PDR LAUREATŲ POEZIJA
Anoniminio eilėraščio konkursas
II vietaILZĖ BUTKUTĖ [skaityti komentarus]
* * *
Tu – Miestas, sukūręs save savo tūkstančiais rankų,
lėtai užkalbėjęs save savo tūkstančiu lūpų,
nors plano nebuvo pradžioj, nei dabar jis sukurtas –
juk buvo tik aikštė pradžioj ir centre šulinys,
jie apaugo gynybinėm sienom –
fraktalais, kaip kriauklių spiralės užauga,
ir bokštai smiltainio trupėdami tvėrė save,
išvynioję šešėlius atsainiai per dykumą visą.
Tu varstei sunkiausias duris su kiekvienu žodžiu
ir užmerkdavai tas langines, į kurias atsisukdavo saulė,
pradėjęs sapnuoti – atmerkdavai baigęs.
Tiek tiltų tavy – kai priverkęs visus kanalus vandenų,
juos pripildei lelijų ir gulbių, prileidai gondolų –
su meilės kiekvienu žodžiu, – neturėjai kitos išeities,
tik nutiesti nežinomą skaičių lieptelių ir tiltų;
sujungti save su savim tarp skirtingų krantų.
Sodinai pats save nepailsdamas, švelniai nardindamas
dešimtis tūkstančių pirštų į savo derlingas žemes,
ir lapijose glostei sparnuočių lizdus su jaunikliais,
ilgėjančius medžių kamienus ir žiedus, prisirpusius bičių,
o medžių pavėsyje metų laikus išmiegojai.
Gėlynus ir parkus tu apsiautei čiulbesiu, ryto kvapais
ir vaikais, kurie visąlaik bėga kažkur,
nesiliaudami krykštaut ir kelti į viršų rankas.
Savo gatvėse leidai prekiauti viskuo –
smilkalais, amuletais ir auksu, ir mira,
šilku, pergamentais, – ir meile, vergais,
Tavo skersgatviuos žmonės dainavo ir šoko,
pradėdavo kūdikius, sandėrius, maištą.
Bevardės būrėjos sugriebdavo staigiai praeivių rankas
ir mįslingai kuždėdavo skirtą – neskirtą – likimą,
o kalviai – lėti, mažakalbiai, odinėm prijuostėm,
su šypsena kaldavo tavo ginklus,
kai smalsuolių minia susispietusi smalsiai
stebėdavo meistrišką jų ritualą
iš plieno, ugnies ir narsumo.
Tu – Miestas, kurio grindiny įsigėrę
visi kažkada čia praėjusių žingsniai,
visi čia kadaise laimingų aidai,
o šventyklose laiptai prisimena dievus ir elgetas,
tylinčius prieglaudų sūnus, vienuolius ir tas,
kurias vesdavo deginti, garsiai nuteisę.
Pavargusios našlės vis mina ir mina
tau delnus, kaip juodvarniai suka ratus,
vis niurnėdamos maldą už taiką tavy.
Kai lenkiuos prie paradinių vartų,
vilkėdama svetimo miesto šarvus,
tu nežadinki savo sargybinių –
ginklą nešuos tik iš įpročio, Mieste.
Neimsiu tvirtovės, ir mano kariai
nė nežino, kur aš.
Atėjau tik paliesti tavęs –
tavo sienų, kolonų, fontanų ir grotų, –
išgirsti, koks būni per liūtį ir tylą.
Ėjau tik pažvelgti į upės paviršių –
suprasti, kuo skiriasi tavo dangus
nuo maniškio.
Nes visa, kas buvo sukurta –
pilies kareivinės ir turgūs, lošimo namai,
tavo rūmai ir viešnamiai,
tavo kalėjimai, vyno rūsiai ir geriausios arklidės –
tai visa turėjo išaugti
į vieną didžiulį,
svetingą ir svetimą,
kupiną šurmulio, mugių,
gyvačių kerėtojų –
Miestą.
|
Lietuva internete
