Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-10 nr. 3207

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INDRĖ MEŠKĖNAITĖ.
Išu
19
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 
• Aidas Marčėnas: „Neturi susireikšminti nei apdovanojimą gaunantieji, nei jį teikiantieji“2
• ANTANAS ŠIMKUS.
XIX Poetinio Druskininkų rudens kronika
4
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR konkursams nušlamėjus...
16

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
Skyrybos: literatūrinės, istorinės, egzistencinės...
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
• Naujos knygos

SUKAKTYS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Čia gyvena/gyveno – Vanagas
6

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVA.
Kontakto beieškant
• Ridas Viskauskas.
Labas, keistas teatre...
3

KINAS 
• „Naujasis ir senasis Rusijos kinas“
• REMIGIJUS VENCKUS.
Dėmesio, filmuoja Šiauliai

MUZIKA 
• ANATOLIJUS LAPINSKAS.
Tautos skambesių puoselėtojas

DAILĖ 
• Be galerijos, be kuratorių42

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laiku suspėti

KRONIKA 
• Aušrinė Jonikaitė.
Lietuviškoms knygoms – 10 metų!
• Šiaulių estrados teatras2
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Lietuva – Birutės žemė
3
• „Oskaras ir ponia Rožė“ Klaipėdoje
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija

PDR LAUREATŲ POEZIJA 
• DAINIUS GINTALAS.
plutonas
1
• ILZĖ BUTKUTĖ.
1
• SARA POISSON.
ak
3
• HANS EICHHORN.
• VYTAUTAS KAZIELA.
• ARTŪRAS VALIONIS.
manęs nedomina
6
• GRAŽINA VIKTORIJA PETROŠIENĖ.
kavarskas.lt
11
• GVIDAS LATAKAS.
Inkliuzas su vabalu
• VAINIUS BAKAS.
Praktiniai patarimai.
Kaip lyginti baltinius
14

PDR SVEČIŲ POEZIJA 
• PAUL HOOVER.
56 soneto
2
• JONATHAN GARFINKEL.
3
• ANDRZEJ DOROBEK.
Rusiška ruletė dieviškuose lošimo namuose
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Andrius Jevsejevas.
Venecijos karnavalas statybų aikštelėje
• SAULIUS KRUOPIS.
Nauja Nidos menininkų kolonija šiandien. Tradicija gyva…
21

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• TOMAS ANDRIUKONIS.
Persidengimai
• „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ 2008

DE PROFUNDIS 
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Lydekos galvoja kitaip
3
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Leningradas. 1980 m. Maskvos olimpiada. Didžiosios lenktynės
2
• R e t r o
Sovietinės pabiros
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Venecijos karnavalas statybų aikštelėje

Commedia dell’arte kūrybinės dirbtuvės LMTA Teatro ir kino fakultete

Andrius Jevsejevas

[skaityti komentarus]

Žliaugiantis purvas, stūksantys kalnai žemių, grėsmingas traktorių burzgimas, priešais centrinį įėjimą – didžiulis griovys. Paradoksalu, bet būtent šioje vietoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete, kūrybinį kelią pradeda būsimieji scenos menų profesionalai. Remonto darbai, fakulteto kiemą pavertę statybų aikštele, prasidėjo nežinia kada, o ir pabaigos jiems nesimato. O netoliese kaukia „Sirenos“, ant kiekvieno stulpo, tvoros, medžio (ar šiaip laisvesnio ploto) kabo, šypsosi ir į šviesų rytojų kviečia seni ir nauji, tačiau lyg kažkur jau matyti veidai. Tikrų tikriausias Platonovo „kotlovanas“.

Tačiau bent savaitėlę šią lietuvišką klampynę nustelbė Venecijos karnavalo juokas ir grakšti žaismė. Rugsėjo 26–spalio 2 d. Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros vedėjo profesoriaus Vlado Bagdono ir italų kultūros instituto pakviestas dvidešimčiai jaunų aktorių kūrybines dirbtuves vedė žymus italų aktorius, režisierius ir pedagogas, puikus itališkosios komedijos specialistas Giovanni’s Pampiglionė. Jis pasiryžo įvykdyti velniškai sunkų uždavinį – per savaitę būsimuosius lietuvių aktorius supažindinti su commedia dell’arte specifika bei įskiepyti pagrindinius šios teatro formos principus.

Giovannį Pampiglionę vadinti tik Italijos teatro atstovu nebūtų tikslu. Taip, šis kūrėjas tiesiog trykšta itališka energija ir pietietiška ekspresija, tačiau jis yra keliaujantis režisierius, dirbęs įvairiuose Europos kraštuose: Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, net Islandijoje. Tačiau labiausiai G. Pampiglionė siejamas su Lenkija, kur aštuntojo dešimtmečio pradžioje baigė Varšuvos teatro akademiją ir pradėjo režisieriaus kelią. Puikiai lenkiškai kalbantis G. Pampiglionė Lenkiją net vadina antrąja gimtine. Ten jis populiarina italų teatrą (šios šalies teatruose yra pastatęs spektaklių pagal Carlo Goldoni’o ir Carlo Gozzi’o pjeses), o už lenkų teatrinės kultūros sklaidą apdovanotas S. I. Witkiewicziaus prizu.

Į anglų kalba vedamas meistriškumo pamokas susirinko dvidešimt jaunųjų dramos ir pantomimos aktorių. G. Pampiglionė dar prieš atvykdamas pranešė, kad seminarų metu rengiasi dirbti su italų teatro reformatoriaus, dramaturgijos klasiko C. Goldoni’o pjese „Melagis“. Akivaizdu, kad ir studentai atsakingai pasižiūrėjo į užsiėmimus: perskaitė pjesę anglų kalba ir netgi nežinia kur rado ir susipažino su daugiau kaip prieš pusę amžiaus Juozo Miltinio „Melagio“ vertimu, kurio tekstą dėl tam tikrų priežasčių aktoriai, pedagogų padedami, turėjo išsiversti dar kartą.

Įdiegti commedia dell’arte vaidybos principus mūsų aktoriams, kuriems nuo pat studijų pradžios kalama Konstantino Stanislavskio psichologinės vaidybos sistema, – darbas ne iš lengvųjų. Tie patys nekintantys personažai-kaukės, kiekvienas su savo manieromis, kalbėsena, gestais, eisena, netgi „firminiais“ triukais, regis, prieštarauja viskam, ko mūsų studentus moko vaidybos dėstytojai. Kurdamas commedia dell’arte personažą (ar tai būtų Arlekinas, Pantalonė, Brigela, ar kuris kitas) aktorius privalo paklusti tam tikroms taisyklėms, o bet koks nusižengimas joms laikomas žiauriu nusikaltimu komedijos aktoriaus menui. Norint priversti kūną paklusti šiems reikalavimams, išreikšti savimi personažo-kaukės gestus, reakcijas, laikyseną, reikia ilgai ir intensyviai dirbti, treniruotis. Todėl visiškai nekeista, kad vos septynias dienas trukusių užsiėmimų dalyviams ne iš karto pavyko perprasti, ko iš jų nori energija ir žaismingumu trykštantis G. Pampiglionė.

Pirmąją šio vizito pusę italų režisierius mūsų studentus bandė supažindinti su itališkos komedijos personažų-kaukių kūrimo pagrindais, daugiausia dėmesio skirdamas bendravimui su scenos partneriu, kontaktui su tariamu veidrodžiu, kūno plastikai ir gestams, iš kurių atpažįstami veikėjai. Commedia dell’arte klestėjimo laikais aktoriai vaidindavo atsisukę į karališkąją ložę. Apie jokį tiesioginį bendravimą su publika negalėjo būti nė kalbos. Įdomu pastebėti, kad ši tradicija, pergyvenusi ir pačius karalius, išliko iki pat šių dienų. Personažą-kaukę vaidinantis aktorius privalo nepamesti iš akių tariamo veidrodžio, kuriame, pasak G. Pampiglionės, jis turi matyti ir savotiškai flirtuoti, žaisti su savo vaidinamu veikėju. Dar viena priežastis, dėl kurios kontaktas su veidrodžiu yra toks svarbus, – pati kaukė. Ji aktoriui yra „šventas daiktas“: jos negalima liesti, ji turi matytis visada, jos nė sekundę negalima uždengti ar visiškai nusukti į šoną. Sakydamas žodį „kaukė“, pedagogas iš Italijos turėjo omeny ne tik kaukę kaip objektą. Štai, pavyzdžiui, Kolombina taip pat vadinama kauke, nors ją vaidinanti aktorė kaukės dažniausiai nedėvi. Užsiėmimų metu kaukių nedėvėjo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, o tai gal kiek ir apsunkino jų darbą, nes pasitelkti reikėjo dar vieną svarbų aktoriaus ginklą – mimiką. Personažai-kaukės negali skleisti jokių pašalinių garsų, jos nesijuokia ir neverkia, ką jau kalbėti apie kosulį. Kaip studentams aiškino G. Pampiglionė, kaukės netgi nemąsto. Jos tarsi vaikai – tiesiog mėgsta vaidinti, žaisti.

Pirmosiomis kūrybinių dirbtuvių dienomis studentai mėgino pabūti Arlekino, Brigelos, Kolombinos, Pantalonės ir kitų veikėjų kailiuose, atliko nedidelius improvizuotus etiudus. Rimtesnis darbas su C. Goldoni’o tekstu prasidėjo tik paskutiniosiomis dienomis. Savaime suprantama, kad per tokį trumpą laiką „susidraugauti“ su visomis kaukėmis, gerai perprasti visų personažų kūrimo techniką neįmanoma. Todėl pedagogas iš Italijos pasirinko trumputį, vos keliolika eilučių užimantį Arlekino ir Kolombinos dialogą po balkonu. Įdomu buvo stebėti, kaip skirtingų psichofizinių duomenų aktoriai ir aktorės ieško savųjų Arlekinų ir Kolombinų. Vieniems sekėsi lengviau, kitiems prireikė daugiau laiko, kad perprastų commedia dell’arte vaidybos subtilybes, tačiau visi būsimieji aktoriai stengėsi, intensyviai dirbo, ieškojo ir ką nors rado. Vieni savyje rado šnekorių, pagyrūną, apsirijėlį Dotorę, kiti – gašlų, nusenusį Venecijos pirklį Pantalonę, dar kiti – išradingą, šmaikštų, nenustygstantį vietoje Arlekiną, ar kuklųjį meilužį Florindą. Kiekviena mergina atrado savitą tarnaitę Kolombiną (melancholišką, viliojančią ar net kiek stačiokišką). O ir pats Giovanni’s Pampiglionė tik Lietuvoje padarė atradimą (jo paties žodžiais tariant, įvyko istorinis įvykis), kad nenuoramą Arlekiną puikiausiai gali vaidinti nebūtinai žemo ūgio aktorius.

Tačiau iki atradimų buvo nueitas nors ir trumpas, bet labai vingiuotas ieškojimų ir nedidelių paklydimų kelias. Ne kartą režisierius iš Italijos stabdė jaunuosius akademijos auklėtinius, prašydamas „nevaidinti Čechovo“, išlaikyti veiksmo ir teksto dinamiką, staccato, t. y. nesulieti visų judesių bei gestų į vieną tolygią visumą, o juos aiškiai vieną nuo kito atskirti. Kaukių judėjimas scenoje neturi būti panašus į šokį, veikiau į kiek mechanišką atgijusių lėlių pasivaikščiojimą. G. Pampiglionės teigimu, šiame teatre svarbiausia lengvumas, žaismingumas, malonumas vaidinti prieš publiką ir prieš veidrodį. Čia neturi būti jokio psichologizmo, jokio dramatizmo. Commedia dell’arte – lengvas ir plastiškas „teatras vandenyje“. Jam svetimas bet koks pyktis, čia būtinas stiprus saiko jausmas, kad lengvas karnavalinis žaismas nevirstų agresyviu ir šaižiu farsu. Nenuostabu, kad prie tokios depsichologizuotos vaidybos neįpratusiems aktoriams prireikė kelių dienų suprasti, ko iš jų nori tas juokingas dėdulė iš Italijos. O jis, norėdamas dar akivaizdžiau pateikti skirtumus tarp mūsiškos vaidybos ir itališkos komedijos tradicijų, studentams davė užduotį vaidinti realistinius personažus – pirmą kartą į Nacionalinio teatro sceną įžengusius jaunus aktorius, kurie užgrojus muzikai akimirksniu tampa C. Goldoni’o teatro kaukėmis. Tiesa, tas skirtumas labiau pasireiškia išoriškai. Juk ir personažai-kaukės privalo rasti vidinę motyvaciją kiekvienam išoriniam veiksmui, nors ir paklusdamos savosioms, commedia dell’arte taisyklėms.

Nepaisant visų sunkumų, šiais užsiėmimais patenkinti liko ne tik studentai bei jų dėstytojai. Džiaugsmu tryško ir pats Giovanni’s Pampiglionė, su Vladu Bagdonu jau pradėjęs kurti ambicingus planus dėl tolimesnio bendradarbiavimo, C. Goldoni’o „Melagio“ vertimo į lietuvių kalbą ir diplominio spektaklio. Atsargiai buvo užsiminta ir apie pasirodymą 2010 metų Venecijos karnavale. Iš pirmo žvilgsnio tokios kalbos ne be pagrindo – tokią praktiką G. Pampiglionė jau turėjo su lenkų aktoriais. Lieka tikėtis, kad įgyvendinti šias svajones nesutrukdys klampi, niūri ir ne visada jaunųjų menininkų kūrybai palanki lietuviška tikrovė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:49:35 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba