Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
 ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

PROZA

Obuoliai žolėje

ALEKSANDRAS SAKAS

[skaityti komentarus]

Kaip lengva senatvėje rašyti apsakymus, kai nereikia kankintis, išsigalvojant žmones ar įvykius!

Pirmoji mano meilė... Skaitytojo, tokia prirašinėta tema nuvilto, iškart prašyčiau atleisti ir peršokti į pas­kutinę pastraipą, tuolab kad... Bet ne, kai ką verčiau nutylėsiu.

Taigi, pirmoji meilė. Ką prisimenu – veido bruožus, kurių žodžiais nenupieši, ir plaukų spalvą. Ji buvo šviesiaplaukė, kaip ir visos mūsų krašto merginos – kiekviena ypatingo, nenusakomai gražaus pilkumo. Ir dar jos balsą – jos balso skambesį tebelaikau savo kriauklėse.

Tačiau vardo nesakysiu, o pakeisti kitu labai nenoriu, todėl tegu ji bus tiesiog ji. Šitaip man – o gal ir jai –­ daug ramiau.

Buvau naujokas toje mokykloje. Pritapau greitai, jau turėjau pravardę, o visi klasės draugai tapo gerais mano bičiuliais.

Į mokyklą eidavau ta pačia gatve, kuria ji, gyvenusi tolėliau, važiuodavo miesto autobusu. Priešinga kryptimi autobusas čia nekursavo, ir iš mokyklos ji grįždavo pėsčiomis kaip ir aš, tačiau su būreliu savo draugų.

Ji mokėsi kitoje klasėje. Per pertraukas berniukai griūdavo pro duris ir – kai iš klasių išeidavo mergaitės su budinčia mokytoja – visi tvarkingai sukdavome ilgu koridoriumi ratus. Kokios mielos dabar mano atmintyje tos uniforminės rudos suknelės su juoda prijuoste ir švarutėle balta apykakle! Čia keletą kartų per dieną pamatydavau jos veidą, kartais tame klegesyje nugirsdavau ir jos balsą. Ne, žvilgsnio gaudyti nedrįsau. Tačiau retkarčiais – ne kasdien, o, ne! – mūsų akys susitikdavo... Taip taip, aš jau tuomet žinojau, ką reiškia būti laimės užlieta širdimi.

Dar šokių vakaras – kartais mokykloje būdavo tokie vakarai. Juodi suolai iš klasės išnešti į koridorių. Ant mokytojo stalo – patefonas ir iš namų surinktos plokštelės su šokių muzika. Muzika? Nežinau, juk jos virpesiai išsisklaidė ir išnyko kartu su tais vakarais, ir jų neberasi nė mano kriauklėse... Mergaitės būriuojasi viename pasienyje, berniukai – priešais ir už durų koridoriuje. Tos pačios uniforminės suknelės, tiktai apykaklės šįvakar su nėrinukais. Šokti aš nemoku, stumdausi koridoriaus tamsoje, žvilgčiodamas pro atviras duris į klasę, ir mirštu iš baimės, kai paskelbiama –­ kviečia merginos!

Po šokių sekame su draugu joms iš paskos ilga prieuosčio gatve šiltą gegužės vakarą pro prietemoje kvepiančias alyvas... Ir vėl alyvos? Taip, ir vėl. Ir jei skaitytojas dar ne paskutinėje pastraipoje, atsiprašysiu, bet be alyvų ir jų žydinčių kvapo neturėjau savo gyvenime pavasarių. Tose alyvinėse sutemose matau priekyje jos ir jos draugės boluojančias apykakles, girdžiu juoką ir balsus be žodžių. Štai ir jos namai, ji pirmoji įsmunka į savo kiemą, kažką pasakiusi atsisveikinimui, o aš apsisuku ir einu atgal vienas, einu, nors galėčiau skristi.

Ir dar teatras. Senasis, puikusis ir kvapnusis, į kurio kėdžių pliušines sėdynes nugrimzdavai lyg pūkų pagalvėn. Buvau įspėtas, kad ji sėdės greta manęs – viską žinančios draugės šitaip išdalijusios bilietus. Savo vieton atkūprinau jau po trečio skambučio, temstant sietynams, ir uždanga pakilo. Žiūrėjau į prieky sėdinčio pakaušį, bet akies krašteliu nuolat mačiau scenos nušviestą jos veido profilį. Jaučiau, kada jos plonytė mokyklinės prijuostės medžiaga paliečia mano švarko rankovę, ir saldainiai, brangūs teatro bufeto saldainiai, tižo mano delne...

O kai alyvos nužydėjo, baigėsi teatro sezonas ir pamokos mokykloje. Prasidėjo laimingiausios mano paauglystės dienos stovykloje prie Birštono. Po pušimis su jų kvapniais kankorėžiais, tarp išdykusių Kauno mergaičių, prie vandenų, kurių platybė ir šiandien mirguliuodama tebesrūva akyse. Iš tos srovės kadais ištraukė mane mažą pusbrolis, kai irstėmės valtele. Nes užteko jam akimirkai nusisukti, ir manęs, ramiai sėdėjusio valties gale, jau nebebuvo... Bet apie ką aš čia? A, taip, apie vandenis, prie kurių, nepaisant visų stovyklos gyvenimo malonumų, kartais užplūsdavo toks ilgesys, kad vienąsyk išdrįsau parašyti ir išsiųsti laišką, prisipažindamas ir klausdamas. Kasdien kas nors iš vadovų parnešdavo iš miestelio pašto siuntas. Gaudavau laiškų ir aš, tačiau to atsakymo nebuvo.

Vasarą jos nemačiau. Prie mūsų namo buvo laisvos valstybinės žemės, kur ir mano tėvai turėjo užėmę plotelį daržui. Laistydamas pomidorus, nulydėdavau akimis pravažiuojantį autobusą. Tačiau žvilgsnis krypdavo ir į gretimą vienos kaimynės sklypą. Jos vyrą nežinia kokia liga džiovindama rietė prie žemės, ir kuo labiau jisai vyto, tuo ryškiau žydėjo jauna jo žmona. Matydavau ją, pasilenkusią ar pritūpusią tarp lysvių, o jos lengvas ir trumpas chalatėlis jaukė mano iš vaikiško gyvenimo ką tik išsilukštenusią vaizduotę. Tačiau šią pasakojimo ataugą turiu nukirpti, nes kaimynės geidžiau, bet nemylėjau.

Rudenį man teko pakeisti mokyklą. Ten radau daug naujų draugų ir kitą šviesiaplaukę.

Po keliolikos metų sykį pamačiau ją gatvėje, ir ji mane taip pat pastebėjo. Šypsodamiesi vienas kitam, stabtelėjome ir pasikalbėjome turbūt vienintelį kartą mūsų pažinties istorijoje. Gyvenanti kitame mieste, ištekėjusi, parvykusi atostogų pas mamą. Paklausė, kaip man sekasi. Iš labai arti galėjau žiūrėti į jos akis ir veidą, jos nenusakomo atspalvio plaukus, ir man buvo smagu stovėti ir šnekučiuotis praeivių akivaizdoje su gražia moterimi. Jos balsas tada dar kartą įplaukė į mano kriaukles ir įsitaisė ten ilgam, nes daugiau jos niekada nebesutikau.

Šį rudenį sode, renkant antaninius obuolius, kurių gausybė geltonavo ant šakų ir žolėje, kalbėjomės apie šį bei tą. Ir apie vieną žinomą žmogų bešnekant, pasisakiau, kad su jo seserimi kadaise mokiausi vienoje mokykloje. „A, taip taip, jis turėjo seserį...“

Štai ir viskas. Artėja paskutinė pastraipa, į kurią galbūt nukryps ir nekantriojo skaitytojo žvilgsnis. Ką norėjau pasakyti jam, kviesdamas čionai? Kad metai nubyrėjo kaip rudenį obuoliai? Taip, laikas praėjo, kaip sakė vienas niekam nežinomas rašytojas, rankiojant niekučius, kurių vienintelė vertė – jų grožis. Bet užbaigsiu ne tuo.

Mano gyvenimas vis dar tįsta nuo pirmųjų miglotų vaikystės prisiminimų iki šios akimirkos, bėgančios į tiek pat miglotą ateitį. Tačiau kai pažiūriu į manęs laukiančią nežinią iš arčiau, dar iš arčiau, tai ji artėdama nušvinta tiek, kad jau matau, kuo mes visi būsime. Tenai – tik pūga, tyli molekulių pūga.


 

Skaitytojų vertinimai


66235. Tomas :)2011-02-14 14:56
Toks šiltas tekstas, kad niekaip negali likti abejingas, nepaisant siužeto - šiuo atveju jis tik pretekstas perduoti jausmą. Atrodytų kas čia tokio, o visgi tikrai kažkas čia tokio. Astrida ir Algirdai, šitaip atrodo tekstas žmogaus, rašančio su meile ir nuoširdžiai, kol jūs šūdą malat. Hm. Ai, nežinau. Man tiesiog liko gera širdyje. Sėkmės Jums, Aleksandrai!

66275. Likimo ironija2011-02-16 21:26
Labai gerai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:16 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba