Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
 LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

ESĖ

Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?

LAIMA PETRAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

Norėčiau pirmiausia pasigirti, kad tapau labai protinga. Nesvarbu, kad šiek tiek per vėlai. Žinoma, iškart kilo noras paprotinti savo draugus ir bičiulius, tačiau labai dažnai jie nepasiduoda mano įkalbinėjimams.

– Užrašyti? – nustemba ir mosteli net abiem rankomis mane neigdami. – O kam užrašyti, juk mano vaikai visai tuo nesidomi.

– Ateis laikas, kai susidomės, bet nebebus ko paklausti, – bandau atvesti juos į sveiką protą, kreipdama dėmesį į patį mįslingiausią laiką – į laiką, kuomet mūsų čionai nebus.

Aš pati jau gyvenu tame laike, kai šeimos istorija pasidarė labai įdomi, bet apie tas įdomybes nieko nebegaliu paklausti. Belieka keiksnoti savo aplaidumą, nes netgi tai, ką žinojau, o neužsirašiau, nusmego kažin kur į smegenų užkaborius ir nebenori išlįsti viršun. O praeitis jau įdomi ne vien tik man, įdomi ir Lietuvos istorijai, įdomi gražioms ir informatyvioms knygoms apie Lietuvos valsčius. Vieną knygą, į kurią turėjo patekti mano gimdytojai, jau pražiopsojau, į kitą, atrodo, jie paklius.

Lyg ir natūralu, kad labai nedaug žinau apie laikotarpį, kuriame jau buvo mūsų šeima, bet dar nebuvo manęs; suprantama, jog pats įdomiausias yra tas laikas, kurį dar kiek nors atmename. Taigi to, ką galėjau žinoti ir vaizdžiai išdėlioti ant popieriaus ne tik su „sausais“ faktais ir datomis, bet ir su nepakartojamais subjektyviais prisiminimais, tenka ieškoti archyvinėse bylose. Bet ar jie tokie jau „sausi“, tie archyviniai popieriai?

Žinoma, kad ne, jie pilni visokios informacijos, ne vien tik skaičių, bet ir žmogiškų silpnybių, jausmų ir dramų, gyvenimo vingių, karjeros kilimo ar smukimo faktų; bet visų pirma, jie pilnutėliai solidžių, daugelį dešimtmečių besidauginančių dulkių. Dažna byla nejudinta iki man ją atskleidžiant. Skaitau stačiomis – tuomet atstumas nuo dulkino puslapio iki mano išlepusios nosies gerokai didesnis nei sėdint. Gaila, kad rašyti taip, kaip Hemingway’us rašė – stovėdamas, neišmokau, tenka atsisėsti. Taip banguojančiai ir vyksta archyvinis veiksmas – tai stoviu, tai sėduosi, tai vėl atsistoju, tai vėl atsisėdu. Įdomu, ką galvoja kiti, kantriai sėdintys šioje skaitykloje už mano nugaros? Kad mano kėdė nepatogi? Ar dar ką nors linksmesnio? Aš apie juos visus galvoju labai gerai –­ kad jie dar jokios alergijos dulkėms neturi.

Bet grįžkime į praėjusį amžių, į mūsų tėvų jaunystę. Ieškau duomenų apie nedidelio provincijos miestelio Grinkiškio žemės ūkio mokyklą. Didžiai pasipiktinau nieko apie ją neradusi mūsų naujojoje enciklopedijoje. Nė žodelyčio. Anot enciklopedijos, svarbiausi objektai Grinkiškyje praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo medicinos punktas, elektros stotis, pieninė; kad 1930 m. Grinkiškyje buvo atidaryta žemės ūkio mokykla ir veikė visą nepriklausomybės laikotarpį, nutylima, matyt, enciklopedinį tekstą rašiusiajam ji nežinoma. Be abejo, pieninė, kuri atsidarė 1931 m., yra labai svarbi, bet guldau galvą, jog kiekvienas pasakys, kad žemės ūkio mokyklos atsiradimas yra daug svarbesnis įvykis miestelio istorijoje. Mokykla buvo ne tik žemės ūkio mokslo skleidimo, bet ir kultūros židinys. Jos mokytojai organizuodavo įvairius kultūrinius vakarus, susitikimus, paskaitas, ekskursijas, vadovaudavo daugybei visuomeninių organizacijų. Be to, kiekviena žemės ūkio mokykla turėdavo ir biblioteką (tuomet vadintą knygynėliu). Ja naudotis galėjo ne vien tik mokyklos mokiniai ir ją baigusieji, bet ir apylinkės ūkininkai. Grinkiškio žemės ūkio mokyklos bibliotekoje buvo ne vien specialybės knygos, jos didžiąją dalį sudarė grožinė literatūra, parinkta labai sumaniai, būta pačių geriausių rašytojų kūrinių. Atrodo, kad mokiniai įvertino savo bibliotekos lobius: per 1938–1939 mokslo metus Grinkiškio žemės ūkio mokyklos vyrų skyriaus mokiniai perskaitė vidutiniškai po 45 knygas. Nemažai, tiesa? Juk ne literatai čia mokėsi.

Sklaidant archyvus ir senąją periodiką, susidėlioju tarpukario Lietuvos žemės ūkio švietimo strategiją ir taktiką, arba žemės ūkio ateities viziją, kaip dabar esame įpratę sakyti. Apie tas vizijas esame prisiklausę tiek ir tiek ir jau nebetikime nė viena. O kadaise būdavo, kad jos išsipildydavo; jau vien dėl to verta lįsti į dulkinus archyvus – kad padarytum tokią optimistinę išvadą. Juk ne šiaip sau, be jokių pastangų, Lietuvos žemės ūkis sparčiai kilo iki europinio lygio. Daugybė nemokamų paskaitų, trumpalaikių ir ilgalaikių kursų, įvairaus lygio žemės ūkio ir amatų mokyklų (žemesniosiose iš jų mokslas nemokamas), žemės ūkio klasės ten, kur nėra galimybės įsteigti mokyklų, pažintinės ekskursijos į pavyzdinius ūkius, įvairiausios pašalpos už begalinę daugybę naujovių ir iniciatyvų. Skaidrumas, skaidrumas, skaidrumas – viskas aiškiai išdėstoma dar prieš skirstant įvairias pajamas ir premijas „Ūkininko patarėjuje“. Pavyzdžiui, iš anksto aišku, kiek bus skirta pinigų įvyksiančiai Grinkiškyje žemės ūkio parodai, kiek skirta įvairioms premijoms ir kas tomis pajamomis disponuoja. Decentralizacija, ir kuo didesnė decentralizacija – visą švietimą organizuoti taip, kad kuo daugiau ūkininkų ir jų vaikų gautų reikalingų žinių. Kiekvienas vaikas, baigęs kokią nors žemės ūkio mokyklą, taip pat bus savotiškas švyturys ir žinių skleidėjas aplinkiniams ūkininkams. Be to, mažas miestelis su savo ir apylinkių gyventojais – tai lyg nepakartojama, žavi maža upelė, almanti į mūsų didžiąsias upes ir nešanti joms gyvybinius vandenis. Ne taip jau labai svarbu, kad mažose mokyklose valstybės išlaidos vieno mokinio mokslui daug didesnės nei didžiosiose; Žemės ūkio rūmų darbuotojai suprato, kad taip tiesmukai išsilavinimo matuoti negalima, kad jis vertas neišmatuojamų dalykų.

Ak, kiek tuose mažuose miesteliuose visko būdavo – ir įvairiausių, labai energingai veikiančių organizacijų, ir išsimokslinusių inteligentų, kuriems miesteliuose buvo įdomu ir gera gyventi. Nuobodžiauti nebuvo kada, laukė daugybė darbų, įdomių, prasmingų ir garbingų. Kiek pamenu Mamos pasakojimus, Grinkiškyje praėjo geriausi mūsų šeimos gyvenimo metai. Gaila, kad manęs ten nebuvo; nors kartais keistai atrodo, kad gal kaip nors ypatingai, nerealiai ir aš ten buvau. Jei tikėčiau reinkarnacija, tai visiems pasakočiau istorijas, kad prieš dabartinį savo gyvenimą gyvenau smetoninėj Lietuvoj.

Grinkiškis, tuometinis valsčiaus centras, net savo teismą turėjo. O ko neturėjo, galėjo be didelių keblumų pasiskolinti iš netoliese esančių Kėdainių. Į Grinkiškio žemės ūkio mokyklą, kurioje dėstė keli vietiniai specialistai, atvykdavo dėstyti ir žemės ūkio instruktoriai iš Kėdainių, geriausi specialistai apskrityje.

O dabar paklauskite, kokie švietimo židiniai yra Grinkiškyje šiais mokslingais laikais? Kol kas dar egzistuoja pagrindinė mokykla (būta gimnazijos), tačiau atrodo, kad greitai ir jos nebebus. Pagal tą žinomą principą – nėra mokyklos, nebus problemų; kuo mažiau mokyklų, tuo mažiau problemų. Gal nebereikia ir vaikų? Gal jie tegul auga tik didžiuosiuose miestuose? Visuomeninio transporto problemų jau nebėra – jo paprasčiausiai nėra jokio. Te sau pėdina kokia močiutė pėsčiomis iki Gudžiūnų ir Baisogalos, jei jai prisireiks kur nors pajudėti iš namų; bet geriausiai tegul sėdi namie prie krosnies. Mažų miestelių genocidas pavadintas gražiu reformos vardu. Tik ar nesmogs antroji reformų lazdos dalis reformatoriams? Kokie bus didieji miestai, netekę gaivinančių intakų? Ir ar išliksime mes visi?

Tai, ką parašiau, tikriausiai visai neįdomu, tik graudu ir pikta. Kur žadėtosios archyvinės įdomybės? Tuoj paieškosim. Štai. Šis tas iš praeities papročių. 1931 m. gruodžio 5 d. šventinami ką tik pastatyti puikieji Žemės ūkio rūmai Kaune, meistriškai suprojektuoti įžymiojo Lietuvos architekto, bet ne lietuvio, o latvio Karolio Reisono. Sukviečiama daugybė svečių, žinoma, ir Antanas Smetona. Jis pasako gražią kalbą ir palinki visokeriopos sėkmės ateities darbuose. Tostą baigia pakeldamas... spėkite, ką? Prezidentas pakėlė arbatos puodelį su gerais linkėjimais, nes tais metais buvo krizė ir Žemės ūkio rūmų darbuotojai neišlaidavo. Bet ir ne krizės metais netgi prezidentūra neišlaidavo: per priėmimus – tik taurė vyno arba šampano prie užkandžių ir taurelė likerio ar konjako prie kavos. Viskas, niekada nieko daugiau.

Gal žinote, koks gražus lietuviškas žodis buvo vartojamas apibūdinti dokumentams, kuriuos dabar vadiname visai nelietuviškai – charakteristika arba rekomendacija? Doros pažymėjimas. Stojant į kai kurias žemės ūkio mokyklas (dažniausiai tai būdavo privačios mokyklos), su kitais dokumentais reikdavo pristatyti ir doros pažymėjimus. Grinkiškio mokykla jo nereikalaudavo.

Esame įpratę prie sausos ir dalykiškos oficialių raštų kalbos. Bet štai nustembu: skaitau pareiškimą, kuris vadinasi labai originaliai – „Skausmo pareiškimas“. Pareiškėjas rašo dejonę, lyg ir savo, bet kartu beveik ir arklių lūpomis, taip jis juos myli, supranta, jų gailisi. Šiuos arklius, tiksliau, veislinius eržilus, reikia nugabenti į punktą, kuriame Žemės ūkio rūmų specialistai apžiūrės ir įvertins. Už juos mokės įvairias premijas ir pašalpas. Pareiškėjui atrodo, kad atstumas iki punkto gerokai per didelis, tokia ilga kelionė labai pakenks vargšams gyvuliams; daug geriau, kad specialistai patys atvažiuotų įvertinti.

O štai labai įdomus, solidus traktatas, europinio patyrimo apžvalga. Traktato pagrindinė išvada mus, užaugusius ir išauklėtus Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“, labai apstulbintų. Pasirodo, dirbti samdiniu pas gerą ūkininką – tai ne pažeminimas, ne nelaimė, o savotiška žemdirbystės praktika. Užsienyje, prieš perimdami tėvų ūkius, netgi turtingi jaunuoliai dažnai šiek tiek padirba samdiniais svetimuose, pavyzdingai tvarkomuose ūkiuose. Arba štai pluoštas lietuviškų įstatymų valstiečiams: samdinio bei samdančiojo santykių teisinis reguliavimas; jokių savivaliavimų, jokio pasibaisėtino beteisiškumo, apie kurį taip graudžiai rašė minėtas sovietų klasikas. Žinoma, būtų buvę gerai, kad samdiniai būtų raštingi ir tuos įstatymus pasiskaitytų; žinoma, yra įstatymai, yra ir apstatymai; bet tai gal labiau žmoguje sėdinčio nelabojo nei visuotinės sistemos kaltė.

Vėlgi – kam yra padaręs didžiulį įspūdį (nebūtinai meninį, dažnai – ideologinį) kito mūsų klasiko romanas „Žemė maitintoja“, galėtų kiek pastudijuoti tarpukario žemės reformos eigą bei pasidomėti, ką apie tą reformą mąstė geriausi žemės ūkio specialistai. O jie mąstė, kad reformą galima vertinti teigiamai. Juk apie 30 procentų mūsų tautiečių po Pirmojo pasaulinio karo buvo visiški beraščiai, daugelis iš jų pirmąkart gyvenime gavo žemės; suprantama, toli gražu ne kiekvienas, ją gavęs, mokėjo gerai ūkininkauti ir išvengti bankroto; kartais ir daug žinantiems bei patyrusiems ne viskas pasiseka.

Nuo ideologijų grįžkim prie archyvų. Ne mažiau įdomūs atradimai ir nustebimai – šeimos archyve. Bandau suskaičiuoti, kiek pokario metais Tėčiui buvo išduota pažymėjimų, ir vis susimaišau –­­ tikriausiai reikėtų vertinti ne paprastais vienetais, o svorio matais; tokia jų galybė gausybė. Ne vien todėl, kad sovietiniais metais, kaip visi dar gerai pamename, valdininkai labai mėgo rašyti įvairius pažymėjimus. Dar ir dėl to, kad beveik kiekviena inteligentų šeima pokariu daugelį kartų kilnojosi iš vietos į vietą, keisdama darbovietes, mėtydama pėdas, vengdama ilgesnės kelionės už Uralo ir visąlaik turėdama specialių maišų tai ilgesnei kelionei. Ženklų, kad reikia keisti gyvenamąją vietą, būta labai įvairių, netgi gerokai keistų. Kartais, kai vietinis enkavedistas draugiškai paplekšnodavo per petį ir pasakydavo „Ty chorošyj čelovek“ (matyt, didžiai patenkintas savo atliktu darbu bei būsimais apdovanojimais), reiškė, kad jau esi išvežamųjų sąrašuose ir turi kuo greičiau sprukti. Iki kito įtartino ženklo ar užuo­minos kitoje vietoje.

O štai dokumentas, kurio pabaigą perskaičiusi labai smagiai juokiausi ir iškart parašiau šio teksto pavadinimą. Pasirodo, skiriant mūsų Tėtį Veterinarijos akademijos mokslinio ūkio direktoriumi, neužteko parašyti įsakymą. Reikėjo dar surašyti dokumentą, pavadintą „Doverennost’“, kuriame griežtai išdėstyta, ką Tėtis yra įgaliojamas veikti, ką gali, ko negali daryti. Be daugelio galėjimų ir privalėjimų, jis gali priimti į darbą ūkyje ir atleisti, išskyrus darbuotojus, skiriamus SSRS žemės ūkio ministerijos, esančios tolimojoje Maskvoje, kurioje geriausiai žinoma, kaip tvarkyti reikalus kiekviename Lietuvos ūkyje. Kaip supratote, dokumentas parašytas rusiškai, kad kiekvienas svarbus specialistas, atvykęs iš kokio nors Briansko, Tomsko ar Omsko, iš kraštų, kuriuose žemės ūkis tiesiog klestėte klesti, galėtų patikrinti, ką tas direktorius išdarinėja. Bet tai dar ne viskas. Atrodo, kad įtartinas ne tik ūkio direktorius, įtartinas yra ir Veterinarijos akademijos rektorius, pasirašęs šitą „Doverennost’“. Ir apskritai dar neaišku, ar tą raštą rektorius galėjo pats parašyti. Viską reikia tikrinti ir patikrinti, įgalioti ir perįgalioti, o perįgaliojimus patvirtinti. Gal notaras dar rusiškai nemokėjo, o gal tik spausdinimo mašinėlės rusiškos neturėjo, tad patvirtinimus galėsime lengvai suprasti. Taigi: Kaunas 1950 m. Sausio mėn. 5 d. AŠ, ----LIAUSKAS D. M. (pavardę sutrumpino autorė), Kauno I Valstybinės Notarinės Kontoros Vyresnysis Notaras, liudiju, kad šis Lietuvos TSR Žemės Ūkio Akademijos Rektoriaus Čigo Jono Juozo s, veikiančio remdamasis TSR Žemės Ūkio Ministerijos 1949m Gruodžio men 17 d duotu jam igaliojimu Nr 548-19 – perigaliojimas yra mano notariškai patvirtintas. Igaliojimas pripažinzas Čigo J. J. savarankiškai pasirašytu. Lietuvos TSR Veterinarijos Akademijos atstovo Rektoriaus Čigo J. J. teisnumas, veiksnumas, tapatybę ir įgaliojimai mano yra patikrinti. (Klaidos netaisytos, tekstą paryškino autorė.)

Po šimts! Tiek kartų viską tikrino, o kad Veterinarijos akademijos rektorius tvirtinimo pradžioje staiga pavirto Žemės ūkio akademijos rektoriumi, o tvirtinimo pabaigoje stebuklingu būdu vėl tapo savimi, t. y. Veterinarijos akademijos rektoriumi, niekas ir nepastebėjo! O ir pavardė jo buvo Čygas, o ne Čigas. Bet gal geriau užjauskime, o ne šaipykimės iš vargšų sovietmečio notarų. Įsivaizduokime, kiek jie įtartinų piliečių turėjo greitai ir operatyviai patikrinti. Nenuostabu, kad susimaišydavo raidės, linksniai, nosinės, taškai ir net tikrinamųjų pareigos. Veiksnumą patikrinti – tai ne doros pažymėjimą paskaityti!

 

Skaitytojų vertinimai


63919. jonas :-( 2010-10-25 10:16
smagu,kad autore nepamirsta savo boceliu.ir grinkiskio gyventojams grazi dovanelio.aciu.jonas

63923. LK2010-10-25 11:38
Kaip visada - gerai, tiktai gaila, kad mažai.O archyvai, be jokios abejonės, yra neišsenkami "naudingųjų iškasenų" klodai įvairiausių rūšių specialistams.Jeigu žmones daugiau domintų praeitis,tai gal jiems vėl galima būtų pradėti rašyti Doros pažymėjimus.Dabar gi nėra ką rašyti apie tai ko trūksta , arba visiškai nebėra.Dėl "Doverennost" tai būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu...

63924. /\/\/2010-10-25 11:57
Įdomus tekstas. Pritarčiau dėl krupavičinės žemės reformos vertinimų, bet juk po to dar buvo pasaulinė krizė, ūkininkai buvo prasiskolinę bankams. Galima prisiminti ir tokį Suvalkijos ūkininkų streiką. Mano senelių artimiausias kaimynas buvo "Žemės maitintojos" herojaus prototipas. Ir tikrai sunkiai vertėsi. Anot senelio, ir jį patį būtų išvaržę, jei ne "rusų užėjimas" 1940 m. Beje, tas romanas net gavo smetonišką valstybinę premiją.

63926. Dar2010-10-25 12:10
Smetonos kaip "tautos vado" tikrai neidealizuočiau. Buvo gerokai atitrūkęs nuo žmonių, o liaudyje tiesiog buvo vadinamas "žydų prezidentu". Geriau jau būtų vertęs savo Platoną... Pernelyg liūdnos paralelės su šiandiena?

63958. užtat2010-10-27 11:20
Paleckis buvo labai arti liaudies. Net ir gatvėje nugriuvęs nusnūsti nevengdavo. Tikras demokratijos švyturys...

63966. O.K. :-) 2010-10-27 13:30
Laima, sveikinu. Turi puikią temą, tikriausiai sulauksim ir daugiau panašių rašinių. Tai įdomu daugeliui, paskatinsi ir kitus pasiknaisioti archyvuose. Beje, pridursiu - sklandžiai kalbi, vaizdingai pasakoji. Rašyk, rašyk, turi apie ką rašyt. Draugė.

63975. Likimo ironija2010-10-27 21:09
Dar neteko skaityti tokiu vaikisku atradimu ir tokiu "svarbiu" isvadu, tik kazin kuo tai susije su ese?

63979. halina :-) 2010-10-27 22:23
Nuostabu. Retai tenka skaityti su malonumu. Intelektualu, idomu, prasminga ir pamokoma. Puiki kalba, žavingas humoras,- kyla noras veikti.

64005. kremblys2010-10-29 20:20
Ačiū. Gyvo gyvenimo gabalėliai, kuriais tokios inkubatorinės "63975.Likimo ironijos" Dievulio nebuvo apdovanotos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:39 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba