Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
 ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

PROZA

Dovana

ALGIRDAS VASERIS

[skaityti komentarus]

Vydoto trisdešimtmečiui Kostas rengėsi jau kelinta savaitė. Pats sau vienas rengėsi ir beveik slapčiomis. Su žmona Gertrūda juk nepasitarsi – sūnus taigi ne jos, o tokios Felicijos, gyvenančios toje pat gatvėje. Kas kad ji truputį, na, yra atkištadantė, bet jaunystėje buvo gero raugo, tai Kostas mažumėlę pas ją ir sotinosi, savąją pataupydamas. Gertrūda užjuto, suuodė kažkaip, verkė siusdama nepasiusdama, dar ir gėdijo vyrą: atspėjo kiaulė, kur tvora skylėta... Taip ir susakė kalakutės mėlynumo veidu, mat josios išsirinktasis ne tiek teisinosi, kiek patsai puolė, begėdis: esi juk, pati žinai, esi sausarūrė, per ištisus septynerius metus vaiko negimdei, todėl nepyk ant manęs, jeigu aš kartais, jeigu, taip sakant, netyčia kokioje užeigėlėje pasmaguriauju.

Taip ir suskiedravo savąją žmoną Kostas, skaudžiai pajuokdamas. Tuo pačiu leido jai suprasti, kad jeigu tu labai šakosies, tai aš galiu, tai turiu atsarginį skiedryną. Man kas. Neturėjo kur dingti Gertrūda, tad po savaitės, po kitos prityko – negi dar pasiučiau žmones juokinsi aikštydamasi.

Dabar Kostas neturi kur dingti – sūnų sveikinti reikia, tačiau kaip? Vienu vieninteliu rožės žiedu? Trejų devynerių butelaičiu, tuo mažuoju. Tokia proga didesnis praverstų, bet iš bedarbio pašalpos jau pusmetis, kai šiaip ne taip smilksta, tad kur jau. Loterijos bilietą pridėjo, linkėdamas: ką išloši, sūnau, prašyčiau su tėvu perpus dalintis.

Visa tarsi juokais. Sūnus irgi kuo nuoširdžiausiai pažadėjo. Motina pritarė. Lengvabūdiškai taip. Gal saldžiųjų trejų devynerių paveikta: nėra Vydotas nieko nuskriaudęs. Jau nesakyk...

Berods po dviejų dienų, Felicijai pirmadienio vakare grįžtant iš darbo, koridoriuje netyčia sutikta kaimynė Emilija ėmė keistai čiaupytis, staiposi, staiposi, akelėmis mirksi, pagaliau neiškentė: žinai... tu žinai, juk neseniai girdėjau kaip tavo užkietėjęs senbernis staugė – išlošiau!!! Kelis kartus taip plyšavo.

– Tai nelaimė! – nusišaipė Felicija ir, duris rakindama, pagalvojo: turbūt du litus išlošė.

Nieko panašaus – išloštas automobilis. Tuo vieninteliu bilietu, tėvo dovanotuoju. Pasakoja sūnus, nenustygsta vietoje, skėtrioja rankomis Vydotas, kaip koks samumas, tai yra karštas ir sausas dykumų vėjas su smėliu. Turi visokių tų vėjų pavadinimų surinkęs ir lape atspaudęs kompiuterio spausdintuvu. Prie lovos vėjai kabo. Motina nesupranta, kam jų reikia. Pasidomėjo kartą ir buvo pavaryta šalin: eik, eik nezaunijusi.

Dabar motina irgi džiaugiasi santūriai: turbūt turėsi parduoti. Tėvui pusė išlošimo pažadėta. Nepardavę pinigais atkišti juk neturėsime iš kur, todėl... Sūnus piestu: batauliui tam? Jokiu būdu!

Draugo Algaudo padedamas parvarė išloštąją hondą, pastatė po langais, grožisi, išėjęs dulkes nuvalo. Į vairuotojų kursus užsirašė. Tiktai ar baigs juos, ar pakaks valios, sveikatos ir proto? Liovėsi sūnus net šliaužiojęs po kavines. Visa tai į gera, bet motinos širdis nerami. Pati nesupranta, kodėl. Iš darbo eis ar į darbą, vis mato avarijas. Anksčiau jų nepastebėdavo. Baisu kur išsijudinti bus. Ir kur čia taip važiuosi – benzinas brangus. Tėvui pažadas netesėtas. Vien užsiminus apie tai, Vydotas šiaušiasi. Užsičiaupk, pyksta, nusibodo... Kartą net pakėlė vėją: koks tėvas?! Ar jis mane augino? Kas man koksai kerštas? Tegu ir paties pragaro. Tai tau dangus keršija už vogtą glamonę, Kosto gniaužoma katė buvai. Pamanyk, meilužiai du. Nors gražų ištvirkėlį susirasti reikėjo. Tada ir aš gal išvaizdesnis būčiau.

Neapsikentęs Vydotas ilgam užsidarė savo kambaryje. Žodžio netaręs, išslinko į naktinę garažų sargybą. Per pusvalandį čia kiek atvėso. Netrukus ir motinos jam pagailo: širdį užduodamas, gražesnis juk netapsiu. Protingesnis irgi ne. Ką padarysi: nenusisekė mamai gyvenimas. Kaip ir man sumurkšlinta kepure dėvisi. Kai išklerę visi pašaliai, argi automobilį nupirksi? Iš mano tokios algos? Iš motinos uždarbio? Kad ir su šiokiais tokiais priedais iš pašalės. Antros rūšies buhalterė ligoninėje. Sako, jauna stamantri buvusi, mokslams imli. Kodėl aš ne į ją atsigimiau? Ir kam tau statybininkas koksai? Išgeriantis, šeimą turintis. Bene galima visaip paikioti? Mėgsti teisintis: kaip kas išmano, taip save gano. Jeigu tikrai gano. O jeigu kaip tokia našlė Jonkuvienė: kas užklydo, tas – visus priglaudžia. Anais metais mane irgi. Nesijaučiau su ana gerai. Nors man gal nebus gerai niekur. Net tikrą savo tėvą matant. Parduok automobilį. Pusę išlošimo jam, kaip juokais žadėta. Nebus taip, nebus. Veltui tavo lūkestis, mama. Nesuprantu, kodėl taip nori remti tą ganėtinai apšepusį pumpotaukšlį. Vis dar tebemyli jį? Kur kas stipriau nei mane? Turbūt aš tau nelabai svarbus, nors esu vienintelis. Nenorint atsiradęs, kaip kartais prasitari. O gal vieno nevykėlio tau per mažai? Nori, kad Kostas pas mus gyventų? Tada jau visi trys kaip tikra šeima automobiliu pas gimines, pajūrin, dar į grybus, visur kur. Susirgtum artritu ar kuo ten, kai nebegali pasilenkti, įtikti tau aš nesugebėčiau – Kostas slaugytų. Kaip Algaudo tėvas jo mamą aną rudenį, net kojų nagus sergančiai spalvotu laku tepliojo, kad gražiau būtų. Galbūt tai tikrai meilė, nežinau. Bet man aišku, jog tokie meilės dalykai nei man, nei tau nėra skirti. Nėra, nėra, mama. Nesame to verti. Kodėl nesame? Pasiklauski savo šventųjų... Arba tėvų, senelių. Sapnuodama, jeigu sugebi. Iš kur aš, gvėra toksai, galiu žinoti. Tikrai, rupūže, iš kur?

Trinkt į stalą kumščiu: iš kur?

Tuo pat metu, kai Vydotas šitaip muistėsi, motina kepė jam blynus: nieko nepasiėmė, nevalgęs išėjo. Man rytoj anksti į darbą. Paliksiu jam blynus moliniame lauknešėlyje, dviem pagalvėmis užklotus, grįžęs iš sargybos, ras juos apyšilčius. Tegu užvalgo su grietinės ir uogų užpilu. Visai iš veido išėjo per automobilį tą. Per mokslus. Juk ne tavo galvai važiavimas automobiliu. Tos kelių eismo taisyklės. Vieną kurią taisyklę įsimeni, dvi pamiršti. Nepyk už gvėrą. Jeigu kartais ir toksai esi, tačiau vis vien mano tu, niekieno kito. Niekas daugiau tavęs nė nemyli. Gal kaimynė Emilija truputį, bet jinai ar ne septyneriais metais vyresnė. Tegu būna septyneriais, aš nieko nesakau, susieikite. Bet Vydotėlis nuo jos lyg ir atbulas. Gal bijo. Juk tada, kai Šarlotę lankė, kažkokie mafiai jį apstumdė. Prie šitos nesiklijuok, pagrasino. Antraip šonkaulių nesurinksi... Tai pasaulis, sakau. Vien smurtu ir kvailystėmis laikosi. Nors ne ką geriau ir mano laikais buvo. Kostas daug žadėjo, kol prilindo, bet ar tesėjo. Tegu ir Vydotas duoto žodžio nesilaiko. Žinoma, gėda mudviem, bet gėda ne dūmai, akių neišėda.

Ar tikrai, ponia Felicija? Tikrai tau gėda? Eik, eik! – pati iš savęs šaipėsi. Kai šeimą išardyti norėjai, kodėl savęs nesarmatijai? Kai nėščia be vyro patapai. Sūnus atžarus... Taip tau ir reikia, moterie. Silpnavalis, sveikatos menkos. Gal kartais čia bausmė – nevaldei kūno. Kaip valdysi dabar Vydotą? Jo ir savo likimus, kaip?

Tegu tie likimai eina sau... Kad tiktai genai, kad visa kita tvarkoje būtų. O ką, stebėdavosi seniau Kostas, vaikas kaip vaikas. Tokiai senmergei kaip tau, jis tikra dangaus dovana – džiaukis... Tai jau. Aš ir džiaugiuosi. Bet ir dukraitės noriu. Sveikos, gražios, protingos. Nejaugi tai daug yra man? Sutaupytą meilę išeikvočiau. Ak, Felicija šventoji... Kodėl turiu tenkintis mažu? Tiesiog trupiniais nuo kitų laimės. Neturėjau, neturiu teisės būti mylima. Net Kostą mylėti man užginta. Kodėl jau taip, dangau? Už kokias tat nuodėmes? Sugundyta buvau, susigundžiau, tas teisybė, bet jeigu toksai žmogaus surėdymas, jeigu...

Reikėjo tau vaiko, kaip nereikės. Sumitusi merga buvai, o merga – ne bala, neištaškysi, kiek ją beniurkytumei. Toksai Kosto įsitikinimas. Buvo, tebėra. Užsiauginai vaiką, guosdavo, ir savo džiaugsmą turi. Antraip senmergės vienatvė be kirvio būtų tave užkapojusi. Dėl tavęs pasistengiau, todėl per amžius dėkinga man turi būti. Tai atneški atskiestojo spirito, juk turi medicininio. Rėmenį užliesiu. Todėl, kad skolinga esi. Skolingi man abu. Manai, per teismus teisybės ieškosiu? Jums sarmatą darysiu. Šito tai jau nebus.

Kontorėlėje prie vartų į garažus Vydotas jau buvo beimąs spyną vartams užrakinti, bet spyna liko kaboti – dar anksti. Gali kas iš kelionių grįžti vėliau, kam vargintis atidarinėjant, spėsiu užrakinti po vidurnakčio. Spėsiu, spėsiu.

Visada taip. Tas žodis Vydotą gelbsti. Ištaręs jį, kairės rankos smiliumi brūkšteli per buką striuką nosį, tarsi ten koksai laštakis salvėtų. Kartais taip ir yra, bet dažniausiai – ne. Įprotis. Toks pat kaip kitus keiksnoti. Už nesėkmes, ligas ar kokius susižeidimus per neapsižiūrėjimą. Tam gerai, kas šaunius tėvus turi. Kaip, sakysime, Algaudas. Kai aš jokio neturiu, tai... Kaip neturi, užginčydavo Algaudas. Su kieno dovanotu loterijos bilietu automobilį išlošei?

Vienintelė paspirtis ir laimė. Ir tai kažin. Motinai atrodo, kad tasai išlošimas tik nelaimę prišauks.

Gerai, parduodu mašiną, paskirstau pinigus. Juk pragers tėtušis, avinų avinas tas. Kur daugiau dės, pragers. Apsidžiaugtų, kaip neapsidžiaugs. Nebegrasintų žibintus išdaužyti. Tu man geriau benzino už savus įpilk, tada aš tave vienur kitur nuvešiu. Gali ir pagirti, ypač vyrams girdint, per petį patapšnoti. Skolingas jauskis, tėve. Kaip už ką? Sveikatą menką tedavei, galvą išvėsusią, blauzdos mano ir tos silpnokos. Ar ne tavo tat pagrindinis rūpestis? Kaip man tokiam gyventi? Anąkart girdžiu motina apšviečia Lianą iš mūsų laiptinės – neseniai ši ištekėjusi. Tu, sako, gražuole, kai užsinorėsi vaikelio, tu puoškis kaip beišmanydama, būk viskuo patenkinta, kad migdolinėse akyse nė menkiausio debesėlio, gali ir danguje jų nebūti, tiktai rugpjūčio žvaigždės nakčia, tiktai priešpilnis, ir šalia viso to tavo riteris, karštais bučiniais, kuždesiais apdovanotas... Šit kokia pasaka. Algaudas turbūt tokio rugpjūčio produktas. Kad viskas taip sekasi. Iš jo nusirašinėdamas aštuonmetę baigiau. O suolo draugas jau seniai po vidurinės ir visokių kursų. Gerą darbą turi. Dieninį. Atlyginimas oho! Kad taip man panašiai užsikabinus. Pavydžiu draugui... Pamokysi mane? Tai ir sakau: pramankštinam automobilį. Tu prie vairo, tu. Aš nebent užmiestyje, kur mašinų retai. Taip, amortizatoriai puikūs, geresnių nėra ir nebūna. Tas jų liūliavimas migdo. Čia kaip senelio brikelė ant risorių. Tiktai dar maloniau krėsčioja.

Kaip čia atsitiko, Algaudai? Kada mudu automobilyje susikeitėme? Nebijok, aš vairuoti jau moku. Lėčiau? Krūmokšniai šalikelėse lekia pro šalį kaip pašėlę. Tegu lekia. Nieko neatsitiks. Krūmokšniams tiems. Tai kad lėčiau man neišeina. Šernas, žaltys! Stabdyti, prašokti? Kol šernas dar šalikelėje. Lyg tyčia supainiojau pedalus – ant vietos. Kuilį tą. Matau šio konvulsiją, šoksnį paskutinį. Kaip nematysiu, jeigu automobilis apsuktas kažkaip savaime. Juokinga. Kad taip galima apsisukti. Kad Algaudą purto tirtulys. Purto, nesiliauja: išsigando, šlapausis. Kas ta honda, svarbu, kad mudu sveiki, gyvi. Ko tam dabar? Tėvui tam...

– Sudrapalijai mano dovaną! – šaukia, kumščiais mosuodamas.

– Tu visą mano gyvenimą sudrapalijai, – atsikertu.

Algaudas ir tėvas kažkur dingsta. Kad ne – šit kur jie, apžergia staiga atgijusį šerną. Joja taip miškan ir špygas rodo. Rodo man, nes daugiau nėra kam. Kvailiai, dar ir šaukia: ate, lepūnėli. Išmok lovą pasikloti, nagus nusikarpyti, pas mergas eiti išmok... Net nežinau, ką manyti. Lyg ir teisybę sako. Tiktai ko Algaudui prie mano tėvo šlietis? Lyg savo neturėtų.

Girdžiu automobilio variklis duks duks duks – tebedirba. Bandysiu išjungti, bet ranka nepaklusni. Šiaip ne taip išjungiu. Tie judesiai diegliais galvoje atsiliepia. Tai bent avarija. Tiek to. Dar geriau, kad taip atsitiko. Visuomet galėsiu teisintis: ko jūs, šikniai, norite iš manęs, aš juk galvą avarijoje susitrenkiau.

Taip džiugiai nusiteikęs, parvykstu į sargų kambarį. Čia randu save... prisnūdusį. Ak, kad tave – ranka nutirpusi. Mat ant stalo ir po galva. Ko čia kam reikia, kad į lango rėmą daužote vidurnaktį? A, tai juk mamos balsas:

– Įsileisk, valgyti atnešiau.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:15 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba