Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
 INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

PROZA

Auksinis miestelis

INEZA JUZEFA JANONĖ

[skaityti komentarus]

Kiekvieną dieną mudu nepamirštame pasivaikščioti.

Maršrutas visada tas pats, menkai tesikeičiantis.

Niekas neina šiame miestely pasivaikščioti, tik mudu su Juo.

Mums tai vienas svarbesnių kasdieninių ritualų.

Šį kartą keliaujame Bažnyčios gatve pro Nauježerį į senąsias žydų kapines.

Jos įsikūrusios laukuose ant kalvos tarp ąžuolų. Vienas iš jų – pats didžiausias – gal regėjo paties Vytauto laikus. Nūnai po jo šaknimis lapė sau urvą išsikasė. Kapinės apaugo lazdynais, avietėm, net obelaitė suvešėjo, išsistiebė į aukštį. Vasarą šiose kapinėse gali aviečių ar žemuogių prisirinkti. Kapinės aptvertos vielos tinklu, mėlynai dažyti varteliai aplankstyti. Paminklai su hebrajiškais užrašais išsivartę.

Hebrajiški užrašai mums nieko nesako.

Iš jų nesužinosime, kuriame tų kapų amžiną atilsį susirado vienas ar kitas miestelio senbuvis žydas, sakykim, „šnaps kapitonas“.

Vokiečiams užėjus, tikriausiai jį sušaudė Vladikiškių žvyro karjeruose kartu su kitais žydais, nors ką gali žinoti.

„Šnaps kapitonas“ pievelėje prie ežero dažnai būdavo pamėgęs gulinėti.

Jo niekas miestelyje kitaip nevadindavo – tik „šnaps kapitonu“.

Be saiko girtuokliaudavo.

Nors ir nemielas būdavo tautiečiams, bet tie eilės tvarka jį vesdavosi į namus, kad pamaitintų.


Lenkiame centrinę miestelio aikštę, kurioje per šventes iki 1941 metų rūpestingai išblizgintas dūdas pūsdavo jauni žydukai, o gausiai susirinkę miestelėnai į juos žiūrėdavo, jais džiaugdavosi ir gėrėdavosi, nes ta jų muzika priversdavo greičiau plakti širdį, įkaitindavo kraują, ir kojos imdavo smagiai kilnotis, nebenustygdavo vietoje.

Daugelis Žaslių miestelio trobesių ir vietų turi atsiminimų kvapą.

Smetoniniais laikais antradieniais šioje aikštėje rinkdavosi žmonės į turgų.

Daugiausia arkliais suvažiuodavo.

Būdavo didelis stebuklas, jeigu kuris atriedėdavo automobiliu, tuomet visi lėkdavo mašina atvažiavusio turtuolio pasižiūrėti.

Pokario metais aikštėje guldyti nušauti ar nukankinti partizanai, dabar čia automobilių stovėjimo aikštelė.

Suima pagunda šnektelėti su vienu kitu miestelėnu, pažįstamu iš jaunystės, užuot pasitenkinus maloniu galvos linktelėjimu gatvėje ar pasikeitus nereikšmingom frazėm: „Sveiki gyvi? Kaip laikotės? Dar krutam? Laikykimės!“

Dažniausiai prasilenkiame tylėdami.

Žasliuose mudu gyvename lyg vienuolyne.

Gal ir didesniuose miestuose panašiai gyventume.

Ar ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.

Tik Jis ir aš.

Štai ir Statkūniškio ežeras.

Už jo debesimis užklostyti dunkso laukai, žmonių sodybos.

Saulė vėl žvilgčioja pro debesų tarpus, ant plento gula tarsi anglimi išpiešti ryškūs ir įsimintini medžių, krūmokšnių, mūsų pačių šešėliai.


Būstas. Tas pats būstas, kuriame gyvenome labai seniai, o rodosi, kad vakar.

Nuolatinė jame tvyranti prieblanda.

Tada ji mūsų nevargindavo, mes jos nepastebėdavome.

Tada.


Pirmą kartą Žasliuose apsilankiau dar studentė, kai su kiekviena prabėgančia diena vis labiau gelto medžiai, krūmai, žolė.

Geltona spalva! Ji viešpatavo. Dėl jos intensyvumo pirmą sykį pamatytas miestelis man pasirodė neįprastai šviesus, spalvingas, kaip ir jo vargani trobesiai, sudurstyti iš dūlančių lentgalių ir sienojų, bet kaip aplopyti toliu.

Visus juos iš pagrindų buvo pamainiusi toji auksinė vėstančios saulės šviesa.

Auksinis miestelis, tada galvojau, ir štai tokiame miestelyje gyvena Jisai!

Auksu nutviekstame miestelyje.

Įžengusią miestelin pasitiko vis stiprėjantis vėjas nuo ežero.

Moterys jau stojosi nuo cementinių laiptukų, įtaisytų prie dažno trobesio, kadaise priklausiusių žydams, sagstėsi megztinius, rengėsi ruošti vakarienės.

Plačiai išsiliejusio ežero paviršiuje dar žibčiojo saulėlydžio atšvaitai, dienai iš lėto krypstant į naktį.

Trumpam stabtelėjusi ant medinio tiltelio, gėrėjausi Žaslių ežero vandenimis.

Vėliau daugybę sykių stebėsiu besikeičiantį ežero paviršių, kuris tai išsilygindavo lyg veidrodis, įsileisdamas savin dangų, tai vėlei sunerimdavo, bet niekada jo tokio nebemačiau kaip patį pirmą sykį.


Žaslių ežeras!


Įsitaisydavau pakrantėje ant akmens, kojas sumerkdavau vandenin ir pasijusdavau neatidaloma gamtovaizdžio dalimi. Galėdavau pratūnoti vienoje vietoje ištisas valandas, stebėdama besiraukšlėjantį vandens paviršių, besikeičiančius jo piešinius, sublyksinčius tai vienoje, tai kitoje ežero vietoje.

Tie piešiniai tikriausiai kažką man sakė, bet neįstengdavau suprasti.

Vėlyvo rudens dienomis ežeras dažnai pašėldavo, nebeišsitekdamas savyje, jis būdavo neramus, taškydavo krantan šaltus vandens purslus.

Nebenustygdavau vietoje.

Vis eidavau ir eidavau pažliugusiais paežerės takiukais, nepaisydama, kad vanduo vis labiau ir labiau sunkiasi į batus, šąla rankos ir kojos.

Juodais ir sunkiais debesimis užsiklojęs dangus, išvėsęs oras, kiaurai košiantis šaltis ir drėgnas vėjas, sunkūs lyg švinas vandens purslai varė širdin nejaukią nuojautą, ir mano sieloje – lyg tamsūs debesys danguje – vis kaupėsi sunkus ir neįveikiamas liūdesys.

Bet jis išsisklaidydavo akimoju, ilgai many neužsibūdamas, nes buvom dviese.


Mes būdavome su Juo dviese ir kai nebūdavome


Tą vakarą atšlaime prie pat ežero dar tebestovinčiame baltai dažytais langų rėmais trobesy susėdome priešais šviečiantį lempos gaubtą.

Iš vakaro pravėsusios gelmės vis skrido ir skrido naktinės peteliškės ir spiečiais sukosi aplink lempos šviesą, nudegdamos sparnus.

Sunku suprasti, kas šovė man galvon, nes nusitvėriau iš lūpų degančią Jo cigaretę ir stipriai primygiau jos galą toj vietoje prie pat riešo, kurioj geriausiai užčiuopiamas pulsas.

Paskui pareiškiau, žiūrėdama Jam tiesiai į akis, kad jau atėjo laikas mums peržengti t ą r i b ą.

Jau kitą rytmetį po to vis tyrinėjau savo atspindį nedideliame veidrodėlyje, bandydama suprasti, ar iš tikrųjų pasikeičiau po to, bet atspindys tylėjo.

O toje rankos vietoje ilgai nešiojausi cigarete pradegintą žymę.


Nelikę nė menkėliausios vietelės mano kūne, prie kurios Jisai nebūtų prisilietęs godžiomis ir nepasotinamomis savo lūpomis, sušildęs jų alsavimu.


Žingsniuojame tolyn. Neskubėdami aplenkiame tą patį baltai dažytais langų rėmais trobesį prie pat Žaslių ežero.

Sulėtėjus mudviejų žingsniams bei sutankėjus alsavimui, delnai tvirčiau suspaudžia vienas kitą.


Anas laikas


Anuo laiku aš nematydavau varganai atrodančių Žaslių miestelio trobesių, iš senumo persikreipusių sudūlėjusių lentų ir sienojų, iš kurių kadaise vietiniai gyventojai tuos trobesius suramstė.

Nekrito į akis apibrizgę tolio gabalai, kuriais juos kartkartėmis palopydavo.

Centrinėje Vytauto gatvėje – tarsi neregė – eidavau pro daugybę tvorų, kuriomis baikštūs šio miestelio gyventojai, kaip ir dabartiniais laikais, saugodamiesi nuo vagių, iš visų pusių apramstydavo nedidelius savo daržiukus arba grynai kasdienės paskirties statinius, į kuriuos ir karaliai kadaise pėsti vaikščiodavo.

Anuo laiku tame miestelyje aš daug ko nematydavau, nes būdavau su Juo.

Toje būsto dalyje, kuri vadinosi mūsų namais, tvyrojo nuolatinė prietema, kurios nepastebėdavom abudu.

Gatvė keldavo dulkes, nes dar nebuvo asfaltuota, bet mums ji nerūpėjo.


Po trisdešimties metų


Apsukome ratą ir po trisdešimties metų vėlei sugrįžome į tą patį trobesį Vytauto gatvėje, kuriame gyvenome seniai, o rodosi, kad vakar.

Tie patys du tamsūs nedidukai kambarėliai ir poilgė siaura virtuvė bei žaliai dažyta koklinė kiek aprūkusi krosnis.

Poilgėje siauroje virtuvėlėje išlikusi ta pati siena, nutaškyta iš krūtų švirkščiančiais ir nesuvaldomais gausiais pieno purslais, kuriuos vis stengdavausi kuo rūpestingiausiai nuvalyti jau pamaitinusi kūdikį, tačiau ne viską pastebėdavau iš karto, žiūrėk, koks pieno purslas likdavo ant sienos ir pavirsdavo balta pograže dėmelyte, kurios aš veltui šiandien ieškau, tačiau žinau, kad ji vis tiek yra: kas buvo, juk negali niekur dingti.


Tas kvapas


Iš visų pusių šiltos koklinės krosnies ant ištemptos virvės apdžiaustytų vystyklų kvapas.

Kūdikis, kurio guolis įtaisytas ant stalo, ramiai tebešnopuoja pro miegus.

Naktis, jau pats vidurnaktis, mudu ilsimės šalia vienas kito, tikriausiai kad sapnuoju, nes išgąstis ūmai atmerkia man akis, jis pakelia tuoj pat ant kojų, nes aiškiai juk mačiau, kad traukias mūsų dukrelytė, vis traukiasi mažėdama, ir štai... jinai į adatą pavirto, o toji adata iškrito man iš rankų ir ant grindų pasimetė, nugrabinėju jas, menkiausius plyšelius, bet viskas veltui.

Ir tik tuomet galvon man šauna, kad reikia pasitikrinti.

Kūdikis ramiausiai miega savo guolyje ant stalo, lūpelėm taikiai sučepsėdamas, bet man sunku atsikvošėti, tamsa pakeitusi daiktų apybraižas, aš ieškau tamsoje, į ką galėčiau atsiremti. Stalas!

Delną guldau ant jo ir kuo skubiausiai atitraukiu – jis šaltas lyg negyvėlis.

Tuomet žengiu kelis žingsnius iki mudviejų lovos, jausdama, kad viskas gerai, viskas iš tikrųjų yra gerai. Geriau nebūna.


Toji Vytauto gatvė dabar erzina, kelia slogias mintis, nuo ankstyvo rytmečio ligi vėlyvo vakaro be paliovos pro šalį ūžia ir ūžia sunkiasvorės mašinos, be gailesčio traiškydamos beglobes kates ir šunis, savo nesibaigiančiu ūžesiu užtrenkdamos malonesnius ausims garsus.

Ir tai dar būtų pusė bėdos.

Iš kaimynystėje įsikūrusios parduotuvės su baru kartkartėmis išlenda pečiuiti skustagalviai su alaus buteliais glėbyje ir, sėdę automobilin, galingu greičiu nurūksta, palikę iš muzikinių aparatų sklindantį ir sąmonę glušinantį griausmingą bumbsėjimą.


Vienas mūsų tamsaus būsto langas į parduotuvės pusę.

Grotuotas.

Matau skustagalvį.

Sunkiai ant kojų nusilaikydamas užsivertė aukštyn alaus butelį, geria neatsikvėpdamas.

Netrukus imasi kito veiksmo.

Išsitraukia tą savo intymų daiktą, paleidžia veržlią srovę.

Tiesiai į egles, žaliuojančias priešais langą.

– Kaip jums ne gėda? – šaukiu, išlėkusi kieman.

Jis užsimoja ir trenkia.

Tuščią butelį trenkia šaligatvin.

Šukės į šalis išsilaksto.

– Blia... Jei lįsi prie manęs, į užpakalį spirsiu!

Ir spirs, žinau, jis iš tikrųjų spirs, jei nesuspėsiu jam iš kelio pasitraukti.

Lyg būčiau sugrįžusi į viduramžius ar dar į senesnius laikus, kai toje pačioje vietoje žmonės linksmindavosi ir tuštindavosi, kai nuogutėliai dumdavo per miestą į pirtį maudytis, o apgraužtą kaulą sviesdavo į bendrą dubenį.


Vėlų vakarą ar nakties metą Žasliuo­se –­ kaip ir kitame mažame šiuolaikiniame Lietuvos miestelyje – nėra reikalo vaikščioti į lauką dėl daugelio priežasčių.

Tamsu ir šalta, o ir labai pavojinga.

Savo kieme niekada nesijauti saugus.

Apsaugok, Dieve, nuo pasimatymo su skustagalviu pacuku, jis bet kurią akimirką tavo akiratyje pasirodys ir niekada nesužinosi, kas jam į galvą tuomet šaus.

Tačiau jei išradingas ir sumanus esi, tai ir šiame miestelyje gyvendamas, užsiėmimų ir pramogų tu nepritrūksi ir nenumirsi iš nuobodulio.

Kaimynystėje gyvenanti pensininkė turėtų ko vokiečius ar ir kitus europiečius pamokyti, įkvėpdama juos savo pavyzdžiu.

Kaip meiliai ji neša savo naktipuodį kieman, kaip oriai žingsniuoja su juo daržo taku, niekada neužmiršdama savon konsistencijon akį užmesti ar kvapą jos pauostyti, nes savas mėšlas žmogui mielesnis ir už kaimyno kiemo rožių dvelksmą.

Nutarusi, kad viskas taip, kaip turi būti, su palengvėjimu atsidūsta.

Ką veiktų ji rytoj arba poryt, jeigu prarastų ir šį, bene svarbiausią, užsiėmimą, jau virtusį jai įpročiu?


Tūkstantį kartų geriau į šį miestelį iš tolo žiūrėti.

Arba iš aukštai.

Žaslių bažnyčios šventoriuje pasilypėjusiam ant Pajautos kalvos viršūnės.

Manoma, kad XI amžiuje gyvenusi kunigaikštienė Pajauta čia palaidota.

Po jos mirties ant kapo pastatyta medinė skulptūra.

Kai ji išpuvo ir išvirto, jos vietoj išaugo liepa, iki Jogailos laikų garbinta kaip šventas medis.

Kelis šimtmečius žmonės kunigaikštienę Pajautą garbino lyg deivę.

Už kelių kilometrų nuo Žaslių miestelio – Pajautiškių kaimas.

Nedaug kam rūpi, iš kur toks pavadinimas.

Žmonės nesmalsūs savo praeičiai.

Dažnas nė nemano suprasti, ką šioje ašarų pakalnėje veikia.

Nenuginčijamai abejingi vieni kitiems.


Delne laikau suspaudusi lauko durų rankeną ir vietoj trypčioju, apsimesdama, kad man nesiseka su durimis, jos niekaip man neužsidaro, o iš tikrųjų... aš bijau paleisti durų rankeną ir žengti žingsnį priekin, nes nežinai, kas tavęs laukia ateity, taigi kad nežinai, nors esame su Juo, vis dar su Juo ir visada mes liksime su Juo.


Arba jau gatvėje sulaiko dėmesį koks akmenukas, kurį iš karto įsidėmiu, stebiu, kaip rieda toldamas, jį pasivijusi įsimetu kišenėn paslapčiomis nuo Jo akių, apčiupinėju, šildau pirštais, dabar jisai saviškis, dabar trise mes saugūs.

– Kam tą blogiuką sau įsimetei kišenėn? – teiraujasi Jisai manęs, šypsodamasis įkypom pilkom akim, o aš susidrovėjus lemenu: a, šiaip sau...

Ir išmetu jį gatvėn, vis atsisukdama atgal, kur nuriedėjo jis, savy apgailestaudama, kad taip jau susiklostė aplinkybės, man gaila jo, dabar jis nesaugus...


Žingsniuojame tolyn, auksiniame miestelyje nespėriai mudu žingsniuojame tolyn – tik Jis ir aš, tik aš ir Jis.

 

Skaitytojų vertinimai


63916. ne neskaitau2010-10-24 19:26
beveik garantuoju, kad jos tikrasis vardas ne Ada, o Vesta arba Džordana. Na tegu tokie Vestos JanonĖ ar Deividės JanonĖ rašliavą ir skaito. Visko yra ir visko reikia.

63932. Nijolė R.2010-10-25 21:16
Visi mūsų Lietuvos miesteliai turi savotiško, sunkiai nupasakojamo, o juo labiau, aprašomo žavesio... Sveikinu su nauja publikacija.

63933. L. :-) 2010-10-25 21:32
Keistas žmogus, kuris rašo neperskaitęs. Ir autoriaus vardas bei pavardė neturi reikšmės. Svarbu, kaip jis rašo, svarbu jausmas, kuris lieka perskaičius. Inezos kūrinėlių fonas ir šviesus, ir pakilus, ir natūralistiškai šiurpokas. Toks, koks ir būna mūsų gyvenimas. Istorija ir dabartis, provincijos inteligentai ir patvorių girtuoklėliai. Jie gyvena ir šiandien, gyveno ir prieš 30, ir prieš kelis šimtus metų. Viskas telpa viename mažame miestelyje, viską mato ir savotiškai vertina viena moteris. Linkiu autorei sėkmės.

63949. Nijole :-) 2010-10-26 21:09
Inezos apsakyma skaitydama jauciuosi lyg filma ziuredama. Viskas taip aisku ir sviesu. Matau miestelio praeiti ir dabarti Apie meile lyg ir neraso, bet meile sklinda is kiekvienos eilutes. Dziaugiuosi visom I.J. publikacijom ir su malonumu skaitau

63950. O. :-) 2010-10-26 22:20
Ir vėl nustebau. Taip neįprastai ir įdomiai aprašyti mažą paprastą miestelį! Nors pasakojime įpintos ir kelios karčios asmeninės patirties detalės, bendras tonas gan žaismingas. Perskaičius veide liko šypsena :) Ir įsiminė nuostabi frazė "Mes būdavome su Juo dviese ir kai nebūdavome". Kaip gi be meilės?!

63960. Nu jo...2010-10-27 11:25
Nu jo... Juzefa... ir proza tokia.

63977. o kokia :-) 2010-10-27 21:21
Nu jo,o kokia ta Juzefa,kad proza tokia?

63981. :-) 2010-10-28 00:55
Sveikinimai autorei. Perskaičiau su malonumu, veiksmo kaip ir nedaug, tačiau detalės intriguojančios- kad ir kamuoliukas, Pajauta, ežeras, žydukas, pienas ar bliūdukas. Miestelis piešimas šviesiomis spalvomis, nors šalia išdygsta ir skustagalvis, vadinasi, kaip ir ne taip ir šviesu mūs gimtinėje, ar ne? Juzefos kūryboje, kaip visada, gausu meilės ir ilgesio, bet tai kūriniui netrukdo, bet kaip ir prideda papidomo svorio. Taip norėtųsi, kad tie mūsų miesteliai ir mūsų gyvenimai būtų kiek labiau prasmingesni...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:39 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba