Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-10 nr. 3207

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INDRĖ MEŠKĖNAITĖ.
Išu
19
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 
• Aidas Marčėnas: „Neturi susireikšminti nei apdovanojimą gaunantieji, nei jį teikiantieji“2
• ANTANAS ŠIMKUS.
XIX Poetinio Druskininkų rudens kronika
4
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR konkursams nušlamėjus...
16

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
Skyrybos: literatūrinės, istorinės, egzistencinės...
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
• Naujos knygos

SUKAKTYS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Čia gyvena/gyveno – Vanagas
6

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVA.
Kontakto beieškant
• Ridas Viskauskas.
Labas, keistas teatre...
3

KINAS 
• „Naujasis ir senasis Rusijos kinas“
• REMIGIJUS VENCKUS.
Dėmesio, filmuoja Šiauliai

MUZIKA 
 ANATOLIJUS LAPINSKAS.
Tautos skambesių puoselėtojas

DAILĖ 
• Be galerijos, be kuratorių42

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laiku suspėti

KRONIKA 
• Aušrinė Jonikaitė.
Lietuviškoms knygoms – 10 metų!
• Šiaulių estrados teatras2
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Lietuva – Birutės žemė
3
• „Oskaras ir ponia Rožė“ Klaipėdoje
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija

PDR LAUREATŲ POEZIJA 
• DAINIUS GINTALAS.
plutonas
1
• ILZĖ BUTKUTĖ.
1
• SARA POISSON.
ak
3
• HANS EICHHORN.
• VYTAUTAS KAZIELA.
• ARTŪRAS VALIONIS.
manęs nedomina
6
• GRAŽINA VIKTORIJA PETROŠIENĖ.
kavarskas.lt
11
• GVIDAS LATAKAS.
Inkliuzas su vabalu
• VAINIUS BAKAS.
Praktiniai patarimai.
Kaip lyginti baltinius
14

PDR SVEČIŲ POEZIJA 
• PAUL HOOVER.
56 soneto
2
• JONATHAN GARFINKEL.
3
• ANDRZEJ DOROBEK.
Rusiška ruletė dieviškuose lošimo namuose
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
Venecijos karnavalas statybų aikštelėje
• SAULIUS KRUOPIS.
Nauja Nidos menininkų kolonija šiandien. Tradicija gyva…
21

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• TOMAS ANDRIUKONIS.
Persidengimai
• „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ 2008

DE PROFUNDIS 
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Lydekos galvoja kitaip
3
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Leningradas. 1980 m. Maskvos olimpiada. Didžiosios lenktynės
2
• R e t r o
Sovietinės pabiros
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI1

MUZIKA

Tautos skambesių puoselėtojas

ANATOLIJUS LAPINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Švedas

Bundant lietuvių tautinei sąmonei, XX a. pirmosios pusės inteligentai kultūros veikėjai ėmė rūpintis, kaip grąžinti liaudies instrumentus į muzikinės kultūros gyvenimą. Reikšmingą vaidmenį suvaidino Lietuvos kanklininkų draugija. Tačiau labiausiai nusipelnė 1940 m. įsteigtas Valstybinis dainų ir šokių liaudies ansamblis ir 1945 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įsteigta Liaudies instrumentų katedra. Abiejų šių institucijų vadovu pirmuosius ir svarbiausius dešimtmečius buvo Jonas Švedas. Šiemet spalio 9 d. sukanka 100 metų nuo jo gimimo.

Jo kūrybinės veiklos dėka birbynės, kanklės ir kiti liaudies instrumentai tapo tautos kultūros savastimi, dainos ir šokiai gūdžiais nacių ir sovietų okupacijų metais žadino laisvės viltį, J. Švedo kūryba ir dabar nuolat skamba koncertų salėse.

Nuo trombono iki skudučių

Jonas Švedas gimė 1908 m. spalio 9 d. Liepojoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Švedo tėvas paštininkas buvo perkeltas į tolimesnius imperijos miestus, o motina su trimis mažamečiais vaikais grįžo į Lietuvą, apsigyveno netoli Ylakių. 1920 m. iš Rusijos grįžęs tėvas su šeima vėl pasuko į Liepoją, čia J. Švedas lankė Liepojos lietuvių pradžios mokyklą, tačiau kitąmet teko grįžti į Ylakius. 1924 m. baigęs Ylakių progimnaziją, šešiolikametis jaunuolis su mamos įspaustais 5 litais pėsčias (!) iškeliavo į Klaipėdos muzikos mokyklą.

Per penkerius studijų metus daugybę valandų jam teko skirti aikštingam tarsi žirgas trombonui „suvaldyti“, taip pat papildomiems – mušamiesiems – instrumentams. Kartu J. Švedas ėmėsi ir muzikos teorijos studijų. Klaipėdos muzikos autoritetų Stasio Šimkaus, Juozo Žilevičiaus, Alexanderio Johowo suteiktos žinios parengė dirvą pirmiesiems J. Švedo kūrybiniams bandymams. J. Žilevičiaus įtaka pasireiškė ir dar vienoje srityje: jis skatino mokinius rinkti liaudies instrumentus, jais groti. Klaipėdoje gimė ir pirmasis J. Švedo kūrinys – daina moterų chorui „Gedimino sapnas“.

Vienerius metus J. Švedas dirbo Klaipėdos muzikos mokyklos dėstytoju, bet ją uždarius, persikėlė į Kauną, kur penkerius sezonus grojo Valstybės teatro orkestre. Vėliau mokytojavo „Aušros“ berniukų gimnazijoje ir dėstė Kauno konservatorijoje. Tuo metu J. Švedas atsisuko ir į liaudies instrumentų pasaulį – 1936 m. savo lėšomis išleido vadovėlį „Skudučiuok!“. Jo pratarmėje rašė: „Stengiaus, kad šis vadovėlis būtų nedidelis (...) lengvai suprantamas visiškai nemokantiems skudučiuoti. Teko apsčiai padirbėti bestudijuojant senovinį skudučiavimą, norint jį praplėsti –­ pritaikyti nūdienos reikalavimams – ir varžantis, kad per daug nebūtų nutolta nuo ano tikrojo skudučiavimo.“

Dėl to nutolimo tuoj pat užvirė karšta diskusija. Folklorininkas Adolfas Sabaliauskas aiškino, kad skudučiais galima groti tik tradicinę sutartinių muziką, o „dainelių skudučiavimas yra... skudučių falsifikavimas“. Į tai J. Švedas „falsifikatorių vardu“ atsakė, kad „pakito žmonių muzikos supratimas: sekundos sąskambis, tas pagrindinis senųjų sutartinių... intervalas, dabar laikomas ausį rėžiančiu disonansu“, „mūsų tikslas – sukomponuoti tokį repertuarą, kuris atitiktų šių laikų dvasią“. Įdomu, kad po 16 metų vykusioje diskusijoje apie liaudies dainų harmonizavimą J. Švedas sakė beveik tą patį: „Būtina skaitytis su dabar veikiančiais (...) harmoninio jautimo sugebėjimais (...) įsiklausant į (...) dabar praktikuojamą dainavimą ir muzikavimą.“

Darbas gimnazijoje paskatino J. Švedą kartu su Juozu Banaičiu parašyti penkių dalių muzikos vadovėlį „Muzika“ (išleistą 1938–1940 m.), taip pat sukurti kūrinių jo vadovaujamam „Aušros“ gimnazijos chorui. 1938 m. parašyta J. Švedo ir L. Kuodžio daina „Kritusiam moksleiviui savanoriui“ tapo mokyklos himnu. Tuo laikotarpiu J. Švedas sukūrė originalių ir harmonizuotų liaudies dainų, religinių giesmių, kareiviškų žygio dainų.

Liaudies ansamblio baruose

1940 m. lapkričio mėnesį J. Švedas buvo pakviestas vadovauti steigiamam dainų ir šokių liaudies ansambliui. Jaunajam vadovui teko spręsti daugybę meninių, organizacinių ir techninių problemų, svarbiausios jų – orkestro formavimo, instrumentų tobulinimo. Kaip tik su jais J. Švedas tikėjosi „iškultivuoti naują liaudiško stiliaus muziką“. Ansamblio chore jis siūlė praktikuoti ne tik liaudiškąjį dainavimo būdą, bet dainuoti ir specialiai subalsuotas liaudiškas dainas, o tautinius šokius „restauruoti“. Nors struktūrine prasme ansamblis buvo rusiško modelio dainų ir šokių ansamblių kopija (lenkų „Mazowsze“ buvo įsteigta 1948 m.), tačiau tai buvo lietuviškas liaudies meno vienetas, pradėjęs naują mūsų folkloro sceninio įprasminimo laikotarpį. Dar svarbiau, kad prisidengęs „liaudies“ žodžiu, ansamblis sugebėjo ideologinės, o neretai ir nacionalinės priespaudos dešimtmečiais nemažai nuveikti tautiškumo labui.

Nors pagal J. Švedo nuostatas repertuaro pagrindas turėjo būti liaudies kūryba, tačiau gyvenimas greitai pakoregavo kūrybinius planus. Jau pirmajame ansamblio koncerte, surengtame 1941 m. vasarį, greta J. Švedo harmonizuotų dainų ir šokių, skambėjo (beje, ne J. Švedo) sovietinė daina. Pokario metais kiekvienoje programoje irgi turėdavo būti tokia „kepurė“. Ne vienoje programoje būdavo privalomi SSRS tautų šokiai. Tie lietuvių liaudies meno prievartavimo košmarai, inspiruoti „aukščiau stovinčių organizacijų“, tęsėsi keletą dešimtmečių. „Užsidėjęs kepurę“, ansamblis galėjo palyginti laisvai dainuoti ir šokti lietuviškąjį repertuarą. Žmonės priprato prie to ideologinio garnyro ir nekreipė į jį dėmesio, o entuziastingai priimama lietuviškoji ansamblio programos dalis būdavo apsaugota nuo „stovinčių organizacijų“, kaip minėta, liaudies meno vardu.

Koks buvo J. Švedo vaidmuo ansamblio veiklai? Ansambliui jis buvo viskas: vadovas, auklėtojas, repertuaro formuotojas, instrumentų meistras, kompozitorius ir „žaibolaidis“, kai reikėdavo atsižvelgti, pvz., į kultūros ministro Aleksandro Guzevičiaus (buvo ir toks!) „vertingus nurodymus“. Iki šeštojo dešimtmečio vidurio ansamblio repertuaras rėmėsi būtent J. Švedo kūryba ir vadinamasis „aukso fondas“ daugiausia ir yra ansamblio vadovo kūrybinių pastangų vaisius.

Sunku būtų išvardyti ansamblyje skambėjusius J. Švedo kūrinius – originalias bei harmonizuotas dainas (iš viso apie 120), šokių (per 70) melodijas. Visiems žinomos dainos: „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“, „Pasvarcyk, antela“, „Žiema bėga“, „Pempel, pempel“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Žveng žirgelis lankoj“, „Kas bernelio sumislyta“, „Šėriau šėriau sau žirgelį“, „Pjaun broliukai žalioj lankoj“, „Kalvelis“, „Praded aušrelė aušti“, šokiai: „Kubilas“, „Jonkelis“, „Kepurinė“, „Oželis“, „Pintuvių polka“, „Malūnas“, „Rugučiai“, „Jievaro tiltas“, „Blezdingėlė“, „Sadutė“, „Pakeltkojis“. Ansamblio koncertuose skambėjo ir orkestriniai J. Švedo kūriniai, jau nuo pirmojo koncerto žinomi „Klonių aidai“, kt. instrumentiniai kūriniai.

Liaudies instrumentininkų ugdytojas

Lietuvos konservatorijos Liaudies instrumentų katedros steigimo skatintojas 1945 m. buvo pats Liaudies ansamblio vadovas Jonas Švedas. Priežastys buvo paprastos: pirmaisiais veiklos metais ansamblio orkestrantai buvo savamoksliai mėgėjai. 1944 m. rudenį, ansambliui vėl pradėjus meninę veiklą, orkestro padėtis tapo sunkesnė nei prieš karą, nes trūko ir žmonių, ir instrumentų. Kaip tik todėl ir buvo įkurta Liaudies instrumentų katedra, J. Švedas tapo pirmuoju katedros vedėju.

Ansamblį ir katedrą siejo bendri tiks­lai. Nemaža dalis ansambliečių ėmėsi studijų, o studentai, pramokę groti, įsitraukė į ansamblio orkestrą. Iš pradžių katedroje nebuvo mokymo ir metodinės literatūros, netgi mokymo planų. Visa tai kūrė pats J. Švedas. Pirmuoju veiklos dešimtmečiu asmenine J. Švedo iniciatyva buvo skubiai keičiami instrumentai, plečiant jų diapazoną. Birbynė tapo Lietuvos vizitine kortele.

Katedros iniciatyva buvo sukauptas solidus liaudies instrumentų repertuaras –­ kūriniai kanklėms, birbynei, liaudies instrumentų orkestrui. Pirmuoju čia laikytinas J. Švedas, kurio plunksnai priklauso daug koncertinių ir pedagoginės literatūros kūrinių: 27 melodiniai etiudai, pjesės „Mane motulė barė“, „Pageltę lapai“, 10 bagatelių ciklas „Pievos taku“, Preliudija ir fuga, 1955 m. sukurtas koncertas kanklėms ir liaudies instrumentų orkestrui.

J. Švedas savo kūrybine ansamblio organizatoriaus bei pedagogine veikla įrašė skambų įrašą į Lietuvos XX amžiaus tautinės kultūros istoriją.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:49:38 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba