Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-12-19 nr. 2981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ewa Lipska.
PER ŠVENTES
20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI2
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• NACIONALINĖS PREMIJOS17
• Gintaras Beresnevičius.
LAURYNAS
5

POKALBIAI 
• NUO PALEMONO IKI EUROPOS SĄJUNGOS MITOLOGIJOS8

PROZA 
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
SALDAINIŲ IR PLAŠTAKIŲ
7

POEZIJA 
• Steponas Algirdas Dačkevičius.
STAKTOS
19

PROZA PLIUS 
• A.V. Lapėlaižiai.
VERTIMAS*
3

VERTIMAI 
• Beras Halperinas.
PASIMATYMAS SU PALANGA

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
OSKARO MILAŠIAUS KŪRYBA IR CZESłAWO MIłOSZO ESEISTIKA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
KELIONĖ Į ŠIAURĖS ATLANTIDĄ
5

KNYGOS 
• LIGI LIETUVOS 10 000 KILOMETRŲ
• GYVENIMAS PRIEŠ GYVENIMĄ2
• RUGSĖJO PILNATIS
• NAUJOS KNYGOS2

KINAS 
 Saulius Macaitis.
NE VIEN JŪRŲ NUOTYKIAI
1
• ROBERTO VERBOS FILMŲ RETROSPEKTYVA1

MUZIKA 
• Justė Janulytė.
AR PAKANKA ŽINOTI, JOG TURANDOT YRA?
4

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
VYTAUTO MOCKAIČIO KOLEKCIJA
3
• Rasa Andriušytė.
TIKROVĖS IR FANTAZIJOS SANKIRTA
2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovu, režisieriumi STANISLOVU RUBINOVU kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
TEATRAS – TAI ŽMOGUS
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "MANO EILĖRAŠTIS – COOL"21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Vytautas Michelkevičius, žiūrovas.
FOTOGRAFIJA.DOC
21
• Linas Kranauskas.
"POP REALITY": POPINAMA REALYBĖ IR LEPINAMI KASDIENIAI PERSONAŽAI
6

KALBOS SKILTIS 
• PAGARBA TIK RAŠTU AR IR ŽODŽIU?29

KRONIKA 
• 1:0 ŠIO PASAULIO NAUDAI12
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ORFĖJO ŽVILGSNIS
1
• IŠLEISTI DU NAUJI ŽURNALO "VILNIUS" NUMERIAI6

DE PROFUNDIS 
• KAIP AŠ BENDRADARBIAVAU SU LEIDYKLA "TRYS ŽVAIGŽDUTĖS"22
• Rimantas Petras Elena Klusas.
ANT OLIMPO NEBUS IMPO*
7
• Anatolijus Žabunkštis.
PARAFRASOS
1

KINAS

NE VIEN JŪRŲ NUOTYKIAI

Saulius Macaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Piknikas po kybančia uola"

Šiuo metu respublikoje demonstruojama nauja didelio užmojo amerikiečių juosta "Komandoras: tolimoji pasaulio pusė", sukurta žymiojo australų režisieriaus Peterio Weiro, ne tik gaivina senųjų nuotykių filmų apie praėjusių amžių jūrų mūšius tradiciją. Taip, nuotykių čia yra: ko vertas jau vien britų fregatos "Surprise" (veiksmas rutuliojasi Napoleono karų laikais) apgaulingas virtimas nekaltu banginių medžiotojų laivu "Sirena". Smagus manevras, bet prancūzai atsakys dar smagesniu. Aidi jūrų mūšiai, pastiprinti kompiuterinės technikos. Tiesa, ja visai nepiktnaudžiaujama, veikiant žiūrovą labiau realistiniais stambiais planais, kai nuo patrankų sviedinių byra laivą globojančios šventos statulos medinės skiedros. Bet ir tai ne svarbiausia. P.Weiras, gimęs 1944 metais Sidnėjuje ir, matyt, nuo jaunumės susidomėjęs Australijos aborigenų mistika, nebūtų savimi, jeigu nepabarstytų mistinių "prieskonių" net ir epiniame "Komandore". Juk iš miglos nelaukčiausiomis akimirkomis išnyrantis priešų laivas "Archeronas" – ne visai ir realus, galima brėžti paraleles tarp jo ir Mobio Diko.

Prieštaringi charakteriai

Iki Russello Crowe (kapitonas, jis juk – komandoras Džekas Obris) panašius "jūrų vilkus" ekrane piešė Errolas Flynnas ir Gregory’s Peckas, Humphrey’s Bogartas ir Laurence’as Olivier (šis – net admirolą Nelsoną, minimą naujajame filme kaip nepasiekiamą idealą). Bet Obris – vis dėlto kiek kitoks. Jis teisus ir žiaurus, nesibijo nepopuliarių sprendimų, galinčių net įkvėpti įgulą maištui. Jis patriotas, bet nejaučia, kad jo veiksmai – blaškymasis po du vandenynus, vis tolstant nuo karo epicentro, – reiškia greičiau asmeninį apsėstumą. Jis gudrauja, ironizuodamas draugui: "Ieškoti "Archerono" – tas pats, kaip doro žmogaus parlamente". Bet iš tikrųjų jis vysis tą laivą, kuris jam – gal net ne prancūzų, o paties velnio išmonė, gal ir paties Obrio blogio apraiška. Išsiveja paskutiniame kadre, vysis turbūt ir aname pasaulyje.

Maniakiškas stiprios prigimties tikslas – esminis filmo įdėmios analizės objektas. Ankstesnieji "jūrų vilkai" bent turėdavo po moterį, laukiančią krante, prisidėjusią skepetaitę prie akių, ar net tokią, kuri, nepaisant jokios logikos, įsikurdavo pačiame laive. "Komandoro" moterys – tik kelios egzotiškos pietų jūrų čiabuvės, kadrą perkertančios kanojomis ir dingstančios visam laikui. Kaip P.Weiras įsigudrino įtikinti prodiuserius sukurti grynai vyrišką filmą – tikrai paslaptis. Įdomus ir kitas filmo personažas, – gydytojas Stefenas (Paulas Bettany’s). Obris klauso įsakmaus prigimties šauksmo, o gydytojas jį skausmingai laužo: norėtų tyrinėti neregėtą fauną, kurios Galapagų salose – su kaupu, bet iliuzijų, kaip Obris, jis neturi ir, gniauždamas poetiškos sielos polėkius, mėsinėja savo rūšies atstovus.

iliustracija
"Komandoras: tolimoji pasaulio pusė"

Netipiškas Holivudui

Prieš "Komandorą: tolimąją pasaulio pusę" Peteris Weiras penkerius metus tylėjo. Ryškiausias australų "naujosios bangos" kūrėjas, perviliotas iš tėvynės į Holivudą, nesitaiko prie vietinių papročių, nesiima bet ko, kad tik laikytųsi "auksinės taisyklės": kasmet – po filmą. Kuria tik tai, kas jam įdomu: "Mirusių poetų draugiją" (1989), priešinančią idealizmą ir prakticizmą, viską dar supindamas su neišvengiamu mistiškumu. Prieš "Komandorą" P.Weiro sukurtame filme "Trumano šou" (1998), bekraščiu sąlygiškumu tarsi nutiesusiame kelius "Dogviliui", autorius ironizuoja amerikiečių visuomenės standartiškumą, o televiziją rodo kaip mediumą, įtikėjusį, kad jis – pats Dievas. Ir juosta "Karo magas", kurią šiuo metu filmuoja režisierius, kalbės apie istorinius personažus, bet, kaip jau būna P.Weiro kūryboje, susitikusius netradicinėje situacijoje: britų magas ir fokusininkas padeda feldmaršalui E.Rommeliui bei nacistinei karo mašinai. Kodėl?

Tolimojo žemyno šaknys

Nuo 1971 metų kūręs filmus Australijoje, jaunasis Peteris Weiras nevengė specifinio juodojo humoro. Anksčiau apie juos nieko negirdėjome, o pastaruoju metu šie kūriniai, keldami dėmesį bei nuostabą, vis dažniau pasirodo įvairių Lietuvos televizijų kanaluose. "Automobiliai, kurie suėdė Paryžių" (1974) rodo visai ne tą įprastinį garsųjį Paryžių, o tokio paties pavadinimo niekam nežinomą kaimeliūkštį Australijos užkampyje, į kurį teveda "vienos krypties kelias". Žinoma, tai – spąstai visiems atsitiktiniams vairuotojams. Panašiai linksmai baisokas ir "Santechnikas" (1979), o "Paskutinė banga" (1977) meistriškai sieja apokaliptines nuotaikas ne su kokiais pramanytais asteroidais, o su sektantišku aborigenų tikėjimu, su bundančiomis baltųjų kolonistų abejonėmis: ar jie nesunaikino civilizacijos, aukštesnės už savąją? Realistiškiausias iš šio periodo P.Weiro filmų buvo "Pavojingo gyvenimo metai" (1982), prabylantis apie pilietinio karo užuomazgas nestabilioje Indonezijoje. Meistriškai auginamos įtampos aplinkoje čia šviežumu išsiskiria net jaunas Melas Gibsonas, vėliau be išlygų paniręs į holivudinę patriotinę rutiną.

iliustracija
Režisierius Peteris Weiras

Nepakartojamas šedevras

Vis dėlto Peterio Weiro gyvenimo filmas buvo ir gal net liks 1975 metų "Piknikas po kybančia uola". Keisčiausia, kad jis sukurtas, remiantis realiu faktu: Valentino dieną, kuri, pasirodo, būdavo švenčiama dar 1900 metais, privataus australų koledžo moksleivės, lydimos kelių mokytojų, išvyko iškylon, iš kurios nebegrįžo dvi mokinės ir viena mokytoja. Kas atsitiko – nežino niekas. P.Weiras irgi nesideda visažiniu. Hipnotišku ritmu fiksuodamas gana elementarius įvykius, jis tik išryškina kai kuriuos akcentus, bet mįslės interpretacijos specialiai nepateikia. Juostą smelkte persmelkia laukinės Australijos gamtos, prie kurios taip nedera pedantiškos anglų panelių uniformos, tvankaus grožio grėsmė, bundantis merginų erotizmas, mistinės galimų nelaimių nuojautos. Žiūrovo akyse tarsi gimsta kinematografinė poema, kurios tikrosios prasmės tau niekada nelemta įspėti. Kaip būtų malonu, jeigu kokiais nors keliais – na, tegul net ir televiziniais – Lietuvą pasiektų "Piknikas...", kurio unikalumas toks, kad niekas nė nebando (retas atvejis!) kurti perdirbinių. Grynai "moteriško" mįslingo filmo ir keisto "Komandoro" susidūrimas – deja, hipotetinis – ne tik padėtų mums geriau pažinti puikų, savo talento neišdavusį menininką, bet ir duotų nemažai peno samprotavimams apie lyčių prigimtį.

 

Skaitytojų vertinimai


55327. komentaras :-( 2009-10-27 01:38
"Pikniko po kabančia uola" autorė Joan Lindsey savo knygoje mistinę istoriją pateikė kaip tikrą faktą, tačiau iš visų knygoje paminėtų faktų ir istorinių datų tik vienas atitinka tikrovę - tai kalno pavadinimas, visa kita, kaip įrodyta, yra visiška išmonė. Tai ir patvirtinta pačios autorės išleistame 1980 m. knygos epiloge, kuris buvo nuslėptas leidėjo sensacijos kūrimo tikslais, kur aprašoma, kaip merginos prasmego laiko skylėje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:47:03 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba