Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
 DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt

Tremtis kaip metodas

DMITRI PLAX

[skaityti komentarus]

1.

Czesławas Miłoszas į mano gyvenimą atėjo vėlai. Aš jau gana gerai buvau susipažinęs su man svarbiais poetais, godžiai bandžiau suprasti žodžio kūrybos ir suvokimo mechanizmus, šį tą kraigliojau ir keverzojau popieriuje pats.

Ne, suprantama, aš žinojau, kas toks Czesławas Miłoszas. Buvau girdėjęs, skaitęs kai ką ir netgi būčiau galėjęs pažinti iš nuotraukos... Tačiau nė kiek neartėjau. Galbūt čia svarbų vaidmenį suvaidino autsaiderio nepasitikėjimas žvaigžde, nevisavertiškumo kompleksas prieš vyresnį, pasaulyje žinomą kolegą, patriarchą, mentorių, laureatą. Nežinau, bet faktas tas, jog iš mano pusės susidomėjimo Miłoszo kūryba nebuvo. Kolei vieną kartą aptikau eilėraštį. Anglų kalba. Šis eilėraštis – krikščionio žvilgsnis į getą – patraukė mane ne tematika ir netgi ne poetika, o – pozicija. Be to, pozicija, sakyčiau, poetiškai fizine. Erdvėje, sukurtoje paties poeto, jis liko stebėtojas, o ne kūrėjas. Kišimasis nesikišant, gebėjimas žiūrėti iš šalies, būnant viduje, autoriaus atsitraukimas suteikia kūriniui nepriklausomybę, kuri reikalauja nepriklausomybės ir iš skaitytojo. Po šio eilėraščio aš pradėjau skaityti Miłoszą. Šis procesas tęsiasi iki šiol. Aš paprastai skaitau ir perskaitau viską, kas susiję su Miłoszu visomis man suprantamomis kalbomis. Ir atrandu.

Dažniausiai – save.


2.

Žanrai išsilieję. Ką jis rašė – eilėraščius, esė? Ar yra čia apskritai kokia riba? Vėl tas pats požiūris – beveik abejingumas, atsitraukimas, pasak Šklovskio. Surizikuosiu išsakyti mintį: Miłoszo kūryba – tai žanras, pats žanras, poezija ar ne, nesvarbu, svarbiausia, kad tai menas, netgi ne žanras, o meno šaka, rūšis. Pasak to paties Šklovskio, menui būtinas sąlygiškumas, visuotinai pripažinta sąlyga. Pavyzdžiui, kad suprastumei operą, turi priimti tai, kad ten dainuojama. Kad suprastum Miłoszą, turi priimti nuotolį. Jis visada atitolęs – nuo temos, nuo vaizdo, nuo jausmų, nuo savęs. Tas nutolimas dvejopas – tai tremtis, ir išorinė, ir vidinė, savanoriška ir priverstinė, tremtis kvadratu. Tai ištrėmimas upės, kuri kartą ir visiems laikams ištekėjo iš savo ištakų ir niekada negrįš atgal, vis teka ir teka pirmyn, čia ir ne čia savo tėkme. Permaininga ir nekintanti, įveikia ji laiką, pradingsta be pėdsako jūroje, likdama vandeniu ir srove kiekvienam, kas prieina prie jos ilgų krantų, įmerkia delnus ir kelia rieškučias aukštyn, kad pasiektų lūpas, tuo pat metu išvysdamas save virpančiame skaidriame veidrodyje – saulės švystelėjime ar mėnulio švytėjime.


3.

Pasitraukti nuo savęs per žingsnį, per du. Pažiūrėti prisimerkus, vertinant. Kas tu toks, kur bėgi, nuo ko? Nekorektiški klausimai. Sėskis, atsikvėpk. Kodėl užsiimi šita gėdinga veikla, meluoji, bandai išrasti kalbą, kurios nėra, tik tam, kad išverstumei į ją tai, kas visiems žinoma ir be vertimų? Kas tau įdomu, kas liko senatvėje, jei ne nuoširdus domesys tam, ką jaunos mergaitės turi po sijonais? Pasirinkimas: ne mirimas, o lėkimas.


4.

Paimti iki pagrindų viską, kas įmanoma – miestus, šalis, odos kvapą. Suprasti ritmo ir kartojimosi, gyvenimo cikliškumo pirmumą. Atsigulti prie vieškelio pakelės šuneliu ir stebėti Isos slėnį, miestą be vardo. Į laiką, kur nėra „anksčiau“ ar „vėliau“, „dabar“ ir „paskui“, tėkmė, kuri lyg toji upė, neįbrisi dukart, vis teka, niekas nesikeičia. Ausyse –­ Bernardinų sodo lapų šnaresys. Burnoje – rūgštokai saldus skonis. Sambucus nigra? Jis visa tai galėjo, pajėgė. O tu? O aš?


5.

Pakanka tik žvilgtelėti į Miłoszo biografiją, kad suprastum jo darbo būdą. Prie temos, žodžio, garso einama per savotišką artėjimo šokį – tarsi benamis šunytis, kuris risnoja prie nepažįstamojo ir dar nežino – gaus jis duonos gabalą ar bato spyrį. Įtemptai, stamantriai laksto šitas didžiakaktis Vilniaus kiemsargis, sukioja į šalis – čia nuplėš gabalą sultingos raudonai juodos mėsos, ten pažvelgs primerktomis mąsliomis akimis į akinantį auksinį kryžių žydroje padangėje virš bažnyčios, po pietų ūksmingame liepos kiemelyje prispaus gražutę garbanotą kilmingųjų veislės kalytę, vakare priguls prie ano šilto kelio, kad naktį sustugtų į margą, abejingą, blankų mėnulį iš neišsakomo liūdesio ir šiurpo, skausmo nujaučiant katastrofą, išmesiančią jį iš gimtųjų vietų, vieną, visiems laikams. Tačiau jis prie to pripratęs. Tremtis jo kraujyje, primaišytame neapibrėžtos kilmės kalbų, šalių, žinių, su kuriais –­ kuriuose, į kuriuos – jis gimė. Tremties atstumas duotas nuo pradžių, nulemtas. Jis nepriklausomas, savarankiškas, nugalėtojas. Vilką maitina kojos, šunį – protas, talentas, troškimas gyventi. Kaip turi nutolti nuo aplinkinio pasaulio, kad keturiasdešimt ketvirtaisiais Varšuvoje verstumei iš anglų kalbos? Ir vėlei – tremties atstumas suteikia teisę stebėti, pergyventi abiem šio žodžio prasmėm. Pergyventi ir išgyventi, kad kankintumeisi klausdamas ir jausdamas kaltę – kodėl aš? Pergyventi siaubo šimtmetį, išgyvendinti iš pasaulio nacizmą ir komunizmą, palikti klausimą ainiams.


6.

Miłoszą vadina krikščionišku poetu. Ir tai aš įžvelgiu, pavyzdžiui, pirmame eilėraštyje, eilėraštyje-apibrėžime. Jis užtektinai krikščioniškas, kad melstų Viešpaties išlaisvinimo, taip pat nuo apgavystės jausmo, kuris kyla dalyvaujant mišiose. Užtektinai, kad matytų tikėjimo didybę ir, taip sakant, kulto menkystę. Užtektinai. Tačiau man jis turbūt veikiau, atleiskite už banalumą, budistas, jeigu pastabumą laikysime budistinio pasaulio suvokimo pagrindu. Poetas užjaučia. Šito iš tikrųjų pakanka. Taip pat –­ gelbėjimui.


7.

Katastrofos poetas. Taip pat teko girdėti. Ne, nesutinku. Nematau Miłoszo kūryboje sąmonės katastrofiškumo, būdingo, tarkime, tam pačiam Kafkai. Atskirumas, žlugimas, fragmentiškumas savaime nėra katastrofiškumo liudijimas. Padrikumo harmonija, tai tikriausiai. Kaip žodžiai sakinyje, atskirti neišvengiamų tarpų, bet susiję vieni su kitais bend­ru žaidimu. Katastrofiškas tekstas – be tarpų. Be prošvaistės. Miłoszo kūryboje ne taip.


8.

Moralistas. Nežinau. Galbūt darbo moralumo, atsakomybės prieš žodį prasme. Pagarbos poezijai, kaip tinkamo – vienintelio tinkamo – užsiėmimo. Žodis „moralistas“ kelia man neigiamų asociacijų: nenuoširdumo, veidmainiškumo. Mi­ło­szas žino visa tai turįs, negailestingas savo silpnybėms, ironiškai, netgi sarkastiškai nuoširdus, nes žino, kad visiško nuoširdumo niekada nepasieksi. Moralė kitokia, distancijos moralė, taip pat distancijos iki savęs, vienintelio žmogaus, apie kurį galima pasakyti ką nors nuoširdaus, nes jis tavo kieto, principingo teismo teisiamasis, o tu suinteresuotas –­ nuoširdžiai! – nuosprendžiu.


9.

Galbūt Miłoszo kūryboje ir pačiame Miłoszo asmenyje svarbiausia man – hedonizmas. Gyvenimo, fizinio egzistavimo ir dvasinės įtampos, sukeltos tremties, kaip gyvenimo „pragyvenimo“ ir darbo „išdirbimo“ metodo, džiaugsmas. Tremtis, begalinis procesas, tai pusė, trukme prilygstanti gyvenimui, tremtis baigiasi tiktai tada, kai tu grįžti į mūsų visų vienintelius namus, poetui tai – leidybos namai, leidybos namai „Dangus“.


10.

Potencialų skirtumas, sukuriantis jėgos lauką, kur žybčioja elektros iškrova, tvyksteli poezijos žaibas, gali būti pasiektas įvairiais metodais. Miłoszo atveju tai dar kartą – distancija, atstumas tarp tėvynės ir svetimos šalies, praeities ir šiandienos, žmogaus ir Dievo, siaubo ir juoko, „aš“ ir „aš“.


11.

Vieta, kur pliusas ir minusas, pradžia ir pabaiga sueina į viena, – tai taškas. Bet mums lieka visas sakinys, kuris šituo tašku baigiasi.


12.

Prieš penkerius metus viename iš didžiausių švedų dienraščių „Svenska Dagbladet“ perskaičiau „Bromberg“ leidyklos išleistos, Anderso Bodegårdo puikiai išverstos Czesławo Miłoszo knygos „Tai“ recenziją. Recenzija buvo rimta, išsami, su poetinės intonacijos analize, bandymu apibrėžti vertimo įtaką tekstui ir atskirti vertėjo kalbą nuo originalo kalbos, taip tariant – poeto. Baigėsi gi ta recenzija nedidele pastraipa, skirta knygos autoriui, kur, tarp kita ko, buvo parašyta lyg ir tai, kad Miłoszas buvo aukštos moralės, tikintis, teisuoliškas poetas, bet didelis nusidėjėlis. Aš dažnai prisimenu šitą apibūdinimą ir vis niekaip galvoje netelpa – kurgi čia kontradikcija?..


Niujorkas–Stokholmas, 2010 m. liepa


Iš baltarusių kalbos vertė ALMA LAPINSKIENĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:16 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba