Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

(PA)SKAITINIAI

Sparnai

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]



Bleizgys G. JONAS KRIKŠTYTOJAS.
Dailininkas Romas Orantas.

– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.




Bleizgys G. ESTAFETĖ.
Dailininkas Romas Orantas.

– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

TIKRUMAS

Neabejoju, kad po kiek laiko poetą Gintarą Bleizgį galima bus vadinti gyvuoju klasiku. Pastarosios dvi jo knygos įrodo, kad ne tik smarkiai dirbta prie žodžio, bet ir ieškota, rasta gelmė ar bent raktas į ją. Trisdešimt penkerių metų G. Bleizgys jau yra išleidęs poezijos rinkinius „Vietovė. Šiaurė“ (1998), „Su grojančiom kraujo gėlėm“ (2004) ir „Žiema, ruduo, vasara“ (2007).

„Jonas Krikštytojas“ žymi naują G. Bleizgio poezijos etapą, kurį galėtume pavadinti įžengimu į poezijos suaugėlių pasaulį. „Jonas Krikštytojas“ paslaptingomis gijomis susijęs su dešimt metų rašyta esė knyga „Estafetė“. Abiejose knygose tarp eilučių galime apčiuopti mirties dvelksmą. G. Bleizgio kūryba asmeniška, intymi, kartais ją net baugu skaityti, tačiau vėliau suvoki, kad asmeniniai išgyvenimai yra permąstyti, išjausti, todėl jais galima pasidalyti. „Estafetėje“ kalbama apie tai, kaip gyvieji prisimena mirusius, „neleidžia mirusiems pasitraukti iš laiko“: „Mama, mes nematom mirusių. Šimtaspalviai mėnesiai, pasakojimai, sienos. Mes akli. Tarp įšalusių paveikslų, altorių“ (p. 5). Knygoje „Jonas Krikštytojas“ aptinkame dedikaciją Alytės Bleizgienės (1952–2008) atminimui ir eilėraštį „Prieš metus mirė mama“: „Nėra tokios angos tokio akmens // kurį galėtų užristi ant mano kapo gatvė // yra kiauriai per akmenis per geležies rūdą // per vakuumą gatvė kuria vaikštau kuri // kalkėmis neužgesinama tūkstančiu // nesuskaičiuojamų metų“ (p. 69). Asmeniniai išgyvenimai susipina su krikščioniškais motyvais (akmuo, užristas ant kapo, – aliuzija į nemirtingumą, Kristaus Prisikėlimą) ir kasdienybe (gatve, kuria vaikštoma). Apie kasdienybę esama puikių įžvalgų „Estafetėje“: „Europiečiams trūksta išsilavinimo. Paradoksalu, bet tai tiesa. Žmogiškieji ištekliai net stipriausiose Vakarų Europos valstybėse yra labai riboti. Nepalyginsi su, pvz., Japonija“ (p. 45–46). Galiu pasirašyti po šiais žodžiais. Nes jie atspindi situaciją.

Aidas Marčėnas pavadino G. Bleizgio eilėraščius tikrais. Šis taiklus apibūdinimas – eilėraščio tikrumas – jaučiamas visoje knygoje. Nors gausiai cituojama Biblija ir knygoje daug krikščioniškų motyvų, tai nėra krikščioniška poezija blogąja (davatkiškąja) to žodžio prasme. Tai greičiau simbolių pasaulis, kuriame telpa asmeniniai išgyvenimai, filosofinės įžvalgos. Kai prarandama tai, kas svarbiausia, visi daiktai tampa „pasiutusiai nereikalingi“ (p. 10). Skausmą išgyvenantis lyrinis subjektas daug sapnuoja, regi vizijas. „Lekiantys į niekur ir pokšintys / dabar yra mano sapnai“ (p. 17). Vis dėlto esama vietos čia ir vilčiai, pavasariui („tarpekliais ateidavo pavasaris / vandeniu / žydėdavo / pilnos pievos tavo lūpų“, p. 15).

Ant Dievo nepykstama. „Esu laimingas dieve / plaukdamas ligi tavęs / kraujais spjaudydamasis / laukdamas / kol visa tai pasibaigs“ (p. 21). Įdomu – to paties eilėraščio pabaigoje žodis „Dievas“ rašomas didžiąja („tu žinai mano Dieve“, p. 22). Tai tarsi žmogaus transformacija – skausmas, pyktis „dievą“ žmoguje keičia į „Dievą“, žemišką, sekuliarų suvokimą – į dangišką, tikinčiojo žmogaus mąstymą. Alcheminė dvasios transformacija. „Viešpatie – ačiū“ (p. 23).

Tuomet supranti: „Kelias dabar eina manim“ („Jonas Krikštytojas“, p. 37). Viduramžių mistikai pabrėždavo, kad kelias, einantysis juo ir kelio tikslas yra viena. G. Bleizgys ramiai sulygina Kristų su Buda: „Dykuma su alkanu kristumi / laukinis buda su medžiais laukiniais“ (p. 38). Kita aplinka (dykuma ir džiunglės, miškas), tačiau esmė ta pati – dvasinis alkis, sulaukėjimas, šio pasaulio ne(bepri)sijaukinimas.

Knygoje „Jonas Krikštytojas“ yra ir „Laiškas Juozui Apučiui“. „Širdis vandeny parduokit man truputėlį / manęs –­ nes ko gi / čia ieškau daužausi / po jūsų zervynas“ (p. 62).

„Gyvenimas nėra plati sąvoka“ („Mirtį“, p. 72). Tai suvokus, reikia eiti miegoti, išeiti „į poezijos miegą / kurį sukūrei / visai ne tu“ (p. 77). Juk „naktį atsidaro langas / išeina sąmonė ir lieka / visa kas yra giliau / daug giliau negu sąmonė“ (p. 79).




Baranauskienė I. DURBĖS MŪŠIS: NEPASIDAVĘ LEMČIAI.
Dailininkas Šarūnas Škimelis.

– Vilnius: Žara, 2010.




Baranauskienė I. DURBĖS MŪŠIS. ISTORIJA, PRIEŽASTYS, PASEKMĖS.
Dailininkas Šarūnas Škimelis.

– Telšiai: Spaudos lankas, 2010.

STIPRUMAS

1253-ieji. Vokiečių ordino ekspansija atrodo nesustabdoma. Kryžiuočiams pasiduoda kuršiai. Mindaugas užpuolikams dovanoja Žemaitiją. Netrukus Ordinas palaužia ir sembus. Net ir tokioje beviltiškoje situacijoje atsirado žmonių, kurie išdrįso pasipriešinti vokiečiams. Šie didvyriai 1260 m. liepos 13 d. vykusiame Durbės mūšyje pakeitė istorijos eigą.

Apie svarbų mūsų istorijai Durbės mūšį istorikė Inga Baranauskienė paraleliai parašė dvi knygas: viena jų rodo, jog Lietuvoje atgimsta istorinis romanas (mažai fikcijos, daug realybės), kitoje trumpai, bet aiškiai kalbama apie jo užkulisius –­ faktus, kuriuos autorei pavyko surinkti ir apibendrinti. Iš I. Baranauskienės turėtų mokytis ir istorikai (ketinantys dėstyti istoriją studentams ar moksleiviams), ir rašytojai (norintys rašyti istorinius romanus). Beveik dviejų šimtų puslapių romane vietoj epilogo rasime skyrelį „Istoriniai duomenys apie žemaičių laisvės kovas ir Durbės mūšį“.

Pagyrus romaną kaip precizišką istorikės darbą (dabar I. Baranauskienė dirba prie knygos apie Birutę), reikėtų tarti kelis žodžius ir apie jos literatūrinius sugebėjimus. Knyga parašyta talentingai, 35 jos skyriai –­ įtraukiantys, žavi gyva romano kalba, išmoningai parinkti veikėjų vardai (Tverdikis, Alminas, Višlis, Načkus, Dargis, Sklodas, Girdvainis, Viltūnas ir kt.), kai kurie jų paimti iš istorinių šaltinių. Knyga turėtų skatinti patriotizmą ir meilę tėvynei, tuo pačiu parodydama Lietuvą ir platesniame kontekste: pergalė Durbės mūšyje nebuvo lokali. „Taigi jeigu ne Durbės mūšis, jeigu ne žemaičių ryžtas priešintis Mindaugo jiems paskirtai lemčiai, dabartinis Lietuvos žemėlapis būtų kitoks. Galbūt tokio žemėlapio netgi nebūtų“ (p. 165).




Introvigne M. SATANIZMAS.
Iš italų k. vertė Asta Žūkaitė.
„Vario burnų“ dizainas.

– Vilnius: Knygius, 2010.

PIKTUMAS

Šiais metais veiklą pradėjusi bene naujausia Lietuvos leidykla „Knygius“ skaitytojams pateikia knygą kontroversiška tematika. Tai – trečioji leidyklos knyga (po Woody Alleno „Diagnozė: nepakaltinamas“ ir prisiminimų knygos „Afganistano kariai“).

Apie satanizmą Lietuvoje rašyta ne tiek daug. Prieš kelerius metus šių eilučių autorius spaudoje atskleidė, kad už „baisiojo satanistinio“ tink­lalapio www.satan.lt kūrėjų stovi ne velnias su ilga raudona uodega, bet du gabūs kompiuteristai, turintys neblogą humoro jausmą (ir laisvamaniai). Satanistais blogiausia to žodžio prasme šių broliukų, www.satan.lt sumanytojų, nevadina ir religijos sociologė, dr. Milda Ališauskienė: „Čia esančią informaciją būtų galima vertinti labiau kaip ateistinę nei satanistinę“ (www.religija.lt/content/view/34/50/). Ar Lietuvoje yra tikrų satanistų (kurie aukoja šėtonui žmones ar bent gyvūnus), nenustatyta. Vos ne kasdien girdint istorijas, kaip lietuviai kankina katinus ir šunis, kokių žiaurių mūsų tautiečių esama, nejučia pagalvoji, jog tai ir yra tikri satanistai, o ne tie, kurie susibūrę į grupeles skaito „Šėtono bibliją“ ar kitą pseudofilosofinį veikalą.

Massimo Introvigne’as laikomas didžiausiu satanizmo žinovu Italijoje ir ne tik joje. „Satanizmas“ parengtas bendradarbiaujant su VšĮ „Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras“, tad čia rasime kompetentingą nuomonę. M. Introvigne’as išaiškina, kas yra satanizmas, o kas ne (ne tas pats, kas velnio apsėdimas, ne liaudies magija, ne okultizmas ir apeiginė magija, ir ne naujoji pagonybė). Apžvelgiama satanizmo istorija (ypač istorijoje pasižymėjo prancūzų ir belgų satanistai). Pabrėžiama, kad dabartinis satanizmas dažniausiai yra racionalistinės filosofijos atmaina, propaguota „Šėtono bažnyčios“ įkūrėjo ir „Šėtono biblijos“ autoriaus Antono Szandoro La Vey’aus (1930–1997).

M. Introvigne’as apžvelgia žinių apie satanizmą šaltinius, satanizmo būklę šiandien (atskirdamas suaugusiųjų ir jaunimo satanizmą). Mokslininko teigimu, pasaulyje tėra apie 5000 organizuotų satanistinių grupių adeptų, „taigi kalbama apie absoliučias mažumas“ (p. 39). Vis dėlto M. Introvigne’as įspėja, kad vakarų pasaulyje satanizmas atgimsta, nes sugrįžta magija, yra „padidėjęs žmonių, kurie kreipiasi į magus, būrėjus kortomis ar ateities spėjimus, skaičius“ (p. 55).

M. Introvigne’as – daugiau kaip keturiasdešimties knygų autorius. Tarp jų –­ „Eurokomunizmas“ (1978), „Pornografija ir seksualinė revoliucija“ (1983), „Moonas ir Suvienijimo bažnyčia“ (1987), „Žmogaus likimas mormonų teologijoje“ (1988), „Jehovos liudytojai“ (1988), „Naujosios religijos“ (1989), „Mago skrybėlė. Naujieji magijos judėjimai nuo spiritizmo iki satanizmo“ (1990), „Gnosticizmo sugrįžimas“ (1993), „Postmoderni šventybė“ (1996), „Kunigai pedofilai“ (2010), „Satanistai. Satanizmo istorija, mitai ir ritualai“ (2010) ir kitos. M. Introvigne’as yra įkūręs Naujųjų religijų studijų centrą CESNUR. Autorius tyrinėja vampyrizmą: pvz., 1997 m. jis buvo surengęs mokslininkų (ir ne tik) vakarėlį Los Andžele, kuriame jis ir dar apie 1500 žmonių buvo apsirengę kaip vampyrai.

 

Skaitytojų vertinimai


63954. cc2010-10-27 10:03
Siūlau leidinius reitinguoti 10-ties balų sistemoje, nes neįmanoma nusipirkti visas jo įdomiai pristatomas knygas. Tuo pačiu sužinotumėm ir jo skonį. :)

63967. to cc2010-10-27 14:58
O pagal tekstą nesimato "jo" skonio? Manau, kad apžvalgininkas turi ne savo skonį demonstruoti, bet objektyviai (ir šiek tiek subjektyviai) atskleisti knygos pliusus ir minusus. "(Pa)skaitiniuose" dažnai tiesiai parašoma, kad knyga verta dėmesio ir pan. Nevertų dėmesio pristatoma nedaug, visgi labiau norisi skatinti pozityvą, o ne negatyvą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:35 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba