Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-12-19 nr. 2981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ewa Lipska.
PER ŠVENTES
20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI2
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• NACIONALINĖS PREMIJOS17
• Gintaras Beresnevičius.
LAURYNAS
5

POKALBIAI 
• NUO PALEMONO IKI EUROPOS SĄJUNGOS MITOLOGIJOS8

PROZA 
 NIJOLĖ KEPENIENĖ.
SALDAINIŲ IR PLAŠTAKIŲ
7

POEZIJA 
• Steponas Algirdas Dačkevičius.
STAKTOS
19

PROZA PLIUS 
• A.V. Lapėlaižiai.
VERTIMAS*
3

VERTIMAI 
• Beras Halperinas.
PASIMATYMAS SU PALANGA

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
OSKARO MILAŠIAUS KŪRYBA IR CZESłAWO MIłOSZO ESEISTIKA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
KELIONĖ Į ŠIAURĖS ATLANTIDĄ
5

KNYGOS 
• LIGI LIETUVOS 10 000 KILOMETRŲ
• GYVENIMAS PRIEŠ GYVENIMĄ2
• RUGSĖJO PILNATIS
• NAUJOS KNYGOS2

KINAS 
• Saulius Macaitis.
NE VIEN JŪRŲ NUOTYKIAI
1
• ROBERTO VERBOS FILMŲ RETROSPEKTYVA1

MUZIKA 
• Justė Janulytė.
AR PAKANKA ŽINOTI, JOG TURANDOT YRA?
4

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
VYTAUTO MOCKAIČIO KOLEKCIJA
3
• Rasa Andriušytė.
TIKROVĖS IR FANTAZIJOS SANKIRTA
2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovu, režisieriumi STANISLOVU RUBINOVU kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
TEATRAS – TAI ŽMOGUS
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "MANO EILĖRAŠTIS – COOL"21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Vytautas Michelkevičius, žiūrovas.
FOTOGRAFIJA.DOC
21
• Linas Kranauskas.
"POP REALITY": POPINAMA REALYBĖ IR LEPINAMI KASDIENIAI PERSONAŽAI
6

KALBOS SKILTIS 
• PAGARBA TIK RAŠTU AR IR ŽODŽIU?29

KRONIKA 
• 1:0 ŠIO PASAULIO NAUDAI12
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ORFĖJO ŽVILGSNIS
1
• IŠLEISTI DU NAUJI ŽURNALO "VILNIUS" NUMERIAI6

DE PROFUNDIS 
• KAIP AŠ BENDRADARBIAVAU SU LEIDYKLA "TRYS ŽVAIGŽDUTĖS"22
• Rimantas Petras Elena Klusas.
ANT OLIMPO NEBUS IMPO*
7
• Anatolijus Žabunkštis.
PARAFRASOS
1

PROZA

SALDAINIŲ IR PLAŠTAKIŲ

Diptichas

NIJOLĖ KEPENIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydo Strielkūno fotomontažas

HIACINTAS

Kažkas slypi mano viduje. Kažkoks kipšas. Man jis patinka. Jis nelabai atsakingas, bet su juo linksma. Tasai kipšas nepažįsta nuobodulio. Jis užvaldė mano kūną. Mano kūne jo daugiau nei manęs paties. Jis pašėlęs. Jis kirba man apie bambagyslę, daužosi į krūtinės ląstą, skeryčioja už mane, žargstosi, galvą sukioja ir visaip vaiposi. Aš pats taip nemokėčiau. Kada jis į mane įlindo? Ar tai tas pats kipšas, kuris vaikystėje suvadino į valtį penkiamečius bamblius, koks ir aš pats tuomet buvau, atrišo, – ne, pamenu, mazgas nesidavė, – lyg šuo tas vaikigalis virvę nugraužė ir nustūmė valtį. Be irklų. Mus nešė srovė. Valtis siūbavo, nes mažiai nerimo, sriūbavo, šaukėsi motinų, graibstėsi už valties šonų, o tasai kipšas, tūnojęs many, gal kaip tik tądien užgimęs, stovėdamas staugė į dangų: "Širdys mergeeelių linkę vilioooti…" Šią ariją Kipšas Kipšaitis buvo nusiklausęs iš mano tėvo, kai tasai sekmadieniais, tomis menkomis rytmečio valandėlėmis, rengdamas liauną berniukėlį Hiacintą ir stumdamas jį kieman, niūniuodavo. Iškask duobikę, paliepdavo, gilią duobę, pinigų medį sodinsim, kuo gilesnę duobę iškasi, tuo aukštesnis medis išaugs, tuo gausesnį pinigų derlių nusirinksim. Ir kasdavo patiklus berniukėlis Hiacintas, rakaliodavo smėlį ar sniegą, nelygu, koks metų laikas būdavo. Visą kiemą išvarpė. Tik niekad tėvas pinigų medžio nepasodino. Nužvelgdavo duobę, caktelėdavo liežuviu, na, ką tu, vaikel, į tokią duobikę zylė spirą padėtų, ir tiek. Gilesnę duobę kast privalai. Kitą sekmadienį iškasi gilesnę. O pats – įraudęs, akyse velniūkščiai – užplėšdavo: "Širdys mergeeelių linkę vilioooti…" Ir mama susigėdusi į Hiacintą žvilgteldavo linksma, visą sekmadienio popietę aidėdavo krūtininis jos juokas. Abu su tėčiu nuolat susižvalgydavo, ir Hiacintui būdavo dar labiau gėda, kad nepakankamai gilią duobikę iškasė.

Ne, tą kipšą Hiacintas bus prarijęs su Prudencija. Prudė anuomet dar buvo Statytė, išblyškusi, net numėlus mergaitė atsikišusiu smakreliu ir dviem į pelės uodegas panašiom kaselėm. Šilkiniai kaspinėliai jose tabaluodavo. Truputį nešvarūs. Vieną sekmadienį, stumdama laukan duobelių kasti, mama Hiacintui į ranką įbruko saldainį. Plokščią vaivorykštės spalvų čiulpinuką su gėle per vidurį. Tokio gražaus daikto Hiacintas dar nebuvo turėjęs. Celofaninis įvalkalėlis klostėmis buvo aplipęs gardėsį ir šis mirguliavo skystokoj žiemos saulutėj dar neregėtom liepsnelėm. Saldainis skirtas mergaitėms, kur buvus, kur nebuvus, tuoj prisistatė Prudė, na, anuomet dar Statytė su dviem pelių uodegytėm, Prudencijos vardą ji susigalvojo vėliau, kai ėmė pati save lipdyti, kaip kregždė kad nusilipdo lizdą iš molio ir iš purvo. Ne, Prudė lipdė save ne iš molio, net gal ne iš purvo, o iš saldainių ir – turbūt – bučinukų, daugybos lentelės ir įsipareigojimų, dar visokių grafikų ir kitokių gudrybių. Kodėl mergaitėms? – nesuprato jaunasis duobkasys. Negi tu nematai? Visos gėlės, atmink, tikros ir net dirbtinės, saldaininės ir popierinės, vaškinės ir kitokios, yra skirtos mergaitėms, kvailuti. Na, dar numirėliams. Tai gal tu numirei? – ji juokėsi iki ašarų. Ne, Hiacintas nebuvo numiręs. Jei neduosi man jo pačiulpti, kvailuti (gal jau tada Statytė pamažu virto į Prudę, kai tik ėmė visus berniukus kvailučiais vadinti), amžiams NUMIRSI. Tave įkiš į vieną iš tų duobių, kurių pats prisikasei, užpils žemėm ir niekada neišleis. Daugiau niekada negausi jokio saldainio. Ilgai krapščiausi prie popierėlio. Plėšiau net dantimis, nesgi vietomis celofanas buvo prie saldainio prilipęs ir sudaręs su saldžiuoju paviršiumi kažką panašaus į korį – apie korius tai aš viską žinojau, senelis bitininkas. Duok, kvailuti, atėmė Prudencija (dabar tai jau tikrai Prudencija) saldainį, nors, garbės žodis, būčiau ir pats jai atidavęs. Tikrai būčiau atidavęs, nes supratau vieną esminį dalyką: berniukui iš mergaitės leidžiama paimti tik tai, ką ši pati jam atiduoda. Nors saldainis buvo mano, kažkokiu būdu jis labiau priklausė Prudencijai-Stasei. Ir aš dar labiau jo norėjau. Statytė laižė cukrinę gėlelę pačiu liežuvėlio galiuku, pro rožinį saldainio kraštelį į mane žiūrėjo. Saldžiai prisimerkusi ir truputį panaši į lapę, pasimėgavimui skiriančią tik mažą dalelę savęs, budriose letenėlėse snaudė nekantra ir ryžtas, ir niekuo nenumaldomas alkis, genantis ją per apsnūdusius aplinkinių gyvenimus, nusigvelbiant tai reikiamą žodį, tai sumanymą, tai kokį niekutį trumpam užbūrusį žvitriąsias akis. Dvi mažos strazdanėlės, užsilikusios ant mergaitės skruosto nuo vasaros, o gal net nuo pavasario, šaipėsi iš manęs, bejėgiškai varvinančio seilę. Ji ilgai mane erzino, toji Prudė, tai apžiodama visą saldainį tai ištraukdama jį iš burnos, vis siaurėjantį jo siluetą rodydama saulei. Aš tirpau draug su tuo saldainiu. Oras aplink mane virpėjo ir švytėjo visai kaip tas rožinis saldainio apvadas. Aš ir buvau tas saldainis, pamažu tirpstantis Statytės-Prudencijos burnoje. Kai saldainio beveik neliko, tik menkas šerkšnotas pagaliukas, Prudė atkišo jį man. Lėtai, tarytumei ostiją apžiojau saldainio likučius. Man buvo gera. Kaip niekad anksčiau. Nuo to laiko iš visų jėgų stengiuosi įtikti moterims ir mergaitėms, nes jos atveria Rojaus duris. Tik tuomet, kai pačios to nori. Jos turi raktus.

Hiacintas stengėsi būti geras vaikas, – dabar jau kalbėsiu apie jį kaip apie brolį ar draugą, nes nei jo kūnas, nei siela jau man nepriklausė, – žodžio šiurkštaus nėra tėvams pasakęs, bet, kad ir kaip mama stengdavosi iškedenti visas sūnaus paslaptis, jo sieloj (jo sieloj!) likdavo tokių kertelių, kurių net pačiam ponui Dievui mintimis nebūtų įstengęs išpažinti. Hiacintas gerai mokėsi, turėjo galvą, na, gal ir ne genijaus, bet... tikslams, kurių jis siekė gyvenime, įgyvendinti, ypatingų talentų ir nereikėjo. Moterys turėjo jam atverti visas duris, nesgi jų rankose visi raktai. Mama, tiesa, aiškino kitaip. Sūneli, – graudendavo, matyt, pastebėjusi pragaro liepsneles savo vaiko akyse, – sūneli, moterys yra klastūnės ir apgavikės. Jos daug žada, bet... žadėdamos žaidžia. Jos moka šitą gyvenimo žaidimą geriau už tave, patikėk. Pinigų ir valdžios jos siekia sau, o žarijas – plikomis rankomis – tenka žarstyti vyrams.

Hiacintas mokėsi. Garbindamas moterį ir kantriai laukdamas saldainio, jis mokėsi žaidimo taisyklių. Kantrybės mokėsi iš kvatoklės Irmos, senelio sode, tarp bičių avilių, kutenusios jį vaikiškais bučiniais. Žvėriškos aistros ir žvėries nepriklausomybės mokėsi iš smuikininkės Audrės, visą savo kūno ir sielos karštį uždariusios į medinį smuikelį, paslėpusios tarp stryko plaušų, jausmų perteklių tvarkingai išdalijusios natoms ir pauzėms. Na, ir iš tos BMW poniutės, su kuria drauge, trindami kūną į kūną, įskėlė jos automobilio varikliui kibirkštį ir iš jos šio bei to išmoko: kartais moterys viską atlieka už tave. Jei drąsiai eisi atakon, jos ne tik sudės ginklus, bet ir pakabins ant pilies vartų lentelę: "UŽKARIAUTA".

Cecilija Steikūnaitė. Štai ta tvirtovė, vardan kurios jaunasis užkariautojas nusismailins ietį ir išgaląs kalaviją, galėtų net įsigyti arbaletą ar kokį mažakalibrį pistoletą, galėtų net visai naują ginklą išrasti. Taip, taip, kas tinka vienos tvirtovės apgulčiai, visai netinka kitu atveju. Jam teks išrasti naują ginklą. Kiekvienąsyk jam teks išradinėti vis naujus ginklus.

Cecilija Steikūnaitė. Ši tvirtovė, tiesa, kiek patrešus, bet aplink ją putoja penki gynybiniai grioviai, penkiasdešimčia skląsčių užšauti jos vartai, penki ugniaspjaudžiai slibinai lakioja aplinkui ir, valdovei paliepus, spjaudosi mirtinai. Tuo geriau. Tuo geriau. Hiacintas jautė, jog tai svarbiausias jo gyvenimo mūšis. Jei įveiks Steikūnaitės užtvaras, visi kiti užraktai paprasčiausiai sutrupės jo rankose.

Istorikę aplankė jos irštvoje tarp istorijos iškamšų odiniais ir kitokiais viršeliais. Knygos slūgsojo, susiglaudusios nugaromis, laikmečiais, objektyviais bei subjektyviais įvykių vertinimais, čiaudėjo, krebždėjo, trynėsi viena į kitą, tebekeldamos sumaištį nūdienos gyviesiems.

– Užeik, Hiacintai. Visada malonu, kai mokytoją aplanko mokinys. – Cecilija Steikūnaitė savo namuose į nuožmiąją istorijos mokytoją tebuvo panaši tiek, kiek nendrė į molio gabalą ar gulbė į varnos iškamšą, kiek saulė tepanaši į aprūkusią žibalinę lempą. Ir Hiacintas neteko drąsos. Iš anksto parengta kalba strigo gerklėje, lelijos kotas iš nuostabos užlūžo, ir prašmatnus baltas žiedas nukrito mokytojai po kojų.

– Ten jam ir vieta, – jausmingai sušnabždėjo Hiacintas, ūmai pagautas įkvėpimo. – Visos gėlės žiedlapius turėtų jums po kojų berti, – jis žiojosi, tarytumei ketindamas dar ką prakilnaus pasakyti, bet susigėdo, tiksliau, apsimetė susigėdęs, nesgi iš tikrųjų daugiau neturėjo ką prie tų paistalų bepridurti, nebuvo poetas.

Mokytoja santūriai šypsojosi – daugiau nuovargio, nei pritarimo, kur kas daugiau išdidaus atlaidumo, nei susidomėjimo.

– Kiek pamenu, Hiacintai, ne per daug domėjaisi istorija.

– Aš?

– Kokie vėjai?

– Aš...

– Na, turbūt būsi nugirdęs apie burnoj tirpstančius orinius Cilės pyragaičius? – mokytoja tempė jį už liežuvio, nesgi kvailoka šitaip stoviniuoti vienam prieš kitą, rausti ir balti nežinia ko...

– Jūs… – šį įvardį Hiacintas pasirinko tik todėl, kad jam pabodo kartoti "aš".

– Aš, Hiacintai, kepu tokius pyragaičius, patikėk, tirpsta burnoj.

Ji paėmė Hiacintą už rankos ir bandė įvesti pro duris, bet šis stovėjo kaip ožys, įsispyręs į staktą.

– Aš, mokytoja, atėjau pakalbėti apie meilę, – ką darys, taip jam teko kalbėti, nesgi meilė, ne kraujas, tekėjo Hiacinto gyslomis, meilė – jokio objekto neišsirinkus – plakė jo krūtinėj, meilė spaudė smegenis, meilė sproginėjo plaučių alveolėse, tvinkčiojo po kaklu dešinėj pusėj, beje, ir kairėj, o kartais meilė aštriu diegliu perverdavo vidurius, saldžiai ištvindavo po visą kūną. – Aš jums papasakosiu apie duobeles, kurias kasdavau kieme sekmadieniais, apie saldainį, kurį mudu su Prudencija vaikystėje sučiulpėme.

Ir jis kalbėjo. Mokytojos veidas, – toks panašus į baltą marmuro deivę neregėm akim ir visa girdinčia siela, nežinia kokiam skulptūros linky ar iškilumoj pasislėpusia, – baltas veidas tarytum mėnuo tekėjo ir dilo, o jis vis sėdėjo, sriubčiojo arbatą iš porceliano puodelio ir tirpdė tirpdė ant liežuvio orinius pyragaičius. Ji klausės, nėsyk nesusijuokė, tik vis labiau švytėjo, tarytumei marmurą kas būtų priešais saulę pastatęs. Ir atrodė Hiacintui, kad jis nelyg Odisėjas po kelionių ir pergalių ilsisi deivės Kalipsės menėj, o gal kokios kitos deivės menėj arba nelaisvėj. Argi ne vis vien?..

Vis vien, mintimis atsiliepė jo istorijos mokytoja. Paskui iš senos kraičio skrynios, lelijom ir tulpėm išrašytos, išsitraukė saldainį visai tokį, kokį anąsyk jam buvo davus mama, prieš išvarydama laukan kasti duobelių pinigų ar kokiam kitokiam medžiui.

– Imk, atiduodu tau jį visą.

Ir išstūmė į laiptinę. Į kažkokį jau užmirštą pasaulį, kur mergaitės viską žino, bet nieko nenori tau pasakyti. Moters pasaulis prieš jį užsivėrė. Tiksliau, užsivėrė už jo. Už užvertų durų šaukė papūga:

-Tvarrka turi būti! Tavrrrka!

Hiacintas ilgai apžiūrinėjo saldainį. Skurdžioj lempelės šviesoj. Visai toks pat: gėlė per vidurį, rausvas apvadėlis iš krašto ir klostytas celofanas, susisukęs apie kotelį. Ką su juo daryti?

Reiks paklausti Prudencijos. Ta žinos.

PRUDENCIJA

Kadaise turėjau draugę. Vieną karštą vasaros dieną nulėkėme abi prie Dangės. Paslapčia. Išsirengusios maudėmės. Žviegėm abi iš to plikumo. Man vis rodės, kad ungurys koks įsirangys tarp kojų. Neplaukiau gilumon. Kad ir plaukt nemokėjau. Astra irgi nebuvo plaukikė, bet drąsiai nardė po gelmę ir kažkaip vis sugebėdavo parplaukti į krantą. Neplauk, nuskęsi, gąsčiojaus ir tūpčiojau dumblinoj seklumoj. Nebijok, tas, kam lemta žūti kitaip, nenuskęs. Kam lemta žūti kitaip? Na, mudviem išvis nelemta žūti nei mirti. Mudvi – gal tik aš? – dar šventai tikėjom esančios nemirtingos. Visa aplinkui gali sutrupėti, išgaruoti, išnykti, tik ne mes. Kiekgi mums tuomet buvo? Man – dešimt. Astrai – vienuolika, bet ji buvo visa galva už mane viršesnė, nes šauniausias kiemo vaikiščias kartais rašydavo jai meilės laiškus. Laiškelius: "Tu man l. p."; "A.T.M., o tu?" Nuskęsi, Astra. Nenuskęsiu, ne, kam lemta... Paskui ant žolės gulėjom. Visai kaip suaugusios. Žiūrėjom į dangų ir kalbėjomės. Įsivaizduok, sako Astra, kad ši diena tau paskutinė. Na, ir kvatojau. Niekaip sustot negalėjau. Paskutinė diena, eik jau... Na tu, sakau atsikvėpus, ir sugalvoji. Kurgi pasidės visa ta galybė dangaus su visais debesimis ir bažnyčių bokštais? Kur pasidės medžiai ir upės vingiai; ir visos tos žuvys, ir akmenys ant upės dugno, et, visa visa, kur bepasidės? Kitiems liks, sako Astra, nevaikiškai atsidūsta ir stojas. Eik jau, sakau. Žinau, kad visa taip ir bus, kaip ji sako, bet netikiu. Kaži kas čia ne taip. Klaida kažkokia ar neteisybė. Eik jau, sakau, ir ranka numoju, nenoriu apie tai galvoti. Geriau, kai užmiršti. Ūmai pasilenkiu ir žolę paglostau. Taip, tąsyk tikrai, pamenu, pasilenkiau ir žolę paglosčiau. Niekad daugiau neglosčiau žolės. Net norėdama nepaglostyčiau taip. Tarytumei vaiko ar senos močiutės plaukus, paukščio sparną ir vėją sykiu. Eime, ragino Astra, paskubėkim. Bet ko mums skubėti, nesupratau, mamos, manai, pasiges? Greičiau, greičiau, ji vilkosi suknelę ant šlapio kūno, toji lipo prie drebančių petukų, jau pradėjusios kaltis krūtinės, o aplink pilvą, šlaunis visai susisuko. Greičiau, greičiau. Kaži kas Astrą, rodėsi, stumia. Sugriebusi basutes, basa pasileido į kalną. O man ant rankos nutūpė plaštakė. Ant riešo. Aksominė tokia, juoda visa su gelsvais dryžiais. Užsižiūrėjau į ūselius. Paskui draugę nebėgau. Krūptelėjo ūmai plaštakė. O gal aš? Gal dangus ir upė? Visa visa ūmai susigniaužė. Žviegė stabdžiai. Žvangėdamas visas jis bandė sustoti. Milžiniškas benzinvežis. Mano draugė plūstelėjo aukštyn. Tarytum ir ji būtų plaštakė. Akimirką maniau, kad jai pavyko pakilti, pavyko įveikt žemės trauką, aukštai šmėstelėjo suknelė su juodais obuoliukais.

Visa susitraukė. Susigarankščiavo. Bet liko. Man ir kitiems. Vėliau, daug vėliau, kai susivokiau, kad visa liko, kaip buvę, tik Astros nebėr, visa ėmė rodytis beviltiškai kvaila. Kam visa tai? Visos tos lentelės, taisyklės, užduotys ir sprendimai, meilės, gimdymai, pažymiai ir pagyrimo raštai, ordinai ir turtai... Visa visa tąsyk ir man būtų subyrėję į šukes, jei ne viena juoda plaštakė, nutūpusi ant riešo, kraipanti ūselius. Praustis tingėjau, šukuotis, et, tingėjau ir tiek, kažin kokio apvalkalo, supančio, dusinančio, gniuždančio tarytum kokonas, praplėšt neįstengiau. Nevala, barės mama. Ir tegu. Bet vieną žiemos dieną kaimynų berniūkštis man davė saldainį. Pats atidavė, man nė atimt nereikėjo. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip saldainį čiulpiu. Kvailutis. Tądien, pamenu, sugalvojau sau naują vardą. Prudencija. Stasę supleškinau tarytumei išnarą. Kad mirtis nesurastų. Ateis Stasės ieškoti, – nežinia, kaip atlėks, kaip benzinvežis ar kaip kitaip, nesvarbu, – o Stasės nėra. Yra tik kažkokia Prudė, niekur, vai niekur neįregistruota. Prudė, kuriai visa liko: dangus ir žolė, ir daugybos lentelė, ir Mendelejevo, liko galybė taisyklių ir dar daug kas nė nesugalvota, neįspėta, neišrasta. Daiktų ir reiškinių, ir jausmų prigrūstas pasaulis. Nesubyrėsiantis niekad.

 

Skaitytojų vertinimai


5624. fdg2003-12-22 10:21
šudas

5630. To fdg2003-12-22 15:28
pats toks

5651. vėl per ilgas tekstas :-( 2003-12-23 23:56
vėl ta pati problema, kaip ir straipsnyje "vertimas". Per didelė apimtis, ir joks skaitytojas tiesiog fizižkai negalės susidoroti su tokiu straipsniu. be to, nors ash ir nelabai skaichiau, bet pajutau, kad shio teksto autorius tarsi kazhka slepia, nesako to tiesiai. nebijokime, pasakykime viską tiesiai, ir gyvenimas taps šviesesnis.

5656. Korra2003-12-24 20:26
čIA NE STRAIPSNIS.

5699. Mužikėlis2003-12-31 01:51
Dabar daug kas rašo...Atleisk jiems,Viešpatie...Bet už žodį nr.5624 neatleido...

5712. saimhe :-) 2004-01-03 18:18
Ot, visai ne per ilgas. Psichologizmas kartais to reikalauja.

Prudencijos pasaulį supratau. Nenuostabu, nes autorė lipdo jį su meile. Retai kas parašo apie mergaitės pasaulėjautą taip gražiai. Be to, panašu, kad nūnai nemadinga tiek ją turėti, tiek apie ją kalbėti. Kita vertus, sklandžiai kalbėti apie tokius dalykus realiu laiku beveik neįmanoma, plius šnekamoji kalba gadina visą įspūdį; ir moterys, juos pažįstančios, viena kitą visvien supras, o pašalietis... Ai, dzin.

Skaitai antrą, trečią kartą ir randi vis daugiau -- tekstas labai koncentruotas. Tiksliai perteikta akimirka, kai "viskas susigniaužia". Ir panaši mistika, kaip Granausko "Su peteliške ant lūpų" (įdomi aliuzija).

Užtat Hiacintas vis aprašinėjamas iš šalies, ko gero, norint pabrėžti jo paties ekstravertiškai paviršutinišką požiūrį į gyvenimą. Tai nėra ribotos pasakojimo trečiuoju asmeniu galimybės: jautrus stebėtojas visvien įžvelgtų pakankamai daug.

Įdomu, ar Nijolė visada rašo šitaip? Anksčiau nekrisdavo į akis, nors pavardė lygtai girdėta :)


5719. Mykolas OK :-) 2004-01-03 19:52
Puikus tekstas. Nei per ilgas, nei per trumpas. Vientisas ir stiprus. Tik tas benzinvežis... Aš konstruočiau kaip nors kitaip, be jo. Na, bet tai jau būtų kitas tekstas. O štai šitas man vis tik patiko.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:47:02 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba