Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
 VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

PROZA

Dešimt minučių

VACLOVAS MIKAILIONIS

[skaityti komentarus]


                        Onai Butvilaitei atminti

Ant kojos atsirado skaudus taškelis. Vieni šnekėjo – dedervinė, kiti – rožė, treti patyliukais šnypštė – vėžys. Ji nedėjo dabon, bet kai sutvarkė rugius ir kviečius, kai buvo nukastos bulvės ir apsivalė daržai, nuėjo pas daktarus.

Daktarai prirašė mosties, bet mostelė sopulio nenuėmė. Tada išrašė siuntimą pas profesorių.

Profesorius ilgai badė pirštu apie skaudulį, mygo smilkinius ir po akim ir nusiuntė ant adatų. Suleido dvidešimt adatų, o skaudulys neatslūgo.

Tada ji priėjo pas kitą profesorių. Ją paguldė šildytis po lempom. Po kelių šildymų pasidarė geriau, skaudulys pradėjo rauktis.

Tądien gulėdama po lempa, už baltų marškų, ji girdėjo, kaip seselės šneka apie mezgimą.

Tik žiūrėdama į tamsias lubas su įlinkusiais balkiais, kai ateina ilgos kaimiškos naktys, ji po truputį atsiporino, kas atsitiko tą dieną, kai seselės šnekėjo apie mezgimą. Naktį prisiminusi tas šnekas, ji vėl ir vėl sujausdavo tą vos nujaučiamą perštesį.

Po tos dienos ją išsiuntė namo, išdavę receptą nuskausminamiems vaistams. Ji mėgino išsiklausinėti, bet daktarai sakė, kad dabar viskas bus gerai. Daktarai net mašiną valdišką išskyrė. Ji negirdėjo, ką sako daktaras, tik matė išskėstas rankas, lyg atsisveikindamas jos pusseserę daktaras nori apkabint, bet lyg prisibijo ar sarmatijasi.

Pradžioj, kai ji dar galėjo vaikščiot pasiremdama lazduke, jai buvo pasidarę geriau: ji matė gruodo suspaustus purvynus, šarma apsamanojusius beržus, jautė, kad ir gamta vėso, tilo, rimo. Lėčiau skraidė varnos, lėčiau tekėjo kraujas. Vyrai įsileisdavo į ilgas kalbas apie politiką, bombas ir karus.

Paskui ėmė rastis skausmas. Jis greitai augdavo, lyg raumenio viduryj kas sprogsta. Nebegalėdama išturėt, ji sugerdavo sopulį numušančių vaistų.

Namą teko parduot, ji išsipardavė obelis, tvartą, kūgį miežinių šiaudų. Paršą vyrai jai paskerdė ir susūdė statinaitėn. Pinigus ji atidavė seseriai, kad turėtų iš ko pirkti vaistus ir kad būtų ant valgio. Ir tik po to rami atsigulė po langu, kad matytų kelią. Kitaip ją būtų užėdęs graudesys, kad valgo svetimą duoną.

Paskui pradėjo vartoti leidžiamus vaistus. Susileidusi ampulę, ji pasijusdavo lengva lyg vaikas ant pievos.

Kas savaitę ji matydavo keliuku sukantį kokį giminę. Ir kadangi ji nežinojo, kokią dieną ir kokią valandą ją aplankys, ji nenuleisdavo akių nuo kelio, nes kiekvieną akimirką tikėjosi pamatyti beateinančius. Ir kiekviena akimirka tapo kupina laukimo, nerimo ir prasmės. Kelią atidžiai sekti ji turėjo todėl, kad suspėtų susileisti vaistus, nes bijojo, kad priepuolis gali užeiti ne laiku.

Todėl ji laukdavo pasisveikinimo rami, nes gerai žinojo, kad skausmo nebus. Ir tuomet ji būdavo laiminga, nes ir giminės ją matydavo sveikstančią, kadangi kiekvieną kartą ji vis daugiau leidosi ampulių.

Ji būdavo laiminga ir dėl to, kad per ją toliausi ir prisimiršę žmonės vėl susižinojo, vėl suartėjo.

Turėdama daug laiko, ji iš visų pusių apgalvodavo giminių reikalus, ir jos balsas tapo ne tik atidžiai išklausomas, bet ir lemiamas. Ji niekados tiek nebuvo reikalinga, o gal ir net būtina.

Tačiau ilgomis kaimiškomis naktimis žiūrint į sunkias ant pajuodusių balkių padėtas lubas, jai vis dažniau ateidavo atmintin tos dešimt minučių. Tos uždelstos minutės, kurios pasuko jos likimą. Jau trečią minutę ji pajuto perštesį, bet pamanė, kad taip ir reikia, o dar vėliau, kad nereikia trukdyti seselių (o ir negražu burčyti ir reikalauti sau ypatingo dėmesio). Seselės rodė viena kitai mezgimo raštus, ir ji pati atidžiai įsiklausė, nes tikėjosi, kad kol rankos laisvos, ligoninėj apsimegzt.

Kai išraudusi seselė įlėkė ir atjungė lempą, jai pasidarė jos gaila. Vieną akies mirksnį jos – dvi moterys –­ žiūrėjo viena į kitą: ji spėjo apžiūrėti šviesius, ant suktukų suktus plaukus, skepetikę, ant kaklo užmestą, įdegusį švelnų kaklą, sustingusias rankas, neva besiruošiančias užsidengti akis ir užspausti burną, neva tuojau pat suglausiančią delnus ir pulsiančią ant kelių maldauti jos. Ji pamatė ir išplėstas akis. Keista, bet tik dabar, žiūrėdama naktimis į lubas, ji atidžiai apžiūrėjo tą jaunučiukę seselę, nors tik vieną akies mirksnį seselė stovėjo priešais ją išplėtusi akis. Seselė puolėsi ją rengti ir dar niekados taip rūpestingai neklostė ir nekamšė patalų. Ji manė skųstis, bartis, bet pasijuto laiminga, kad gali ištverti. Ji buvo laiminga, kad ir šitos mergyčiukės nenuskriaudė. Ji nenumanė, kad tos dešimt minučių bus tokios lemtingos, bet jei ir būtų žinojusi, kad teks šitaip žiūrėti į lubas kaimiškomis naktimis, ji vis tiek būtų jos nenuskriaudusi. Ją būtų užėdę prikaišiojimai, kam ji tokiai jaunai mergyčiukei suėdė gyvenimą, nes ji ir taip žinojo, kad daugiau ši seselė niekados neužsikalbės nė vienos bereikalingos minutės. O tai buvo svarbiausia, juo labiau kad seselės barimas ar netgi pašalinimas iš darbo nebūtų jos pagydęs, tik sukeltų širdyje piktą džiaugsmą. Ji girdėjo, kaip po tų dešimt minučių seselė niurnėjo apie mažas algas, apie sunkų darbą, ir ji priėmė tas kalbas kaip seselės bandymą pasiaiškinti ir netgi atsiprašyti. Ir ji atleido.

Vis dažniau, gulėdama ilgomis kaimiškomis naktimis, ji galvodavo. Jai buvo svarbu sužinoti, ar būtų ji taip nutylėjus, jei būtų numanius, kas bus. Ir ji dar ir dar kartą įtikindavo save, kad būtų padariusi taip pat. Juk ir dabar ji galėjo parašyti laišką profesoriui, bet nerašė. Ji buvo laiminga, kad tokio laiško nerašo ir kad nesugeba tokių laiškų rašyti.

Ji niekam nepasakojo apie tas dešimt minučių, tik kai sprakteldavo jungtukas, ji krūpteldavo ir paskui norėdavo paversti neklusnią koją arba grebodavo orą rankom, lyg norėdama nutraukti laidą ar užsidengti.

Ji nebegalėjo pasukti galvos, ir jai davė veidrodėlį, kad iškėlusi ir pasukusi į langą matytų, kas ateina keliu. Jai davė veidrodėlį, kad galėtų laukti.

Žmonės stebėjosi jos gyvastimi, nes vėžys jau seniai turėjo žmogų suėsti. Nors ji džiūvo, nors vaistai silpnino širdį, nors žaizda plėtėsi, o ji vis buvo ir buvo gyva.

Ji buvo gyva net ir tada, kai pinigai už trobelikę ir kūgį miežinių šiaudų išsibaigė. Jai niekas apie tai nieko nesakė, ji pati netgi galvos negalėjo pasukti, bet pajuto, kad pinigai jau išsibaigė: maistas pasidarė nebe pirktinis. Ji gaudavo valgyti dabar to paties, ką ir visi. Bet lygiai taip pat maloniai rankos kamšė lovą, lygiai taip pat nulenkdavo veidą virš jos akių, kad sužinotų, ko ji norinti.

Jai pasidarė jų gaila, ir ji sugalvojo prašyti paskolinti pinigų pas gimines. Visi sutiko, kažin kaip per greit sutiko, bet ji neapsidžiaugė, kad ji vėl nieko nebeskriaudžia, o kai pasveiks, ir šituos pinigus atiduos.

Skausmas užeidavo vis dažniau, bet jai, rodosi, nebe taip ir skaudėjo, nes žinojo, kad pasveikusi viską atiduos. Ji tvirtai žinojo, kad turi pasveikti, nes yra skolinga, nes jai reikia atiduoti.

Irimo procesas vyko toliau, gyvo organizmo švelnūs audiniai neatlaikė grubios jėgos: ląstelės griuvo viena po kitos kaip akmenys iš tvirtovės sienos, vis labiau atidengdamos gyvybę.

Ji nebegalėjo pajudėt. Jai pasidarė sunkiau atsimerkt, kai suprato, kad nebepasveiks. Ji paprašė penkis kartus padidinti morfijaus dozę, bet artimieji nesutiko jos nunuodyti. Tuomet ji paprašė žirklių. Ji atvėrė venas, tačiau vos teišsisunkė du lašytėliai kraujo. Ji vis tebegyveno. Jai pasidarė baisu. Kodėl likimas ją pasmerkė ne tik kentėti, bet ir kankinti kitus?

Mintys ją kamavo, naktys pasidarė labai ilgos, retai kada ji teatsimerkdavo. Jie negalėjo jai padėti, netgi žirklės nieko nepajėgė padaryti. Jie puoselės jos gyvybę, kiek tik bus įmanoma. Ji buvo dėkinga jiems. Ji būtent to ir tikėjosi. Ji tikėjo jais. Jie nesugriovė jos tikėjimo. Ji gerai juos suprato, ji buvo jų dalis.

Tuomet ji atsisakė valgyti. Dabar ji buvo rami. Niekas nebegalėjo jai sutrukdyti. Ji pas nieką nebesiskolina gyvenimo. Skola nebeauga. Ji tepaprašė, kad visi artimieji suvažiuotų prie jos. Ji džiaugėsi, kad jos mirtis telegramomis, telefonais, laiškais surinks į vieną vietą visą giminę. Jie atvažiuos metę visus darbus, rūpesčius ir vėl susijungs. Šypsodamasi ji užsimerkė. Apsakymas nutrūko.

Aš pasakiau „nutrūko“. Aš nepasakiau „pasibaigė“. Apsakymas nesibaigė ir niekados nesibaigs, kaip nesibaigė jos gyvenimas, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas nesibaigia, kadangi niekas kitas negali to gyvenimo pakartoti, kadangi niekas kitas nesugeba ir nesugebės užimti tos vietos, kurią ji užima ir kurią visuomet užims.

 

Skaitytojų vertinimai


63930. labukas2010-10-25 16:53
Perskaičiau internete, kad visi "vadinamieji" gydomiejo švitinimai (mažų dozių radiacija), netgi rentgeno nuotraukos, labai kenksmingi, t.y. sukelia vėžį, ypač vaikams, seneliams ar silpnos sveikatos asmenims. negalima daryti tų rentgeno nuotraikų per dažnai. Na o neleistina (kaip šiame apsakyme) dozė buvo mirtinai pavojinga... Ta prasme, tas perštėjimas būtų praėjęs savaime greičiau...

63952. Rasa :-) 2010-10-26 23:59
Gan vaizdingas pasakojimas...taip ir jauti kraupios ligos nagus....

63962. to labukas2010-10-27 11:30
Neskleisk žalingos propagandos. Žmogus nesuserga vėžiu (nei nuo rentgeno, nei nuo blogo maisto, nei nuo kitko), jei Dievas to nenulemia. Žmogaus mirties data nustatyta, ir į tą dieną žmogus turi ateiti atitinkamos būklės.

63963. Rasai2010-10-27 11:33
Sakai: "vaizdingas pasakojimas...taip ir jauti kraupios ligos nagus..."? Oi, gali prisišnekėti... Jei susitapatini, energetiškai tai priimi. Kam tau to reikia? Ir kam Vaciui reikia?.. Juk tai žaidimas - ugnimi.

63969. to639622010-10-27 15:04
vezinius susirgimus sukelia ir kenksmingi atveztiniai zaislai leles (skaiciau internete). Ir per ilga laika vartojami kenksmingi produktai, nors ir mazomis, bet kenksmingomis dozemis, kenksmingos aplinkos poveikis (sakykim, ismetamos nuodingos siuksles salia geriamojo vandens, nesutvarkyti, nerusiuojami savartymai, musu atbveju, pats klaikas susimastyti. o Vaclovo apsakymas - tai ispejimas, kad apsigintum...

63990. to to639622010-10-28 12:00
Tu ką - rimtai tiki tomis pasakomis apie žaislus?.. Ir apie kenksmingus produktus?.. O dangau, tu gyveni sufantazuotoje realybėje. O gal paaiškinsi: kaip tada amerikiečiai, šlemščiantys kenksmingus ir E prigrūstus produktus, gyvena (vidut.) iki 78 m, o natūraliau, neretai iš kaimo besimaitinantys lietuviai tik iki 66 m? A? Pasakoriau, paaiškink.

64012. to to to2010-10-30 22:55
as rimtai kikiu liaudies pasakomis, nes ten uzkoduota visa ismintis. ir man ne motais, kad atrodau juokinga.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:44 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba