"POP REALITY": POPINAMA REALYBĖ IR LEPINAMI KASDIENIAI PERSONAŽAI

Tarpduryje pasirodo Pjeras. Jis tipiškas fotografas: liesas, garbanotas ir be fotoaparato. Tokie man labiausiai patinka. (...) Pjeras veda bibliotekos katakombomis ir kas antras žingsnis sustoja, nes jam reikia sveikintis ir šnektelti su sutiktaisiais. Tai visų fotografų nelaimė, nes jie pažįsta visą pasaulį ir kartu nepažįsta nė vieno. Matyti, kad tai jį vargina, tačiau didvyriškai laikosi ir neišsiduoda esąs susierzinęs. Tai dar vienas būdingas fotografų bruožas. Jie visada linksmi ir jiems svetima dailininkų depresija, rašytojų neviltis, režisierių abejonės, šokėjų beprotybė.

Herkus Kunčius

"Būtasis dažninis kartas"

Vieną gegužės dieną mano el. paštą sudrebino ūmus pranešimas: "atidaroma nauja galerija! Atvira visiems menininkams! Maloniai kviečiame ateiti" ir t.t., ir dar gražiau. Tad kodėl gražiai ir nepasielgus? Puikiai menu tą dieną: tirštos saulės glamonės, aptemptos ilgos mano pilkų marškinėlių rankovės, surišta kasa ir pagaliau ta gandriška eisena. Bokšto g., namas lygiai 15. O gal man tai pasufleravo pašaipus vu-sa-fotoklubo filmelis "TV Benefisas", dukart prasuktas foto albumo "Pop reality" pristatyme prieš tris/keturias savaites? Nes kas vyko tą ypatingą aptariamą dieną – nieku gyvu negaliu prisiminti ar bent įminti.

Iš "Šiaurės Atėnų" (2003 m. rugpjūčio 30 d., Nr. 666 (!), str. "Vienos galerijos atvejis") pasirodo, kad tuomet ne šiaip gūžčiojome pečiais ir antakiais, tingiai trepinėdami apie A4 formatu atšviestas sienų-praeivių nuotraukas, išklijuotas – vietoj steriliai balto ar kitaip įforminto vidaus – ant namo sienų (gaila, kad nebuvo klijuojamos ant praeivių), tiesiog gatvėje, "liūdnai pagarsėjusioje" bokštais-barbakanais bei venerolioginiais ir kt. dispanseriais, o buvome laiminami galerijų-atidarymų-iškilmių magiją revizuojančio "fototeatro" ir maudėmės iš anksto suplanuotose praeinančios praeivių kasdienybės refleksijose; išaiškėja, kad ne paprasčiausiai atėjom pagarbinti draugų iniciatyvos ir paplekšnoti per jų kūrybiškai entuziastingą petį, o sukomės organizatorių galvose kaip vienas iš manipuliuojamų ratu.. sraigt.. krumpliaraiš.. klump.. nesvarbu. Keista ir normalu tik, kad šis juokelis – fikcija, aiškiai numatyta abstrakčiai auditorijai, pakrypo būtent į mus, "korešus", savus, komradus, įvertindama mūsų pasitikėjimą įvykio reklama, kuri apsimetė tiesa, kaip naivumą ("Visi užjautė ir klausinėjo, iš kur gavome patalpas, kokio jos dydžio, kiek mums tai kainuos ir pan."). Sancta, sancta, sancta simplicitas. Šitaip akis į akį susiduriu su Draugų arba Pažįstamų menu, dar kitaip – Studentų menu, kuris turi ypatingą aurą, su kuriuo reikia ypatingo santykio bei nusiteikimo, ypatingų ėmiau-padaviau-suvalgiau-padariau-nesupratau struktūrų.

Ką gi, oi-oi, apie pseudo-galeriją vieną grubų sakinį mestels "K" mergaitė Austė Čepauskaitė savo "omni laiko" epopėjose, o mes pagaliau teleportuojamės į tą Barbacan-abra-kadabr menę su sopranuotomis sienomis, kur jau ūžia nepernelyg pilnametis, malonus kažkodėl arba kažkur matytų veidų knibždėlynas, blyksi taurių ir bokalų krištolas, o ore nenusakomais punktyrais srūva dialogai bei polilogai (photoart.lt atstovas, nepasivarginęs prisistatyti, perspėjo, kad šita erdvė "ne guminė"). Nutekėjus apytikriam kiekiui vandens ir kitų skysčių, projektoriaus ekrane užsižiebia ir įsisuka screensaver’is, nuaustas iš poprealistiškų almanachėlio nuotraukų bei lydimas Tautvydo Bajarkevičiaus garsomūšos (vėliau ragausiu gandų, kad ir šiam charizmatiškam vunderkindui auditorija pasirodė "nelabai ta"), ir nors užsitęsęs vaizdų kartojimasis išvaiko dalį įnoringos minios, man akis ima aptraukti ne vien akinių, bet ir silpnokų alkoholinių gėrimų šydas, tad viskas neišvengiamai gerėja bei draugiškėja; ir atrandu gėrį, kad štai šitaip paprasta susikurti apyjaukį ir viešą vakarą, dar su kultūristine potekste, tiesiog užspaudus shuffle naminio winamp’o lange, kuris, žaliuodamas net iš ekrano it koks bill-gates kinas, kraipo didžiosios lankytojų pusės klubus – visai nepanašiai į tuos show, kur susirenka trys senukai ir organizatoriaus mergina.

Tad apie minią! Iš photoart.lt lūpų: "Kaip tokiai mizernai knygutei – padorus promotion buvo padarytas". Ir išties įvairaus plauko, priekabumo bei grubumo personoms gali pasirodyti, kad viešųjų ryšių* atmainos, supančios vu-sa-fotoklubo (ir Co.) menus, juos viršija. Žinau, kas atsakingas už tas juodąsias technologijas: maestro Vytautas Michelkevičius, vyras su fotoaparatu širdyje, kaip tik dabar apkabinantis kažką iš likimo bendrų ir maskatuojantis kaklaraiščiu, kuris vaizduoja bene garsiausias ever genitalijas pasaulyje ir, žinoma, jų savininką – Dovydą. Tie ryšiai, spėju, ne tiek viešieji, kiek privatieji, nes švęsti Įvykio renkasi išimtinai draugai ir pažįstami bei draugų ir pažįstamų draugai bei pažįstami. Tačiau čia paklausiu, ar tikrai, kūrinio turiniui įtraukiant patį ryšį/sąveiką su žiūrovu, ten nepatenka ir jo eksponavimo erdvės (paroda, galerija, atidarymas, katalogas, albumas), ir visa promo veikla (klubiniai žmonės galėtų prisiminti, kad, tarkim "Balto Bato" vakarėlių mito kūryba buvo tikras menas)? Ir dar – retoriškai: kur riba ir skirtumas tarp teksto ir konteksto? Tarp falo ir kaklaraiščio? Tarp Michelkevičiaus ir Michelangelo?

Pagaliau paskutinis ditirambas – vis daugėjančioms vietoms (paprastai pasižyminčioms geru bruožu – baru), kurios štai tokiu būdu įsileidžia ne/pretenzingus/ambicingus, į meną angažuotus greitus bei trapius veiksmus, taikydamos demokratišką atranką bei už(si)tikrindamos abipusę reklamą – kaip antai šis Barbacan, Intro ar Café de Paris. Galbūt man berašant vienoje jų jauna drabužių modeliuotoja draugams ir priešams demonstruoja savo eksperimentus, o kitoje subrendęs poetas miksuoja privačios kolekcijos džiazus. Visiems gera ir dvasinga. Tiek, dovydautai.

_______________________

* Nežinau, graudu ar džiugu, kad viešųjų ryšių verslas Lietuvoje didele dalimi yra poetų verslas?