Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-02 nr. 2948

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kalbasi redakcijos darbuotojai: KORNELIJUS PLATELIS, LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ir ALVYDAS ŠLEPIKAS.
ES - IŠŠŪKIS KULTŪRAI AR NE?
30

POEZIJA 
• ALGIRDAS STEPONAS DAČKEVIČIUS2

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ALI PODRIMJA

LITERATŪRA 
• Henrichas Agranovskis, Galina Baranova.
ĮMINTA RAŠYTOJO ROMAINO GARY KILMĖS MĮSLĖ
1

POKALBIAI 
 Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas.
NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"
4

ESĖ 
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ29

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
GYVENIMAS ANT KALAVIJO AŠMENŲ
2
• VU LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 1940-20002
• LOTYNIŠKI POSAKIAI IR SENTENCIJOS12
• JULIUS JUZELIŪNAS3
• NAUJOS KNYGOS5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Stasiulis.
PRADŽIA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Jolanta Paulauskaitė.
"STREKAZA" PRIEŠ VISUOMENĘ
17
• Agnė Biliūnaitė.
ARBATOS KELIONĖ
6

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KOKIE IŠLIKSIME
• Rytis Jokūbaitis.
SUGRĮŽTANTYS
• Vidutis Bakas.
KOMPOZITORIAUS POVILO DIKČIAUS ATMINIMUI
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
PRINCIPO JĖGA
• TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS KAUNE
• Ridas Viskauskas.
TYLIOSIOS PREMJEROS
• LAISVĖS FILOSOFIJOS PAMOKA9

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
FANTOMIŠKAS SKAUSMAS
• Regimantas Tamošaitis.
ATGIMSTANTYS ŽOLYNAI

PAVELDAS 
• Angelė Lekavičienė.
SVIRNŲ METAMORFOZĖS

KRONIKA 
• Gediminas Girdenis.
O "VARPAI" SKAMBA
• KREIPIASI BIBLIOTEKININKAI1

DE PROFUNDIS 
• MARKSAS - POETAS?4
• MEILĖS PAŠTAS16
• NUSTEBUSI SKAITYTOJA3

POKALBIAI

NERIJUS MILERIUS: "VILNIUS KAS DIENĄ PRASIVERIA VIS IŠ NAUJO"

Kinu besidomintį filosofą dr. Nerijų Milerių apie Vilnių kine (ir ne tik) klausinėjo Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nerijus Milerius
Nuotrauka iš N.Mileriaus archyvo

Kokie Jūsų ryšiai su kinu? Kokių impulsų kinas teikia Jūsų, kaip filosofo, veiklai?

Lietuvoje kultūrininkai dažnai neatsispiria pagundai išsakyti savo pažiūras visokiomis temomis ir visokiomis progomis. Tačiau, siekdami išvengti diletantiškumo, neturėtume pulti į kitą kraštutinumą - neigti daugialypes mokslų ir menų sąsajas, kurios jau susiklostė šių dienų kultūroje.

Filosofai jau seniai "įkišo nosį" į menų "daržą". Tarkim, XIX a. pabaigoje Friedrichas Nietzsche ir XX a. pradžioje Henri Bergsonas ypač pabrėžė filosofijos sąsajas su, jų manymu, privilegijuotu menu - muzika, XX a. viduryje M.Heideggeris aukštino poeziją, o J.P. Sartre`as - literatūrą, tas pats Sartre`as, o kiek vėliau ir J.Derrida bei jau "klasiku" tapęs G.Deleuze`as atsigręžė ir į "jauniausią iš visų menų" - kiną.

Tai tik keletas pavyzdžių. Kalbėdami apie kiną, be kita ko, negalime ignoruoti fakto, kad JAV, Prancūzijai bei daugeliui kitų šalių, turinčių senas kino tradicijas ir išvystytą kino teatrų tinklą, kinas - ne tik elitinis menas, bet ir (net visų pirma) masinės kultūros neišvengiama dalis. Todėl kino kūriniai daugelyje šiuolaikinių kultūros teorijų analizuojami ne kaip izoliuoti kristalai, bet kaip kultūros "tekstai", neatskiriamai susipynę su kitomis kultūros sferomis. Kultūros analitikai jau senokai nuėjo kelią, leidžiantį rašytinį tekstą sugretinti su vizualiniu - fotografijos ar kino - "tekstu".

Jei dabar ignoruotume šiuos meno ar, siauriau kalbant, kino ir socialinių bei humanitarinių mokslų ryšius, iš pastarojo šimtmečio istorijos turėtume ištrinti daugybę produktyvių diskusijų. Filosofai, psichologai, sociologai ar istorikai jau seniai yra įtraukę kiną į savo tarpdisciplininius debatus, ir tai yra ne kokia nors revoliucija, bet seniai nieko nebestebinantis faktas.

Taigi filosofo, psichologo, sociologo, istoriko domėjimasis kinu neturėtų gąsdinti. Svarbu ne tai, kad jie analizuoja kiną, bet tai, kaip jie tai daro. Pavyzdžiui, daugelis filologų, perskaitę filosofo Heideggerio antikinių tekstų interpretacijas, šį filosofą pavadina skandalingu neišmanėliu, ne tiek analizuojančiu antikinius tekstus, kiek prasimanančiu šių tekstų prasmes. Kino profesionalai dažnai taip pat piktinasi, jog kitų sričių "specialistai", "įkišę nosį" į kino "daržą", šį daržą "ištrypia", t.y. vaikšto jame taikydami savo metodus, tačiau ignoruodami paties kino specifiką.

Čia aš iš tiesų įžvelgiu didžiausią pavojų, tykojantį filosofą, įžengusį į kino teritoriją: filosofas savo teorines schemas dažnai gana mechaniškai taiko kaip kokius nors universalius modelius, kurie neva turėtų tikti kiekvienam kino kūriniui. Tokiu atveju kinas filosofui tampa vien patogia, tačiau gana lėkšta iliustracija, vizualia forma parodančia tai, kas jau suformuluota žodžiais. Savo ruožtu nelieka skolingi ir kino profesionalai, suskubdami pranešti, kad teorinės filosofo konstrukcijos prasilenkia su pačia kinematografine kūryba, taigi filosofas, elementariai šnekant, paprasčiausiai šaudo pro šalį - nusišneka.

Nors tai nėra lengva, tačiau filosofas, įžengęs į kino zoną, turėtų atmesti išankstines schemas ir leisti kinui kalbėti savo kalba. Kinas nėra jokia filosofinių, psichologinių ar kokių kitų konstrukcijų iliustracija, priešingai, kinas pats gali inicijuoti įžvalgas, išprovokuoti ginčus dėl reiškinių, kuriems nusakyti filosofija, psichologija ar kiti mokslai dar neturi savo nusistovėjusio žodyno.

Beje: susieti kiną su filosofija mane patį paskatino ne kokios nors filosofinės sistemos, bet kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio paskaitos, kurias jis skaitė VGIK ir kurios vėliau buvo išspausdintos žurnale "Isskustvo kino". Aptardamas kino "virtuvę" - scenarijaus rašymo, montažo bei kitus procesus, Tarkovskis pravėrė šios kinematografinės "virtuvės" duris, samprotavimams apie kiną suteikdamas filosofinį matmenį. Pavyzdžiui, lygindamas savo filmus "Veidrodį" ir "Stalkerį", Tarkovskis nurodo, jog "Veidrodyje" manipuliuojama daugialypiu laiku, į vieną pynę pinami skirtingi laiko audiniai - realybė, fantazijos, prisiminimai, sapnai, o "Stalkeryje" jau sugrįžtama prie linijinio pasakojimo, besiremiančio siužetinio laiko, erdvės ir veiksmo vienove. Betgi santykio tarp linijinio laiko ir daugialypio laiko problema persmelkia ir visą pastarojo šimtmečio filosofiją! Taigi Tarkovskis, svarstydamas savo kūrybos principus, kartu kelia ir filosofinius klausimus bei pateikia atsakymus, iš kurių filosofija gali daug ko pasimokyti.

Pastaruoju metu kino ir filosofijos, kino ir religijos santykiui skirti du Vilniaus universitete mano dėstomi kursai: "Kino filosofija" ir "Religinis kinas". Be to, esu sumanęs pranešimų ir straipsnių, kuriuose ketinu aprašyti Vilniaus "topografiją". Man nekyla abejonių, kad, kalbant apie miestą, meninės - literatūrinės, fotografinės, kinematografinės - miesto vizijos eina greta ir atlieka ne mažesnį vaidmenį kaip ir "fizinis" - regimas ir kojomis išvaikščiojamas - miesto "kūnas". Kino akademijoje (taip vadinasi Atviros visuomenės kolegijos projektas) skaitytas pranešimas "Vilnius kine" ir yra vienas pirmųjų darbų, skirtų šiai miesto topografijos temai.

Minėtoje paskaitoje sakėte, jog sovietmečiu lietuvių kino režisieriai (pavyzdžiui, Vytautas Žalakevičius, Almantas Grikevičius) savo filmuose labiau naudojosi neindustrinėmis erdvėmis, vengė konkrečių vietos ir laiko nuorodų. Taip jiems pavyko pabėgti nuo įsipareigojimų socialistiniam realizmui. Regis, vaidybinių filmų - dokumentų, tiesmukai iliustruojančių sovietmetį ar kino kūrėjų "meilę socialistinei tėvynei", - neturime? Gal kūrėjai, nenorėdami sakyti, kaip jie vertina savo gyvenamą laikmetį, ieškojo "kino poetizmų"?

Žiūrėdami tarybinio laikotarpio lietuvių autorių filmus, iš tiesų pastebime vieną tendenciją - dažniausiai filmų kūrėjai pasakojamos istorijos nesaisto tiksliais laiko ir erdvės rėmais. Kaip pavyzdį imkime kad ir Žalakevičiaus "Niekas nenorėjo mirti". Žinoma, kiekvienas iš mūsų, žiūrėdamas šį filmą, puikiausiai supranta, kad filmo siužetas rutuliojasi viename pokario Lietuvos kaime. Tačiau, be to meto politinių realijų, šis filmas turi ir daugiau prasmių. Lietuvos kaimas, kurį matome ekrane, galėtų būti bet kurio pasaulio krašto kaimas. Kova, kurią regime, taip pat galėtų vykti bet kuriuo laiku. Čia dviejų susiduriančių jėgų priešprieša pateikiama kaip nuolatinis gėrio ir blogio konfliktas.

Nesiimsiu spręsti, kiek sąmoningai tarybinio laikotarpio lietuvių kūrėjai lokalinę problematiką siekdavo įausti į visuotinumo rūbą. Aišku viena - iki alegorijos ar mito pakylėtas, kinematografinis kūrinys yra ne koks nors socialinės tikrovės atspindys, bet vizija, kuria į socialinę tikrovę žvelgiama kaip į perkeistą. Šis polinkis universalizuoti laiką ir erdvę būdingas ir kinematografiniam miesto vaizdavimui lietuvių kine. Lietuvių autorių vaidybiniuose filmuose retai kada pamatysi konkretų - tarybinį - tokio miesto kaip Vilnius veidą. O jei pamatysi, tai dažniausiai situacijose, kuriose tarybinio gyvenimo atributai yra įmegzti į pasakojamą siužetą ir tapę proziška ar net poetiška pasakojimo detale. Pavyzdžiui, Vilnius gana dažnai pasirodydavo ekrane kaip vaikystės miestas (vienas pavyzdys - Arūno Žebriūno "Gražuolė"), meilės miestas (Algirdo Aramino "Kai aš mažas buvau") ar kitos šalies miestas (A.Žebriūno "Seklio Kalio nuotykiai"). Visais šiais atvejais Vilnius atsiveria vis kaip kitas, kaip nepažįstamas, nenuspėjamas.

Lygiai tokiu pat būdu perkeistą kitą Vilnių matome ir Nepriklausomybės laikotarpio filmuose. Tarkim, kiekvienas šiek tiek vyresnis žiūrovas, žiūrėdamas Šarūno Barto "Koridorių" ir matydamas aikštėje priešais Seimą degančius laužus ar tiltu žengiančią trispalve nešiną minią, spėja, jog priešais akis - 1991-ųjų sausio įvykiai. Tačiau šie kadrai - ne politinių realijų dokumentas, o poetinė kinematografinė detalė, susiliejanti su visu "Koridoriuje" pinamu vaizdinių rezginiu: minia su vėliava per tiltą slenka taip lėtai, kaip ir viso filmo laikas, o besišildančių prie laužų žmonių veidai savo išraiškomis tarsi atkartoja koridoriumi vaikščiojančių personažų veidus. Beje, jaunesni žiūrovai ar Barto užsienio gerbėjai, nežinodami politinio konteksto, minėtuose kadruose ir neieško politinės plotmės. Taigi "atpažįstamas" Vilnius su savo "atpažįstamomis" konkrečiomis erdvėmis ir konkrečiu laiku užleidžia vietą perkeistam miestui.

Pažymėjote, kad erdvės ir laiko minimalizmas, socialinių simbolių nebuvimas padeda kūrėjams (tiek praeityje, tiek atkūrus nepriklausomybę) universalizuoti filmą. Sunykusio Vilniaus metafizika skleidžiasi Šarūno Barto, Valdo Navasaičio filmuose. Bene didžiausia miesto teritorija "prisijaukinta" Kristijono Vildžiūno filme "Nuomos sutartis". Vis dėlto nūdienos socialinė terpė ne itin traukia mūsų kino kūrėjų dėmesį. Kaip interpretuotumėte tokio reiškinio priežastis? Gal tiesiog per mažai kuriama filmų, arba dar nesulaukėme talentingo režisieriaus - komediografo?

Kaip jau sakiau, taip jau susiklostė, kad geriausi lietuvių filmai pasakoja istorijas, kurios, besirutuliodamos tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, kartu pateikiamos taip, tarytum peržengtų šią konkrečią vietą ir šį konkretų laiką. Šitaip filmui suteikiamas simbolinis matmuo - juo pasakoma daug daugiau, nei tiesiogiai byloja vaizdai ir žodžiai.

Pavyzdžiui, nereto studentiško filmo veiksmas skleidžiasi Užupyje - teritorijoje, kuri nėra nei didmiestis, nei kaimas, bet kartu gali "suvaidinti" ir miestą, ir kaimą. Užupis patrauklus ir dėl laiko neapibrėžtumo - čia gyvenimo laikas ištįsęs per šimtmečius.

Nenuostabu, kad tokios miesto teritorijos atrodo ne tokios saistančios savo realijomis ir todėl daug turtingesnės nei, tarkim, koks nors "miegamasis" rajonas. Lietuvių kinui svetima ekspansija į naujas urbanistines erdves, ekspansija, kurią pastebime kad ir lietuvių literatūroje, pavyzdžiui, Ričardo Gavelio romanuose, sukūrusiuose savotišką Karoliniškių (Koralų) mitologiją. Kine žanrai, labiau susipynę su miesto aktualijomis, kol kas nustumti į žemesnio rango - teleserialų - zoną.

Sakėte, kad 2000-ųjų išvakarėse JAV kine buvo paplitęs miesto, kaip apokalipsės, motyvas. Berods esate vilnietis? Pafantazuokime: jei tektų kurti filmą "Mano Vilnius", kokių miesto bruožų būtų daugiau - pozityvių ar negatyvių? Kokios Vilniaus erdvės Jums svarbios?

JAV kultūrinėje tradicijoje miesto vaizdinys tarsi suskaidytas į du nesuderinamus polius. Be jokios abejonės, yra daug tos šalies filmų, kuriuose miestas vaizduojamas kaip nuolat atsiveriančių naujų galimybių bei laisvės vietovė. Tačiau daugybė JAV moralinių autoritetų, tokių kaip Jeffersonas ar Melville`is, miestą piešė ir niūriomis spalvomis, laikydami jį moralinio nuopuolio terpe. "Apokalipsės" filmai yra negatyvių miesto vizijų pavyzdys. Šie filmai demonstruoja, kaip įprastas miestas tampa spąstais, ne atveriančiais naujas galimybes, bet jas sunaikinančiais, paliekančiais tik vieną trajektoriją, vedančią katastrofos, susinaikinimo ir mirties link.

Lietuvos mene nėra tokios aiškios pozityvių ir negatyvių miesto vaizdinių poliarizacijos. Čia nėra nei aiškiai išreikštų egzistencinės laisvės, nei katastrofos ar apokalipsės motyvų. Jei žaisčiau Jūsų pasiūlytą žaidimą vardu "Mano Vilnius", jis taip pat neturėtų nieko bendra su šiuo "tapymu" šviesiomis ar niūriomis spalvomis. Maža to: iš anksto net negalėčiau pasakyti, kokios konkrečios miesto vietos "Mano Vilniuje" būtų pavaizduotos. Esu įsitikinęs, kad miestas kas dieną prasiveria vis iš naujo, todėl, užuot bandęs fiksuoti intymias miesto vietoves, pasitikėčiau tokiu miestu, kuris pasirodo "kasdienybėje" - namo laiptinėje, senamiestyje, prekybos centre ar žvelgiant pro automobilio galinį veidrodį.

Ar neteko patirti, kad Vilnius, kuriame dominuoja politika ir verslas, darosi svetimas Jums? Bent jau man dėl įvairiausių priežasčių po nepriklausomybės atkūrimo Vilnius tiesiog "sumažėjo", nes išnyko vietos, kuriose galėčiau reikštis ne vien kaip socialinių ar verslo paslaugų vartotojas. Kalbant paprasčiau: neturi pinigų - sėdėk namie…

Galima būti laisvam ir be skatiko kišenėje... Minėjote, jog Jums dėl įvairiausių priežasčių Vilnius yra sumažėjęs, man taip pat dėl įvairių - individualių - priežasčių jis, priešingai, yra padidėjęs.

Miestui galima taikyti įvairius "raktus". Jei kalbėtume apie socialinę lygybę, tiksliau, tos lygybės nebuvimą, iš tiesų turėtume pripažinti, jog mūsų dienų miestas yra suskilęs į daugybę teritorijų, dauguma kurių yra toli gražu ne kiekvienam prieinamos. Socialinė diferenciacija užveria daugybę durų, kurios anksčiau buvo praviros.

Tačiau aš miestui taikau kiek kitą - ne socialinį - "raktą". Kadaise nevalingai esu suskaičiavęs, kad per visą savo gyvenimą Vilniuje esu pakeitęs devynias gyvenamąsias vietas. Žinoma, kai kas manytų, jog toks judėjimas iš vienos miesto vietos į kitą atveria vis platesnį ir išsamesnį miesto vaizdą. Vis dėlto aš pats ne kartą esu patyręs, kad persikėlimas į naują miesto erdvę ne papildo jau turėtą miesto viziją, bet, priešingai, ją koreguoja ar net paneigia. Jei persikraustai į kokį nors kitą, anksčiau nepažintą, Vilniaus rajoną - Žvėryną ar Baltupius, turi perbraižyti miesto žemėlapio trajektorijas, kuriomis dažniausiai judi, prisitaikyti prie naujos vietovės transporto ar degalinių tinklo, pakeisti miego ir būdravimo režimą, daugybę kitų, daug smulkesnių, kasdienių įpročių. Bet įpročių pokyčiai neretai būna patys radikaliausi! Įpročiai yra įsismelkę į kūną, todėl, keičiantis įpročiams, tarsi keičiasi kūniškas, taktiliškas santykis su miestu. Persikėlus į kokią nors naują miesto vietovę, naujieji įpročiai nugali senuosius, - jie išsitrina arba pasislepia kur nors atminties ar kūno pakampėse. Kartais - dažnai pačiose netikėčiausiose situacijose - senieji įpročiai tarsi vėl iškyla į paviršių, ir tada pagauni save elgiantis taip, tarytum gyventum senųjų įpročių lauke ir per šį lauką prasiskleidžiančiame mieste. Štai tokiomis akimirkomis ir pamatai, kad iš tiesų operuoji ne vienu, bet keletu Vilniaus žemėlapių. Taigi man Vilniaus erdvės yra išsiplėtusios ne todėl, kad šį miestą vis geriau pažįstu, bet todėl, kad jis nuolat išsisluoksniuoja į skirtingas, dažnai nesuderinamas įpročių, atminties ir asociacijų teritorijas.

Per Lietuvos radiją gana kritiškai kalbėjote apie idėją sostinėje atstatyti Valdovų rūmus. Gal primintumėte savo argumentus?

"Kritiškai" - galbūt ne visai tikslus žodis. Aš norėjau atkreipti klausytojų dėmesį į šio projekto entuziastų ir priešininkų dėstomus argumentus. Nors abi stovyklos priešina save viena kitai, mano manymu, abiejų stovyklų pozicijos iš esmės nesiskiria.

Tiek vieni, tiek kiti pripažįsta, kad maksimaliai tiksliai Valdovų rūmų nepavyks atstatyti. Vadinasi, šis atstatymas - tai kartu sukūrimas to, ko niekada nebuvo (tarkim, dar nesugriauti Valdovų rūmai niekada nesidalijo bendra erdve su dabartiniu klasicistiniu Katedros ansambliu).

Atrodytų, jog "istorijos, kurios niekada nebuvo" sukūrimas - skandalas. Bet argi ne taip funkcionuoja dabartinė vadinamoji "istorinė atmintis"? Ji ne rekonstruoja kokius nors istorinius faktus, bet juos perkuria, pritaiko šių dienų mąstysenai ir masinei vartosenai. Netgi tuo atveju, jei, atstatant Valdovų rūmus, būtų priartėta prie istorinio "originalo", būtų naivu manyti, kad kartu būtų atkurtas ir Renesanso kultūros prasminis laukas, į kurį Valdovų rūmai buvo įpinti (o atkurti ne vien sienas, bet ir kultūrines prasmes - vienas iš projekto entuziastų tikslų). Šių dienų "istorinė sąmonė" - sekli, ji daug mieliau funkcionuoja užmaršties režimu, kuris, užuot siekęs istorinės "tiesos", atveria kelią įvairiausiems istorijos "sudabartinimams". Valdovų rūmai - vienas iš tokių istorijos "sudabartinimų", todėl nematau didelio skirtumo, kokį pavidalą šis "sudabartinimas" turės - Renesanso epochos ar stiklo bei gelžbetonio konstrukcijų.

Beje, projekto entuziastai teigia, kad Vilniaus senamiestis stokoja turistinio traukos centro, į kurį suplauktų po senamiestį klajojantys turistų srautai. Vadinasi, paradoksaliu būdu Valdovų rūmai susisieja su dešiniojo Neries kranto statybomis, kurios, kaip sakoma, taip pat kuria Vilniaus centrą. Vienintelis skirtumas tarp šių centrų yra tas, kad Valdovų rūmų "centras" - taškas, apeliuojantis į praeitį, kurios niekada nebuvo, o dešiniojo Neries kranto "centras" - į ateitį, kurios (kol kas) dar nėra.

Ačiū už pokalbį.

 

Skaitytojų vertinimai


22877. studente :-) 2006-03-04 10:38
Tiesiog imi ziuret i tam tikrus dalykus kitaip. Labai patiko nuomone apie Vilniu.

38961. Ernestas :-) 2007-06-09 22:23
Sita Zmogu reikia dazniau kalbinti : jis tikrai turi ka vertingo pasakyti.Respect, Nerijau.

46680. Kita studentė2008-04-30 22:48
Velniškai kietas dėstytojas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 12 
0:47:58 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba