Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-11 nr. 3318

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS JAKŠTAS.
Amfora
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Jurga Ivanauskaitė ir meninio lauko įtampos
16

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švėgžda sveikina Čiurlionį
1

POKALBIAI 
 Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ.
Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.
2

KNYGOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Ar surasime „Atradimo rudenį“?
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JULIŲ ŽALAKEVIČIŲ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Julius Žalakevičius: „Išmeskime mikrobangų krosneles“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jei mes pasiverstume...
1
• Lietuvos radijas ir LATGA-A skelbia radijo dramaturgijos konkursą

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Trys išskirtinės juvelyrikos kūrėjos
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Marija Matušakaitė: apie portretą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje

MUZIKA 
• Su RUSNE MATAITYTE kalbasi RITA NOMICAITĖ.
„Kuriame mes patys“
• LUKRECIJA PETKUTĖ.
Pirmo karto Lietuvoje aidas
1
• 2011 metų Muzikos kalendorius

PAVELDAS 
• RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Algimanto Švėgždos kūrybos paroda

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos*

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS.
1

PROZA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Žaliojoj girioj po dešimties metų
3
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Obuoliai žolėje
2
• ALGIRDAS VASERIS.
Dovana

VERTIMAI 
• Dar vienas saulėlydis (I)1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kaukės
6

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS
1933 06 13 – 2011 02 04

KRONIKA 
• 2010 metų vertėjo krėslas
• Išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

DE PROFUNDIS
„Satyros amžius baigėsi. Nuo šiol užteks užuominų
apie nevykusius monarchus.“ Cz. Miłosz
 
• Pratrūkusios demonstracijos diktatoriui virto košmaro naktimi3

KULTŪRA.PL
www.lenkukultura.lt
 
• MAŁGORZATA KASNER, KORNELIJUS PLATELIS.
2011-ieji – Česlovo Milošo metai
1
• AGNIESZKA KOSIŃSKA.
Pameistrys
• DMITRI PLAX.
Tremtis kaip metodas
• Vilniaus knygų mugė 2011
Lenkijos instituto (stendas 5.A09) renginiai
• CZESŁAW MIŁOSZ.
• Česlovo Milošo metų premijos nuostatai

POKALBIAI

Pagrindinis rašytoją kamuojantis klausimas – kodėl?
Romanas – ne žanras, o gyvenimo būdas.

Su ALFONSU BIELIAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


        „Savo geriausio romano dar neparašiau“, – sako rašytojas ir literatūros kritikas, daugelio romanų autorius ir vienas iš sąmonės srauto (vidinio monologo) lietuvių literatūroje pradininkų Alfonsas Bieliauskas, neseniai skaitytojams pateikęs romaną „Amžiai su amūrais“. Čia pinasi įvairių žmonių likimai pokario Lietuvoje ir tremtyje, gilinamasi į vidinius veikėjų išgyvenimus, į psichologines subtilybes.


Anais laikais buvote laikomas net labai moderniu rašytoju (romanai „Mes dar susitiksim, Vilma“, „Kauno romanas“, „Tada, kai lijo“, „Ramūs laikai“), vienas iš pirmųjų ėmėte naudoti vadinamąjį sąmonės srauto metodą. Kodėl būtent tokį rašymo būdą pasirinkote?

„Tempora mutantur et nos mutamur in illis“ („Laikai keičiasi ir mes su jais keičiamės), – atsakytų romėnas. Keitėmės ir mes. Atėjo laikas suvokti, kad žmogaus sąmonės kitimai ardo dogmą, rodo jos netikrumą, plėšia mąstymo aptvarus, plečia pažinimo ribas. Tuomet, dar jauni, pradėjome domėtis iškiliausiais Vakarų literatūros kūriniais (jie buvo prieinami per rusų žurnalą „Inostrannaja literatura“, skaitėme J. P. Sartre’ą, A. Camus ir kitus autorius; tiesa, bent aš tais laikais nei J. Joyse’o, nei M. Prusto dar nebuvau pauostęs). Septintojo dešimtmečio vidury keletas rašytojų –­ Mykolas Sluckis, Icchokas Meras – pradėjo kūryboje naudoti sąmonės srautą (vidinį monologą). Buvau vienas iš jų... Manąjį literatūros suvokimą tais metais nemažai plėtė vokiečių rašytojo Heinricho Böllio kūryba, o ir bent keli ilgėlesni susitikimai su juo: Tbilisyje, Portorože (Slovėnija), jo bute Kelne.

Sąmonės srautas – didelė jėga, svarus literatūros stūmoklis, tik mes, lietuviai, dar negebame juo naudotis. Tokie rašytojai kaip J. Joyse’as ar M. Proustas, galima sakyti, ir gimę, ir augę tarp knygų, o mes? Mes – buvusių baudžiauninkų, kaimo ir miesto varguolių vaikai, – iš ko ir iš kur galėjome mokytis ir tobulėti? Augome ant molio aslos, turėjome (geriausiu atveju) 10–15 skaitytinų knygų... Be to, nei Airijoje, nei Prancūzijoje nebuvo Glavlito...

Jūsų rašymą, atrodo, turėjęs paveikti ir anuo metu madingas egzistencializmas?

Rašytoją paveikti gali ne kokie literatūrologiniai terminai, o tikrai iškilių rašytojų kūryba. „Egzistencializmo“, o tiks­liau – „žmogaus būties“, šioje ašarų pakalnėje esama kiekviename romane, kitas reikalas, kad mūsų „egzistencialijos“ ne prancūziškos, o lietuviškos, kylančios iš Lietuvos kūrėjo ir jo „aukos“ – literatūrinio kūrinio veikėjo – būties ir psichikos.

Ar visuomeninės santvarkos kitimai keičia ir literatūrą? Jūsų naujieji romanai lyg ir kitokie nei ankstesni, juose mažiau vidinių monologų, tarsi atitolote ir nuo sąmonės srauto...

Rašytojas visais laikais lieka rašytojas, visada rašo apie žmonių gyvenimą, taigi ir apie to gyvenimo kitimus. Šiandien tų laiko vėjų plaikstomų istorijos lapų jau negalime surašyti lygiai taip, kaip prirašėme vakar. Pasikeitė kasdienis gyvenimas; jei ankščiau žmogus eidavo dirbti į valstybinę įmonę, kur jį gynė (arba negynė) anų laikų įstatymai, tai dabar jis darbo ieško pas verslininką kapitalistą, kur esti visai kitokie darbo ir žmogiški santykiai. Mes, vyresnio amžiaus žmonės, matėme nemažai, o tokie, kaip aš, patyrėme net tris sanklodas: „smetoninę“, sovietinę ir šiuolaikinę. Tad jeigu tada buvome socialistinio realizmo rašytojai (nors nebūtinai – šalininkai), tai šiandien galbūt vagojame kritinio realizmo vagas. Tiesa, pasigirsta balsų, jog ir anais laikais būta kitokių negu dauguma, lyg ir nepriklausomų nuo socialistinio realizmo, tačiau kur tuomet jie leidę savo „nepriklausomas“ knygas? Kuriuose nuo ideologijos laisvuose žurnaluose ir laikraščiuose jie pelnė kasdienės duonos kąsnį?

Priklausymas visuomenei ir nuo visuomenės nė kiek netrukdo ir šiandien turėti savo nuomonę, savo idėjines pažiūras, vadovautis jomis kaip žmogui ir laisvos valstybės piliečiui. Ir jausti jausmus, labiau palankius vargšui negu turtuoliui.

Kodėl sumanėte parašyti romaną apie tremtį? Juk nemažai apie tai jau parašyta?

Parašyta išties nemažai, tačiau ne tiek romanų, kiek prisiminimų ar trumpesnių įspūdžių. Tremtis – žaizda tautos, o ypač ją patyrusių žmonių gyvenime: netenki artimųjų, dirvos, kurioje užaugai. Lietuvai tremtį teko patirti jau po 1863-iųjų sukilimo; ypač skaudžios sovietmečio tremtys. Jų negalima pateisinti niekaip ir jokiais motyvais. Todėl ir kilo noras – kad ir prisidedant prie jau kūrusių šia tema autorių – parašyti savo knygą apie daugelio širdis vis dar drebinančios tremties tragizmą. Ir parašyti jau žvelgiant iš tam tikros laiko perspektyvos, atskleidžiant tremties padarinius žmogaus sąmonėje, neužgyjančias žaizdas. Taip gimė romanas „Amžiai su amūrais“.

Šis romanas ne apie tuos, kurie kadaise valdė Lietuvą, o apie paprastus žmones, kuriems galėjo nutikti visaip. Jei pirmuosius tremtinius vežė prie šaltų jūrų – mirčiai, tai pokario – jau dažniausiai kaip darbo jėgą sunkiausiems darbams; Stalino jau nebuvo, ir vėlesnio laiko tremtinių gyvenimo sąlygos nedaug tesiskyrė nuo čia seniai gyvenusių „laisvųjų“, veikė viena bendra įvairių tautų „draugystės“ mėsmalė, kurioje turėjusi išnykti tautinė savimonė, susilyginti kultūrinis, švietimo lygis. Tai mums buvo kenksmingas užkratas, lėmęs savotišką moralinę, etinę žmogaus žūtį. Tasai užkratas, beje, ir dabar niokoja pusę milijono Lietuvą palikusių emigrantų, kurie iškeliavo iš Tėvynės „savo noru“ –­ gal negailestingos skurdo šmėklos ar neaiškios vaikų ateities genami...

Kitų pasakojimuose apie tremtį vyrauja tėvynės ilgesys, o Jūsų romane – meilė, žmogiškosios laimės siekiai. Bent man atrodo, kad tremtį patyrę žmonės apie savo intymius išgyvenimus linkę mažiau kalbėti.

Kitų pasakojimai – liudijimai apie tai, kas jiems visuomeniškai buvo svarbiausia, o manasis – apie tai, kas svarbiausia kasdieniškai ir žmogiškai. Pasakoju apie jauną, jautrų žmogų, kuris subrendo jau tremtyje. Jam dar teks nueiti ir ilgą, ir painų gyvenimo kelią.

Apie tai šis romanas.

Nėra čia parodomojo patriotizmo, nors veikėjai visąlaik jaučiasi esą būtent lietuviai, ilgisi tėvynės, gimtųjų namų. Įsivaizdavau juos, iki tremties gyvenusius viename iš Dzūkijos miškų kaimelių, jie paprasti žemdirbiai. Kančių tremty buvo tikrai daug, bet žmonės gyveno taip, kaip visi kiti. Visi ten, Razriezo gyvenvietėje, ėjo į tą pačią pirtį ar parduotuvę, visų –­ ir vietinių, ir tremtinių – vaikai lankė tą pačią mokyklą.

Skirtumas tas, kad vieni čia gyveno savo noru ir valia, o kiti – lietuviai – jėga atgabenti. Šį skirtumą stengiausi pabrėžti.

Pagrindinė romano veikėja menotyrininkė Jonė Pabiržytė vaizduojama tarsi esanti nuolat kelionėje. O ir pats romanas prasideda lėktuve, kuriuo ji skrenda į Lisaboną. Kelionės motyvas greičiausiai yra svarbus romano kodas?

Jonės kelionė prasidėjo, kai jai buvo penkeri, – tai kelionė iš Lietuvos miškų kaimelio į tremtį; tokia vaikystės „kelionė“ negalėjo neįstrigti atmintin. Vaikiškai smalsios jos akys pro gyvulinio vagono langą regėjo daug, tačiau gal labiausiai įsirėžė naktyje sužibęs miesto vaizdas, elektros šviesų nulietame perone žaidžiąs jaunimas; šis meilės žaidimas lydės Jonę jau visą gyvenimą...

Ir kelionės lydės. Mano veikėja jų nebijo. Buvimo vietą keisti jai nesunku. Sunkiau būtų keisti mąstymo būdą, jausmus. O dar sunkiau, – ir visai neįmanoma, – savo moteriškąją prigimtį.

Kodėl pavadinote romaną „Amžiai su amūrais“ ir kiek jums, kaip rašytojui, svarbus knygos pavadinimas?

Labai svarbus, nes pavadinime turi tilpti romano esmė. „Amžiai su amūrais“ pavadinimas apima ir pagrindinės veikėjos, turinčios menininkės geną, charakterį, ir jos gyvenimo kryptį. Jonė piešė amūrus, o juk Amūras – meilės simbolis. Visko pradžia buvo bažnyčioje rastas paveiksliukas, maža mergytė pakėlė jį –­ purviną ir aplamdytą, bet jai jis buvo gražus, jame buvo nupieštas Dievas. Tačiau ji piešė ne Dievą, o amūrus, nes jos Dievu tapo meilė... Ir grožio, dvasios tobulumo viltys... Jonės meninės vizijos susiliejo su žmogiškais mylinčios moters siekiais. Gyvenimas meilei, amūrams, – jos tikroji dievybė, jai ji skyrė gyvenimą.

Rašydamas „Amžiai su amūrais“ turbūt rėmėtės ir savo žmonos patirtimi tremtyje?

Šiek tiek... Mano žmona tikrai buvo išvežta drauge su visa šeima į tolimąją Irkutsko sritį; vienintelis jos, šešiametės, „nusikaltimas“ buvo vien tas, kad močiutės sūnus gimnazistas buvo rezistentas. Tremty ji iš tiesų baigė vidurinę mokyklą. Bet į aukštąją kur nors Rusijoje nestojo (o taip siekė mokslų ne vienas „prasimušęs“ tremtinukas), anksčiau nei tėvai (nes reabilitacija bus gerokai vėliau) grįžo į Lietuvą, vos ne slapta įstojo į institutą, studijavo rusų literatūrą – tai, kas tremtinei buvo lengviau prieinama, nes ne į visas Lietuvos aukštąsias tokias priimdavę. Jokio Leningrado ji nebuvo mačiusi, jokio fizruko neregėjusi, jokiais miškais nebėgusi, jokio lakūno nemylėjusi... Mokytojavusi Suvalkijoje, ištekėjusi už vilniečio, dirbusi Mokslų Akademijoje... tiek žinių...

Tai tokia būtų „medžiaga iš žmonos“. Jeigu stigdavau tremties detalių, šio bei to paklausdavau: ką valgė, kaip pirko duoną, kaip atrodė gatvė ar barakai. O bendrą Rusijos foną žinojau ir taip, po šią šalį, net po gana atkampius jos rajonus pakeliauti yra tekę nemažai.

Jūsų romanuose tiesioginė kalba dedama į kabutes, jūs, manyčiau, rašote taip, kaip rašo anglai. Kodėl renkatės tokią neįprastą sintaksę?

Tiesioginę kalbą galima rašyti įvairiai: sakinį pradedant vis iš naujos eilutės ar mažąja raide, su taškais tarp sakinių ar visai be jokių taškų, rašant be jokių brūkšnių ar kabučių; dar kaip nors kitoniškai. Juk kalbėdami nedėliojame smegenyse jokių taškų, brūkšnių ar kabučių, tampame laisvi nuo mokyklinės sintaksės ar net gramatikos. Kiekvienam rašytojui tenka kurti savo sintaksę, rasti savo žodžių tvarką sakinyje, savo prozos ritmiką. Tai tiesiog užprogramuota mūsų prigimtyse. Nesakau, kad pajusti savo sintaksę ar rasti tik sau būdingų žodžių tvarką – toks jau visai paprastas dalykas; norint ką nors keisti, reikia gerai žinoti, ką tu keiti. Romane, kaip ir muzikoje, – svarbu tonacija, ritmika, pakilimai ir nusileidimai, pauzės... Romaną reikia matyti, girdėti ir jausti.

Vidinis monologas – tai nėra kokia nors ypatinga žodžių seka sakinyje, sakinių eiga romano skyriuje ar net tų skyrių išdėstymas visame romane. Visų pirma tai kalbėjimas sau, su savimi ir apie tai, ką ne visuomet norėtųsi ištarti garsiai. O sąmonės srautas – minčių dėstymas taip, kaip jos vieno ar kito veikėjo sąmonėje formuojasi. Ir kaip tos mintys reiškiasi žodžiais, sakiniais, jausmų asociacijomis ir mąstymo sintaksės visuma.

Tai, ką čia pasakiau, kiekvienas rašytojas dėsto asmeniškai; iš čia toji niekada nenuspėjama bei sunkiai paaiškinama sąmonės srauto kūrinių įvairovė. Sąmonės srautas panašus į poeziją – tai sunkiai teapsakomas viso romano pulsavimas, nerimu plazdanti kūrėjo dvasia, besiblaškanti tarp rašomų pastraipų, sakinių ir žodžių. Ir tarp jūsų paminėtų skyrybos ženklų...

Romanuose cituojate žinomus autorius, naudojate jų knygų ištraukas. Šitaip elgtis su kitų kūryba, manyčiau, yra rizikinga?

Kitų rašytojų kūrybos romanuose necituoju, o tiesiog įvedu į savo siužetą. Romanas „Sau paminklą sta...“, manau, išvis būtų netekęs prasmės, jeigu sąmonės nebūtų dirginęs jaunystėje perskaityto Anatolio Franco romano veikėjos gražuolės šokėjos Taysos paveikslas. „Taysa, aš tave myliu! – vapėjo ją įsimylėjęs atsiskyrėlis vienuolis.“ – „O kodėl tu vakar man to nesakei?“ – „Vakar aš buvau blaivas!“ Kas galėtų būti labiau žmogiška?..

Mūsų laikų prozoje koliažo principas jau paplitęs, ypač Vakarų literatūrose; kodėl juo nepasinaudojus ir mums, lietuviams? Koliažas – įvairių skirtingų elementų pras­minis sudėliojimas, svarbu, kad jis būtų naudojamas protingai. Nes čia esama ribos, kurią peržengti pavojinga, knyga gali pasirodyti esanti lyg ne tavo. Savo siužeto reikmėms naudotis Levu Tolstojumi – iššūkis, didelė rizika, o kas, jeigu tasai tavo tekstas šalia tokio galingo talento atrodys vos ne pasigailėtinai?.. Tačiau džiaugiuosi, jog mano romanų skaitytojai tai priima, o ir mano panaudoti A. Franco ir L. Tolstojaus tekstai – nedideli.

O mūsų jaunieji prozos autoriai? Ką galėtumėte pasakyti apie juos?

Tą patį, ką apie vyresnius: mokytis reikia visiems.

Nespėju visų vadinamų jaunaisiais (tik ar visi jie tokie jauni, kokie buvo prieš dvidešimt metų?) perskaityti, tačiau tai, ką skaičiau ir tebeskaitau, įtvirtina mano mintį, kad lietuvių literatūros ateitis – rūpestingose rankose. Talentų netrūksta, trūksta vien valstybės ir visuomenės dėmesio jiems.

Ką Jūs laikytumėte geriausiu pasaulio rašytoju?

Literatūra – ne šokių ar dainelių šou, „pačių pačių“ čia nebūna. O labiausiai gerbiu Levą Tolstojų. Ir gan tvirtai manau, kad „Ana Karenina“ – iki šiol patikimiausias romano žanro pavyzdys.

O kokį savo romaną išskirtumėte?

Gal jokio. Tokio, kurį išskirčiau, dar neparašiau. Ar parašysiu, nežinau, laikas mano amžiaus literatui – negailestingas.

O šiaip... Pakanka man pamatyti savo romaną jau išleistą, ir jis manęs nebeža­vi (ką čia – nebežavi, visai nedomina...). Manau, kad visada galima parašyti geriau.

Tad ką Jums reiškia romanų rašymas?

Viską, nes tai ne žanras, o gyvenimo būdas. Tavo gyvenimas, visi poreikiai sukasi aplink romaną, jo rašymą. Prabundi –­­ ir kažką užsirašai, eini, sustoji – užsirašai...

Tačiau gyvenimas toks, kad tenka ir gyventi visai normalaus žmogaus kasdienį gyvenimą, ir rašyti romaną; kas nors juk turi dominuoti... Dominuoja, aišku, romanas.


 

Skaitytojų vertinimai


66273. selė :-) 2011-02-16 19:36
Manau, kad dviejų įdomių žmonių pašnekesys tiesiog ir negalėjo būti neįdomus. Visai norėčiau tą knygą paskaityti...

66285. valio2011-02-17 20:18
Tempora mutantur... Apgailėtina... Tikras mutantas. Apie Vilmą, apie tremtį, apie rožes raudonas. O jeigu staiga pasikeičia valdžia, santvarka? Tempora mutantur... Ir vėl - rožės, ar ne?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:51:12 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba