Leningradas. 1980 m. Maskvos olimpiada. Didžiosios lenktynės

Mūsų klasė buvo ne A, ne B ir ne C. Mūsų klasės raidė buvo L. Tai reiškė „sustiprintą literatūrinę klasę“.

Aha, literatūrinė!

Žmogus, vardu Žiogelis, istorijos pamokos metu pakviestas prie lentos, apžvelgė mus, bendraklasius, mirtininko žvilgsniu ir garsiai atsidusęs pasakė:

– Tamsta mokytoja, aš nieko nežinau! Rašykite man dvejetą!

Jis su šuns viltimi žiūrėjo į tamstą mokytoją, o mes žiūrėjome į nemokamą cirko spektaklį su viltimi, kad jis tik prasideda!

Taip, tai buvo pabaigos pradžia.

– Žiogeli, – liūdnai tarė istorijos mokytoja. – Visų pirma jūs į mokyklą atėjote su kapitalistiniais džinsais! Tai reiškia, kad negerbiate visų gerbiamos komunistų partijos ir socializmo idealų!

Mūsų, vaikinų ir merginų, raumenis, netgi lytinius, sutraukė juoko mėšlungis.

– Gerbiu, – atsiduso Žiogelis. – Gerbiu komunizmo idealus. Bet rašykit man dvejetą, nes nieko nemoku ir nieko nežinau!

– Na, gerai, – tarė mokytoja. – Bent atsakyk į klausimą, kas yra pagrindinis komunistų partijos valdymo organas!!!

– Organas?! – nušvito Žiogelis.

– Organas! – griežtai pakartojo mokytoja ir trenkė kumštuku į stalą.

– Organas, Žiogeli, organas!!!

Žiogelis susimąstė. Mūsų fiziniai, psichiniai bei lytiniai raumenys drebėjo.

Žiogelis mąstė ilgai. Tai mums labai patiko, nes pamoka ėjo į pabaigą. Be to, mums, vyrams, labai patiko po stalu nervingai drebančios istorijos mokytojos kojos. O labiausiai mums patiko tai, kas buvo tarp jų, tai yra tarp jos kojų.

O tarp jos kojų buvo nerealios importinės kelnaitės – baltos su raudonais taškučiais! Tai, kas buvo po kelnaitėmis, mes nujautėme.

– Komunistų partijos valdymo organas?.. – atsiduso mokytoja Marytė.

Iki pamokos pabaigos buvo likusios penkios minutės. Mes su Šarūnu sėdėjom galiorkoj, taigi mums buvo po barabanu. Pirmūnės, sėdinčios pirmuosiuose suoluose, pradėjo garsiai šnypšti.

– Cka, cka, cka...

– Prašom nepasakinėti, – suriko mokytoja Marytė, ir jos kelnaitės suprakaitavo, „iš nervų“, aišku. Bet mes, vyrai, supratom kitaip.

– Cka, cka, cka... – vis tiek nenutilo mūsų šauniosios pirmūnės.

Jos buvo dvi. Viena blondinė, kita brunetė. Blondinė patiko Šarūnui, o brunetė man, Arūnui. Ir mes joms patikome lygiai taip pat, nes buvome intelektualūs padaužos, tai yra gerai mokėmės ir gerai daužydavome langus ir snukius.

– Ca, cka! – jau šnypštė pusė klasės.

Iki skambučio liko minutė. Staiga Žiogelio veidą nušvietė dangaus šviesa, ir jis ištarė generalinį atsakymą:

– Prisiminiau, tamsta mokytoja, prisiminiau!

Klasė nuščiuvo.

­– Pagrindinis komunistų partijos valdymo organas yra CASK!

Šaižus skambutis trenkė kartu su mūsų nebevaldomu šaižiu juoku. Juokingiausia, kad mokytoja pati juokėsi.

– Pamoka baigta, – pasakė ji. – Eik, Žiogeli, namo. Nerašysiu aš tau dvejeto, nes tu nė kuolo nevertas!

Dingome po pamokos parūkyti už kampo. Buvo ilgoji pertrauka. Pirmūnės – Vaida ir Lina taip pat patraukdavo dūmelį. Droviai, aišku, bet vis tiek.

– Lina, – pasiūliau. – Gal važiuojam į Leningradą?

– Ką–ą? – išpūtė rudas gražias akis. – Kaip, kur – į Leningradą?!

– O aš norėčiau! – pasakė Vaida ir su niekinama viltimi dėbtelėjo į Šarūną.

– O ką? – tarė Šaras. – Varom!

– Cha, – pasakiau. – Varysim tranzu!

– Tranzu? – paklausė pirmūnė Lina. – O kas tai?

– Pakeleivingi automobiliai, vežantys tokius kaip mes į Leningradą! – atsakiau.

– O į Sibirą? – paklausė Vaida.

– Tylėk, – pasakė Šaras. – Tai į Leningradą?

– Į Leningradą, – atsakiau. – Be to, siūlau lažybas.

– Nu, nu? – choru suspiegė mergos.

– Tie, kurie iš mūsų keturių atvažiuos antri, stato keturis butelius šampano!

Šaras susižvalgė su Vaida, aš – su Lina.

– Nutarta!!! Šeštą valandą ryto išeiname į trasą ir pirmyn. Susitinkame Leningrade, kavinėje „Saigonas“. Tai rusų hipių kavinė. Kas atvažiuoja pirmieji, palieka raštelį su atvykimo laiku. Ar visiems aišku, ponai ir panelės?! – paklausiau jau griežtai.

– Aišku! – choru atsakė trys draugai, ir su Šaru sukirtome rankomis.

Taip baigėsi istorijos pamoka ir ilgoji pertrauka.

Užtat prasidėjo didžiosios rudens lenktynės!