Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
• Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
 SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

ESĖ

Airiškos paskalos*

SIGITA JENEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

Šešta paskala

Pakabinusi prekybos centre eilinį skelbimą, kad Jonas ieško darbo, tuo pačiu įnirtingai pradėjau ieškoti naujo kampo. Pabodo ilgos nemigo naktys, svaičiojimai ir išgalvotos istorijos, per visą namą dundėjusios iš alkoholiu dvokusios virtuvės, iš kurios vis dažniau neišlįsdavo ir tuomet dar mano vyras. Taip ir marinome savo brangų laiką.

Kartą Jonui paskambino moteris (pagal skelbimą), kuriai tereikėjo senas ūkinio pastato duris pakeisti naujomis. Nelabai aukštą, per anksti žilstelėjusią asmenybę sužavėjo ne tik Jono pagamintos durys, vėliau baltintos lubos, dažyti vartai, bet ir tai, kad jis – lietuvis, iš jai „giminingos šalies“.

Kuriam laikui išvykdama į Norvegiją, Marina patikėjo Jonui prižiūrėti ūkį: šerti vištas, globoti šešis šunis ir saugoti didelį, gilia devyniolikto amžiaus dvasia atsiduodantį namą, kuriame kasdien virte virė tikras kūrybinis gyvenimas (čia ant senovinės virtuvės plytos kepė pradedančių ir jau pažengusių muzikantų kiaušinienė su kumpeliais, tradiciškai virė juoda arbata su pienu, o susirinkusieji aptarinėjo savo ir kitų muziką, skaitytas knygas, kitokius reikalus).

Taip trumpam persikraustėme į naują būstą ir tikėjomės, kaip legaliai ir priklauso, atgauti Ričardui sumokėtą užstatą. Tačiau jis net nesirengė jo atiduoti, aiškindamas, jog „neturi pinigų“, sakydamas „teks palaukti“. Pralaukę mėnesį, susisiekėme su juo, bet rezultatų nebuvo. Ilgai nedelsdamas, Jonas aplankė namo savininką airį, nelegaliai nuomojusį namą. Vyrukas pažadėjo „sutvarkyti reikalą“. Dar tą patį vakarą sulaukėme girto žmogaus skambučio. Ričardas bandė grasinti, sakė žinąs, kur mes gyvenam, blia blia blia... (tarsi niekas nebūtų žinojęs, kur jis pats gyvena). Apskundžiau jį atitinkamoms airių/lietuvių institucijoms, bet jie niekur neskuba. Airija mažesnė už skolas, skolininkus be galo lengva rasti.


Septinta paskala

Marinos name mus du mėnesius žadino povas – užšokęs ant aukštos tvoros, pranešdavo pasauliui apie dar vieną suknisto pasaulio stebėjimą. Beveik kasdien ant mano ką tik skalbyklės prasukto sijono vienas iš šešių šunų būtinai palikdavo juodą pasisveikinimo žymę. Ir gaila buvo daikto trumpalaikiškumo, ir džiugu, kad gyvūnai tokie kultūringi. Beveik kaip ir žmonės. Marinai išvykus, jų į „seną pilį“ atklysdavo kur kas mažiau nei jai esant, o tie, kurie pasirodydavo, daugiausia „su reikalu“. Vienas atnešdavo spaudą, kitas pjaudavo žolę, o trečias, įnikęs į avietyną, pamiršdavo, ko atklydęs. Daugelis taip. Ir mes nelabai žinojom, kokie vėjai ten mus atpūtė. Labai jau palankūs. O jie dar palankesni atrodė, kai naršydama internete radau skelbimą: „Reikalingas vyras valyti mokyklų, ligoninių, kt. langus iš išorės.“ Kaipmat nusiunčiau Jono CV ir jau tą pačią dieną gavau atsakymą, kad pirmadienį jis galės pradėti dirbti!!! Džiaugsmas liejos per visą kūną. Pagaliau... pagaliau... Net ir tai, kad darbą siūlė kitame Airijos gale, atrodė tik menka bėdelė –­ tuojau pat radau namą, kurio mėnesio nuoma toje Airijos apskrityje prilygo kambario nuomai daugelyje miestų. Atrodė, nieko tobuliau nerasime: ir darbas, ir namas jau buvo, tereikėjo pasiraitoti rankoves.

Vėlų sekmadienį sulaukiau skambučio. Skambino kompanijos, Jonui siūliusios valyti langus, supervaizerė lenkė. Tepasakiusi, jog firmos vadovas reikalauja, kad visi darbuotojai nuomotųsi kambarius jam priklausančiuose namuose (kurių turėjo kelis vienoje gatvėje), nutilo. Matyt, tikėjosi greito teigiamo atsakymo. Numykiau, kad paskambinsiu po dešimties minučių. Neskaitant to, kad mudu su Jonu oficialiai išsiskyrėme, tai buvo blogiausia tų dienų naujiena. Prabėgomis peržiūrėjau nuomos skelbimus miestelyje, kuriame dar vakar pasirašėme namo nuomos sutartį metams, kambarių nuoma ten buvo maždaug dvigubai mažesnė nei ta, kurios pageidavo kompanijos vadovas. Paskambinusi jam, bandžiau aiškinti, kad Jonas jau turi kur gyventi. Tačiau jam tai nerūpėjo nė per nago juodymą... Jonas atsisakė darbo. O man, pakeitus miestą, teko beveik penkias savo airiško gyvenimo valandas praleisti automobilyje, riedant autostrada į darbą ir atgal. Sėdėjimas „ant ratų“, tiesą sakant, nepatiko. Tai prilygo veiksmui „iš reikalo“, nė kiek nepadėjusiam man taupyti nebesugrįžtančių akimirkų ir nesenstančių eurų. Tačiau tikrai užteko laiko žvilgčioti pro langą į jau pakelėse besiskleidžiančias narcizų galvutes, triukšmo nebijančias voveraites, pagaliau įžūliai skanėsto ant kelio ieškančias juodąsias varnas.

Vis dėlto labiausiai tomis dienomis mano dėmesį traukė didžiulis dar nebaigtas statyti prekybos centras, mano jau „gimtuoju“ tapusiame miesteliūkštyje. Viliojo jis ne tik didžiuliais langais, pro kuriuos smalsi saulė tikriausiai vis dažniau įkišdavo nosį, ne daiktų įvairove ar kainomis. Mintyse jau buvau pradėjusi ieškoti naujo darbo. Norėjosi ko nors naujo, dar nepatirto ir galimybės tobulinti šnekamąją anglų kalbą. Prekybos centras turėjo būti tam tobula erdvė.

Nunešiau CV, bet didelių vilčių nedėjau. Į vieną vietą, kaip ir įprasta, pretendavo keletas žmonių, o aš dar turėjau pastovų darbą, tad net ir nepastebėta nebūčiau daug praradusi.

Sulaukiau skambučio!!! Kvietė pokalbiui... Pasipuošiau, šiek tiek paryškinau išbalusias lūpas (jas buvau jau kurį laiką apleidusi) ir per pietų pertrauką nurūkau į susitikimą. Pasitiko trys moteriškės (suprask, labai rimta!), netrukus viena jų nežinia kur išgaravo, ir aš likau stebima keturių įdėmių akių. Klausinėjo, rašė, rašė, klausinėjo... kol galiausiai pažadėjo paskambinti po dviejų savaičių.

Praslinko dvi ir trys, jokių naujienų. Viskas, nusprendžiau, mano situacija aiški. Tačiau toje kompanijoje jau kelis metus dirbusi Danguolė su manimi nesutiko: atidarant didelį prekybos centrą daug painiavos, matyt, pasimetė CV. Ką gi, pirmadienį nusliūkinau „tirti“ situacijos. Jie iškart rado mano CV ir pasiteiravo, ar galiu ryt pradėti!!! Ohoho... mano menedžerė atostogavo nežinia kur Naujojoje Zelandijoje, teko staigiai suktis. Vis dėlto po dviejų dienų jau sėdėjau prie kasos aparato. Tiesa, pirmą dieną tik užnugaryje, supervaizerė sakė: „Stebėk, kaip dirba senbuvė, rytoj bandysi viena.“ Stengiausi įsiminti daržovių, bandelių ir kitokių mažmožių pavadinimus, mintyse „nustatyti“ jų buvimo vietą kompiuteryje, tik nelabai ką pro jos petį mačiau ir greiti veiksmai nepaliko jokio įspūdžio. Toks buvo režisieriaus sumanymas.


Aštunta paskala

Gavau raudoną megztinį ir marškinėlius trumpomis rankovėmis – pusę uniformos. Kitą turėjau matuotis po trijų mėnesių „didžiojo išbandymo“. Pirkėjai keitė vieni kitus, dalinau visiems čekius, raukšleles aplink lūpas dauginusią šypseną, kurios galbūt kam nors ir reikėjo, ir stengiausi gerai praleisti laiką. Pirmą dieną už savęs palikau didžiulę krūvą grąžintinų prekių. Pirkėjai, vaikščiodami po parduotuvę, paprastai primesdavo į vežimėlį be galo daug daiktų, o prie prekystalio pradėdavo daryti „atranką“: to noriu, tą palieku... Man nebuvo gaila jų išsižadėtų drabužių, kitokių mažmožių, bet palikta mėsa, pieno gaminiai kėlė nerimą. Žmonių eilės, man nebuvo kada bėgioti iki šaldytuvo ir atgal, todėl greitai gendantys produktai stovėjo lentynėlėse ir laukė „savo eilės“, savojo laiko, kurio mes, žmonės, taip ir nerasdavome, nes negalėjome rasti to, ko neturėjome.

Antrą dieną moteriškė, sumetusi prekes ant trumputės važiuojamosios juostos, paprašė maišelio. Padaviau paprastą, kaip ir daugeliui, kainuojantį 22 centus. Josios vyras (ar draugas, nelabai man aktualu) sudėjo visus pirkinius į maišelį ir jau laukė, kol toji sumokės. O klientė žiūrėjo žiūrėjo kurį laiką į maišelį ir staiga sumurmėjo: „O kodėl davėte man šitą maišelį? Norėčiau to žalio, o šitą grąžinu, blia blia blia...“ Gerai, jos pageidavimą lengvai išpildžiau. Tik vyrui tai baisiai nepatiko, nes jis turėjo viską perdėti iš vieno maišo į kitą!

Trečią dieną pasirodė moteris su vienu batu. Jai jo be galo reikėjo, o antro niekur parduotuvėje nerado. Išklausinėjau visų, kas galėjo jį matyti, jokių naujienų. Guodėsi guodėsi moteris dėl bato, kol galiausiai ėmė įsivaizduoti, kad „truputėlį atsiklijavęs padas“, ir paliko jį ramybėje.

Ketvirtą dieną nutariau po darbo pati apsipirkti. Kai pagaliau sulaukiau savo eilės, jaunutė indė pardavėja (nauja kolegė), jau man skaičiuojant centus, staiga išlemeno: „Tik greičiau, gerai, nes klientai laukia.“ Tą akimirką suvokiau, kad jau esu visiškai beviltiška (cha cha), praradau tokį svarbų pirkėjo statusą!

Penktą dieną mano kasą staiga uždariusi menedžerė pasikvietė „rimtam pokalbiui“. Ohoho... Pusiaukelėje link josios ofiso prisijungė dar viena menedžerė. Jos per apsaugos kameras matė, kaip pardaviau kelis alkoholio butelius jaunimui, bet manęs nestebėjo, kai prašiau jų parodyti ID. Taip sunerimo...

Šeštą dieną jaunatviškas pagyvenęs vyrukas ant čekio brūkštelėjo man savo telefono numerį ir pasiūlė susitikti, tiesiai šviesiai sakydamas „daryti vaikų“. O aš iš to lietuviško kuklumo čekį atidaviau šiukšliadėžei...

Septintą dieną prasidėjo kita savaitė, paskui dar viena ir dar. Kol pagaliau per truputėlį daugiau nei tris mėnesius gerokai nutryniau savo juodas kelnes ir raudono megztinio alkūnes.

Tomis dienomis Airijoje prasidėjo visapusiškas nuosmukis: užsidarė daug gamyklų, parduotuvių ir taip toliau. Žmones masiškai atleidinėjo. Ir aš netekau savojo darbo. Pirkėjų mažėjo, nereikėjo tiek daug ir pardavėjų. Aš išėjau iš ankstesnio darbo dėl naujojo, o po kelių mėnesių jiems manęs (kaip ir daugelio naujai priimtų darbuotojų) nebereikėjo. Koks didelis Fui!!!


____________________________________
* Tęsinys. Ketvirta-penkta paskalos spausdintos 2011 02 04


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:14 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba