Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
 RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

MUZIKA

„Šiuolaikinė muzika – laisvai“

RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ

[skaityti komentarus]

      53-iajame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Varšuvos ruduo“ pristatyta ir Ryčio Mažulio elektroninė bei akustinė muzika. Rugsėjo 18 d. „Koneser“ kultūros centre iš įrašų skambėjo „Monada“ ir „Grynojo proto klavyras“ – utopinės „superfortepijoninės“ kompozicijos, kaskart stebinančios klausytojus maksimaliai sutankintais garsų procesais, preciziškai kontroliuojamo chaoso efektu. Koncerte įvyko ir naujo, „Varšuvos rudens“ užsakyto R. Mažulio kūrinio „Ketvirtatonių kanonas“ premjera. Pasak kompozitoriaus, „kūrinio idėja remiasi klasterių eile: jie prasideda aukščiausiame registre ir pamažu leidžiasi iki pat žemiausiųjų natų – užgaunami beveik visi fortepijonų klavišai. Ritminė kūrinio organizacija laisva ir neapibrėžta, tai tarsi muzika be tempo – tyli, rami ir statiška. Abu pianistai groja tą pačią partiją kanonu, fortepijonai suderinti ketvirtatonio skirtumu“.

                          MILC informacija

Ta proga kompozitorių RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ

Mūsų studijų laikais ir anksčiau sovietmečiu „Varšuvos rudens“ festivalis buvo mums langas į Europos muziką – kada ir kokiomis aplinkybėmis ten nuvažiavote pirmą kartą? Kas įsiminė?

Pirmą kartą nuvažiavau 1989 metais, su didele grupe Muzikos ir teatro akademijos (buvusios Valstybinės konservatorijos) studentų ir dėstytojų. Tuomet buvau kompozicijos katedros stažuotojas. Šio festivalio metu buvo surengti autoriniai Giacinto Scelsi’o ir Conlono Nancarrowo koncertai, ir galėjau pirmąkart išgirst jų muzikos, kuri vėliau man padarė didelę įtaką. Ir nepaprastai didelė „porcija“ muzikos kituose koncertuose –­ tokia didelė, jog teko vieną dieną į kiną nueit... Pamenu, didelį įspūdį paliko puikūs užsienio ir festivalio šeimininkų lenkų atlikėjai, nuostabiai atliekantys šiuolaikinę muziką, laisvai, lyg grotų kokį Rachmaninovą.

Kokie jausmai liko po kitų apsilankymų? Ar tas festivalis skiriasi nuo kitų dabartinės muzikos festivalių?

„Varšuvos ruduo“ turi ilgą istoriją, visada jis yra didelis „fiziškai“, kasdien vyksta trys arba du koncertai, susitikimai su autoriais, perklausos, instaliacijos ir kita. Lenkijoje vyko diskusija dėl festivalio programos sudarymo principų. Jaunesnės kartos muzikų nuomone, „Varšuvos ruduo“ pernelyg „užsisėdėjęs“ ties įžymiausiais avangardo laikų kompozitoriais, kurie nejučia pavirto istorija. Manau, kad šiemet festivalis turėjo aiškią koncepciją, vyko nemažai monografinių koncertų, kuriuose lengviau pristatyti kai kurių kompozitorių kūrybos visumą, išvengiant fragmentiškumo.

Kada ir kokie Jūsų kūriniai „Varšuvos rudenyje“ skambėjo pirmą kartą? Ar juos atliko lietuvių, ar užsienio muzikantai?

Mano muzika „Varšuvos rudenyje“ pirmą kartą pristatyta tik šiemet. Mano kūryba pastaraisiais metais tapo geriau pažįstama Lenkijos publikai jaunų muzikologų Jano Topolskio ir Michalo Mendyko dėka. Nemažai kūrinių atlikta pernai rudenį Vygriuose įvykusioje „Lietuvių muzikos savaitėje“, publikuoti straipsniai ir interviu žurnaluose „Glissando“, „Ruch Muzyczny“. Matyt, todėl ir buvau pakviestas dalyvauti „Varšuvos rudenyje“, kur mano muzika skambėjo kartu su ilgu Pawelo Szymanskio kūriniu aštuonioms arfoms ir fortepijonui. Šis kūrinys, kaip ir mano „Ketvirtatonių kanonas“ dviem fortepijonams, buvo festivalio užsakyti.

Kas sujaudino šiemet?

Kaip kviestinis kompozitorius, dalyvavau susitikime su publika drauge su Louis Andriessenu. Atėjo nemažai žmonių, vedėjas Michalas Mendykas parengė muzikos pavyzdžių ir įdomiai vedė pokalbį. Pamažu įsišnekėjome ir geru pusvalandžiu viršijome numatytą pokalbiui laiką.

Koncertas vyko šeštadienį industrinėje erdvėje, buvusioje degtinės gamykloje, didelėje patalpoje, kur scena buvo salės viduryje, o publika sėdėjo iš visų pusių. Nustebino, kad susirinko labai daug žmonių, nebebuvo kur atsisėsti. Turėjau ir puikią „palaikymo komandą“ – visur dalyvavo septyni mūsų akademijos studentai... Nerimavau, ar įdomiai atrodys du kūriniai, skambantys iš įrašo; anksčiau diskutavome su festivalio direktoriumi Tadeuszu Wieleckiu ir buvau net paprašęs draugo ir kolegos Antono Lukoszevieze sukurti videoprojekcijas. Tačiau skambanti fonograma pasiteisino: visoje salėje išdėstyti garsiakalbiai sukūrė erdvės įspūdį. Naują kūrinį atliko fortepijonų duetas Helena Bugallo ir Amy Williams. Instrumentų suderinimo idėja (vienas fortepijonas suderinamas ketvirtatoniu žemiau) atkeliavo iš Charleso Iveso ketvirtatoninių pjesių, kiek žinau, buvo planuojama, kad amerikietės pianistės jas pagros. Berods buvo numatyta atlikti ir Nancarrowo muziką (jos groja Nancarrową gyvai!), bet paskui planai pasikeitė. Helena ir Amy susikaupusios pagrojo mano kanoną, kur, matyt, pirmąkart mano kūryboje buvo panaudota laike griežtai neapibrėžtų „užgęstančių“ garsų idėja, sukuriant laisvą ritminį procesą. Labai redukuota medžiaga, rodės, balansuoja ties pavojinga muzikos ar jau „nemuzikos“ (vien tik grynos temporalinės konstrukcijos) riba. Mano idėja savotiškai pasiteisino ir kūrinyje buvo jaučiamas prasmių ir įtampų laukas, o publika labai dėmesingai klausėsi...

Ačiū už pokalbį.

 

Skaitytojų vertinimai


65578. nustebimas2011-01-14 02:24
Ir tai vadinama INTERVIU?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:37 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba