Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

TEATRAS

Skanaus!

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Anužis ir
Monika Vaičiulytė
spektaklyje „Mergaitė,
kurios bijojo Dievas“

Valentino Klimo nuotrauka
iš KDT archyvo

Spalio 1–8 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko VI nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Festivalio spektaklius vertino lietuvių kalbos specialistė Aurelija Dvylytė, teatrologai Valdas Gedgaudas, Aleksandras Guobys, Daiva Šabasevičienė ir dramaturgijos tyrinėtoja Aušra Martišiūtė (vertinimo komisijos pirmininkė). Geriausiu festivalio režisieriumi pripažintas Jonas Vaitkus, sukūręs spektaklį pagal Gintaro Grajausko dramą „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Klaipėdos dramos teatras) ir spektaklį „Barbora ir Žygimantas“ pagal Jono Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“ (Valstybinis jaunimo teatras). Geriausiu dramaturgu pripažintas Gintaras Grajauskas už pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Geriausiu dailininku pripažintas Artūras Šimonis už scenovaizdžius spektakliams „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ ir „Barbora ir Žygimantas“. Geriausiu aktoriumi išrinktas Vytautas Anužis, sukūręs Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.


Pasakojimą apie Jono Vaitkaus Klaipėdos dramos teatre režisuotą spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (pagal G. Grajausko pjesę), festivalyje „Versmė“ apdovanotą už keturias kūrybines pozicijas, norisi pradėti nuo įspūdingos vaidinimo pabaigos su aštriu publicistiniu užtaisu: visi veikėjai šelmiškai šypsosi ir, eidami žiūrovų salės link, tiesia mums spalvotus naktipuodžius: „Skanaus, brangieji!“ Fone – ansamb­lio ABBA šlageris „Happy New Year!“. Aštriadantis Jonas Vaitkus geriausiuose savo pastarųjų metų spektakliuose nuolat randa tikslius sceninius įvaizdžius, taikliai nusakančius mūsų idiotišką padėtį šiandienos Lietuvoje! Mes – ne herojai. Režisieriaus požiūriu, esame infantilūs, vergiškai nuolankūs – užburti demagogų, išgerti galime „bet ką“. Ir dar ačiū pasakome... (Išties masinių ir gerai organizuotų su „meniniais elementais“ pilietinio protesto tradicijų, kuriomis, pasak iš Paryžiaus grįžusios kolegės Neringos M., pasižymi prancūzai, Lietuvoje neturime.) Tokį demagogą spektaklyje įkūnija Vytauto Anužio beprotnamio Gydytojas – suktas kretantis seniokas, linkęs į visas įmanomas nuodėmes; scena, kai jis įtikina Donato Švirėno vaidinamą naivų medicinos Studentą išgerti profesoriaus šlapimą, kone sukeldamas jam seksualinį jaudulį, – įstabi!

Kai daliniesi įspūdžiais apie spektaklį su jo nemačiusiais žmonėmis, turi itin lakoniškai nusakyti siužetą, žinoma, gerokai jį supaprastindamas, atsisakydamas šalutinių linijų. Iš esmės spektaklis – moters vidinio pabudimo istorija. Paradoksalu: pasipriešinama nusikaltimu... Marija (Monika Vaičiulytė) savo solidžios povyzos vyro Vincuko (Vidas Jakimauskas) surengtame vakarėlyje, pasišlykštėjusi sutuoktinio neištikimybe ir jo padlaižiavimu „naujųjų lietuvių“ chebrytei, nušauna daugumą jo dalyvių ir atsiduria beprotnamyje (įdomu, kiek beprotnamių per savo itin produktyvų gyvenimą scenoje sukūrė J. Vaitkus?). Spektaklis, prasidėjęs beprotnamio scena, – tarsi retrospektyvus: kaitaliojant veiksmo laikus atliekamas tyrimas, kodėl Marija taip pasielgė, kas ją pastūmėjo padaryti vyro namuose laikytu ginklu keletą pykš pokšt. Tiesa, kad būtų neaišku, kaip šių laikų menams įprasta, vaidinimo finale kortos sujaukiamos: gal nebuvo jokios moters istorijos, gal, anot Gydytojo įtikinėjimų, tai tik įtaigūs ligonės kliedesiai, kuriais patikėjo medicinos studentas (sykiu ir mes, žiūrovai)?.. Bet ligoniu žmogų visuomenės akyse galima padaryti. Tai režisierius ryškina scenoje, kai Vincukas, žemindamasis ir atsiprašinėdamas už sergančią Mariją, pristato ją Generaliniam ir jo tarnams.

Narpliojant Marijos istoriją, nusikeliama į josios vaikystę, o iš to laiko – į mergaitę auginusių senelių jaunystės metus. Taip sukuriama dirva itin žodingoms sapnų-vizijų, kuriose veikia „atgijusios“ mirusiųjų dvasios, scenoms. Skaityti ar klausytis, kaip veikėjai pasakoja grajauskiška ironija pagardintas istorijas, – viena, o kas tuo metu vyksta tarp personažų? Pauzės (nors spektaklio kūrėjai su jomis itin kovoja teatrinėmis priemonėmis). Ypač vyksmas prailgsta pirmoje, veikėjų biografijas dėstančioje, spektaklio dalyje. Joje apie savo audringą gyvenimą porina pamaldi žemaičiuojanti senelė, Antrojo pasaulinio metais kaip sovietų armijos tankistė šaudžiusi ir į vokiečių tankus, ir į vyrų širdis (Renatos Idzelytės charakterinis vaidmuo tarsi „skeliamas“ į dvi dalis: į patrakėlę raganaitę jaunystėje ir visus namus kontroliuojančią bambeklę senolę), svajoklis ateistas Senelis Jokūbas (Rimantas Pelakauskas) ir pati Marija. Daug literatūros, įvairia linkme žaižaruojančios ironijos (kliūva net poetų luomui). Kurį laiką sunku suprasti, prie kokios valdžios bėgo Marijos vaikystės metai, nes ji ironiškai mini ir po Nepriklausomybės atkūrimo pradėjusį aktyviai reikštis estrados atlikėją Ciciną, ir pionierių laikus... Iš senelio pasakojimo atgijęs prieškario lakūnas Antanas Gustaitis (Linas Lukošius), tikra istorinė asmenybė, Marijai tampa savotišku moraliniu autoritetu, „ateinančiu“ pasikalbėti su ja sunkiausiu gyvenimo momentu. (Ar literatūriškai nepritempta įtaka?) Kartais personažai primena ne tiek gyvus žmones, kiek „vaikščiojančias“ idėjas. Bet chronologiškai „nesušukuotai“ ir buitinei logikai bei kasdienei psichologijai nepavaldi dramaturgija J. Vaitkui – ne naujiena. Košmariško sapno atmosfera lydi spektaklį nuo pradžios. Ypač dygus režisieriaus sarkazmas plakatinio teatro priemonėmis pasireiškia masinėse Marijos vestuvių su Vinciuku (tik kodėl ji už jo tekėjo? ar vien per kvailą galvą senelės verčiama?) ir bakchanališko „naujųjų lietuvių“ vakarėlio, pasibaigusio žudynėmis, scenose.

iliustracija
Spektaklio scena
Valentino Klimo nuotrauka iš KDT archyvo

Šlovė režisieriui – medžiagą jis suvaldė, akcentus sudėjo; aktoriai veikia tiksliai – daugelis rado raiškią vaidmens formą (vos pažinau, kas vaidina debiliškos išvaizdos Sanitarą perkreiptu veidu ir laužytų judesių – ogi Edvardas Brazys, ilgai režisierių išnaudotas kaip jaunų meilės herojų tipažas). Pažymėtinas J. Vaitkaus, kaip pedagogo, nuopelnas, kad spektaklyje vaidinantys didesnės patirties neturintys jauni aktoriai (dvi sudėtys!) sukūrė įsimenančius personažus, suteikė jiems grotesko bruožų.

Monikai Vaičiulytei Marijos vaidmuo –­ profesinis išbandymas ir iššūkis. Aktorei tenka ne tiek perteikti moters psichologinio charakterio nuoseklią raidą, kiek iš „sielos skeveldrų“ sudėlioti kraują praliejusios (neidealizuojamos!) maištininkės paveikslą. (Moterys J. Vaitkaus teatre – atskira ir įdomi tyrinėjimų tema. Ar nebus neužmirštamoji Dalios Overaitės Nora iš H. Ibseno „Lėlių namų“, 1995-aisiais režisieriaus teatre pradėjusi tokią maištininkių galeriją?) Daugelis scenų –­ aukštos emocinės temperatūros, ir nėra kada aktorei emocijas palengva auginti – reikia liepsnoti iš karto, vos pradėjus vaidinti. Vienokia Marija vaikystėje, bendraudama su kiek šaržuotais seneliais –­ linkusi pasišiaušti, kartais atžagari, bet mylinti savo augintojus. Kitokia, nevaikiškai gundanti per pirmąją erotinę patirtį – su naiviai komišku bendraamžiu berniuku, su kuriuo vėliau sies dvasinis ryšys (Arnoldas Eisimantas). It pavargusi namų šeimininkė ji bumbena publikai „kilometrinį“ monologą apie išgyvenimo vargus, atkūrus Nepriklausomybę, apie vergišką kasininkės darbą prekybos centre. Kaip „piktas klounas“ ji tyčiojasi iš Vincuko pastangų įlįsti savo bosui –­ Generaliniam – į vieną vietą... (Teisybės dėlei reikia pasakyti, ji yra sutuoktinio materialiai išlaikoma ir dirbti dabar net minties nepuoselėja. Tuo Marija kaip sektina herojė yra pažeidžiama...) Su minėtu Generaliniu (dar vienas V. Anužio vaidmuo spektaklyje) ji flirtuoja, užsidėjusi išdidžios „fatališkos moters“ kaukę (savą ar visuomenės primestą?). Flirto scena –­­ psichologiškai ryškiausia spektaklyje: kietas vyras žilais smilkiniais, kuriame keistai jungiasi sentimentai ir cinizmas, mėgina palenkti moterį savo pusėn, o ši, šaudydama ginklu į taikinį, mėgina nuo jo atsiriboti šalta povyza...

Dailininkas Artūras Šimonis spektaklyje atsiskleidė ne tik kaip lakoniškos mobilios abstrakčios scenografijos kūrėjas (su patalpomis vargstančiam Klaipėdos teatrui aktualu, kad scenografija nekeltų naudojimo ir laikymo sunkumų), bet ir kaip kostiumų, šukuosenų, grimo dailininkas – „įvaizdžių formuotojas“. Kai kurie vaidmenys sukuriami charakteringą plastiką, kalbėseną jungiant su efektingu kostiumu. Pavyzdžiui, charakterinis aktorius Vaidas Jočys vaidina Generalinio apsauginį – „spintuką“: krūtinės ląsta dirbtinai po švarku padidinta, o pats vos kelis žodžius geba suregzti... Toma Gailiutė vaidina „naujųjų lietuvių“ viliokę tarnaitę Levutę: neskubri katės eisena, balti puskailinukai, šukuosena, kurios nepasidarysi kur prie stoties „papigiai“ kirpyklėlėj... V. Anužio Piršlys – šveplius su plikę maskuojančiomis keliomis juodų plaukų sruogomis, vis ką leptelintis nei į tvorą, nei į mietą per vestuvių ceremoniją...

Tiesa, kuo režisierius naujai atsiskleidė savo kūrybos kontekste, pasakyti nesiryžčiau. Spektaklis – įspūdingai „vaitkiškas“, gerai sukaltas, kupinas energijos ir įsiūčio (iš socialinės nevilties norisi ir šių eilučių autoriui kartais pykš pokšt padaryti – bet nei ginklo, nei drąsos, nei konkretaus atsakingo nenaudėlio nematyti...). Kiek per praėjusį sezoną J. Vaitkus sukūrė spektaklių, trumpalaikių teatrinių projektų, sunku ir suskaičiuoti. Kartais skubėjimas – ne į naudą. Tarkim, Neringos Bulotaitės monospektakliui „Jasekas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (pagal lenkų dramaturgo Andrzejaus Maleszkos pjesę) pritrūko rimtesnės režisieriaus pagalbos... Šiuosyk režisieriaus, dramaturgo ir Klaipėdos dramos teatro aktorių susitikimas virto įsimenančiu rezultatu. Skanaus visiems žiūrėjimo!

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:38 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba