Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

(PA)SKAITINIAI

Kaukės

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




Kuc M. STASYS 60.
Iš lenkų k. į anglų k. vertė Katarzyna Więcek ir Joel Stern.

–­ Warszawa: ABE Dom Wydawniczy, 2011.

PABĖGUSIŲ GOLEMŲ PASAULYJE

Nors Stasio Eidrigevičiaus (g. 1949) jubiliejus jau praėjo, vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių (ir lenkų?) dailininkų, grafikas ir režisierius dėl šios knygos pasirodymo gali būti sveikinamas iki kito jubiliejaus. Džiaugtis yra ko. Daugelis Lietuvoje yra bent šiek tiek girdėję apie S. Eidrigevičių („gyvena Lenkijoje“, „iliustravo knygas vaikams“, „kuria keistus paveikslus, performansus“), vis dėlto Monikos Kuc atidžiai sudaryta knyga „Stasys 60“ solidžiai reprezentuoja visą kūrėjo asmenybę. Tiksliau, jį ir jo kaukes. Perskaičius, peržiūrėjus, pabandžius sugerti į save knygą, kurioje – 307 iliustracijos, apie S. Eidrigevičių imama suprasti vis mažiau. Dailininkas šiek tiek primena pirmojo Yukio Mishimos (1925–1970) romano „Kaukės išpažintys“ („Kamen no Kokuhaku“, 1948) herojų. Kur tikrasis S. Eidrigevičius, nežinia – jo kūriniai liepia mums klaidžioti labirintais, atskleidžia tik dalelę tiesos (neretai išvysime ilgas melagių nosis).

„Žinomas ir nežinomas“, – sakoma knygoje. Monika Kuc įvade „Žmonės už kaukių“ pastebi, kad kaukė, veidas su kauke arba žmogysta su kaukę primenančiu veidu – dažniausias S. Eidrigevičiaus kūrybos motyvas, „kurio kombinacijas Stasys tarsi daugina be galo“ (p. 4). Po kaukėmis gali slypėti suaugęs žmogus, kuris, nepaisydamas sunkios patirčių naštos, neprarado vaikystės jautrumo.

Ryszardas Kapuścińskis yra rašęs: „Stasys pasiekė tai, apie ką svajoja kiekvienas menininkas, – jis sukūrė savo pasaulį. Jis kviečia mus į savo pasaulį be jokių įžangų, pasiruošimo, paaiškinimų, iniciacijų.“

Italijos meno istorikas Vittorio Sgarbi parašė straipsnį „Stasys, arba Apie Vienatvę“. Jame jis kalba apie S. Eidrigevičiaus galvas be galvų, vadina dailininką mistiku, egzistencialistu.

60-ąjį gimtadienį (2009 m. liepos 24 d.) S. Eidrigevičius sutiko lėktuve pakeliui į Japoniją, vykdamas į savo paro­dą ketvirtojoje Echigo-Tsumari meno trienalėje, didžiausiame Japonijos meno festivalyje. Paroda „Svečiai“ – įdomi instaliacija su žmonėmis-kaukėmis ir japoniškais kimono motyvais. Tai buvo devintoji S. Eidrigevičiaus kelionė į Japoniją. Kadaise japonus jis nustebino performansu „Liečiant sieną“, kurio metu tris valandas tapė teptuku su mikrofonu specialioje patalpoje – žmonės galėjo girdėti ir iš visų pusių apžiūrinėti kiekvieną menininko štrichą.

Kai kurie S. Eidrigevičiaus kūriniai ir kūdikio nenuskriaustų, tuo tarpu kiti puikiai tiktų siaubo filmo dekoracijoms. Įspūdingas „Mano Golemas“ (pastelė, 2009) – žmogaus dirbtinai sukurtas padaras, Frankenšteino prosenelis, atryjantis (?) laiptus (p. 223) – tarsi menininko kūrinys, nusprendęs savarankiškai pasivaikščioti... Tuo tarpu „Trikampis“ (Fressono technika, 2003), kuriame – vyro, prącie skersai išilgos lentos, primena, jog gyvenime dažnai susiduriame su situacijomis, kai BBD yra geriausia, ką turime...

„Stasys 60“ netrukus atkeliaus į vasario 17–20 d. Vilniaus „Litexpo“ rūmuose vyksiančią Knygų mugę. Pasak leidėjų, knyga skaitytojus pasieks prie stendo „Ars Polona“. Veikia dailininko tinklalapis http://eidrigevicius.com.




Pabedinskas T.
ŽMOGUS LIETUVOS FOTOGRAFIJOJE. POŽIŪRIŲ KAITA XX IR XXI A. SANDŪROJE.
Dailininkas Tomas Mrazauskas.

– Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010.

ŽMOGUS IR JO ATVAIZDAS

Neseniai iškeliavęs anapilin šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis vieną paskutiniųjų savo tekstų „Vaikai, vaikučiai“ pabaigė džiaugsminga nata, kad šie metai prasideda projekto „Lietuvos fotografijos istorija: sociopolitiniai, estetiniai ir komunikaciniai aspektai“ leidiniais. Vaikučiams, tyrinėjantiems Lietuvos fotografiją iš peties, telemanas ir fotografijos guru (vienas iš daugybės jo nuopelnų – 2000 m. sudaryta knyga „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“), skyręs palaiminimą, paminėjo, jog „Lietuvos fotografijos istorija“ bus keturtomė. Prieš mus dabar –­ pirmasis jos tomas (kitus rengia kiti pagrindiniai Lietuvos fotografijos tyrėjai ir teoretikai – Agnė Narušytė, Margarita Matulytė, Vytautas Michelkevičius). Šiuose leidiniuose bus pateikiamos susistemintos žinios apie fotografijos raidą nuo jos atsiradimo XIX a. pirmoje pusėje iki šių dienų, analizuojamas ir kritiškai vertinamas jos vaidmuo Lietuvos istorijoje ir pasaulio fotografijos kontekste. Fotografija apmąstoma skirtingų disciplinų – menotyros, istorijos, sociologijos, medijų ir komunikacijos studijų – kontekstuose, pateikiamos naujos jos raidos interpretacijos.

Ant T. Pabedinsko monografijos viršelio – Tado Šarūno fotografija iš serijos „Savo vietoje“ (2004). Knygoje analizuojami svarbūs Lietuvos fotografijos pokyčiai, išryškėję XX a. pabaigoje. Dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė humanistinių Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai ėmė kurti neišraiškingą fotografiją, skatinančią refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką. Ši požiūrių kaita monografijoje atskleidžiama analizuojant ir lyginant skirtingų laikotarpių ir stilių lietuvių autorių darbus. Daugiausia dėmesio skiriama amžių sandūroje išryškėjusioms žmogaus traktuotės fotografijoje tendencijoms – jos aptariamos pasitelkiant tarpdisciplininius tyrimo metodus. Monografija suteikia teorinį pagrindą, kurio reikia, norint suprasti šiuolaikinę fotografiją, ir paaiškina kūrybinę praktiką, kurioje skleidžiasi įvairūs žmogaus tapatybės ir jo fotografinio atvaizdo santykiai.

T. Pabedinskas – humanitarinių mokslų daktaras, menotyrininkas, menininkas. 2010 m. išleido monografiją anglų kalba „Contemporary Lithuanian Photography“, publikavo per 50 mokslinių ir kritikos straipsnių, surengė penkias asmenines fotografijos parodas, dalyvavo septyniose grupinėse parodose.

Plačiau šis įdomus projektas, kurio pradininku tapo T. Pabedinskas, aprašytas tinklalapyje www.fotografijosistorijos.lt.

Taigi koks tas žmogus Lietuvos fotografijoje? Ieškantis (lytinio) identiteto, kaip antai Ugniaus Gelgudos fotografijų serijoje „Gyvenimas kartu. Šiuolaikinė tradicinė / netradicinė šeima“. Praradęs (epochos) identitetą Ramunės Pigagaitės žmogus su anų laikų simboliu – diplomatu (serija „Mano miesto žmonės. Gamyklos direktorius 1, 2“, 2002). Atspindintis identiteto išnykimą („neišsižadėk ubago terbos...“) Eglės Rakauskaitės serijoje „Vilniaus benamiai“ (2000).

Žmogus ir jo identiteto kaita puikiai atspindėta Lietuvos fotografijoje, o T. Pabedinsko monografija tai išaiškina sklandžiai, iliustratyviai, enciklopediškai ir nenuobodžiai.




Seneka L. A.
LAIŠKAI LUCILIJUI.
KRUOPŠČIAI ATRINKTI LAIŠKAI SIEKIANTIEMS DARNINTI IR TOBULINTI SIELAS.
Iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė.
Sudarytoja Tatjana Staškevičienė.

–­ Vilnius: Metodika, 2011.

NETRUPANTI IŠMINTIS

Įvade „Sielos dulkėms šluostyti“ vertėja Dalia Dilytė aktualizuoja šiandienos sielų švarą: „Mūsų namai, darbovietės, automobiliai blizga ir kvepia, kūnai – švarutėlaičiai. O sielos – priešingai – dažniausiai baisiai dvokia ir yra siaubingai nešvarios. Juk ant jų nuolatos nusėda mūsų pykčio, apsimetinėjimo, savanaudiškumo, pasipūtimo, abejingumo ir galybės kitų ydų dulkės. Ir vis dėlto sugedusių mūsų sielų kamputyje visada glūdi kažkoks padorumo, teisingumo, gerumo ilgesys“ (p. 7).

D. Dilytė mums primena, kad sielas apvalyti kartais padeda daugelis dalykų, tačiau visuomet – klasikinė filosofija, ir ypač – stoicizmas. Lucius Annaeus Seneca (4 m. pr. Kr.–65 m. po Kr.) parašė 124 laiškus Lucilijui, Sicilijos vietininkui imperatoriaus Nerono laikais, mąstytojo draugui. „Epistulae morales ad Lucilium“, iš kurių šioje knygoje atrinktas 51 įdomiausias ir populiariausias laiškas. Knygos gale – D. Dilytės sudarytas tikrinių vardų žodynėlis.

Senekos išmintis kiaurai verianti, beamžė, netrupanti. „Artinasi mirtis. Reikėtų bijoti, jei galėtų likti su tavimi; bet ji arba neateis, arba kiaurai pereis per tave, ne kitaip. „Sunku, – sakai, – priversti širdį niekinti gyvybę.“ O ar nematai, dėl kokių menkų priežasčių žmonės ją niekina? Vienas pasikorė prie meilužės durų, kitas nušoko nuo stogo, kad nebegirdėtų šeimininko barnių, trečias geležte persirėžė vidurius, kad tik nebūtų sugrąžintas bėgant. Nejaugi manai, jog dorybė nepadarys to, ką padaro pernelyg didelė baimė? Neturi ramaus gyvenimo tas, kuris per daug mąsto, kaip jį pratęsti, kuris mano, jog didelis gėris – pergyventi daugelį konsulų (metų, – M. P.). Kasdien mąstyk apie tai, kad galėtumei abejingai palikti gyvenimą, kurio daugelis laikosi įsikibę ir stveriasi tartum skęstantieji vandens verpete – už dygių krūmų ir aštrių uolų. Dauguma nardo, vargšeliai, tarp mirties baimės ir gyvenimo kankynių: ir gyventi nenori, ir mirti nemoka. (...) Nepasitikėk ramybe: jūra įšėlsta per akimirką, ir skęsta ką tik smagiai laigę laivai. (...) Sakau tau: esi vedamas ten, iš kur atsiradai. (...) Tai, ko žmogui pakanka, visada po ranka. Turtingas tas, kam skurdas – mielas brolis“ ( „Ketvirtasis laiškas“, p. 15–17).




Merton Th. NĖ VIENAS ŽMOGUS NĖRA SALA.
Iš anglų kalbos vertė Kipras Kristijonas Šimulynas.

– Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

SALOS

Vienuolio trapisto Thomaso Mertono (1915–1968) įžvalgos ir apmąstymai padėjo susivokti gyvenime ne vienam, ir ne tik krikščionims. Lietuvoje Th. Mertono išmintis jau senokai žinoma, ne kartą verstos jo knygos. Vis dėlto šios knygos pavadinimas skatina diskutuoti. Mano kuklia nuomone, kiekvienas žmogus yra (kaip teigė Aleisteris Crowley’s) žvaigždė ir, pagal analogiją, – sala. Vis dėlto šioje 1955 m. parašytoje knygoje vienuolis įrodinėja, kad yra kitaip. Kokie jo argumentai?

„Mes visi esame atsakingi už savo paties dalį viso kūno gyvenime. Broliška meilė negali būti tai, kas ji turėtų būti, kol nematau, kad mano gyvenimas reiškia mano dalį viso antgamtinio organizmo, kuriam aš priklausau, gyvenime. (...) Nė vienas žmogus nėra sala, visuma savaime. Kiekvienas žmogus – tai vieno žemyno dalelė, visumos dalis“ (p. 21).

Kadangi nuo knygos parašymo praėjo jau daugiau kaip pusšimtis metų, interneto technologijos, terorizmo grėsmė, migracijos procesai (apie juos kadaise buvo radijo laida, kurios idėją „gerieji žmonės“, pasak Ješua ha Nocri, pavogė), ir „šešių žmonių taisyklė“ mums rodo, kad vis dėlto Th. Mertonas bent iš dalies buvo teisus. Ir nekrikščionis negali būti abejingas kito žmogaus bėdai, nelaimei, nes nežino, kada jį patį kas nors gali ištikti. Žemė – mūsų namai, kad ir kaip banaliai taip skambėtų. O mes (didžioji dalis žmonijos), deja, – jos šiukšlintojai. Kol to nesuvoksime, geriau nė neskaityti Th. Mertono, o sėdėti savo saloje, žvaigždėje ar būdoje ir staugti prieš mėnulį: „Koks aš vienišas...“


 

Skaitytojų vertinimai


66261. persistengėte, M. P.2011-02-15 22:46
pergyventi daugelį konsulų (metų, – M. P.). Pergyventi (ilgiau gyventi nei...) galima tik konsulus, o ne metus.

66262. Ačiū2011-02-15 22:48
Ačiū, o pastabioji (pastabusis) už pastabą. Tačiau taip vertė gerb. D.Dilytė, ji sudarė ir paaiškinimų žodynėlį, kuriame ne tokiems protingiems kaip jūs paaiškino, kad konsulais Romoje vadinti metai.

66270. O išmintingasai M. P.,2011-02-16 12:02
kaip ten iš tikrųjų lotyniškai buvo parašyta? Juk pergyventi galima tik konsulus, o metus tik pragyventi.

66271. Vasario 162011-02-16 13:26
Atsiverskite knygą, p. 16 (tekste nurodyta), kur parašyta "pergyventi konsulus". Tai dviprasmybė, nes laiką Romoje matuodavo pagal tai, koks konsulas valdydavo. Jei neturite daugiau prie ko prikibti, su Vasario 16 Jus!

66279. ŽMOGUS IR JO ATVAIZDAS2011-02-17 11:34
"Žmogus ir jo identiteto kaita puikiai atspindėta Lietuvos fotografijoje, o T. Pabedinsko monografija tai išaiškina sklandžiai, iliustratyviai, enciklopediškai ir nenuobodžiai" - tai tik asmeninė Pabedinsko identiteto problema.

66281. Nekalti2011-02-17 13:53
Už litą įsigytą „Lietuvos kuro“ turtą M.Klabinas su savo sėbrais mikliai išpardavė, o valstybei beliko tik dengti daugiau nei 50 mln. Litų „Lietuvos kuro“ skolas tai pačiai valstybei. Nors 2000 m. Pradžioje laikraščiai rašė, kad „Lietuvos kurą“ įsigijo sukčius, tačiau tai nesutrukdė tuometiniam premjerui ---ANDRIUI KUBILIUI--- ir Finansų viceministrei ---DALIAI GRYBAUSKAITEI ---pervesti iš valstybės biudžeto į sukčių kontroliuojamo „Lietuvos kuro“ sąskaitą dar 18 mln. Litų tariamos valstybės skolos. 2001-2004 metais, kai Dalia Grybauskaitė dirbo finansų ministre, viceministru dirbo Vitas Vasiliauskas. Nei vienas iš šių pareigūnų neprieštaravo, jog „VP Market“ būtų grąžinta nusikalstamo modelio metu įgyta teisė susigrąžinti 76 milijonus litų PVM. Dėl to stebėjosi tiek Seimo antikorupcijos komisija, tiek neįgaliųjų organizacijos bei visuomenė.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:16 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba