Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-10 nr. 3207

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INDRĖ MEŠKĖNAITĖ.
Išu
19
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 
• Aidas Marčėnas: „Neturi susireikšminti nei apdovanojimą gaunantieji, nei jį teikiantieji“2
• ANTANAS ŠIMKUS.
XIX Poetinio Druskininkų rudens kronika
4
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR konkursams nušlamėjus...
16

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
Skyrybos: literatūrinės, istorinės, egzistencinės...
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
 ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
• Naujos knygos

SUKAKTYS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Čia gyvena/gyveno – Vanagas
6

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVA.
Kontakto beieškant
• Ridas Viskauskas.
Labas, keistas teatre...
3

KINAS 
• „Naujasis ir senasis Rusijos kinas“
• REMIGIJUS VENCKUS.
Dėmesio, filmuoja Šiauliai

MUZIKA 
• ANATOLIJUS LAPINSKAS.
Tautos skambesių puoselėtojas

DAILĖ 
• Be galerijos, be kuratorių42

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laiku suspėti

KRONIKA 
• Aušrinė Jonikaitė.
Lietuviškoms knygoms – 10 metų!
• Šiaulių estrados teatras2
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Lietuva – Birutės žemė
3
• „Oskaras ir ponia Rožė“ Klaipėdoje
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija

PDR LAUREATŲ POEZIJA 
• DAINIUS GINTALAS.
plutonas
1
• ILZĖ BUTKUTĖ.
1
• SARA POISSON.
ak
3
• HANS EICHHORN.
• VYTAUTAS KAZIELA.
• ARTŪRAS VALIONIS.
manęs nedomina
6
• GRAŽINA VIKTORIJA PETROŠIENĖ.
kavarskas.lt
11
• GVIDAS LATAKAS.
Inkliuzas su vabalu
• VAINIUS BAKAS.
Praktiniai patarimai.
Kaip lyginti baltinius
14

PDR SVEČIŲ POEZIJA 
• PAUL HOOVER.
56 soneto
2
• JONATHAN GARFINKEL.
3
• ANDRZEJ DOROBEK.
Rusiška ruletė dieviškuose lošimo namuose
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
Venecijos karnavalas statybų aikštelėje
• SAULIUS KRUOPIS.
Nauja Nidos menininkų kolonija šiandien. Tradicija gyva…
21

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• TOMAS ANDRIUKONIS.
Persidengimai
• „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ 2008

DE PROFUNDIS 
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Lydekos galvoja kitaip
3
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Leningradas. 1980 m. Maskvos olimpiada. Didžiosios lenktynės
2
• R e t r o
Sovietinės pabiros
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI1

KNYGOS

(pa)skaitiniai

ALEKSANDRA FOMINA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jonušys, Laimantas. RŪMAS VIRŠ BEDUGNĖS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Praėjusiais metais išleidęs eseistikos knygą, skirtą daugiausia politikai, šiame rinkinyje autorius imasi aptarinėti literatūrą. Galima įvairiai vertinti jo tekstus, kurių lakoniški, griežtoki, tačiau logiški samprotavimai kartais atrodo pernelyg fragmentiški, tarsi nebaigti. Tačiau išsilavinimo stoka ar požiūrio siaurumu autoriaus tikrai neapkaltinsi. Kelios čia nuodugniai aptarinėjamos knygos dar net nėra išverstos į lietuvių kalbą, o gausybė citatų iš įvairių šaltinių rodo didžiulę erudiciją. Nevengiama pasiginčyti su kitais literatūros žinovais: nearšiai, svariai, nedaugiažodžiaujant, nesiekiant pašiepti. Neretai šių samprotavimų fone kai kurios nuomonės, sėkmingai išpopuliarintos didelių literatūros ekspertų, pasirodo esančios nepagrįstos, savitai vertinama lietuvių literatūrinė tradicija: „mūsų rašytojai dažnai jaučia visai suprantamą pareigą pasitarnauti lietuviškumo įtvirtinimui...(...), istorinio kelio įprasminimui. Kartais toks tvirto nacionalinio pamato stygius (jaučiama būtinybė vis cementuoti) skatina provincinį mesianizmą“ (p. 124). Kontrasto principu išryškėja tautiečiams būdinga baimė išsakyti radikalesnę mintį ar sugriauti stereotipą, potraukis aptakumui, siekis visiems patikti.

L. Jonušiui rūpi ne tik užsienio literatūros vertimų kokybė, bet ir banalybė ir originalumas, istorinio laikotarpio ir valstybės politinio gyvenimo įtaka rašytojų mąstymo būdui, meno „gyvenimiškumas“ ir elitiškumas, apskritai meno prasmė, apie kurią taip mėgsta samprotauti spaudoje „mokesčių mokėtojai“. Vyresniajai kartai būdingos neapykantos sovietiniam režimui ar aklo žavėjimosi Vakarais čia irgi nepastebėjau. Atrodo, kad bet kokie „-izmai“ ir rėmai autoriui svetimi, bet kokių idealų garbinimas atrodo menininko nevertas užsiėmimas. Visada viskas yra subjektyvu, skambių frazių (tokių kaip S. Parulskio garsieji samprotavimai apie savo kartą) reikėtų vengti net meistrams, nes didžiausias literatūrinės vertės kriterijus L. Jonušiui yra subtilumas. Tiesa, neretai knygoje per daug cituojama, o jei plėtotum drąsias eseisto mintis, knyga neatrodytų kaip literatūros studentams skirtas rinkinys. Tačiau būtent tuo ji ir patraukli, kad parašyta be didelių emocijų, be krūvos specifinių terminų, jautriai ir įžvalgiai: bent jau neatbaidys literatūros nespecialistų, kurie mėgsta skaityti, bet dažnai prisibijo pompastiškos akademiškos literatūrologijos. Kitaip nei pastarojo žanro veikalai, ši knyga turi šansų būti plačiai skaitoma.

iliustracija

Yourcenar, Marguerite. RYTIETIŠKOS NOVELĖS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Rytų sąvoka žymios prozininkės vaizduotėje itin plati: Rytais ji vadina visas žemes, kurios nepriklauso Vakarų Europai. Šiame kontekste į „rytietiškų novelių“ apibrėžimą galėtų patekti lietuvių sakmės ar Sibiro tautų padavimai. Šiame rinkinyje Serbijos, Bosnijos, Albanijos, Graikijos, Indijos, Kinijos tautosakoje ar senoviniuose literatūros šaltiniuose aptiktos legendos ir mistinės istorijos atpasakojamos specifiniame kontekste. Dažniausiai novelės sudarytos „pasakojimo pasakojime“ principu: istorijos nuskamba neva autentiškoje aplinkoje atsitiktiniams klausytojams vakariečiams. Todėl tiems, kas yra lankęsis minėtuose kraštuose, kai kurios pasakojimų detalės gali pasirodyti keistokos: tarkime, Kraljevič visai nėra karalaičio Marko pavardė, kaip atrodo iš vertimo, arba – šiuolaikinės Graikijos provincijoje atsitiktinai sutiktas valstietis vargu ar cituos Homerą (p. 59). Nepaisant tokių smulkmenų, autorė nuoširdžiai pasistengė sukurti legendoms ir pasakoms būdingą kalbą: neskubrų pasakojimo toną, poetiškų apibūdinimų, kartu ir spalvingų, ir lakoniškų. Tokiu būdu įkūnijamos magiškos veikėjų metamorfozės, atskleidžiamos neįtikėtinos meilės aistros ir gyvai vaizduojamas atviras senovės tautų žiaurumas.

Rašytojos apsiskaitymas, domėjimasis kitomis kultūromis, nepaprastai laki vaizduotė iš tiesų daro įspūdį. Kartais pasakojimai „išduoda“ savo literatūrinę kilmę bent jau tuo, kad lieka sąmoningai nebaigti, skirtingai nuo autentiškų mitinių tekstų, turinčių aiškią ir griežtą struktūrą. Autorę pirmiausia traukia dramatiškas siužetas, kuriame kankinamasi dėl meilės, išnarpliojamas detektyvinio pobūdžio mistinis nutikimas, kariaujama dėl religinių įsitikinimų, patiriami baisūs išbandymai, perkeliantys sąmonę į naują pakopą, atveriančią pasaulio grožį ir žmonių menkumą. Beribis veikėjų išdidumas, nepaprastos jų savybės, nevaržomas jausmingumas susiduria su klasta ir pavydu, tuščiu puikavimusi, bevaisėmis ramybės paieškomis. Beveik visose novelėse dalyvaujantys vakariečiai išsako nemažai kritikos savo kultūrai: „...jei ko mums ir trūksta, tai tikrų dalykų. Mūsų šilkas –­ dirbtinis, mūsų šlykščiai sintetiniai produktai panašūs į tas maisto imitacijas, kurios kemšamos mumijoms, o jau moterys, atsparios nelaimėms ir senatvei, – tokių paprasčiausiai jau nėra“ (p. 31). Matyt, šias noveles garsioji prozininkė sukūrė būtent tokio natūralumo stokai kompensuoti.

iliustracija

Ullmann, Lynn. PALAIMINTAS VAIKAS. Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė. – V.: Alma littera, 2008.

Perskaičius jau antrąjį lietuviškai išleistą L. Ullmann romaną, pirmiausia kilo dvi mintys. Pirma – jei rašytoja nebūtų garsaus I. Bergmanno dukra, kažin ar jos kūrybai apskritai būtų skiriama tiek dėmesio. Antra – kad dramatiškų siužetų ištroškę leidėjai neretai pamato rąstą ten, kur tėra tik krislelis. Storas, truputėlį per daug „ištempto“ veiksmo romanas, neva „nagrinėjantis pavojingą vaikystės ir šeimos santykių temą, baimės, gėdos, seksualumo, nerimo ir pažeidžiamumo temas“, tik į pačią pabaigą pradeda po truputėlį atitikti šį apibūdinimą. Lietuvių skaitytojui šeimos santykių ir vaikystės tema anaiptol neatrodytų pavojinga, net labai įprasta, o baimės ir gėdos problematika „įkalama“ jau vidurinėje mokykloje skaitant „Paskenduolę“. Taigi daryti iš musės dramblio visai neverta, juo labiau kad ramia, lakoniška, šiek tiek ironiška kalba pasakojamoje istorijoje labiau akcentuojami ne drastiški, širdį veriantys įvykiai, bet pati jų aplinka: puikiai atkuriamas 6–7 dešimtmečio Švedijos ir Norvegijos provincijos gyvenimas, jo tradicijos, buitinės smulkmenos ir kasdieniai rūpesčiai. Ši knyga kartu su Torbjorno Flygto „Akmenų spardytoju“ bus puikus vadovas norintiesiems daugiau sužinoti apie netolimą Skandinavijos praeitį, vaikų auklėjimo tradicijas ir gyvensenos ypatybes.

Žinoma, čia aptariamos sąmoningo vaikų žiaurumo temos negalima ignoruoti, bet vargu ar ji yra romano ašis. Apskritai centro šiame pasakojime lyg ir nėra: kaip ir ankstesnis prozininkės kūrinys „Kai esu pas tave“, romanas sudarytas iš keliolikos trumpų dalių. Todėl istorija atrodo fragmentiška, vaikystės ir paauglystės prisiminimai kaitaliojasi su dabartimi – trys įseserės keliauja į kaimą, kuriame leisdavo vasaros atostogas, aplankyti senuko tėvo. Nejučiomis lygini šios „švediškos šeimos“ narius su panašaus likimo neseniai išleisto V. Šoblinskaitės-Aleksos romano „Skyrybų kambariai“ veikėjais, kuriuos irgi sieja tik vienas tėvų. Neverta nė kalbėti, kaip skiriasi to paties laikotarpio Skandinavijos ir Lietuvos provincija, bendruomeninis gyvenimas, bendravimo tradicijos ir buitinės problemos. Ramus susitaikymas, atidumas, švelnus humoras ir dėmesys kiekvienos iš trijų mergaičių vidiniam pasauliui knygą nuspalvina nepakartojamu A. Lindgren apysakų paaugliams koloritu.Šiame gražiame, harmoningame pasaulyje augančių paauglių konflikto metu „viso labo“ sunaikinama tai, kas negražu: juk ir suaugusieji siekia išguiti „pavojinguosius“.

iliustracija

Dirgėla, Petras. JAUNO FARAONO VYNUOGYNUOSE. –­ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Žymus istorinių romanų autorius net ir rašydamas noveles neišvengė savotiško pasakojimo tęstinumo: visuose šio rinkinio kūriniuose veikia tų pačių vietovių gyventojai, kartojasi tie patys vardai, personažai vienokiu ar kitokiu būdu yra susiję. Ir visos jų problemos tarsi perduodamos iš kartos į kartą: tėvų siekis valdyti vaikus, bet kokia kaina išlaikyti garbingą giminės vardą, vaikų blaškymasis tarp priesaikos vykdymo ir širdies balso, nesugebėjimas atsikratyti senų baimių ar pasipriešinti prievartai. Atrodo, protėvių šešėliai ir kadaise tvirtai „įkaltos“ (neabejotinai kilmingos) giminės elgesio taisyklės tik trukdo jiems susigaudyti tikrovėje, pasiekti asmeninių laimėjimų, nuoširdžiai pamilti. Atrodo, kad kraujo ryšiai turėtų suartinti, tačiau giminės ar meilužiai atrodo vienas kitam svetimi, nutolę, nesusišneka, nesupranta vieni kitų. Ir tai yra jų nelaimė. Galbūt autorius siekė parodyti giminės degradavimą, tačiau jo sukurti personažai kelia simpatiją: jie tarsi plūduriuoja, beviltiškai pasiklydę ir savyje, ir aplinkoje (ne veltui „Nesapno žavumo“ veikėja, ieškodama tėviškės, nueina į laukus ir dingsta be žinios). Visose novelėse kartojasi tie patys motyvai: tėvo ar sūnaus mirtis, slaptos nesantuokinės meilės ryšiai, kurių liudininkas ar dalyvis tarsi bando ištrūkti iš savotiško karmos rato, trokšta atsikratyti įprasto mąstymo ir elgsenos: „[lietuviškoje kultūroje] kentėjimas suprantamas kaip katarsis. Mes lyg ir troškome kentėti, tačiau kentėdami nuolatos vieni kitiems guodėmės, keikėme socialinę neviltį, skurdą ir Dievą, kuris leidžia skursti“ (p. 46). Tokios įžvalgos nejučiomis leidžia spėti, kad novelėse vaizduojama giminė yra visos tautos metafora.

Ryški vyrų ir moterų santykių tema: neretai poros gyvastį palaiko tik moteris, vitališka ir aktyvi, trokštanti rūpintis, globoti. O vyrai, atvirkščiai, paskendę savyje, egocentriški, nugrimzdę į bergždžius metafizinius apmąstymus, tarsi velka atsakomybės už visą giminę jungą, kuris neleidžia vertinti dabarties akimirkos grožio. Sąsaja su praeities įvykiais, seniai išnykusiais giminaičiais, jų likimais, mitiniais gyvūnais kelia minčių apie ikikrikščioniškų Lietuvos genčių pasaulėžiūros ypatumus ir net reinkarnaciją. Simbolių, metaforų ir televizijos žinių nuotrupų prisodrintas tekstas užmina nemažai mįslių apie žmones jungiančių sąsajų trapumą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:49:17 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba