam vyriškiui ir tarsi atsiprašydama – jausdama, jog sumezga šiandieną su būtuoju Kaunu – pasisakė: „Šlepaičiai tą sodybą pasistatė prieš dešimtmetį – ir užrašas yra ant vartų: 1928-ieji... O aš prisiminiau tą metą Kaune, save tuomet – įnikusią gelbėt Salės...“ Ji šyptelėjo pasišaipydama, tik balsas virptelėjo ne nuo pašaipos, bet ji, kluptelėjusi, galėjo atsiremti į šį ramų, tylų ir dėmesingą žvilgsnį, taip, Leonas klausėsi ją gaubdamas ne dreskiančiai svetimu, bet šiltai globiančiu „šiandien“. „Prisiminiau, kad Salė tuomet man perrašė vieną tokį... na, ne tiek eilėraštį, kiek, galima sakyt, poetinį dienoraščio įrašą... Aš jį turiu... turėčiau turėt... eisiu pažiūrėt į palėpę, gerai? –­ ir, sulaukusi tylaus linktelėjimo, pridūrė: – Turėtų būti tarp senų popierių...“

Kone drėkstelėjo tą perlenktą lapelį – pažino, ne tiek akys, prieblandoj smulkmės neįžiūrinčios, kiek pirštai, godžiai nudžiugę, nekantraujantys pirštai. Ne itin tvarkingai sugrūdusi kitus popierius – buvo čia ir josios plunksnos pamiklinimai, sugniaužusi tą lapelį, nusileido žemyn, girdėjo Leoną jau ruošiantis miegamajame, tad įžengė į svetainę. Įsijungė tik stalinę lempą, norėjo atriboti sau nedidelį šviesos kampelį, atlenkė lapelį ir vėl pajuto, kad nerimastingai tvaksi širdis, pirmiausia atsišaukdama į datą: 1928-ųjų kovo 13... Giliau įkvėpė, mėgindama dar ir sudrausti save, tada perskaitė eilutę po eilutės.


        Šiandien 13 rodo kalendoriaus lapelis.
        Tu nudžiugęs pravėrei duris:
        „Ar žinai, kad man gimė dukrelė?!“
        Taip suskaudo širdis.

        Ir prie mylimo karsto labiau neraudosiu,
        Kaip raudojau išgirdus Tave.
        „Švento židinio ugnį“ daugiau neaikvosiu
        Ir nueisiu gatve.

        Kur nueisiu? – Neklausk! Tu pamirški bedalę.
        Juodų vėjų neklausk – nesakys.
        Pažiūrėki ilgai, kai bučiuosi dukrelę,
        Į žalsvas jos akis.

        Jeigu žmogų tikrai valdo piktas likimas,
        Žudo, laisvėn užvėręs duris –
        Jo akyse žėruos, kaip skaudus prakeikimas –
        Salomėja Nėris.

Helė žvelgė akimirksnį į tamsų langą, tada nusipurtė, vaduodamasi iš užmarštin traukiančio stingulio, pakilo, perlenktąjį lapelį pakeliui įkišo į bufeto stalčių, sukdama į vonią, šūktelėjo pro praviras miegamojo duris: „Bene jau parpi?“, išgirdusi duslų „Ne, ne – laukiu“, nusijuokė, taip, ji turi laikytis Leono.


 

Skaitytojų vertinimai


66234. Tomas2011-02-14 14:32
Oi.

66240. iškasena2011-02-14 16:10
Ale tikrai, - palyginus su berniukais, mergaitės rašinys iš tikro "oi".

66274. ***2011-02-16 21:19
Ir visa tai Salomejos Neries dienorastiniam irasui pagarsinti? Labai miela novele, tokia anu laiku Kauno dvasia sumišai su elegantiskai asmeniska emigrantes nostalgija:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:21 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba