Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
 PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

LITERATŪRA

Sandūros su kūryba

PRANAS VISVYDAS

[skaityti komentarus]

Kitoniškos. Jų reikalas. Tegu mano minčių eiga kai kam atrodo šiek tiek kitoniška. Gal ir naivi. Tai būtų lyg ir pagyrimas. Žinoma, jei tik šio naivumo niekam pridurmu nebruku. Manyje seniai tvyro skaitytas, bet neužmirštas Charles’io Baudelaire’o teiginys: „Sukurk kūrinį, remdamasis priešybių logika“, išverstas iš angliško sakinio „One must achieve creation by the logic of contrairies“. Panašiai samprotavo ir anglų romantikas S. T. Coleridge’as, tai pavadinęs „prieštaraujančių savybių susitaikymu“. Juk sakoma: ten, kur nėra priešingų nuomonių, negali būti ir vienybės. Rasi toks demokratijos pagrindas. Čia siūlosi ir aukščiausioji pakopa: ten, kur nėra laikinumo, negali būti ir amžinybės. Manau, apie tai kartais verta susimąstyti.


* * *

Savo buvimą visatoje apsvarstęs, pasijuntu nereikšmingas. Juk nuolat priklausau nuo metų laikų, oro permainų, dienos ir nakties ciklo, biologinės ir fiziologinės kaitos. Prisideda ir efemeriška dvasios sąvoka, šiandien biochemijoje praradusi bet kokią substancinę reikšmę. Kaip ir siela.

Biologinėje sąrangoje dvasios nėra. O nakties tamsoje nesimato saulės. Tuo tarpu poetui Charles’ui Smicui saulės šviesa dalyvauja ir tamsoje. Ir vėl sprigto kakton verta mintis. Blogiausia, kad nesu gerai išmanąs filosofijos žodyną. Gnoseologija, ontologija seniai išgaravo praeityje. Tik vaikiškai žinau – aušrojant atsiras saulė. O bendraujant su žmonėmis, atsiras ir dvasia, nes jie prie jos nepaprastai pripratę nuo seniausių laikų. Maždaug visi yra dualistai: kūnas – dvasia. Siela ir kūnas. Monistai tėra tik išimtinai griežtaisiais mokslais besiremiantys protai. Bet ir šiems Heizenbergo netikrybės principas dažnai neduoda ramybės. Taip –­ netikrumas.

O gal siela yra tik kūno savybė atlikti sieliškas funkcijas? Pridurkime – ir dvasiškas. Ji ir tūno žmogaus organe, pavadintame „smegenimis“. Be kūno smegenų jokios dvasinės funkcijos neįmanomos. Turime dvasios patobulintą kūną, nors kūnas biologiškai gali išsiversti be dvasios. Tuo tarpu dvasia be kūno negali kaip blizgantis automobilis be variklio ar kompiuteris – be elektros srovės. Tokia yra mano sofistika.


* * *

Vakar netikėtai dingtelėjo: ar tik metafizika nėra biologinio proto būdas arba priemonė suprasti savo padėtį visatoje? Organizmui toks pažinimas būtinas, norint keistis ir tobulėti. Prie to juk stumia žmogiškos rūšies išlikimo galia. Kitaip sakant, prisitaikymo principas. Savotiška biologinė trauka tvirtai darbuojasi žemėje. Masės energijos sąveika. Net moralė su visomis religijomis tam tarnauja. O kodėl taip? To ir mokslas negali tiksliai pasakyti. Argi visa ko pradžia nėra Kūrėjas, kurį vadiname Dievu? Atsakymas susijęs su jausminiu ir protiniu individo pradu: tradicijomis, paveldu, auklėjimu. Griežtam mokslininkui dieviško visatos pradininko nėra, nors ir išlieka daug neišaiškintų kosmologinių bei medžiagos ir energijos sąveikos paslapčių. Taip yra ir taip bus, telieka tik neatlyžtant tęsti mokslinius tyrimus. Ir kosminės, ir žemiškos katastrofos pajungtos šiai chaotiškai energijai, ir mūsų trumputytė žmogiška istorija, taip pat – ir proto veikla, yra susijusi su astrofizika, biochemija, atomų mokslu ar mokslu apie elektromagnetines bangas –­ su begalybe mums nežinomų kitų visatų.

O kur vieta Pradžiai? Tebūna ji paslaptis. Gal jos iš viso nėra. Nesu agnostikas, veikiau – ateistas, bet ne sykį pagalvoju: ar to esminio nežinojimo ne verta vadinti Dievu? Žinoma, kai kur, kai kada verta, norint žmonėms suteikti būdą dorovingai ir gal įdomiau gyventi šioje planetoje. Persižegnojimas ar priklaupimas kai kam padeda tvirčiau jaustis: esu dorovingoje bendruomenėje. Padarei tradicinį ženklą ir pasijunti socialesnis, dar neatitolęs nuo pažįstamų ir gerbiamų žmonių gyvenimo būdo. Tai tartum pasisveikinimas ar rankos spustelėjimas. Bet ar tiki tuo ženklu? Tai jau kitas reikalas. Niekam neturi rūpėti. Nors simboliais ir elgsenos ypatybėmis išraizgytame pasaulyje tavo laikysena kai kam rūpi. Juk yra gana agresyvių ir pavojingų tikėjimų, nepripažįstančių jokio nukrypimo. Tad būk atsargus su ugnimi. Kai kurie žmonės tokia dogmatiška metaforika ne rusena, bet liepsnote liepsnoja, pasiruošę netikėlius pašalinti ar net sunaikinti. O tai šiandienos pasaulio didžiausia pragaištis.


* * *

Poetas Sigitas Geda yra prirašęs tiek originalių ir girdėtų pasakymų, kad juos išgliaudyti lietuvių poezijos mėgėjams reikės gal ir pusės šimtmečio. Atsimenu tokį jo patarimą: eilėraštį reikia skaityti ne vien horizontaliai, bet ir vertikaliai –­ iš viršaus į apačią.

Iš tiesų mes, Vakarų civilizacijos, taip ir skaitome. Čia nieko ypatinga. S. Gedai, manau, rūpėjo pabrėžti, kad eilėraščio horizontalumas – tai jo muzika, o vertikalumas –­ tai minties sluoksniai, paslaptys, idėja, tiesa. Galima vardyti daug ir nieko stebinančio nepasakyti, pavyzdžiui, apie autentiško išgyvenimo įtaigą. Be to, menui autentiškumo nereikia. O formos meistriškumo – taip. Jis turi būti. Šiandien į poeziją braunasi tai naivi, tai vulgari proza. S. Geda sugebėjo tai šauniai įpinti į savo eiles, kurios, manau, nepriklauso jo svarbiausiajai daliai kūrybos.

Nemaža taiklių pastebėjimų yra prirašiusi profesorė Viktorija Daujotytė. Jos egzistenciškai idealistinis požiūris yra tiesiog motiniškai apglėbęs lietuvių poeziją. Ir gana ilgam, juk gerai žinome, kokia svarbi yra motina žmogaus gyvenime, kaip glaudžiai sutapusi su gyvybę teigiančiu humanizmu, net ir mirtį įprasminančia ateitimi. Jos patriotizmas taiko į tautos esmę. Į išlikimą.

V. Daujotytės aforistinis sakinys ne sykį nušvinta, nustebindamas skaitytoją. Kad ir žurnale „Metai“ apie Henriką Radauską jo 100 metų minėjimo proga. Štai kaip ji paaiškina grynai estetinį – menas menui – H. Radausko poezijos siekį, paneigiantį bet kokio įsivėlimo į jausminius pasaulio reikalus būtinybę: „Mano emocija ir meno emocija taip toli viena nuo kitos kaip žvaigždė nuo žvaigždės“ („Metai“, 2010 balandis). Be abejo, gražiai perdeda profesorė, bet šis didžiai kosminis palyginimas nepaneigia fakto, kad bet kokia įdomi poezija turi gerą žiupsnį ir kūrėjo jaudulio. Žinoma, ne sentimentalių dūsavimų.

 

Skaitytojų vertinimai


64010. jk2010-10-30 16:40
gal: Charles Simic`ui?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:39 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba