Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
 ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

KELIONĖS

Palikite Katmandu!

ADA JONUŠĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Martino Ebelingo nuotrauka

Svajambunato (Swayambhunath) kalno viršūnę pasiekiau Katmandu dienai jau įkopus į antrąją pusę. Beje, pamiršau, juk nežinai, kad Katmandu ima temti tuoj pat po saulėlydžio, apie penktą vakaro, o šeštą jau visiškai tamsu. Miestas puikiai prisitaikęs prie šio ritmo ir vėliausiai apie aštuntą gatvės jau ištuštėja, ir net turistų užtvindytame centre – vidurnaktį nei gyvos dvasios. Tai lemia, žinoma, ir vyriausybės įsakymas uždaryti visus barus ir klubus po 23 valandos, kuriuo buvo bandoma sustabdyti dar taip neseniai nepaliečių kasdienybe buvusį smurtą, lydėjusį dešimt metų trukusį pilietinį karą. 

Vakarais, išalintas keleto ilgų valandų juodos tamsos (ypač juodos dėl to, kad Katmandu nėra gatvių apšvietimo, o ir elektra dažnai dingsta paskandindama jaukius keturkampius svetimo gyvenimo vaizdelius į akimis neišmatuojamą nebūtį), pamatai, kad dar tik devynios, o jau rengeisi eiti miegoti. Už lango tylu ir gūdu, ir tik benamiai šunys skalija be proto, protestuodami prieš tokią varganą savo būtį. Jų čia ištisos gvardijos, ir vos tik tamsa išsilieja į gatves, šunys okupuoja šias valdas. Jie rausiasi po šiukšlynus, sekioja pavienius prašaliečius, buriasi į gaujas ir kovoja tarpusavy. Juodi Katmandu šunys laisvi ir išdidūs. Paragavę gyvenimo gatvėse, jie nesimeilija ir nesiglausto, neprašinėja maisto, tačiau ir nesislepia, nebijo žmonių. Jie dalijasi skurdžią gyvenimo dalį su miestiečiais. Ir vieni, ir kiti, užsiėmę savo rūpesčiais, patogumo dėlei į kivirčus nesivelia. Šuns Nepale niekas nesigailės ir nenumes kąsnelio, bet ir nemuš, nevarinės be reikalo, nekankins. Šunys čia lyg kitokie žmonės, kurie tik stengiasi išgyventi, jei jau teko tokiomis aplinkybėmis gimti. 

Švelniai rausvoje popiečio šviesoje „beždžionių šventykla“ ant kalno atrodė stebuklingai. Milžiniška budistų stupa, iškilusi virš miesto, iš aukštai žvelgė į Katmandu triukšmingas gatves ir ramius užkaborius, susigrūdusius prekeivius ir turistus,  be jokių taisyklių visomis miesto gyslomis zujančius motociklus, autobusiukus ir trirates elektrines tuk tuk (jas taip čia vadina) mašinytes. Spalvotos Budos akys ant didelės kolonos, nukreiptos į keturias pasaulio šalis, buvo ramios, bet skvarbios. Turistai stebėjosi, užvertę galvas, spaudinėjo fotoaparatus, atidžiai tyrinėjo įvairias skulptūras, statinius, pagarbiai vaikščiojo aplink. Ir tik beždžionės, ak, tos beždžionės, visiškai nekreipė dėmesio į Svajambunato šventumą ir kūlversčiais lakstė aplink, karstėsi šventyklomis, kurias net fotografuoti uždrausta, ritinėjosi šimtmečių senumo stogais, žindė vaikus užsilipusios ant įžymių šventikų kapų ir erzino miegančius šunis. Ir joms nė motais ši ypatinga vieta, kurioje iš pradžių negali patikėti, matydamas budistus, besimeldžiančius hinduistų deivei. Amžių amžius egzistuodamos kartu, šios religijos kai kur visiškai supanašėjo ir susipynė, mielai skolindamos viena kitai dievus ir jų simbolius lyg sukneles, tapdamos tokiomis panašiomis nepanašiomis seserimis. 

Sekdama besigalynėjančius beždžio­niukus, nusekiau iki aikštės krašto, nuo kurio jie, nelabai sėkmingai susikibę, nusirito į šiukšlyną apačioje ir šiek tiek nugąsdino ten besiknebinėjusias koleges. Pakėlusi galvą, pastebėjau, kad pieno tirštumo rausvas dangus įgavo ryškiai raudonus grėsmingus atšvaitus. Nuolatos tvyrantis smogas šiek tiek praskleidė  savo užuolaidas ir tolumoje pasimatė mėlyni kalnai, tvirtai apsupę slėnį. Didžiulių paukščių būrys pakilo nuo kalno ir nusklendė miesto centro link. Ten plėšrūnai ėmė būriu suktis, panašėdami į juodą lėtą taifūno stulpą. Jie suko ratą po rato, planuodami puolimą, ir vis nežinia kodėl delsė. Laikas bėgo, temo, o juodi paukščiai nei puolė, nei atsitraukė. Galiausiai jų būrį išsklaidė atburzgęs dar didesnis plėšrūnas – karinis sraigtasparnis, kertantis slėnį. Tačiau ir jis nenusileido, o dingo už kalnų. Nes šiame mieste per daug dvėselienos. Nes čia, šventų upių pakrantėse, per daug purvo ir šiukšlių. Nes gyvieji skleidžia dar baisesnę smarvę nei mirusieji, klaidindami paukščius. Nes tarp tankiai sugrūstų apgriuvusių namų ir gatvių knibždėlynų jiems nėra kur net nusileisti. Palikite Katmandu ir skriskite į stepes ir dykumas! 

Juodas šuo geltonomis akimis atsainiai žvilgtelėjo į mane ir ėmė dideliais įspūdingais akmeniniais laiptais leistis žemyn – artėja jo laikas mieste. Staiga dingo elektra, ir slėnis kelioms minutėms pradingo tamsoje. Tik prekeivių sukurtas laužas šiukšlėms deginti spindėjo kalno papėdėje. Atsisukau į stupą. Budos akys buvo irgi pradingusios.

 

Skaitytojų vertinimai


63915. net neskaitau2010-10-24 19:24
beveik garantuoju, kad jos tikrasis vardas ne Ada, o Vesta arba Džrodana. Na tegu tokie Vestos JonušĖ ar Deividės JonušĖ rašliavą ir skaito. Visko yra ir visko reikia.

63921. Tara2010-10-25 11:08
labai teisingas straipsnelis, vyriško (Ado) stiliaus.

63925. Ktm2010-10-25 12:01
Keisti ispudziai is katmandu. Niekada neprisiminsiu sio miesto kaip tamsaus. Lyginant su kitais azijos miestais tai sviesus ir be galo dvasiskai turtingas miestas. Ir kai uzgesta sviesos taip pat. O akys, budos akys, miesta stebi visuomet. Ir ne tik svajanbunatho, bet ir, rrgis, dar daugiau is budhanatho. O purvas, purvas jis gyvenimo dalis. Ir katmandu tas gyvenimas eina iki galo.

63931. kalnao2010-10-25 17:02
apie poreikius: kat man du (o ne vieną).

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:51 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba