Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
 RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

TEATRAS

Jei mes pasiverstume...

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Martynas Nedzinskas ir Gytis Ivanauskas
spektaklyje „Publika“

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
iš teatro „Utopia“ archyvo


Būna spektaklių, apie kuriuos rašyti skubant (o savaitraščiuose dirbame „konvejerio“ principu) sunku: jei trūksta specifinių žinių, reikia ieškoti papildomos literatūros; tenka išsakyti asmeninę poziciją kokiu nors „nepatogiu“ klausimu; kankina profesinės abejonės, kurias išsklaidai arba ne, žiūrėdamas spektaklį kelis kartus. Gintaro Varno režisuota „Publika“ (pagal Federico Garcíjos Lorcos pjeses „Publika“ ir „Jei praeitų penkeri metai“; teatras „Utopia“) – viena tokių, o ir „Publikos“ spektaklių tradicijos pas mus nėra, režisierius – pradininkas. Lapkričio–sausio mėnesiais spektaklį žiūrėjau tris kartus (kaip ir Oskaro Koršunovo režisuotą „Dugne“; abu spektakliai turbūt bus įdomiausi šio sezono darbai Vilniaus teatruose, gerokai pakėlę kitų trupių vaidinimų vertinimo kartelę). Įdomu patirti, kaip keičiasi spektaklis, kaip kiekvieną kartą jis, išsaugodamas tą patį išorinį piešinį, emociškai pulsuoja kiek kitaip, kaskart atrasti naujas detales, aiškiau suvokti prasminius spektaklio akcentus. Ir suprantama, juk „Publikoje“ seki ne siužetą, daug ką kūrėjai čia pateikia nevienareikšmiškai, nesilaiko schemų, bet provokuoja mąstyti.

Pirmą vakarą praėjusių metų lapkritį aktorius kankino premjeros jaudulys, o mane – ankstesnės „Publikos“ prisiminimai (1997, tuometinis Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras). Antrąjį mačiau gruodį – aktoriai atsipalaidavo, atsirado sceninio žaidimo laisvė, dingo erzinęs nervingas vaidybos patosas, tad ramiai ir pagarbiai mintyse atsisveikinau su pirmąja „Publika“. Antrosios, sukurtos po 14 metų, sprendimas kitoks, vaidina kitas aktorių ansamblis (tik Arūnas Sakalauskas – iš pirmosios „Publikos“ sudėties). Trečią kartą regėtas sausį, spektaklis buvo tarsi „žemesnės temperatūros“: gal pernelyg retokai vaidinamas – per mėnesį du vakarus iš eilės (tačiau Menų spaustuvės Vilniuje repertuaras ir taip braška perpildytas).

Kai spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neretai ryškus jaunuomenės mąstymo naivumas (ypač jei ir jų pedagogai režisieriai nežymiai brandesni už ugdytinius...). „Publikoje“ to nejauti. Turbūt čia režisieriaus, padėjusio aktoriams nebuitiškai suvokti, interpretuoti sudėtingus meilės, teatro ir mirties temų raizginius bei sukurti nepatogius epizodinius vaidmenis (kiekvienas kuria po kelis vaidmenis, todėl kartais sprendi rebusą, kas yra kas), nuopelnas. Neįmanoma kurio nors vieno išskirti kaip pagrindinio aktoriaus –­ „Publikos“ ansamblyje svarbūs visi (tik kartais, kai vaidinti nesisekdavo, klausą trikdydavo prigimtiniai kelių aktorių tarties trūkumai). Spektaklyje nėra dėl grožio „vaikščiojančių“ scenos poetinių ženklų; veikėjų santykiai aštrūs, psichologiškai pagrįsti, nuspalvinti ironija.

Vienas žiūrovas, pažįstamas aktorius, pabėgęs iš spektaklio po pirmos dalies, prisipažino, kad nejaukiai jautėsi matydamas, kaip „bučiuojasi vyrai“... Turbūt turėta galvoje Eimučio Kvoščiausko ir Dovydo Stončiaus personažų, programėlėje vadinamų žmogystė su vynuogienojais ir žmogystė su varpeliais, scena, kuri prasidėjo kaip komiška idilė, romantiškai ironiškas jaunų meilužių pasimatymas, ir tęsėsi kaip aistringas viliojimo šokis, bet, pasirodžius Imperatoriui, atėjusiam pasirinkti „tikro vaikino“, baigėsi įžeidinėjimais, išdavyste... Tik kitaip nei Romano Viktiuko teatre (kiek yra tekę matyti Vilniuje gastroliavusio teatro spektaklių), G. Varnui naivoko vienalytės meilės pašlovinimo neprikiši. Ironija apsaugo spektaklį nuo „saldėsių“ ir perdėto jausmingumo.

Spektaklio personažo, kuriuo prasideda ir baigiasi vaidinimas, Gyčio Ivanausko Režisieriaus kančios šaltinis pirmiausia – jis pats, jo vidinė kova su geismų „arkliais“, žaidimas teatro kaukėmis (Ainis Storpirštis, D. Stončius, Marius Repšys vaidina baltakelnius „arklius“ it šiurkštokus „paplūdimio jaunuolius“ – erzinančius, erotiškai provokuojančius, primenančius jam slopinamus troškimus). Kaleidoskopinė spektaklio struktūra neleidžia parodyti nuoseklios Režisieriaus kaitos. Vaidmuo žiūrovų vaizduotėje ir atmintyje tarsi „suklijuojamas“ iš kelių Režisieriaus scenų pirmoje ir trečioje dalyse, kuriose jis atsiskleidžia kaip prieštaringa aštri asmenybė, kupina vaikiško avantiūrizmo, užsidegimo kurti savo teatrą, ir turbūt – gynybinio sarkazmo. Trečioje dalyje, kai visokios „revoliucijos“ jau nušlavusios teatrą, Režisierius – be ankstesnės bravūros, kur kas labiau pažeidžiamas, išsekęs, geliamas artėjančios nebūties šalčio. Jo pokalbis su Fokusininku (jį vaidina du aktoriai: Edmundas Mikulskis labiau akcentuoja aukštąją tragediją; A. Sakalauskas – žemiškesnis, jis nuvainikuoja Režisieriaus kentėjimus) ir mirusio Gonsalo ieškančia aristokratiška mama (Viktorija Kuodytė akcentuoja tragišką savo herojės nesusitaikymą su sūnaus mirtimi) ženklina žaidimo kaukėmis pabaigą...

iliustracija
Finalinė „Publikos“ scena
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
iš teatro „Utopia“ archyvo

Spektaklio kūrėjai neromantizuoja vienalytės meilės ir ne iš karto atskleidžia dramatišką jos skerspjūvį – Martyno Nedzinsko Gonsalo meilės Režisieriui be atsako liniją (Gonsalui vieninteliam spektaklyje nesuteikiama komiškų bruožų; jo mirties apleistumas tragiškas). Vienalytė meilė spektaklyje – ne juslinės glamonės, ne „susikabinimas už rankučių“, o arši tarpusavio kova, genama vyriškos ambicijos, konkurencijos, baimės emociškai susižeisti (Gonsalo ir Režisieriaus grumtynių scena). Veikėjų kūnai gražūs (spektaklyje svarbus jaunas aktorių amžius), bet sielos – žaizdotos.

Vis dėlto „Publika“ nėra tik specifiniam adresatui skirtas spektaklis, nes apeliuojama į universalią, nuo lytiškumo nepriklausomą emocinę atmintį. Išdavystė ir kaltė, it smėlis pro pirštus nesugrąžinamai tekantis gyvenimo laikas, kapinaitės, kuriose visi neilgai trukus susitiksime kaip amžini jų gyventojai, – bendra visiems. Spektaklio finale, prasiskyrus uždangai, žiūrovai, sėdėdami scenoje, mato salės viduryje ant laiptų susėdusius spektaklio veikėjus; Režisierius bučiuoja Gonsalui į skruostą, visi veikėjai išsitiesia, gesta šviesa, salėje švyti žvakių liepsnelės...

Nežinia, kaip būtų „Publika“ atrodžiusi teatro, turinčio didesnius pastatymų pajėgumus, scenoje. Dabar jaučiamas „studijinis minimalizmas“, kai privalu išsisukti su tuo, be ko negalima apsieiti. Scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius. Pagrindinis jos elementas – spinta (pastaraisiais metais kiek primiršta mūsų scenografijoje, o vienu metu be jos apsieidavo retas spektaklis). Spinta naudojama kaip dvejų durų širma, iš už kurios nežinia kas gali pasirodyti; kaip pakyla, padedanti kurti dinamiškas mizanscenas; kaip „lėlių pensionato“ buveinė (makabriškai linksma scena spektaklio antros dalies pabaigoje, kai aktorių judinamos atgyja, pradeda kalbėti įvairiausios lėlės iš Vitalijaus Mazūro, Julijos Skuratovos, Rūtos Biliūnaitės, „Šėpos“ spektaklių – kone „teatro istorija“ po vienu nebūties stogu...); kaip mistinė riba, kurią peržengusi publika trečioje spektaklio dalyje atsiduria kitoje erdvėje – scenoje, taip tartum atsisveikindama su Režisieriaus teatru...

Teatras – svarbus šio spektaklio apmąstymų, išgyvenimo objektas. Kaip ir publika – pirmoje dalyje apie ją nemažai kalba (arba jai atstovauja) komiškas „barzdotų mokslinčių trio“ (M. Nedzinskas, V. Sodeika, Sergejus Ivanovas), antroje dalyje apie Romeo ir Džuljetos meilę ir jos teatrinę iliuziją bei vaidintojų lyties (ne)svarbą diskutuoja studentai (A. Storpirštis, D. Stončius, M. Repšys, Antanas Obcarskas), ji svarbi teatre pasiklydusioms ir į paniką puolusioms manieringoms Damoms (V. Kuodytė, Elzė Gudavičiūtė, Eglė Špokaitė, savo Damos pretenzingumą komiškai paryškinanti suvalkiečių tarme). Pastarosios dar ir nusifotografuoja prie mirštančio Gonsalo...

Antroje dalyje dominuoja mirties tema, čia sugretinamos dvi mirtys (tik ar jos „netrukdo“ viena kitai, blaškydamos žiūrovų dėmesį?). Scenos kairėje – lovoje vienui vienas krečiamas drebulio miršta Gonsalas (siekiama natūralistinio įspūdžio). Dešinėje – juodo humoro scena, kaip sadistinių bruožų Sanitaras (S. Ivanovas) mirčiai kuo rimčiausiai ruošia bailutį Raudonąjį nuogalių (E. Kvoščiauskas) ir kaip šis numiršta keliomis minutėmis „per anksti“ nei numatyta pagal scenarijų...

„Publika“ turbūt negali patikti visiems žiūrovams. Ne visiems svarbios tos meilės, teatro jungtys, kurias vainikuoja mirtis. Save ir pasaulį jaučiame skirtingai. Kartkartėmis įvairių veikėjų lūpose skambanti eilutė „jei aš pasiversčiau...“ ir vilioja, ir gąsdina. Nežinomybė: kas toliau? Intriga, šiuo atveju turint omeny tolesnį teatro „Utopia“ kelią, išlieka.

P. S. „Publika“ bus vaidinama Menų spaustuvėje vasario 18 ir 19 dienomis.


 

Skaitytojų vertinimai


66287. mes :-) 2011-02-18 00:04
liuks

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:19 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba