Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-12-19 nr. 2981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ewa Lipska.
PER ŠVENTES
20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI2
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• NACIONALINĖS PREMIJOS17
• Gintaras Beresnevičius.
LAURYNAS
5

POKALBIAI 
• NUO PALEMONO IKI EUROPOS SĄJUNGOS MITOLOGIJOS8

PROZA 
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
SALDAINIŲ IR PLAŠTAKIŲ
7

POEZIJA 
• Steponas Algirdas Dačkevičius.
STAKTOS
19

PROZA PLIUS 
• A.V. Lapėlaižiai.
VERTIMAS*
3

VERTIMAI 
• Beras Halperinas.
PASIMATYMAS SU PALANGA

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
OSKARO MILAŠIAUS KŪRYBA IR CZESłAWO MIłOSZO ESEISTIKA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
KELIONĖ Į ŠIAURĖS ATLANTIDĄ
5

KNYGOS 
• LIGI LIETUVOS 10 000 KILOMETRŲ
• GYVENIMAS PRIEŠ GYVENIMĄ2
• RUGSĖJO PILNATIS
• NAUJOS KNYGOS2

KINAS 
• Saulius Macaitis.
NE VIEN JŪRŲ NUOTYKIAI
1
• ROBERTO VERBOS FILMŲ RETROSPEKTYVA1

MUZIKA 
 Justė Janulytė.
AR PAKANKA ŽINOTI, JOG TURANDOT YRA?
4

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
VYTAUTO MOCKAIČIO KOLEKCIJA
3
• Rasa Andriušytė.
TIKROVĖS IR FANTAZIJOS SANKIRTA
2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovu, režisieriumi STANISLOVU RUBINOVU kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
TEATRAS – TAI ŽMOGUS
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "MANO EILĖRAŠTIS – COOL"21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Vytautas Michelkevičius, žiūrovas.
FOTOGRAFIJA.DOC
21
• Linas Kranauskas.
"POP REALITY": POPINAMA REALYBĖ IR LEPINAMI KASDIENIAI PERSONAŽAI
6

KALBOS SKILTIS 
• PAGARBA TIK RAŠTU AR IR ŽODŽIU?29

KRONIKA 
• 1:0 ŠIO PASAULIO NAUDAI12
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ORFĖJO ŽVILGSNIS
1
• IŠLEISTI DU NAUJI ŽURNALO "VILNIUS" NUMERIAI6

DE PROFUNDIS 
• KAIP AŠ BENDRADARBIAVAU SU LEIDYKLA "TRYS ŽVAIGŽDUTĖS"22
• Rimantas Petras Elena Klusas.
ANT OLIMPO NEBUS IMPO*
7
• Anatolijus Žabunkštis.
PARAFRASOS
1

MUZIKA

AR PAKANKA ŽINOTI, JOG TURANDOT YRA?

Keletas daugtaškių

Justė Janulytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
1926 m. G.Puccini’o operos "Turandot" "La Scala" teatre afiša

Nors Kalafas ir įspėja išsvajotosios princesės mįsles, laimi jos ranką ir išgelbsti savo galvą, imu manyti, jog pačios operos "Turandot" mįslė yra kur kas sudėtingesnė: mirčiai padėjus tašką Giacomo Puccini’o biografijoje, kompozitoriui savo Nebaigtąją teko pabaigti daugtaškiu... Lengvai prarijusiu ir LNOBT spektaklį… Priminsiu, jog autorius sukūrė nepilnus tris veiksmus, pasibaigiančius Liu mirties scena. Vieni dirigentai (jų tarpe ir 1924-ųjų premjerai vadovavęs Arturo Toscanini’s) savo batutą po jos nuleidžia, kiti operą baigia viena iš dviejų Puccini’o eskizais paremtų finalo versijų: pompastišku ir ganėtinai silpnu Franco Alfano arba dar tik prieš metus pasirodžiusiu subtiliu Luciano Berio variantu. Visgi nei vienas, nei kitas neprilygsta tokiam taškui, kokį būtų padėjęs pats Maestro. O gal taip numylėtų kenčiančių moterų (Čio Čio San, Toska, sesuo Andželika, Mimi...) mirtimis daugelį savo operų baigdavusi autorių tai ir palaužė? Nesvarstydama toliau, kas būtų, jeigu būtų, verčiau pereisiu prie keleto minčių, kilusių po gruodžio 4-osios "Turandot" spektaklio, kurį dirigavo Stefanas Lano ir kuriame dainavo Irena Milkevičiūtė (Turandot), Olegas Kulko (Kalafas), Sigutė Stonytė (Liu), Arūnas Malikėnas (Ping), Edmundas Seilius (Pang), Audrius Rubežius (Pong) bei kiti.

"Turandot" – paslaptinga, stebuklinė pasaka, kupina daugiaprasmių metaforų, archetipinės simbolikos bei įvairialypių kultūrinių poteksčių. Taigi – masė tarp eilučių slypinčių dalykų, kurių, mano galva, tikrai nevertėtų perkelti į pačias eilutes. Nes jos (turiu galvoje operos partitūrą) ir taip jau atlikimo atžvilgiu yra vienos sudėtingiausių visoje operos istorijoje. Tuo tarpu Vilniaus scena, kurios dekoracijas kūrė Friedrichas Despalmesas, o kostiumus – Monika Biegler (austrai), – tarsi nemaloniai prie kūno priglundantis sintetinis audinys: pilkos geležinės sienos, šiuolaikiškas drobinis Kalafo kostiumas, tarsi inkaras dugnan traukiantys pagrindinės herojės kailiai (Nijolės?), pretenzingai prašvituojančios princesės kambarinių šukuosenos (Yohji Yamamoto?), šautuvais apsiginklavusių kareivių karinės uniformos, it saldainių popieriukai klouniški ministrų apdarai, varganos Timūro, Liu, choristų masuotės šimtasiūlės... Neabejoju, jog kiekviena ši detalė turi skrupulingą alibi, tačiau, išsiilgusi stebuklinei pasakai apie princesę Turandot deramų iliustracijų, kone ryžausi verčiau "lipti scenon" ir bandyti įminti Turandot mįsles, negu spėlioti, kokias grimasas reiškia šios pseudomodernistinės kaukės.

iliustracija
Irena Milkevičiūtė (Turandot)

Bandyčiau spėti, kad gal šio spektaklio autorius kiek inspiravo Pekino opera, kuriai būdingas stilistinis balaganas. Kita vertus, persigandę kiniško restoranėlio su raudonais žibintais, kaip šablono rytietiškai Puccini’o pasakai, autoriai taip supynė įvairiausius istorinius laikotarpius ženklinančias detales, jog jautiesi tarsi nerišliame sapne, nuoseklius įvykius pergrupuojančiame nebeatsekama tvarka ir apsvaiginančia šokiruojančiomis nelimpančių detalių kombinacijomis.

Pats vilniškis "Turandot" spektaklis man susitapatino su butaforijomis, kurias, pradedant plastmasine galva, baigiant raudonų dažų kibirais, taip gausiai naudojo statytojai. Kita vertus, gal ir išmintingas sprendimas pasirinkti sceninį kičą suvokiant, jog visokie mėginimai rimtai siekti "Turandot" tobulybės pasmerkti pražūčiai, lygiai tokiai pačiai, kokia ištiko minias Turandot rankos siekusių jaunikių: juk kur kas paprasčiau scenoje ištėkšti raudonų dažų balą ar pažongliruoti plastmasine galva (nors kinų operoje anaiptol nenaudojama tiek dekoracijų ir butaforijos), negu išraiškos siekti menkiausiais kūno virptelėjimais ar simboliškais rankos mostais kaip Pekino operoje…

iliustracija
Giacomo Puccini’s

Gal vienintelė išeitis būtų "Turandot" muzikos klausytis iš įrašų ar koncerte, kur vizualinis jos pavidalas lieka tarp eilučių ir atsiveria erdvė begalinėms individualioms fantazijoms? "Turandot" – tarsi pats Uždraustasis Miestas, kuriame vyksta šios operos veiksmas: pakliūti į šiuos Kinijos imperatorių rūmus būdavę neįmanoma – imperatorius buvęs itin įslaptintas, ir pasauliečiai jo nematydavo. Užtat žinodavo, kad jis yra. Panašiai turbūt įsivaizduoju pačią gražiausią Turandot, patį drąsiausią Kalafą ar pačią nuolankiausią Liu (keista, bet panašiai pasielgta ir su vaikų choru, dainuojančiu spektaklyje už scenos, kuris neišleidžiamas nusilenkti spektaklio pabaigoje, – įrašas?). Vadovaudamasis šiuo principu, dieviško grožio Turandot kiekvienas susikurtų pats ir nepultų piktintis vieno ar kito režisieriaus primestomis idealo versijomis. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Gintarui Rinkevičiui su Valstybiniu simfoniniu orkestru atliekant "Turandot" Trakų festivalyje, pakako vienintelio ryškiai salotinės spalvos apdaru pasidabinusio Kalafo vaidmenį tąkart atlikusio Warreno Moko iš Honkongo... Pakako ir itin subtilių, nepretenzingų Roberto Laganos Manolio kostiumų ir dekoracijų Puccini’o festivalyje, Tore del Lage (kur ši opera ir rašyta)... Arba, nepasiduodant vidutiniškumui, reiktų užsimoti taip, kaip 2000-aisiais padarė režisierius Džang Imou ir dirigentas Zubinas Mehta, šią operą pastatę pačiame Uždraustajame Mieste (šio spektaklio pagrindu Allanas Milleris kiek vėliau sukūrė kino filmą "The Turandot Project").

Pripažindama "Turandot" statytojų pasirinkimo teisę, visgi drįsčiau apgailestauti, kad, pasinešę į modernumą, lietuviškojo spektaklio autoriai nesusidomėjo Luciano Berio siūloma "Turandot" pabaiga, kuri laikoma kur kas sėkmingesniu ir prasmingesniu šio kūrinio finalu: muzika grindžiama ir baigiama Liu leitmotyvu, sukoncentruojant visą dėmesį į šį personažą, virstantį Turadot metamorfozės ašimi, o kartu išreiškiantį pačios operos lemtį.

iliustracija
Vilniškės operos "Turandot" scena
Michailo Raškovskio nuotraukos

Beje, savų trūkumų nestingantis muzikinis Vilniaus spektaklio komponentas visgi gerokai lenkia vizualiąją. Primadonos Milkevičiūtės vidinė įtaiga Princesės paveikslui suteikia tokio pat žavesio, kaip ir subtiliai šmaikštus trijų ministrų muzikavimas, tapęs bene gražiausiu operos įvykiu. Tiesą sakant, nesu regėjusi prastų ministrų – šiose trijose partijose tarsi rusena tam tikras Puccini’o sėkmės receptas, ir A. Malikėnas, E. Seilius bei A. Rubežius juo meistriškai vadovaujasi. Tuo tarpu Sigutė Stonytė, kurdama trapiosios Liu portretą, pernelyg mėgaujasi vibrato, suteikiančiu šiai partijai, mano galva, nederančio solidumo, taip tarsi atimdama Turandot priklausančią privilegiją. Olegas Kulko – itin arogantiškas, neįtikėtiną drąsą demonstruojantis princas Kalafas, tiesa, pasirodo, irgi turįs silpnų vietų: III veiksme jam vos neišsiskyrus su orkestru, net lengviau atsidusau supratusi, jog jis visgi žmogus.

Klausydama pasakojimų apie dar neaplankytą miestą, skaitydama dar nematyto draugo laiškus ar užuosdama dar neparagauto skanėsto kvapą, susikuriu jų antrininkus, kurie dažniausiai būna baisiai nutolę nuo realiųjų. Tačiau, kas keisčiausia, retkarčiais šiuos skirtingus vaizdinius netgi pavyksta suderinti. Deja, princesė Turandot – kiek liūdnesnis atvejis: išgirdus iš įrašo Giacomo Puccini’o operą "Turandot", mano vaizduotėje apsigyveno neprilygstamo grožio princesė, atmetanti visas "realias" iki šiol operos teatruose regėtas savo antrininkes.

 

Skaitytojų vertinimai


5600. daugtaskiai2003-12-21 21:04
Atrodo, nemazai renginiu musuose galima ivertinti tik su daugtaskiais... Ar ne apie Ciurlionio konkursa R. Povilioniene rase irgi su daugtaskiais? O gal cia tik musu kritiku fantazijos stoka pavadinimams?:)

5603. cumi2003-12-21 21:48
nesu stipri muzike, bet galiu pasakyti, kad scenografija sio spektaklio atsimenu iki siol - tai buvo kazkas nuostabaus ir nepakartojamo, is tiesu buvau operoje - zaismingoje, prasmatnioje, uzburiancioje. Butaforija?... Tikras stebuklas islieka ir jis manyje jau nuo pat Turandot premjeros...

5628. Turandotos, dgs.2003-12-22 12:53
O mano vaizduoteje gyvena ir mano susikurtos, ir Vilniaus operoje matyta Turandot. Butu liudna klausytis operu tik is irasu arba piesti scenografija savo vaizduoteje, klausantis koncertinio atlikimo. Garbes zodis, panasu i masturbacija (nors pripazistu, kad masturbacija nera iskrypimas.

5652. GK2003-12-24 13:16
Recenzentė rašo taip, kaip matė arba norėjo matyti. Kiti matė kitaip. Mene tai nuostabu - tas pats vis kitaip išrodo. Belieka tik nutarti, kokią versiją spausdins savaitraštis...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:47:06 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba