Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
 AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

KNYGOS

Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano

AURELIJA STANKUTĖ

[skaityti komentarus]

Šarakauskaitė D. MEDŽIAI MANO TĖVAI.
– Vilnius: Homo liber, 2009.

Jau prieš pradėdami skaityti kokią nors knygą, daugiau ar mažiau turime tam tikrą požiūrį į būsimą tekstą a priori. Jį mums padeda susikurti knygos viršelis, pavadinimas, autoriaus žodis, kita informacija apie autorių, kurią jau žinome ar nežinome. Ir, be abejonės, skaitančiojo sąmonėje išryškėja lūkesčių horizonto linija. Paėmus į rankas debiutinę Dianos Šarakauskaitės poezijos knygą „Medžiai mano tėvai“ ir apžiūrėjus visus priešteksčius, mane apėmė prieštaringos mintys. Atvartėlyje Julius Keleras teigia, kad šis eilėraščių rinkinys, nors ir išleistas po ilgų raginimų atsiverti skaitytojui, vis dėlto nėra vėluojantis („galima būtų abejoti, ar tokio lygio poezija gali vėluoti“), eilėraščiai, tiesa, kritikas patikslina – geriausieji autorės eilėraščiai, esą liudija žmogaus dvasios istoriją ir yra atsvara manipuliacijų ir simuliakrų amžiaus kūrybai. Taigi jau kritiko žodžiuose tarp pagyrų įsiterpė ir šiokia tokia abejonė, ir aš ėmiau nerimauti, kad man pačiai reikės ieškoti geriausiųjų autorės eilėraščių.

Dar didesnį skepsį sukėlė knygos viršelis ir jos pavadinimas. Viliaus Kelero nuotrauka „Ančios ežeras ties Veisiejais“ – tai žiemos peizažas, drėgnas, lipus sniegas, kuriame nuo tolumoje juoduojančio miško matyti grįžtančios pėdos. Būtent – grįžtančios iš miško, o ne išeinančios. Gal tik ši detalė mane pradžiugino, o archetipinis miško įvaizdis ir pernelyg, nepabijosiu, nuvalkiotas pėdų sniege motyvas net kiek papiktino. Pavadinimas „Medžiai mano tėvai“ sukėlė užuominų apie benamystę, betėvystę, išeiviją, apie lietuvį, kuris miške ko verkia, nežino. Iš atminties išniro ir kiti literatūros istorijos kontekstai, vardai; kai kuriuos vėliau radau autorės įvardytus, svarbiausias –­ Alfonsas Nyka-Niliūnas, M. Heidegerio citata „Kalba –­ būties namai“, perfrazuota taip: „Kalba yra vienintelė vieta, kur aš susikviečiu savo nesančius mylimus žmones.“

Šie keli kontekstai ir tai, kad knygos pabaigoje poetė pristatoma kaip poetė iš JAV, nubrėžė mano lūkesčio punktyrus: kuo nauja ir savita D. Šarakauskaitės išeiviškoji, emigracinė patirtis, kokią naują žmogiškąją patirtį ir kokiu savitu poetiniu ritmu autorė ją liudija.

Taigi kodėl leitmotyvo vaidmenį atliekantys medžiai –­ mano (t. y. subjektės) tėvai? Kaip atsakytų poetė, medžiai –­­­ mano tėvai, nes „kelio nėra / ko pasiklausti“ (p. 11). Apskritai galima būtų sakyti, kad medis čia apipinamas mums pažįstamomis prasmėmis: medis –­ vienišojo guodėjas, nuvirtęs medis – praeities nesugrįžtamumo, namų, ypač –­ agrarinės kultūros žmogaus namų, įvaizdis. Medžiai poetei – tai, kas liko iš tėvų namų, iš gimtinės. Medžio įvaizdyje svarbiausios šaknys, kurios gretinamos su žmogaus ir jo namų ryšiu: „jų kojos tvirtos amžinos / su medžių šaknimis susikibs ir niekas / neišvers tokio augalo“ (p. 15), „nebandyk ištraukti šaknys taip giliai įsikirtę“ (p. 16). Galų gale medžiai sakralizuojami: „medžiais tapo mano tėvai / medžiai mano tėvai / kaip duoną jų riekes atriekiu laužau ir dalinuosi“ (p. 14).

Vis dėlto šis dalijimasis poezijoje mažai atsiskleidžia. Kur kas ryškesnis lyrinės subjektės bandymas atsiskirti, noras užsimiršti, o nepavykus užsimiršti –­ apraudoti, išrėkti savo netektį, sutrikimą, tragizmą. Jau pirmajame eilėraštyje ryškus subjektės noras ištrūkti: „jei taip pabėgus nuo namų tėvynės kapų“ (p. 7). Bet pabėgimas, pasirodo, nėra paguoda, o didžiausias žmogaus tragizmas, identiteto praradimas, susvetimėjimas: „ėmiau tylėti svetima sau kaip ir visiems“ (p. 7). Dramatiška vienatvės jausena, kurioje norima atsisakyti socialinių – dukters, žmonos – vaidmenų ir „būti vien būti“ (p. 7). Iš pradžių atrodo, kad vienatvė yra trokštama kaip tyla, sąmonės ramybė. Bet šią drumsčia nevalingoji atmintis, šmėkla, nuolat primenanti, kad vienatvė yra ne kas kita, kaip nuolatinė nerimo, nesaugumo būsena: „visur / esu šiandien arba būsiu tik niekad ne namie“ (p. 7). O ką atneša atmintis, ko ilgimasi?

Eilėraščių kalbančiąją drįsčiau pavadinti metraštininke, šeimos istorijos saugotoja, prisiminimų kaupėja. Juolab kad autorė knygos gale pati prisipažįsta: „Esu likimų surinkėja, niekam nereikalingų pasakojimų klausytoja...“, pri­durčiau – ir užrašytoja. Konkretumas –­­ vieta ir žmonės –­ tarpsta ne tik poezijoje, bet ir tarp poezijos ir realybės. Ypač pirmasis skyrius gausus paskyrimų, kreipimųsi – į tėvą, mamą, seserį, visoje knygoje apstu konkrečių žmonių, kuriuos autorė (o ne tik subjektė) didžiuojasi pažinojusi asmeniškai: Konstantinas Bajerčius, Adolfas Ramanauskas, Martynas Vainilaitis. Toks autentiškosios patirties demonstravimas ne itin skoningas. Kita vertus, jei atleistume šį demonstratyvumą, informacija apie autorę jos pačios tekstuose gan aktuali, mat kol kas apie poetę daug informacijos nėra paskleista, nors jos poezija spausdinta ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, kur poetė gyvena, be to, Diana –­ 2007 m. JAV LB kultūros tarybos poezijos konkurso laureatė. Jos šeimos istorijos fragmentai – tėvas našlaitis, senelis rekrūtas –­ leidžia tvirtinti, kad šeimos aktyvi politinė laikysena sustiprina subjektės, praradusios šį aktyvumą, tragizmą.

Vis dėlto labiau už šį konkrečių žmonių įvardijimą mane žavi poetės gebėjimas atkurti gimtųjų Veisiejų detales. Čia, autorės žodžiais tariant, apgraibomis skaitomas kraštovaizdis: kaštono pjuvenos, senas dviratis, atremtas į malkinę, alyvų alėja. Žaviuosi, kad Dzūkijos provincijos vyras, subjektės tėvas, žemdirbys, vadinamas žemdieviu.

Giminystės linijoje itin svarbi moteriškoji linija: motina, sesuo, duktė ir subjektė, kuri pati yra ir motina, ir sesuo, ir duktė. Visoje knygoje itin pabrėžiamas motinos buvimas, jos ryšys su gimtąja vieta. Cituodama Oskaro Milašiaus eilėraščio „Nemiga“ eilutę „Sakau: mano Motina. O galvoju apie jus, o Namai“ (p. 16) autorė įsitikinusi, kad motina įsteigia namus, namai šaukiami motinos vardu. Situacija tampa dramatiška, kai suvokiama, jog kitiems nerūpi pavienis „aš“, netgi jei tai kieno nors motina: „mano Mamos daugiau nėra o niekas to nepastebėjo.“ Ir mirusi motina, ir subjektė, ir jos duktė – „neišardomos / kaip viena / vienui“ (p. 10). Neišardomos ne konkrečios moterys, bet jų statusas, jų vaidmuo, misija.

Seseriai skirtas penkių eilėraščių ciklas „vėjais mano Veisiejai vėjais“. Sesuo pirmiausia yra vaikystės palydovė, gal todėl šis ciklas itin pabrėžia sakralizuotą namų aplinką. Šventumas čia aiškiai krikščioniškas, motinos delnas –­ „ostija, iškelta pakylėjimui“ (p. 14), surūdijusios namo vinys „vilias / kam dar pervėrus delną įsikibus į pėdą“ (p. 15). Iš aliuzijų į Šventąjį Raštą poetė pabrėžia aukos, bene visuotinės, simboliką: „ateikit visi pamiršti nereikalingi“ (p. 21), „man visada reikėjo tų svetimų gyvenimų“ (p. 19).

Pirmoje knygos pusėje subjektė ilgisi motinos, antroje – pati tampa motina, čia išsiskleidžia jos nenoras ir baimė išleisti vaikus. Baimę lydi kaltė, moteris susivokia vaikams suteikusi tėvynę pamotę, kuri ir ją pačią „įdukrino įcukrino“ (p. 51). Vis dėlto vaikai yra paguoda, gal net didžiausia: „gelbsčiuosi įsikibus savo vaiko balso“ (p. 54). Vaikai supoetina pasaulį. Štai eilėraščio „1053 balti taškai“ preambulė: „Vašingtone matėme Pol Bury instaliaciją tokiu pavadinimu. (...) Nortė, 6 m. Tai – žydinčios vyšnios“ (p. 56). Šalia subjektės atsiradęs vaikas mokomas nebijoti tamsos, vaiko bijomasi kaip galimo būsimo pasaulio naikintojo arba juo žavimasi kaip vedliu į amžinybės prieangį. O kaip prisipažįstama antrojo skyriaus pradžioje, išėjimas iš namų – tai vedlio išnykimas.

D. Šarakauskaitės poezijoje greta švelnaus, tauraus žvilgsnio į vaiką ir vaikystę visuomet atsiranda atsvara –­­ nežinoma piktoji vaiko, vaikystės ir žaidimų galia. Pasakoms būdinga stilistika tarytum saugomasi nuo skausmo, jis suminkštinamas: „namai mano tarp keturių vėjų septyniais kalavijais perverta vieta“ (p. 19). Saviti, bet natūralūs jos poezijoje – vaikystės žaidimų motyvai. Pirmame skyriuje – klasių striksėjimas, antrame – kubelis su raidėmis ir žodžiais, skaičiuotė, kauliukas, simbolizuojantys gyvenimo pažinimo kelius. Vieni jų – tai bandymai išmokti, kiti – tiesiog spėti. Galų gale, ir slėpynės, „en den du“ skaičiuotė, gaudynės – tai ne kas kita, kaip moters, palikusios namus, patirtys ir išgyvenimai. Paskutiniame skyriuje aptinkame dėlionę, sunkiai sudėliojamą. Lyrinė subjektė čia trokšta nusiraminimo, tvarkos, linksta susitaikyti: „visur buvau man gražu ir čia ir ten ir niekur“ (p. 101).

Vaikystės žudymas, ką simbolizuoja sulaužyta lėlė, susijęs su bandymu atsikratyti praeities, ši dažnai –­ aštriadaiktis, kuriuo įsipjaunama. Dar esama savidestrukcijos, net bandymo susinaikinti. Nesugrįžtamumą ir ilgesį, kuris reflektuojamas liaudies dainų motyvais („nuėjo nukeliavo / vėjuos parklupo / balsuos nutilo / karuos pralaimėjo / tik balnai namolio / tik balnai namolio / tegrįžo“, p. 48), keičia viltis užsimiršti. Trečiajame skyriuje subjektė jaučia galimybę išlaukti prisikėlimo. Išnyra bene Marcelijaus Martinaičio žodžiuose mirusi boružė, kurios kūnelis, saugomas saugiai per žiemą, gali sulaukti pavasario –­ prisikelti.

Vis dėlto prisikėlimo nesulaukiama. Ir tai bene vienas didžiausių mano priekaištų D. Šarakauskaitės poezijai –­ šis besaikis tragizmas, maksimalizuotas, manyčiau, net perdėtas. Po raudos bene nenušvintama, o ties trečiuoju skyriumi (jų penki) mano – žinoma, tik mano –­ skaitytojos – sąmonė pradeda springti džeržgiančiais garsais, bejėgiškumo aimanomis („kokia aš svetima šiai ir anai žemei“, p. 105). Maksimalizmas skverbiasi į kalbos stilių – dažnai kartojamos kraštutinės abstrakcijos: būti – nebūti, viskas, visi – niekas, dabar – niekada; neiginiai: ne, nedarysiu, niekada, nekalbėsiu, negrįšiu ir taip toliau. Tai primena viską apimančią raudą: „ir Tėtės nėra / ir jo mokinio Vainilaičio nėra“ (p. 11), „mano Mamos daugiau nėra / nėra ir nėra kiekvieną dieną nėra“ (p. 10). Žodžio pasikartojimas atskleidžia jausmo stagnaciją, sustingsta leksinė įvairovė, linkstama prie emocinio, o ne vaizdinio kalbėjimo. Suglumina emocingi apibendrinimai: „numirti laisvėje tėte – ir mano tokia svajonė“ (p. 25).

Eilėraštis, posmas ar tam tikra minties eiga dažnai baigiama dramatišku patvirtinimu, kaip antai: „ji mirtų žinodama / kad to miestelio jau nėra / taip kaip niekad nebuvo“ (p. 17). Pridūrimas „kaip niekad nebuvo“ gali reikšti tai, kad atminties sugrąžinti Veisiejai yra kitokie nei buvo, arba šis pridūrimas reiškia emocinį Veisiejų egzistencijos neigimą: esą jų nėra, nėra praeities, ji per sunki, kad norėtųsi prisiminti.

Taigi visa valdanti atmintis išnyra kaip persekiotoja, kurios norima atsikratyti: „plaukiu iš tokio tolio kaip laumžirgis atsargiai / minčių krašteliais kad nepažadinčiau savy miegančio vaiko“ (p. 16­–17). Tokia destruktyvioji atmintis lemia lyrinės subjektės susidvejinimą. Gimsta tikėjimas, jog ta moteris iš praeities „numirs – / ratilais ratilais vienądien / paliks mane ramybėj“ (p. 96), kuris, deja, nepasitvirtina.

Atmintis, kuri galėtų paguosti, kuri reikalinga, turi būti įžodinta (džiugu, kad ši idėja dėsningai pasikartoja daugelyje eilėraščių): „kad taip surinkus po vieną žingsnį atgal / po vieną garsą į žodį viena mirtimi mažiau“ (p. 7). Galbūt todėl daugiausia svetimumo jaučiama svetimoje kalboje: „išspjaunu anglosaksišką žodį burna pilna pūkų pūlių“ (p. 8).

Balsas, žodis, kalba, vardas – tai tikrumo patvirtinimai, tai realybė, kuri gali būti gyvenimo vedliu. Lyrinė subjektė pirmiausia savo identitetą praranda, kai atmintis nebepajėgi atkurti artimųjų balso: „sakau jis mano tėtė bet neįrodau –­ balso daugiau negaliu prisiminti“ (p. 12). Prisiminti reikia ne tik savas šaknis, bet ir savo kalbą, žodį, nes, „lietuviškam žodžiui baigiant sutrupėti“ (p. 13), sugrįžti atgal nebeįmanoma. Galų gale, „nėra vardo kuriuo pašaukus atsiliepčiau“ (p. 16), tačiau taip, kaip gimtuose namuose, „aš niekur nebuvau kur buvo gražesnis kraštovaizdis liepos / niekur kur mano siela neatgijo tūkstančiais atbalsių“ (p. 19). Svarbu išsaugoti vardą, nes tik taip žmogus atsimenamas. Tačiau išsaugomas vardas per kūną, ne per užrašus, t. y. lūpomis: „tavo vardą tarp lūpų suvystau guldau“ (p. 55).

Geležinės klumpės – išeivio patirties metafora, užduotis, su kuria reikia tiesiog susitaikyti. Praeitis – neidealizuojama, sunkiasvorė, vis dėlto subjektei mielesnė už dabarties tuštybę: „neužmirštuolės akis / prieš juodą nakties maršką / jos pergalė mano paguoda“ (p. 108). Norėtųsi, kad dabarties tuštybėje kas nors blykstelėtų, nušvistų... Tokį testamentą palieka autorė, nors, tikiuosi, tai dar ne pabaiga.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:41 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba