Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-12-19 nr. 2981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ewa Lipska.
PER ŠVENTES
20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI2
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• NACIONALINĖS PREMIJOS17
• Gintaras Beresnevičius.
LAURYNAS
5

POKALBIAI 
• NUO PALEMONO IKI EUROPOS SĄJUNGOS MITOLOGIJOS8

PROZA 
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
SALDAINIŲ IR PLAŠTAKIŲ
7

POEZIJA 
• Steponas Algirdas Dačkevičius.
STAKTOS
19

PROZA PLIUS 
• A.V. Lapėlaižiai.
VERTIMAS*
3

VERTIMAI 
 Beras Halperinas.
PASIMATYMAS SU PALANGA

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
OSKARO MILAŠIAUS KŪRYBA IR CZESłAWO MIłOSZO ESEISTIKA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
KELIONĖ Į ŠIAURĖS ATLANTIDĄ
5

KNYGOS 
• LIGI LIETUVOS 10 000 KILOMETRŲ
• GYVENIMAS PRIEŠ GYVENIMĄ2
• RUGSĖJO PILNATIS
• NAUJOS KNYGOS2

KINAS 
• Saulius Macaitis.
NE VIEN JŪRŲ NUOTYKIAI
1
• ROBERTO VERBOS FILMŲ RETROSPEKTYVA1

MUZIKA 
• Justė Janulytė.
AR PAKANKA ŽINOTI, JOG TURANDOT YRA?
4

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
VYTAUTO MOCKAIČIO KOLEKCIJA
3
• Rasa Andriušytė.
TIKROVĖS IR FANTAZIJOS SANKIRTA
2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovu, režisieriumi STANISLOVU RUBINOVU kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
TEATRAS – TAI ŽMOGUS
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "MANO EILĖRAŠTIS – COOL"21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Vytautas Michelkevičius, žiūrovas.
FOTOGRAFIJA.DOC
21
• Linas Kranauskas.
"POP REALITY": POPINAMA REALYBĖ IR LEPINAMI KASDIENIAI PERSONAŽAI
6

KALBOS SKILTIS 
• PAGARBA TIK RAŠTU AR IR ŽODŽIU?29

KRONIKA 
• 1:0 ŠIO PASAULIO NAUDAI12
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ORFĖJO ŽVILGSNIS
1
• IŠLEISTI DU NAUJI ŽURNALO "VILNIUS" NUMERIAI6

DE PROFUNDIS 
• KAIP AŠ BENDRADARBIAVAU SU LEIDYKLA "TRYS ŽVAIGŽDUTĖS"22
• Rimantas Petras Elena Klusas.
ANT OLIMPO NEBUS IMPO*
7
• Anatolijus Žabunkštis.
PARAFRASOS
1

VERTIMAI

PASIMATYMAS SU PALANGA

Beras Halperinas

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia 50 numeryje

Oras Palangoje buvo puikus: dienos giedros, saulėtos, šviesios. Tačiau kartkarčiais vėjelis atnešdavo nuo jūros pusės gauruotus debesėlius, kurie lengvai skrajojo mėlyname danguje, priartėdami prie paplūdimio, jo linksmo triukšmo, ir, lyg nepastebėję žmonių, nuplaukdami toliau. Zelikmanas vartė misionierių leidinio lapus, skelbiančius tą patį mokslą, kurį jis perprato ankstyvoje vaikystėje. Jo mintys vis labiau grimzdo į vaikystės metus.

...Jų, Zelikmanų, buvo trys broliai dideliame uostamiestyje; kiekvienas buvo stiprios dvasios, tačiau kiekvieno dvasingumas pasireikšdavo skirtingai. Vyresnysis buvo itin uždaras, tik retai iškrėsdavo kokį pokštą sinagogoje ar išdaigą kokiame nors miestelyje. Savo reikalus jis tvarkė, šaltai viską apskaičiuodamas, be emocijų, išlaikydamas pusiausvyrą.

Vidurinis brolis, dėdė Zacharijas, sinagogos seniūnas, buvo išdidus. Laikėsi jis solidžiai; visada gerai apsirengęs, kaip tikras pasiturintis krautuvininkas; jo juoda smaila barzda lyg iš tolo šaukė: "Nedrįskit liesti manęs, aš esu sinagogos seniūnas".

Kartu su dėdės Zacharijo vaizdu Velvlo prisiminimuose išplaukia ir jaunystės draugo, Zacharijaus jaunesniojo sūnaus Arono Leibo, figūra. Iš trijų Zacharijaus sūnų ir vienos dukters jis buvo vienintelis, kuris liko gyvas po katastrofos.

Jaunesnysis brolis Mendlas, Velvlo tėvas, buvo žaismingas, linksmas. Jis priklausė šviečiamajai draugijai "Meficei Haskala"*, kartkarčiais pasirodydavo jo straipsnių spaudoje. Jis skaitydavo pranešimus prieš klerikalus, pasakodavo linksmas, dažnai baisias istorijas apie religinius fanatikus. Kartais per Atgailavimo dienas, kada laikomasi griežčiausio pasninko, sukviesdavo savo draugus į geriausią miesto restoraną. Jis irgi buvo pirklys, bet toli gražu ne toks pasiturintis kaip jo vyresnysis brolis. Jis į savo biznį įdėdavo per daug emocijų, per daug širdies šilumos ir išminties. Retsykiais jis daug pasiekdavo, tačiau pasitaikydavo, kad jo reikalai smarkiai blogėdavo.

Visi trys broliai buvo žymūs žmonės mieste. Kiekvienas turėjo didelę šeimą, sūnų, dukrų, žentų, marčių. Jau buvo ir nemažas anūkų pulkas. Mieste apie Zelikmanus žmonės sakydavo: "O, Zelikmanai... didelė dinastija… Grietinėlė".

Tą nelaimingą 1941 metų birželio 22 dieną beveik visa trijų brolių "dinastija", ypač jaunimas, buvo Palangoje, dėdės Elijo vasarnamyje. Trobelė prie arklidžių jau buvo perstatyta į didelį vasarnamį, arklidės beveik likviduotos, iš dalies paverstos vasarnamiais. Buvo labai gera, vasara buvo tik prasidėjus. Saulė švietė, vaikai žaidė, tėvai džiaugėsi…

Velvlas, kvalifikuotas inžinierius, dirbo tada karinėje gamykloje Rusijos gilumoje. Po keleto mėnesių vienas pabėgėlis iš Lietuvos jam papasakojo, kad antrą karo dieną visi Zelikmanai – visagalis dėdė Elijas kartu su broliais, brolienėmis, žentais, marčiom, anūkais ir proanūkiais – visi, visi vienu smūgiu buvo sunaikinti Hitlerio vandalų. Išgirdęs šią žinią, Velvlas užsidegė neapykanta. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad Velvlas pamiršo savo širdies bei plaučių ligas (dėl kurių jis buvo anksčiau atleistas nuo kariuomenės) ir nuėjo į rajono karo komisariatą. Savo neapykanta jis užhipnotizavo medicinos komisijos narius ir išėjo iš komisariato švytėdamas džiaugsmu: jis tinka. Ši neapykantos jėga palaikė jį visus ketverius metus – ketverius kraujo ir prakaito metus, apkasų ir pelkių metus, skausmo ir nežmoniško nuovargio metus. Tik po tų ketverių metų, kada prie širdies ir plaučių ligų prisidėjo dar karo žaizdos, jis pajuto savo kūną. Ir tada prasidėjo jo klajonės po kurortus ir sanatorijas, kur jis praleisdavo daugiau laiko, nei dirbdamas toje gamykloje, iš kurios kadaise išėjo į frontą.

Su Jaša Velvlas susidraugavo. Jaša buvo labai vikrus. Jis spėdavo būti ir savo kompanijos vedlys, ir sportuoti, ir sukti sparną apie Riną, ir studijuoti su Zelikmanu po kruopelytę Šventraščio.

Velvlas padėjo Jašai susikurti buvusio Lietuvos žydų miestelio įvaizdį. Zelikmanas jį vedžiojo kurorto gatvelėmis ir rodė: čia buvo tas, čia – anas. Atvedęs prie naujos universalinės parduotuvės, šiuolaikinio pastato, beveik viso iš stiklo, pačiame miesto centre, Zelikmanas susijaudinęs kalbėjo:

– Čia, šitoje vietoje, buvo sinagoga. Didelis mūras su dideliais langais... Bendruomenė čia su Dievo pagalba buvo turtinga...

Jaša kyštelėjo liežuvį:

– Vietoje sinagogos universalinė parduotuvė. Tai dėsninga.

Tas žodis "dėsninga" buvo įprastas jų kompanijoje. Kai kas nors nusižengdavo ir būdavo nubaustas, tai būdavo palydima žodžiu "dėsninga". Kai kas nors lyg netyčia pabučiuodavo savo partnerę į žandą ir gaudavo už tai lengvą antausį, kiti komentuodavo: "Dėsninga".

Zelikmanas trūktelėjo pečiais: " Taip, gal ir dėsninga… Ką dar čia bepridursi…"

Jie perėjo šoninę gatvelę ir įėjo į kiemą. Dabar ten buvo universalinės parduotuvės garažas.

– Čia, – pasakė Zelikmanas, – sinagogos kieme, augo keli medžiai. Po jais pastatydavo vestuvinį baldakimą – chupą. Aš, būdamas berniūkštis, kelis sykius dalyvavau vestuvių ceremonijoje...

– Tikrai, kaip rašo ir Šolom Aleichemas.

Zelikmanas norėjo parodyti Jašai tą vietą, kur buvo dėdės Elijo arklidės ir namas, tačiau niekaip negalėjo jos rasti, netgi apytikriai. Aplinkui, kur tik pasisuksi, – sanatorijos, vilos, kotedžai.

Jie nuėjo į kapines, kurios buvo kopose, už buvusio žvejų kaimo.

Kapinės buvo visiškai apleistos. Jokios žymės, kad kadaise buvo tvora. Kapai užpilti smėliu, antkapiai sugriuvę ar nulinkę, kiti pusiau susmegę į žemę. Zelikmanas vos spėjo paaiškinti Jašai, kaip "iššifruoti" žydiškas datas, ir Jaša žaibiškai, tarsi elektroninė mašina, tik pažiūrėjęs į antkapį, tiksliai nustatė datą pagal šiuolaikinį kalendorių. Gabus vaikinas, nieko nepasakysi.

"Gabus, tik truputį ciniškas", – pamanė Zelikmanas. Vieną sykį vakare jie nuėjo prie tilto, kuris vedė tiesiai į jūrą. Čia vaikščiojo daug poilsiautojų. Tai buvo lyg ritualas: saulėlydį stebėti nuo tilto, vedančio į vakarus, kur saulė maudosi jūroje.

Jaša buvo geros nuotaikos. Jis linksmai šnekėjo, pasakojo apie savo veiklą; jis dirbo mokslinio tyrimo institute už Maskvos.

– Mums, tyrinėtojams, mokslininko idealas ne Džordanas Brunas, bet Galilėjus. Abu jie buvo amžininkai, abudu ieškojo moksliškai pagrįstos tiesos ir abudu konfliktavo su inkvizicija. Džordanas Brunas buvo nepalaužiamas, už tai jam teko užkopti ant inkvizicijos laužo. Galilėjus, priešingai, pakrapštė galvą, pašnibždėjo prisipažinimą, kurio iš jo reikalavo, ir liko gyvas. Liko gyvas, kad toliau ieškotų tiesos. Pirmasis – grynas romantikas, antrasis – pragmatizmo, tikslingumo įsikūnijimas. Pastaraisiais dešimtmečiais atmesta tiek dogmų, kurios, atrodė, švies amžinai, kad šiuolaikinis mokslininkas niekuo nebetiki. Tik pamėginkite apkaltinti jį kuo nors, jis pamurmės kaip iškaltą eilėraštį tai, ko iš jo reikalaus, ir toliau kaip niekur nieko dirbs savo darbą: ieškos tiesos, abejodamas visomis dogmomis.

Kruvinai raudonas diskas jau pasiekė vandenį, įmerkdamas apatinę savo dalį į jūrą. Iš abiejų jo pusių nušvito raudonos juostos, kurios pamažu nusidažė raudonai oranžine spalva. Žmonės susibūrė tilto gale.

"Lyg karalienės palydos" – pamanė Zelikmanas. Tuo tarpu Jašai tai sukėlė kitą asociaciją. Žiūrėdamas į saulėlydį, jis pradėjo vokiškai deklamuoti Heinės humoristines eiles, kaip buvo raminama liūdnai stebinti saulėlydį mergina: saulė leidžiasi, jai žiūrint į priekį, tačiau visada kyla iš priešingos pusės.

– Ar žinote, – kalbėjo Jaša, – kad Heinė yra pats žydiškiausias iš visų poetų. Vienoje savo poezijos eilutėje jis atsiskleidžia kaip didžiausias romantikas, kitoje pats save išjuokia. Žydai apskritai yra skeptikai. Gyvenimo kelias išmokė juos būti nuolaidžius ir pragmatiškus.

– Ir šitaip mąstydamas jūs ketinate sukurti šou vaidinimą pagal "Giesmių giesmę"?

– Kaip tik "Giesmių giesmė" vilioja mane, – gyvai atsiliepė jaunuolis. – Tada, kai "Giesmių giesmė" buvo kuriama, žydai dar neturėjo savo dutūkstantmetės baisios biografijos, jie buvo dar jauni, stiprūs ir primityvūs.

Degantis diskas jau visiškai paskendo jūroje. Raudonuojanti juosta dar tįsojo toje vietoje, kur saulė buvo nusileidusi, tačiau kiekvieną minutę vis labiau bluko…

Žmonės po saulės karalienės palydų jau žingsniavo atgal. Tik Zelikmanas vis negalėjo atitraukti akių nuo blėstančio rausvo atspindžio. Tame atspindyje jis staiga pamatė plačiaveidį dėdę Eliją su apvalia, nelabai stropiai prižiūrima garbiniuota barzda, išvydo jo pavargusį mąslų žvilgsnį.

Dangus galų gale susiprato, kad čia ne Krymas, o Baltija. Jis ne juokais susiraukė, atsiuntė lietų ir netgi pamėgino užsiundyti audrą.

Žmonių kurorte mažėjo, buvo jaučiama, kad artėja mokslo metų pradžia. Šeimos su vaikais jau ruošėsi kelionei namo.

Atėjo laikas ir Jašai. Jis pažadėjo užeiti pas Zelikmaną atsisveikinti. Zelikmanas gyveno išnuomotame kambaryje. Jis pats taisė sau valgį ir nusprendė savo jaunąjį draugą pavaišinti kavos puodeliu.

Jaša atėjo sutartu laiku. Tačiau ne vienas, o su Rina. Zelikmanas nutaisė malonią veido išraišką, nors Rinos atėjimas ir nebuvo jam prie širdies.

– Neblogai įsikūrėte, – pasakė Rina, apžiūrėdama kambarį. Ji buvo interjerų architektė ir tuos dalykus išmanė. – Daug jaukiau negu standartiniame sanatorijos kambaryje.

– Aš čia atvažiavau visam sezonui – ne trumpų atostogų, kaip kiti.

Rina atsisėdo į minkštą fotelį, kur Zelikmanas mėgdavo sėdėti ir skaityti, užsidėjo koją ant kojos ir atsainiai pasižiūrėjo į Zelikmaną:

– Aš irgi nutariau išvažiuoti, nors man dar liko keletas atostogų dienų. Be Jašos man čia nėra ką veikti.

Ji išsiėmė cigarečių pakelį ir užsirūkė. Abu vyrai nerūkė.

– Aš sakau Jašai, – toliau kalbėjo ji, tartum erzindama Zelikmaną, – kad jis pakeliui į Maskvą išliptų Minske ir paviešėtų porą dienų pas mane. Tai būtų pokštas?! Kaip Jūs manote, ar mano vyras patikės, kai mes jam pasakysime, kad Palangoje studijavome dialektinį materializmą?

Zelikmanui pasidarė nepatogu, ir jis nuėjo į kitą kambario galą, kur viskas buvo paruošta kavai. Kai jis grįžo, Rina vis dar sėdėjo, užsidėjus koją ant kojos, su cigarete, ant kurios raudonavo dėmės nuo jos lūpų dažų. Tačiau dabar jaunos moters žvilgsnis buvo nuliūdęs.

– Ko žiūrite į mane kaip lordas, nusivylęs savo idealais? Aš visiškai ne tokia išgama, kaip Jūs manote...

Gesindama cigaretę į lėkštutę, – peleninės kambaryje nebuvo, – ji rimtai pasižiūrėjo į Zelikmaną:

– Sunkūs mano prisiminimai iš vaikystės, tiksliau – iš paauglystės. Tiesą sakant, nieko baisaus nebuvo: buvo tėvas, buvo motina, abudu dirbo, namuose nieko netrūko, ir mane, savo vienintelį vaiką, labai mylėjo, galbūt daugiau, negu kiti tėvai myli savo vaikus. Tačiau buvo kitų dalykų. Iki 12–13 metų aš turbūt buvau laiminga. Tačiau tai buvo laimė, kurią suvoki kaip savaime suprantamą dalyką. Vėliau prasidėjo verkšlenimas, dvejonės, skausmingas ateities laukimas. Mes gyvenome viename didelio komunalinio buto kambaryje... Aš miegojau už širmos, bet naktį tie įtartini šlamesiai... Tai buvo baisu…

– Na, o berniukams nejaugi viskas būna kitaip? – nepatenkintas paklausė Zelikmanas.

– Berniukams kitaip, – Rina linksmai atrėmė smūgį. – Jie nejaučia atsakomybės, jie nėra vaisingi. Mergaitės jau iš prigimties sutvertos būti vaisingos...

– Privalo būti ar palaimintos būti?

– Ir tai, ir tai. Ir tų abiejų polių susipynimas sudaro mūsų paslėptą kančią. Todėl, patyrusios Ievos nuodėmės skonį, tampame laisvos lyg paukščiai...

– Labai originalus laisvės supratimas...

Čia Rinai į pagalbą atėjo Jaša:

– Vulfai Mendelevičiau, jūs man praeitą sykį parodėte, kur Palangoje buvo sinagoga. Dabar toje vietoje universalinė parduotuvė. Kai mūsų dievobaimingos močiutės ateidavo į sinagogą, jos ten melsdavosi, baimindamosi bausmės aname pasaulyje, ir tai suteikdavo joms malonumą. Dvasinį malonumą, didžiausią pasitenkinimą. Aš kelis kartus lydėjau Riną, kai ji ėjo į universalinę. Ką ji matė toje pačioje vietoje, kur ankščiau stovėjo sinagoga? Kaip Jūs žinote, sezono metu Palangos parduotuvėse būna tokių prekių, kokių retai pasitaiko Minske ir netgi Maskvoje. Jos akys negali aprėpti visos tos įvairovės... Ji jaučia malonumą, ji jaučia geismą, tačiau žemišką malonumą, ne dvasinį…

– Tai ką? Sugriauti universalinę ir vėl pastatyti sinagogą?

– Neduok Dieve. Kiekvienam laikui – savo. Mūsų laikų žmonėms geriau tinka triukšminga, turtinga, įvairiaspalvė universalinė parduotuvė negu atgyvenusi sinagoga, tebūnie, kaip yra.

Velvlas Zelikmanas nusikvatojo.

– Aš irgi nesiruošiu griauti universalinės ir statyti toje vietoje sinagogos, Rina, – jis patikliai kreipėsi į ją. – Aš parodžiau Jašai sinagogos kiemą, kur anksčiau buvo ruošiamos vestuvės, statomos chupos. Tada Jaša pasakė: "Chupa yra linksmas įėjimas į išėjimą, į mirtį". Tai iš Šolom Aleichemo ar iš Jašos?

– Iš Šolom Aleichemo. Tikrai taip. Kaip mano močiutė sakydavo.

Per tą laiką išvirė kava. Velvlas išpilstė ją į puodukus, padėjo ant stalo užkandos.

Rina mažais gurkšneliais gėrė skanią kavą, laižydama savo raudonai dažytas lūpeles. Nuo jos veido dingo įžūli išraiška, su kuria ji prieš pusvalandį įžengė į Velvlo kambarį. Prie stalo sėdėjo rami, gerai išauklėta moteris, jaučianti nekaltą malonumą.

Zelikmanas triūsė aplink stalą; jis staiga pajuto keistą palengvėjimą ir nuoširdžiai vaišino savo svečius.

Už dviejų valandų jis atėjo į autobusų stotį jų palydėti. Jaša ir Rina apsidžiaugė. Su Jaša jis nuoširdžiai atsisveikino, geraširdiškai plekšnojo jam per petį: "Žiūrėkite, baikite savo darbą ir atsiųskite jį man". Jis tikėjo tuo jaunuoliu. Tokie, kai pradeda ką nors, užbaigia iki galo.

Tada prie jo priėjo Rina. Ji žiūrėjo į jį tyromis pasitikinčiomis akimis. Tai jau buvo minskietės akys.

Autobusas palengva apsisuko dideliame stoties kieme, išvažiavo į gatvę, pasuko kairėn ir pasileido ilgu tiesiu keliu.

Zelikmanas ilgai žiūrėjo jam įkandin. Jis galvojo apie Jašą. Kažkuo jis panėšėjo į dėdę Eliją, nors išoriškai jie buvo visiškos priešingybės, ir laikai juos skyrė – beveik šimtas metų...

Tada jo mintys vėl nukrypo Rinos link. Jos įžūlumas buvo dirbtinis. Tai buvo įžūlumas žmogaus, kuris padarė neįtikėtiną šuolį ir norėjo sau įkalbėti, kad tokie šuoliai jam nieko nereiškia. Tai, ką ji išsiveža iš Palangos, tūnos gyliai jos širdyje. Retsykiais tai išplauks į sielos paviršių kaip įdomaus nuotykio atsiminimas, ir saldžiai virptelės jos kūnas. Ir jei tas prisiminimas užklups dirbant, jos ranka, braižanti interjerus, ims palengva drebėti...

Zelikmanas giliai atsiduso. Jau vakaras. Dangus niaukiasi. Žmonės išvažinėja. Jo pasimatymas su Palanga po tiek metų išsiskyrimo jau irgi eina į pabaigą.

Reikia ruoštis kelionei.

lš jidiš kalbos vertė ROZA BIELIAUSKIENĖ ir CHAIMAS BARGMANAS

___________________

*Šviečiamoji draugija "Apšvietos platinimas" siekė, kad žydai įgytų ne vien religinį, bet ir pasaulietinį išsimokslinimą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:47:13 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba