Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
 AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

TEATRAS

Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį

AURELIJA STANKUTĖ

[skaityti komentarus]

Spalio 14 d. Menų spaustuvės infotekoje, kur jau kurį laiką veikia biblioteka ir galima pasinaudoti išnaikintų Britų tarybos bibliotekų knygomis ir kita medžiaga, daugiausia susijusia su scenos menais, pradėtas diskusijų ciklas „Prie arbatos“. Meno profesionalus, akademikus ir mėgėjus kas antrą ketvirtadienį turėsianti suburti ne tik arbata, bet ir aktualios temos. Pirmoji jų – „Scenos menai per 20 metų (1990–2010): nuo estetikos iki politikos“ – plėtota teatro kritikų Elonos Bajorinienės ir Audronio Liugos. Vis dėlto pranešėjai pasirengė kalbėti daugiausia apie Lietuvos teatrą, o kiti scenos menai minėti aptakiai ir tik tiek, kiek tai buvo susiję su teatru. Vaidas Jauniškis, „Menų faktūros“ redaktorius, pradėjo vakarą pabrėždamas, jog iš šio projekto tikisi būtent diskusijų, o ne paskaitų. Sumanyta, kad diskusijų stuburas turįs būti du pranešėjai, gerai apmąstę temą, prieštaraujantys ar papildantys vienas kitą, o po jų pasisakymų padiskutuoti galės ir kiti susirinkusieji. Taigi pirmojo vakaro pažadai –­­ kalbėti apie teatrą per pastaruosius du dešimtmečius arba, kaip renginį pradėjęs „Menų faktūros“ redaktorius Vaidas Jauniškis pastebėjo, „nuo tos nelaimės, kuri vadinosi laisvė“.

Vakaro struktūrą bandė sudėlioti ir pranešėjai, kurie pasisakė kalbėsiantys pirmiausia apie pirmąjį dešimtmetį, pas­kui – apie antrąjį, ir visa tai darysiantys pasikeisdami kas 10 minučių. Kaip ir gerame spektaklyje, čia būta improvizacijų ir struktūros asimetriškumo – diskusija užsitęsė.

Pirmiausia E. Bajorinienė prisipažino, jog abu su kolega Audroniu, rengdamiesi diskusijai, išsikėlė pamatinį klausimą, į kurį svarbu atsakyti. Klausimas bendras, platus: kokie pokyčiai įvyko teatre per tuos du dešimtmečius, kas vienu ar kitu metu teatrui buvo aktualiausia ir kaip teatras reagavo į susidariusią situaciją, kaip ieškojo atsakymų. A. Liuga pabrėžė, kad jam svarbu čia paminėti tuos įvykius ir tas asmenybes, kurios plėtojo teatrinę mintį.

Tema itin plati, todėl tai atrodė kaip kalbėjimas bene apgraibomis. Kitas itin keblus momentas, kaip pastebėjo E. Bajorinienė, jog dabarties ar neseniai vykusius dalykus vertinti sudėtinga, galima prašauti pro šalį, lengviau apibendrinti tai, kas jau nusistovėję. 1990-uosius, pranešėjos nuomone, galima vadinti tam tikru lūžio momentu. Apie tuos metus įvyko kelios svarbios teatro slinktys: Lietuvoje imti rengti režisieriai, pradėjo irti valstybinių teatrų monopolija, kuri iki tol buvo suvokiama kaip vienintelis scenos raiškos būdas. 1994 m. priimamas Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymas. Atsirado naujos teatro veiklos formos, imti rengti nauji festivaliai. Vienas svarbiausių – tarptautinis teatro festivalis „Life“, gyvavęs 1992–2000 m. ir kūręs iliuziją, kad teatras gali egzistuoti be valstybės, jos paramos. 1996 m. įkuriamas Atviros Lietuvos fondo forumas, kuris prisideda prie kitokių scenos menų formų (kūrybinių dirbtuvių, kitų netradicinių pastatymų) atsiradimo. Pirmajį dešimtmetį atsiranda kitokio intensyvumo tarptautiniai ryšiai.

E. Bajorinienė kaip vieną svarbiausių šio lūžio laikotarpio pastatymų primena 1990 m. Rimo Tumino „Vyšnių sodą“ pagal A. Čechovą ir 1991 m. kovą parodytą Eimunto Nekrošiaus „Nosį“, kurioje pagrindinio personažo skilimas į jį ir jo nosį žymi naujos epochos gimimą. Taip pat paminėti Jono Jurašo režisuoti Aušros Marijos Sluckaitės „Smėlio klavyrai“, vaizdavę „dievų nusileidimą“. Jau tuomet teatre atsiranda terminas „aplinkos teatras“. Gyčio Padegimo „Kasandroje“ (pagal Juditą Vaičiūnaitę) aktoriai vaidina ne tik viduje, bet ir lauke. Prie šio lūžio priskirtinas ir Gintaro Varno įkurtas „Šėpos“ teatras, veikęs 1988–1992 metais.

Apibendrindama paskutinįjį XX a. dešimtmetį, teatrologė sumuoja: šiam laikotarpiui būdinga turtinga, sėkminga ir stipri jaunoji karta. Teatras išeina ne tik iš didžiųjų, bet ir iš mažųjų teatrų salių. Minėtina Vidmanto Bartulio ir Valentino Masalskio „Pamoka“ pagal Eugene’ą Ionesco, kur demonstruojama menų sintezė. E. Bajorinienė pastebi, kad šis spektaklis – jau ne teatras, o scenos menas. Šiuo dešimtmečiu, pasak pranešėjos, iškyla ir E. Nekrošiaus spektakliai, aktyvus R. Tuminas, O. Koršunovas, G. Varnas. Šiandienos akimis žiūrint, šis laikotarpis, pasak teatrologės, įkvepiantis.

A. Liuga pastebi, kad oponentė įvardijo svarbius teatrui įvykius. Ir priduria, jog Lietuvos teatre pastaruoju dvidešimtmečiu itin išryškėja vos 3–4 režisieriai. Bėda ta, kad Lietuvoje, kitaip nei kitose Baltijos šalyse, nesusiformuoja profesionali vidurinioji režisierių statytojų kasta. Esama tik režisierių autorių ir režisierių aktorių.

Įdomu tai, jog abu vakaro pranešėjai studijas baigė Sankt Peterburge ir į Lietuvą atvyko po 1990-ųjų įvykių. Simboliška, anot A. Liugos, yra spektaklio „Vyšnių sodas“ (rež. R. Tuminas, 1991) polemika su „Dėde Vania“ (rež. E. Nekrošius, 1986). Įsimintinas O. Koršunovo „Ten būti čia“, kuris pasirodė kaip režisieriaus likimo pranašas. Kad būtumei čia, Lietuvoje, reikia būti už jos ribų, būti ten. Pirmąjį dešimtmetį, kaip teatrologo pastebėta, pradėta viešai kalbėti apie tai, kokią misiją visuomeniniame gyvenime turėtų atlikti teatras. Šia diskusija užsiėmė žinomi Lietuvoje profesoriai (vienas jų – Arvydas Šliogeris) „Kultūros baruose“.

A. Liuga, formuluodamas 1990–2000 m. teatrinės minties nuotaiką, rėmėsi jam artima gruzinų kilmės filosofo Merabo Mamardašvilio mintimi, jog patirtis nieko neišmoko, visuomet mus lydi nežinomybė. Tokia buvo ir to meto režisierių nuostata – jie ėjo tarsi į nežinią. To meto teatras siekė suburti, sukurti tam tikrą bendruomenę. E. Nekrošių teatrologas pavadina didžiuoju Lietuvos teatro revoliucionieriumi, itin svarbus šio režisieriaus išėjimas iš Jaunimo teatro, A. Čechovo ir W. Shakespeare’o pastatymai. Tokiai Lietuvos teatro lūžio situacijai, anot A. Liugos, nėra analogų: nors aptariamuoju laikotarpiu meninė kartelė buvo iškelta aukštai, bet buvo veikiama pagal iki tol įsigalėjusią teatro sistemą. Taigi sistema nesugriuvo, o padariniai tokie: kai kurie režisieriai tapo ne visai Lietuvos režisieriais.

Anot E. Bajorinienės, jei pirmasis aptariamas dešimtmetis buvo tam tikra fragmentacija, tai antrasis – kur kas brandesnis. 2000 m. įvyko paskutinis „Life“ festivalis, ir ši pabaiga atrodė grėsminga. Tačiau 2004 m. prasidėjo festivalis „Sirenos“, apie 2002 m. pateiktas ekonomistės Margaritos Starkevičiūtės tyrimas „Lietuvos teatrų ir koncertinių organizacijų išlaidų įvertinimas“, kuris, deja, nunyko ir liko nesuprastas. Šio tyrimo rekomendacijos iš esmės aktualios ir šiandienos teatrui. Šiandien nusistovėjęs požiūris, jog teatras ir apskritai kultūra yra išlaikytinė, nors galbūt viena iš išeičių, anot E. Bajorinienės, būtų M. Starkevičiūtės siūlymas, jog valstybė turėtų duoti teatrui tam tikrus užsakymus.

Įdomiausias gyvenimas, kurį kaip tendenciją pastebi teatrologė, vyksta ne valstybiniame sektoriuje; čia kalbėtoja pamini ir VEKS’ą, kurio atsiradimas, nepaisant vėliau paskui jį nusitęsusio juodo šleifo, esą pagyvino daugelį kultūros sričių. Teisingas, E. Bajorinienės nuomone, buvo projekto organizatorių principas atsižvelgti tik į idėjų naujumą, o ne į paraiškas teikiančiųjų veiklos sritis, jų pobūdį. Čia buvo itin aktyvus nevalstybinis sektorius, o valstybinis savo ruožtu VEKS’ui pasiūlymų nesivargino teikti. Apmaudu, jog projektas, anot pranešėjos, tapo visų Lietuvos kultūrinių problemų atpirkimo ožiu.

Pradėdamas kalbėti apie pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį, A. Liuga išskiria du jam svarbius įvykius. Apie 2000 m. R. Tumino vadovaujamame Nacionaliniame dramos teatre imama svarstyti, kaip teatras galėtų atlikti „skėčio“ funkciją, kaip galėtų suburti teatro bendruomenę. Teatrologui 2000 m. itin svarbūs naujo projekto, pradėto apgriuvusiose senosios spaustuvės erdvėse, atsiradimas, –­ tai „Naujosios dramos akcija“. Apskritai aptariamas dešimtmetis kalbėtojui atrodo kaip laikas, kada imta garsiai kalbėti apie rinką, jos dėsnius. Režisieriai, tie 3–4 Lietuvoje svarbiausieji, pajuto rinkos sąlygas, prie kurių teko derintis.

Galvodamas apie šiandienos sąlygas, A. Liuga įsitikinęs, kad viena didžiausių blogybių teatro finansavimo politikoje yra ta, jog Kultūros ministerija neturi jokių scenos meno ar jų institucijų vertinimo kriterijų. Oponentė priduria čia matanti ekspertizės problemą. Jos nuomone, kultūros visuomenė turėtų prisiimti didesnę atsakomybę. Kita vertus, akivaizdu, jog šiandien valstybei užkrauta didelė našta, su kuria ji niekad nesusitvarkys. Valstybė nėra pajėgi suteikti vienodas sąlygas ir valstybiniams, ir nevalstybiniams teatrams. A. Liugos nuomone, svarbu, kad teatrų būtų įvairių. Valstybė yra nepajėgi išlaikyti teatrus, todėl ji turėtų nustoti blefuoti, esą išlaiko kultūrą. Juk šiandien valstybė finansuoja tik pastatus, personalą, o ne kūrybinius projektus.

Po pranešėjų pasisakymų diskusijoje plėtotos bene aktualiausios čia minėtos temos. Bandyta išsiaiškinti, kodėl šiandien kalbėdami apie Lietuvos teatrą galime minėti tik kelias pavardes, kas yra nacionalinis teatras ir kiek jis reikalingas, koks nevalstybinio sektoriaus, naujai įsikuriančių jaunųjų menininkų trupių konkurencingumas šiandieninėje rinkoje.

Atsirado dvejonių, ar tokioje nedidelėje šalyje gali būti daugiau itin talentingų režisierių, genijai negimsta dažnai. Pastebėta, jog Lietuvoje režisūra traktuojama ne kaip amatas, todėl ir nėra profesionalių režisierių statytojų, galbūt nėra ir sąlygų tokiems profesionalams rastis. Teatras, kuris galėtų konkuruoti su medijomis, turėtų gebėti suburti tam tikrą bendruomenę.

 

Skaitytojų vertinimai


64017. lina :-) 2010-11-01 10:59
gaila, kad nebuvau. Manau, aktualu būtų aptarti LMTA kaip teatralų kalvės laipsniškas degradavimą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
0:48:32 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba