Naujos knygos

Lisa See. „Nepaprasta Peonės meilė“

„Nepaprasta Peonės meilė“ – tai nepaprastai gražus, jausmingas ir subtiliais rytietiško pasakojimo motyvais užburiantis romanas apie mergaitę iš turtingos šeimos ir jos meilę jaunam poetui, kurio jį nesiliauja mylėjusi net mirusi. Peonė stebi mylimąjį iš kito pasaulio ir būdama dvasia toliau myli savo išrinktąjį kaip gyvas žmogus: pavydėdama, pykdama, ker­šydama, pagaliau įgijusi išminties padėdama ir saugodama jį bei jo mylimus žmones.

Romane apstu kinų tradicijų, papročių ir tikėjimo pomirtiniu gyvenimu aprašymų. Pateikiamas XVII amžiaus perversmo, kai į šalį iš šiaurės įsiveržę mandžiūrai nuvertė iki tol valdžiausią Ming dinastiją, vertinimas. Pasakojama apie kilusią didelę sumaištį ir didvyrišką moterų pasiaukojimą kovojant su mandžiūrais bei laikiną moterų kūrybos suklestėjimą prieš įsitvirtinant mandžiūrų Čing dinastijai.

Sigitas Geda. „Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai“

Trečioje poetinės prozos ir eseistikos knygoje telpa autoriaus tekstai, rašyti 2000–2002 m., plėtojamos temos ir linijos, pradėtos knygose „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (1999) ir „Adolėlio kalendoriai“ (2003). Iš pažiūros kasdienių įvykių fone prasiveržia temperamentingi ir paradoksalūs lyriniai nukrypimai, netikėtų pastebėjimų, minčių ir apibendrinimų pliūpsniai. Įprastą dienoraščio žanrą S. Geda iš esmės modifikuoja, keičia, tad jame kaip veidrodyje atpažįstame ir save, aplinką, daugybę lyg ir nereikšmingų, bet „iš kojų“ verčiančių įvykių, figūrų, gyvų ir mirusių personažų. Minimu laikotarpiu autorius vertė į lietuvių kalbą Koraną, taigi atsiranda neįprasto mūsų ir Rytų pasaulio išminties gretinimų, paralelių.

Knyga yra viena iš tų, kurios bando pristabdyti neišvengiamą laiko tėkmę.

Nikos Kazandzakis. „Paskutinis gundymas“

„Paskutinis gundymas“ –­­ tai epas apie Jėzų, jo kelionę ir tapsmą Gelbėtoju; tiksliau –­ tai pasakojimas apie žmogaus pareigą, nujaučiant pasaulio pabaigą ir siekiant išsigelbėjimo ne tik sau, bet ir žmonijai. Autorius, pasitelkęs biblinį siužetą, sukuria kitokį –­ tikrovišką ir tragišką –­ Jėzaus paveikslą ir paro­do, jog vienintelis būdas išsigelbėti yra aukojimasis pareigai ir pašaukimui: jei ta pareiga yra Dievas, tai Jėzaus kelias į Dievą toks pat sudėtingas ir kupinas pagundų kaip ir kiekvieno žmogaus.

„Paskutinis gundymas“ keletą dešimtmečių provokavo aštrias literatūros ir kino kritikų diskusijas, o Europos krikščionių, Graikijos akademiniuose ir politiniuose užkulisiuose tebevyksta rimti ginčai dėl teologinės kūrinio temos ir meninės Jėzaus biografijos interpretacijos. Knygos turinys ne kartą buvo pavadintas šventvagišku ir genialiu, o autorius – šių laikų pranašu-eretiku.