Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-10-10 nr. 3207

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INDRĖ MEŠKĖNAITĖ.
Išu
19
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 
• Aidas Marčėnas: „Neturi susireikšminti nei apdovanojimą gaunantieji, nei jį teikiantieji“2
• ANTANAS ŠIMKUS.
XIX Poetinio Druskininkų rudens kronika
4
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR konkursams nušlamėjus...
16

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
Skyrybos: literatūrinės, istorinės, egzistencinės...
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• ALEKSANDRA FOMINA.
(pa)skaitiniai
• Naujos knygos

SUKAKTYS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Čia gyvena/gyveno – Vanagas
6

TEATRAS 
 ANDRIUS JEVSEJEVA.
Kontakto beieškant
• Ridas Viskauskas.
Labas, keistas teatre...
3

KINAS 
• „Naujasis ir senasis Rusijos kinas“
• REMIGIJUS VENCKUS.
Dėmesio, filmuoja Šiauliai

MUZIKA 
• ANATOLIJUS LAPINSKAS.
Tautos skambesių puoselėtojas

DAILĖ 
• Be galerijos, be kuratorių42

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laiku suspėti

KRONIKA 
• Aušrinė Jonikaitė.
Lietuviškoms knygoms – 10 metų!
• Šiaulių estrados teatras2
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Lietuva – Birutės žemė
3
• „Oskaras ir ponia Rožė“ Klaipėdoje
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija

PDR LAUREATŲ POEZIJA 
• DAINIUS GINTALAS.
plutonas
1
• ILZĖ BUTKUTĖ.
1
• SARA POISSON.
ak
3
• HANS EICHHORN.
• VYTAUTAS KAZIELA.
• ARTŪRAS VALIONIS.
manęs nedomina
6
• GRAŽINA VIKTORIJA PETROŠIENĖ.
kavarskas.lt
11
• GVIDAS LATAKAS.
Inkliuzas su vabalu
• VAINIUS BAKAS.
Praktiniai patarimai.
Kaip lyginti baltinius
14

PDR SVEČIŲ POEZIJA 
• PAUL HOOVER.
56 soneto
2
• JONATHAN GARFINKEL.
3
• ANDRZEJ DOROBEK.
Rusiška ruletė dieviškuose lošimo namuose
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
Venecijos karnavalas statybų aikštelėje
• SAULIUS KRUOPIS.
Nauja Nidos menininkų kolonija šiandien. Tradicija gyva…
21

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• TOMAS ANDRIUKONIS.
Persidengimai
• „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ 2008

DE PROFUNDIS 
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Lydekos galvoja kitaip
3
• TOMAS ARŪNAS RUDOKAS.
Leningradas. 1980 m. Maskvos olimpiada. Didžiosios lenktynės
2
• R e t r o
Sovietinės pabiros
1
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI1

TEATRAS

Kontakto beieškant

ANDRIUS JEVSEJEVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Svajonių piligrimas“ scena
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš VVMT archyvo

Jis sugrįžo iš tolimos, varginančios, daugiau nei tris dešimtmečius trukusios kelionės. Dar 1975 m. Kauno dramoje į kelią išlydėtas piligrimas neseniai stabtelėjo Vilniaus mažojo teatro scenoje. Viskas mūsų pasaulyje nenumaldomai sukasi ratu ir grįžta tik tam, kad galėtų vėl pradėti naują ciklą. Taip pat ir tas klajūnas piligrimas. Ir jis sugrįžo, kad galėtų pradėti dar vieną kelionę. Grįžo pasikeitęs, daug džiaugsmų ir ne mažiau skausmo patyręs – kitaip juk ir būti negalėjo. Beprotiškais tempais skuodžiantis laikas savaip pažymi ir mus, laukiančiuosius. Vienus piligrimas rado gerokai senstelėjusius, kitų ir iš viso neberado, treti jo nepažįsta (o ir pažinoti negali). Į susitikimą su kai kuriais jis pavėlavo vos keletu mėnesių ar dienų...

Simboliška, kad režisierius Jonas Vaitkus „Svajonių piligrimą“, sukurtą pagal jo paties ir Eugenijaus Ignatavičiaus pjesę, prikelia ir į teatrą grąžina būtent dabar, sulaukusį Kristaus amžiaus. Galbūt tai tik nekaltas atsitiktinumas, tačiau tokios asociacijos atrodo neišvengiamos. Spektaklyje – poetinėje kompozicijoje pasakojama mūsų žymiausio dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos bei gyvenimo istorija. Tačiau ne pats Čiurlionis čia atrodo svarbiausias. Atgimimo, apsivalymo, naujo gyvenimo, žmogiškumo siekis, atsiribojimas nuo skubančių žmonių –­ taip galima būtų įvardyti šio spektaklio temas.

Naujasis „Svajonių piligrimas“ Mažajame teatre prasideda dar neprasidėjęs. Dar gerokai prieš oficialią spektaklio pradžią scenoje, žiūrovų salėje ir fojė šmirinėja pulkas belyčių, beveidžių, baltais kombinezonais ir juodomis uniformomis aprėdytų žmogystų. Jos agresyviais, ritmingais judesiais provokuoja salėn besirenkančią publiką, žiūrovų kėdes apjuosia „Stop“ juosta ir palydi snobiškų, arogantiškų puošeivų – Čiurlionio kūrybos „gerbėjų“ grupelę. Giedrės Vaitkutės sukurti aktorių kostiumai iškalbingi, tarsi išskiriantys tris veikėjų grupes. Pirmajai grupei galima būtų priskirti minėtas bespalves, nuasmenintas būtybes, antrajai –­ buitiškai, pagal anų laikų madą aprėdytus veikėjus „iš praeities“, o trečiajai –­ kartkartėmis pratipenančius ponus, ponias ir ponaičius, kurių paveikslai akivaizdžiai šaržuojami. Vien iš kostiumų nesudėtinga scenoje atpažinti šiandienos personažus – savotiškus socialinius tipus. Keletas taiklių štrichų, ir prieš mūsų akis išdygsta vieno prekybos tinklo kasininkė Mergelė, robotiškų judesių Kunigas, gaidžiu su „paradų šokėjos“ kutais paverstas šiuolaikinis tautos dvasios žadintojas ar bedvasė šių dienų aristokratija, kuriai tapybos darbų paroda tėra eilinė proga pakraipyti užpakaliukus ar apsukti tris ratus aplink „švedišką stalą“. Kompanija – tarsi iš kokios Tadeuszo Kantoro spektaklio scenos. O šį įspūdį dar labiau sustiprino pats režisierius, spektaklio metu drąsiai įžengęs į sceną pataisyti netvarkingų dekoracijų.

Apie tris spektaklio personažų grupes leidžia kalbėti ir „Svajonių piligrimo“ dramaturgija. Visaverčiai, gyvi personažai atrodo tik realistiniais potėpiais kuriami veikėjai „iš praeities“ (Kaimynas, Tėvas). Dar galima būtų kalbėti apie bedvasius veikėjus – šaržus (meno mėgėjų kuopa) ir beveidžius veikėjus, besislepiančius po kombinezonais ir gaubtuvais.

Režisierius J. Vaitkus tarp pastarųjų brėžia aiškią ribą. Tiktai kostiumus keičiančiai, tačiau iš esmės nekintančiai „ponų grupelei“ priešinami bespalviai, veidus slepiantys personažai – abstrakcijos: Bičiulis, Moteris, Jaunuolis, Keistuolis ir Mergelė. Jie – tarytum drobė, savotiška tabula rasa, naujieji žmonės, kaip drugeliai išsiritantys iš kokonais tapusių kombinezonų. Jie spektaklio metu atgyja, įgauna vis daugiau žmogiškų bruožų, spalvų (net ir tiesiogine prasme: aerozoliniais dažais vienas kitą nudažo gyvenimą simbolizuojančiomis medžių, žemės, saulės ar kraujo spalvomis). Tokia metamorfozė pagrindžiama ir judesiu – mechaniškas manekenų krypavimas perauga į normalaus, gyvo žmogaus plastiką. Iš šalto, formalaus buvimo išsivadavę žmonės gimsta, po truputį auga, atranda jausmus, emocijas, pradeda pažinti meilę, pyktį, skausmą.

Vizualinė „Svajonių piligrimo“ pusė, sukurta scenovaizdžio dailininko Gintaro Makarevičiaus, kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, scenos šone esančioje vaizdo projekcijoje pakaitomis rodomos milžiniškos Čiurlionio paveikslų reprodukcijos kelia estetinį pasigėrėjimą. Tačiau jai akivaizdžiai priešinamas gausybe pastaraisiais metais iš gyvenimo pasitraukusių menininkų nuotraukomis (įžiūrėti pavyko Vytautą Kernagį, Kęstutį Genį, Viktorą Šinkariuką) apkrautas altorius. Iš pirmo žvilgsnio sakralumu alsuojanti vieta netikėtai virsta prekybos centro kasa, už kurios sėdinti ir mechaniškais judesiais savo tiesioginę pareigą atliekanti kasininkė Mergelė skausmo perkreipta beprotės veido išraiška ir ašarų pritvinkusiomis akimis traukia Vytauto Kernagio dainą. Nori – nenori vaizduotė įaudrinama ir staiga kasininkė pavirsta vargonininke, atliekančia savotišką requiem iš savųjų klajonių nebegrįšiantiems piligrimams. Regis, šia šiurpiai groteskiška scena režisierius mus perspėja: atėjo maksimalių išbandymų metas. Į nežmoniškais tempais lekiančio gyvenimo jungą įkinkytas žmogus privalo pasipriešinti žiauraus žaidimo jo likimu taisyklėms, sustoti, susimąstyti.

Pasižiūrėjus premjerą tampa akivaizdu, kad „Svajonių piligrimas“ dar nebaigtas. Regis, dar nesurastas tinkamas ritmas, spektakliui trūksta veiksmo tikslumo ir dinamikos. Naudojama pernelyg daug techninių vaizdavimo priemonių: vienu metu rodomos bent trys vaizdo projekcijos (į gestų kalbą spektaklį verčiančio Valdo Katučio atvaizdas, Čiurlionio paveikslų reprodukcijos, savitą atmosferą kuriantis fonas ir kt.), aktoriai veikia keliais planais (kartais net ir salėje, už nugaros), todėl dėmesį išlaikyti labai sunku, o spektaklis tampa net ir fiziškai sunkiai ištveriamas. Spektaklio kūrėjai itin intensyviai ir net agresyviai atakuoja publiką tiek staigiai besikeičiančiais vaizdais, tiek Čiurlionio, Giedriaus Kuprevičiaus muziką ar Kernagio dainas keičiančia vadinamąja noise („triukšmo“) muzika. Nežinia, ar tikslinga naudoti mikrofonus, – tai galbūt ir nebūtų užkliuvę, jei ne techniniai trukdžiai.

Meninių priemonių atrankos būtinybė, rodos, elementarus ir kiekvienam suprantamas dalykas, tad keista, kad toks patyręs režisierius kaip J. Vaitkus daro daugiau pradedantiems kūrėjams būdingas klaidas. O gal tai kaip tik liudija režisieriaus jaunatviškumą, siekį eksperimentuoti ne tik su aktoriais, bet ir provokuoti spektaklio žiūrovus? Bet kokiu atveju, tokią gausybę siunčiamų signalų sugaudyti labai sunku (gal net neįmanoma), todėl žiūrovas anksčiau ar vėliau pervargsta, atitolsta, tampa pasyvus.

J. Vaitkus nėra iš tų kūrėjų, kurie bent kiek pataikauja publikai. Veikiau priešingai. Tačiau, kaip parodė ir „Svajonių piligrimo“ premjera, kontakto su žiūrovais ieškoti reikia ir net būtina. Spektaklio tikriausiai negalima laikyti pavykusiu, jei neįvyksta vadinamasis apsikeitimas energija tarp salės ir scenos. Tad būtent šilumos, abipusio santykio su žiūrovu paiešką ir galima būtų pavadinti svarbiausiu „Svajonių piligrimo“ uždaviniu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
0:49:15 Nov 21, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba