Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
 KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

DAILĖ

Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydas Pakalka
„Medžių paunksmėje“. 2010

Arvydas Pakalka (g. 1957) – tapytojas, į Lietuvos dailės sceną įžengęs XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje drauge su stipria ir kūrybinga to meto tapybos reformatorių karta – Algiu Skačkausku (1955–2009), Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite, Egle Velaniškyte, Rimvydu Jankausku-Kampu (1957–1993), Raimundu Sližiu (1952–2008), Ramūnu Čeponiu ir kitais. A. Pakalkos braižas yra ne kartą keitęsis, nekalbant apie nuolat išmėginamas naujas išraiškos priemones ir technikas: menininkas tapo, kuria ir grafiką, knygų iliustracijas, skulptūras, asambliažus, popieriaus meno kūrinius. Vienas iš įdomesnių A. Pakalkos kūrybos posūkių – taktiliniai, lytėjimo juslėmis patiriami darbai (menininkas kartu su Jonu Arčikausku dalyvavo programoje „Pažinti meną pojūčiais“, kurios tikslas –­ padėti žmonėms su regėjimo negalia pažinti vaizduojamąjį meną).

Pasak Helmuto Šabasevičiaus, „jau prieš gerą dešimtį metų A. Pakalkos kūryboje pradėjusi ryškėti, skaidrėti spalvinė gama pastaraisiais metais įgavo ypatingo, net vitražiško skambesio – jautrūs, retsykiais sidabriškai apšarmoję balkšvos, rusvos, melsvos, garstyčių spalvos jo paveikslų paviršiai vis dažniau įsiliepsnoja pirmapradžio ryškumo raudoniu, geltoniu ar mėliu“. Parodoje „Kraštovaizdžiai“, kuri spalio 11 d. atidaryta Savicko paveikslų galerijoje, eksponuojamos pastarąją menininko kūrybos tendenciją atspindinčios kompozicijos. Jose dominuoja „karšti“, ekspresyviais raudoniais ir oranžais degantys peizažai, mąslūs skambių mėlynų tonų deriniai ir šiltų bei šaltų spalvų kontrastai, konstruktyvus, architektoniškas komponavimas, tvirtai „suręstos“ paveikslų struktūros. Ši tapyba dažnai nepripažįsta jokių kompromisų – jei karštis, tai deginantis atvira spalvos ir emocijų liepsna; jei šaltis – geliančio ledo mėlynumo, rodos, stingdantis iki kaulų, arba – sakralus, taurus „bizantiškas“, pakylėjantis kasdienybę iki transcendencijos… Atrodo, kad tokia menininko laikysena nulemta vidinės būtinybės, o ne išorinio efekto, „grožio“ paieškų.

Šiuolaikinės dailės reiškinių įvairovėje aptikę gana tradiciškos formos ir įprasto turinio tapybą, nevalingai ieškome jai „pateisinimo“. Bene aiškiausiai šiuo klausimu yra pasisakęs Alfonsas Andriuškevičius (2006 m. išleistame straipsnių rinkinyje „Lietuvių dailė 1996–2005“). Pasak jo, per aptariamąjį dešimtmetį „naujoji“ tapyba galutinai konceptualizavosi, nors ir „senosios“, tebesigrumiančios su jausmais ir forma, tebėra daug, tačiau pastaroji neretai nestebina ar net kelia nuobodulį... Taigi, kas šiuo požiūriu legitimuoja Arvydo Pakalkos kūrybą?

Parodoje pristatomi menininko kūriniai yra itin istoriški. Viena vertus, tai atsiskleidžia drobių motyvuose – čia apstu senosios architektūros paminklų, urbanistinių miesto vaizdų, nors ir „įrėmintų“ peizažo – medžių, kalvų, laukų. Kai kuriose kompozicijose aptinkame pajūrio vaizdų, uosto, laivų ar senojo Lietuvos kaimo motyvų. Motyvas šiuo atveju nėra tik atspirties taškas išreikšti individualų menininko ego. Tapytojo braižo „istoriškumą“ pagrindžia ir toji kraštovaizdžio sąvoka, kuria čia daugiausia vadovaujamasi. Ji sietina su kultūros paveldo vertybių sistema, kurioje išskiriamas kultūrinis kraštovaizdis, t. y. sukurtas žmogaus, liudijantis jo sambūvį su aplinka, ir istorinis, sukurtas iki XX a. vidurio. Tai visas sisteminis kompleksas, kuriame dera įvairūs komponentai: vietovės reljefas, želdynai, vandens telkiniai, įvairios paskirties statiniai ir kita. Tad toks, kiek dokumentiškas, atidus yra šio tapytojo žvilgnis į kraštovaizdį, kaip kultūros fenomeną, svarbų kolektyvinės atminties, išlikimo, tęstinumo garantą. A. Pakalkai nesvetima romantiška, dramatiška šių motyvų traktuotė, kuri, priklausomai nuo kompozicijos kolorito, potėpio, linijos ekspresijos, byloja apie gresiančią užmarštį, pabrėžia vaizduojamo objekto svarbą, unikalumą.

Turėdami omenyje šiuolaikinės lietuvių tapybos genezę, A. Pakalkos tapybą galime vadinti „istoriška“. Koloristinis pradas, ryškios spalvinės dermės  A. Pakalkos kompozicijas suartina su Jono Švažo (1925–1976), Jono Čeponio (1926–2003) kūryba, kurią paprastai kildiname iš ekspresionistinės tapybos tradicijos. Konstruktyvi, racionali A. Pakalkos paveikslų sąranga leidžia juos gretinti su Vinco Kisarausko (1934–1988), Aloyzo Stasiulevičiaus, šiek tiek – su Silvestro Džiaukšto kūrybos maniera. Įvairios, stipresnės ir ne tokios ryškios gijos šį menininką sieja ir su minėtų jo kartos menininkų pasaulėžiūra.

Parodoje „Kraštovaizdžiai“ pristatoma A. Pakalkos kūryba, regis, niekada neatitrūksta nuo mus supančios tikrovės formų, iš esmės ji yra modernistinio mąstymo pavyzdys, t. y. pirmiausia – ryškus, savitas kūrėjo išgyvenimų raiškos laukas. Tad ir kūriniai šioje parodoje yra ne tik kraštovaizdžiai ar peizažai tikrąja to žodžio prasme, bet ir menininko sielos peizažai, nuspalvinti jos virpesių, asmeninės patirties, įspūdžių kolorito. Tačiau „grynąjį“ modernizmą gerokai niveliuoja grįžčiojimas į lietuvių dailės istoriją ir atidus tarsi etnografo žvilgsnis į senosios architektūros paveldą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:40 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba