Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-12-19 nr. 2981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ewa Lipska.
PER ŠVENTES
20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI2
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• NACIONALINĖS PREMIJOS17
• Gintaras Beresnevičius.
LAURYNAS
5

POKALBIAI 
• NUO PALEMONO IKI EUROPOS SĄJUNGOS MITOLOGIJOS8

PROZA 
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
SALDAINIŲ IR PLAŠTAKIŲ
7

POEZIJA 
• Steponas Algirdas Dačkevičius.
STAKTOS
19

PROZA PLIUS 
• A.V. Lapėlaižiai.
VERTIMAS*
3

VERTIMAI 
• Beras Halperinas.
PASIMATYMAS SU PALANGA

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
OSKARO MILAŠIAUS KŪRYBA IR CZESłAWO MIłOSZO ESEISTIKA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
KELIONĖ Į ŠIAURĖS ATLANTIDĄ
5

KNYGOS 
• LIGI LIETUVOS 10 000 KILOMETRŲ
• GYVENIMAS PRIEŠ GYVENIMĄ2
• RUGSĖJO PILNATIS
• NAUJOS KNYGOS2

KINAS 
• Saulius Macaitis.
NE VIEN JŪRŲ NUOTYKIAI
1
• ROBERTO VERBOS FILMŲ RETROSPEKTYVA1

MUZIKA 
• Justė Janulytė.
AR PAKANKA ŽINOTI, JOG TURANDOT YRA?
4

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
VYTAUTO MOCKAIČIO KOLEKCIJA
3
• Rasa Andriušytė.
TIKROVĖS IR FANTAZIJOS SANKIRTA
2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
 Su Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovu, režisieriumi STANISLOVU RUBINOVU kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
TEATRAS – TAI ŽMOGUS
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "MANO EILĖRAŠTIS – COOL"21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Vytautas Michelkevičius, žiūrovas.
FOTOGRAFIJA.DOC
21
• Linas Kranauskas.
"POP REALITY": POPINAMA REALYBĖ IR LEPINAMI KASDIENIAI PERSONAŽAI
6

KALBOS SKILTIS 
• PAGARBA TIK RAŠTU AR IR ŽODŽIU?29

KRONIKA 
• 1:0 ŠIO PASAULIO NAUDAI12
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ORFĖJO ŽVILGSNIS
1
• IŠLEISTI DU NAUJI ŽURNALO "VILNIUS" NUMERIAI6

DE PROFUNDIS 
• KAIP AŠ BENDRADARBIAVAU SU LEIDYKLA "TRYS ŽVAIGŽDUTĖS"22
• Rimantas Petras Elena Klusas.
ANT OLIMPO NEBUS IMPO*
7
• Anatolijus Žabunkštis.
PARAFRASOS
1

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS

TEATRAS – TAI ŽMOGUS

Su Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovu, režisieriumi STANISLOVU RUBINOVU kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aleksandras Rubinovas Stanislovo Rubinovo spektaklyje "Judas Iskarijotas" (pagal L.Andrejevą)
Romualdo Rakausko nuotrauka

Kokios šio sezono naujienos Jūsų teatre?

Mūsų premjera – tik vakar suvaidinome antrą premjerinį spektaklį, kuris visuomet būna pats sunkiausias. Kodėl?

Visi teatrai bijo antro premjerinio spektaklio, nes jame pasitaiko "kritimų". Pirmame – didelė mobilizacija, kovinė nuotaika, o paskui – demobilizacija. Ir antrame spektaklyje, nors visi žino, kad jis pavojingas ir tam pasiruošia, dažnai nutinka kas nors negera. Mums buvo kitaip. Pirmą spektaklį suvaidinome blogiau, antras išėjo geresnis. Teatro meno vertybė ir jėga ta, kad tai gyvas dalykas. O viskas, kas gyva, gali nepasisekti. Tad nebijau pripažinti, jog pirmas mūsų spektaklis buvo ne toks, koks turėjo būti, o kitas spektaklis, vakarykštis, – daug geresnis. Ši premjera man brangi ir todėl, kad pačią pjesę "Šūvis krantinėje" pagal J.Brodskio eilėraštį parašė lietuvių autorė Daiva Čepauskaitė. Žymi poetė, taip pat aktorė ir dramaturgė, užauginta mūsų teatre, gerai jį pažįstanti. Tai jos pirma pjesė suaugusiems, yra parašiusi keletą sėkmingų pjesių vaikams. Originali, grynai aktorinė pjesė, jos pagrindas – vidinis aktoriaus veiksmas. Jokių išorinių efektų ir išorinio veiksmo. Niekas per galvą nesivarto, nelaksto... "Šūvis krantinėje" pavadintas "82 minučių tardymu". 82 minutės scenoje – įtempta žmonių minčių dvikova. Matote, mūsų gyvenimas yra dinamiškas, praėjo laikai, kai galima buvo užliūliuoti gražia romantine poezija, dabar tai neveikia. Anksčiau žmonės rašė ilgus laiškus. Dabar SMS iš kelių žodžių, elektroninis paštas iškart permeta žmones iš vieno kontinento į kitą, viskas yra čia pat. Praėjo tie laikai, kai su karieta būdavo važiuojama į svečius ilgai ir nuobodžiai, paskui verdama arbata ir ilgai šnekučiuojamasi. Dabar gyvenimo tempas didelis, ir tai formuoja mūsų estetiką. Sudėtinga sukurti spektaklį, kuriame nėra išorinio veiksmo, išorinių efektų, kuris sujaudintų žiūrovus, priverstų juos sėdėti ir žiūrėti į sceną, aktorių veidus, akis ir stebėti minties veiksmą. Tai man svarbu, nes teatras, manau, po truputį grįžta į savo pagrindinę vertybę – aktorizmą.

Kaip vertinate išorės efektus scenoje?

Manęs jie nejaudina. Neseniai dalyvavome festivalyje Čekijoje. Vengrų parodytame "Makbete" efektų būtų užtekę penkiasdešimčiai spektaklių – "nesvietiškai" įspūdingų, brangių ir puikiai padarytų. O apie ką spektaklis, negaliu papasakoti, primityvus.

Ar galima sakyti, kad teatre malonumo vien tik akiai neužtenka?

Be abejonės. Gal kad aš dirbu kameriniam teatre, čia viskas labai arti – maža salė, žiūrovai nuo aktoriaus sėdi dviejų trijų metrų atstumu. Tokiam mažam teatre scenos efektai ir techniškai neįmanomi. Efektų esti visokių. Kai Eimunto Nekrošiaus spektaklyje "Makbetas" aktorius Kostas Smoriginas uždengia ranka prožektorių ir jo ranka tampa kruvina, – tai paprasta kaip vaikiškas žaidimas, bet koks tikras efektas, duok Dieve šitokių. Mašinerija manęs nejaudina. Mano įsitikinimu, tai ne teatras. Teatras – tai žmogus.

Kaip atrenkate veikalus Kauno jaunimo kameriniam teatrui?

Veikalus dalinčiau į dvi pagrindines grupes. Dar gali būti trečia, kurios neturėtų būti, – kai statoma tik tai, kas patinka žiūrovui. Jokiu būdu neignoruoju žiūrovo, manau, kad jis – pagrindinis teatro veiksnys. Vardan jo viską darome. Aš statau tai, kas patinka man, ir noriu įtikinti žiūrovus, kad tai yra vertinga. Kartais skaitau pjesę ir galvoju: galiu pastatyti, turiu ką pasakyti šita pjese. O kita kategorija daug aukštesnė. Kai galvoji: Viešpatie, aš šito niekad nepastatysiu. Labai retai, bet taip būna. Ir mūsų repertuare yra vienas kitas spektaklis, gimęs dėl to, kad negalėjau nepastatyti, medžiaga taip nustebino, kad privalėjau jos imtis.

Galite paminėti tuos veikalus, kurių negalėjote nepastatyti?

Pirmiausia Leonido Andrejevo "Judas Iskarijotas". Kai perskaičiau, mane persekiojo idėja pastatyti tą spektaklį... Dar vienas mylimas kūrinys yra lenkų dramaturgo Januszo Bławatsko "Antigonė Niujorke". Nežinau, ar turiu teisę pasakyti, kad aš niekada nedariau to, kas man nepatinka. Man atrodo, kad niekad nemelavau, nestačiau kūrinio vardan rinkos ar mados.

Kokie yra Jūsų teatro žiūrovai, ko jie iš Jūsų tikisi?

Mes vaidiname Lietuvos miestuose, Peterburge, Čekijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Estijoje. Peterburgo festivalių žiūrovai ypač geri – svajonė. Kita vertus, tai spontaniška rusų publika, reaguojanti labai atvirai. To nepasakysi apie Lietuvos žiūrovą, jis per daug rezervuotas. Tu jo taip lengvai nesudominsi, dažniausiai sėdi ir reaguoja mažai. Paskui sako, kad patiko, bet iš reakcijos galima ir nenuspėti. Peterburgo festivalių žiūrovas yra išprusęs, ir dėl to ten veikia svarbus atpažinimo momentas. Kai mes ką nors darom ir ką nors turim omeny, kartais mūsų žiūrovai nereaguoja, neatpažįsta. Galbūt truputį trūksta išprusimo, o festivalių žiurovai suvokia greitai. Pavyzdžiui, spektaklyje "Paskutinė Don Chuano moteris" vienas Don Žuano priešininkas atvyksta į kaimą ir klausia: "Sakyk, ar tu esi dar nekalta mergelė?" – "Taip". – "Prisiek". Ji persižegnoja, prisiekia. A, vadinasi, jis šiame kaime dar nebuvo. Taip prasideda pjesė. Jeigu pas mus šitoj vietoj reakcijos nėra, – vadinasi, šiandien atėjo neišprusę žiūrovai, nes neatpažino paties elementariausio dalyko. Atpažinimo kartais pasigendame, o Peterburge jo – į valias. Bet visiškai pražuvome Helsinkyje, kur vaidinome Rabelais "Gargantiua ir Pantagriuelį". Suomiams šis veikalas nežinomas, tad jie nesuprato objekto ir sėdėjo akmeniniais veidais. O viename mūsų spektaklyje žiūrovai irgi dalyvauja, jis vadinasi "Užstalė tikriesiems gurmanams". Vieną kartą tam pačiam Helsinky, kai žiūrovai buvo olandai, spektaklis iškart pajudėjo, nes žiūrovai suvokė objektą.

Dabar visi kalba apie sunkmetį teatre. Apie tai, kad žiūrovą reikia auginti, apie finansus, patalpas...

Sudėtingas klausimas. Per penkiolika metų mes visi išgyvenome skirtingus gyvenimus. Sakome: tai buvo dar anam gyvenime. Anam gyvenime daug kas buvo kitaip. Kartais atrodo, kad kai kas buvo geriau, gal ir buvo… Kadaise paryžiečiams parodėm lietuvišką "kultūrnamį". Sako: palaukit, čia kaimas, ir tokia didelė salė? Sakom – ji būna pilna žiūrovų. Jie stebisi. Va čia – viršūnė. Dabar viskas pasikeitę, ir mes su tuo vis negalim susitaikyti, gal tai ir gerai. Mums norisi gauti viską geriausia iš kapitalizmo ir neprarasti gerų socializmo (juokiasi) dalykų. Turėti viską sunku. Dabar nėra tragiška – žmonės gausiau į teatrą eina nei prieš penkerius metus. O yra šalių, kur į teatrą jaunimas neina. Pas mus buvo atvažiavę iš Danijos ir stebėjosi: ką mes padarėme, iš kur tiek jaunų žiūrovų? Sakom – čia normali mūsų publika. Stebisi – o pas mus jie į teatrą neina. Man skundėsi italų režisieriai, kad pas juos žmonės neina, ypač jaunimas teatro nepripažįsta. Klausiu: kur eina? Į futbolą, prie kompiuterių sėdi – visas gyvenimas dabar toks. Pasaulyje ryškėja šie simptomai.

Mūsų kol kas kitokia padėtis, visi, atvažiavę pas mus, stebisi. Tebeturim didelį turtą – repertuarinį teatrą. Daugelyje šalių repertuarinio teatro arba nėra, arba jis retas reiškinys. Daugiausia teatrai – tai patalpos, kur viena trupė suvaidina spektaklį, užleidžia vietą kitai trupei, kuri ateina su savo spektakliu, suvaidina jį 15 ar 30 kartų iš eilės. Dažniausiai tai visokie "popsinimai", kadangi trupė turi surinkti pinigų. Tai ne repertuarinis teatras. Jie neugdo žiūrovo, tai nėra ta Meka, į kurią žmonės ateina kaip į bažnyčią, kaip pas mus. Repertuarinis teatras sąlygoja tam tikrą kultūros lygį. Ir neduok Dieve, jei pas mus išnyks repertuarinis teatras, o tokių simptomų yra. Va dabar ruošiamas, kaip Jūs žinote, naujas Teatro įstatymas. Jis, mano įsitikinimu – duok Dieve, kad aš klysčiau, nes daug kas sako, kad yra ne taip, – nukreiptas prieš repertuarinį teatrą. Tad jei jis bus priimtas toks, koks yra dabar, – repertuariniam teatrui bus daug sunkiau. Tai didelis pavojus. Daug kas pasikeitė. Anksčiau poezijos knyga išeidavo daugiatūkstantiniu tiražu, o dabar išeina keli šimtai, ir visi sako – daug. Penki šimtai egzempliorių – oho, klausykite, koks geras tiražas. Pamenu, kai Kafkos "Procesą" išleido mažu, dešimties tūkstančių egzempliorių, tiražu, tos knygos nebuvo galima gauti. Ėjau į partijos miesto komitetą pas pirmąjį sekretorių su prašymu, kad man iš kažkokio fondo duotų vieną knygą... Juokinga. Šimtas tūkstančių egzempliorių M.Prousto "Prarasto laiko beieškant" irgi buvo labai mažai. Aišku, buvo lengviau gauti nei Kafką... (Juokiasi.) Kita vertus, žinau, kad ne vienam knygos buvo tik buto dekoracija. Betgi turėti knygą buvo prestižinis dalykas. Sakau taip ne todėl, kad sirgčiau nostalgija, ja nesergu ir manau, kad dabar mes gyvenam daug laisviau, įdomiau ir geriau, bet buvo dalykų, kurių nesinori prarasti. Kad šalia to, ką turim, turėtume ir keletą dalykų iš anų laikų. Nebūtinai šimtą tūkstančių egzempliorių, bet, neduok Dieve, kad knyga visai išnyktų. Kodėl dabar leidyklos neleidžia raštų? Tai irgi tam tikras simptomas. Ir klausia: o kam tie raštai reikalingi, ką su jais daryti?

Betgi tai gan vienadienis požiūris.

Taip. Aišku, knygą skaityti ir spektaklį žiūrėti – ne tas pats. Juk nėra statistikos, kiek parduodama bilietų, kiek žmonių vaikšto ar nevaikšto į teatrus. Būtų įdomu. Kiek žmonių niekados gyvenime nėra buvę teatre? Jų daug. Net neįsivaizduojame, kiek. Aš sukuosi savam teatro rate, pažįstu jo žmones. Žinau menininkų, kurie neina į teatrą. Dailininkų, literatų, kurie neina į teatrą. Dramos aktorių, neinančių į operą. Operos solistai neina į dramos teatrą. Mes visi kartu neinam į dailės parodas ir taip toliau. Nėra mūsų, menininkų, tarpusavio apytakos. Kai man tenka pabūti kitame rate, aplinkiniai klausia: kur dirbi? Teatre. Kokiam? Pradedi sakyti. O kas tai? Žmonės tai pirmą kartą girdi. Tarkim, nežino mūsų teatro, bet yra kitų, tų irgi nežino. Galop pasirodo, kad niekad nebuvo teatre...

Kodėl?

Neįdomu. Sako – taip, reikėtų kada nors nueiti... Bet taip niekada ir nenueina. Yra gyvenančių Kaune, bet nebuvusių Čiurlionio dailės galerijoje, nežinančių, kur ji yra. Kiti žino, bet nebuvo. Būtų įdomu žinoti šitą statistiką. Atliekami sociologiniai tyrimai elektros mokesčių tema, o kultūros tyrimų, žinių, kokia dabartinė padėtis, stinga. Aišku, norisi, kad, kuo daugiau žmonių eitų į teatrą. Bet esu įsitikinęs, kad, paėmus simbolinį skaičių – šimtą žmonių, vienąkart per metus atėjusių į teatrą – išeitų šimtas mūsų žiurovų. Yra ir kita kombinacija: dešimt žmonių, kurie dešimt kartų per metus atėjo į teatrą, – tai irgi šimtas žiūrovų. Bet antras atvejis yra kokybinis. Pirmas – civilizacija, o antras – jau kultūra. Žmogus eina į skirtingus spektaklius, – bet mes turim žiūrovų, kurie daug kartų ateina žiūrėti tų pačių. Tai jau rimtas žiūrovas, stebintis spektaklio gyvenimą ir vyksmą. Minėjau "Judą Iskarijotą" – yra žiūrovų, kurie žiūrėjo jį dešimt kartų. Tai – žiūrovų elitas. O kiek žmonių apskritai eina į teatrą, parodas, skaito knygas? Ar jaunimas skaito knygas? Juk daugėja moksleivių, nebeskaitančių knygų. Klausykit, jis (ji) skaito knygas, – reaguojama kaip į baltą varną. Sėdima prie kompiuterio, tai jau darosi masiška.

Tačiau per kartų kartas žmogaus akys paveldėjo ir fiziologinius įpročius – balto ir juodo kontrastą, tam tikrą posvyrio kampą skaitant... Manau, skaityti elektroninę knygą – visai kas kita.

Taip, tai bus patogu nebent po tam tikro laiko. Matote, be kompiuterio dabar nėra gyvenimo, ir būtų kvaila sakyti, kad tai blogybė. Pats, grįžęs namo, pirmiausia įsijungiu kompiuterį. Bet šis stebuklas, kompiuteris, kaip ir visi stebuklai, pavojingas buvusiam, susiformavusiam per amžius.

Kalbant apie stebuklus – turbūt ir mano proprosenelis stebėtųsi matydamas, kaip jo proproanūkiai leidžia vakarus spoksodami į mažą spalvotą dėžutę. Iš šalies žiūrint, gana juokinga. Tuo tarpu man tai – įprastas televizorius...

Taip. Dažnai pagalvoju – sakykim, ispanų dramaturgas Lope de Vega rašė tūkstančius pjesių. Žąsies plunksna. Kiekvieną kartą reikėjo pamirkyti ją rašalinėje, paskui brėžti, paskui sausinti... O kiek jis parašytų, jei turėtų kompiuterį? Bijau, kad gal ir nieko ar kur kas mažiau. Žinome, kiek kartų Tolstojaus žmona perrašinėjo jo "Karą ir taiką". Kompiuteriu tiek vargo nebūtų – ištrintų, įstatytų tuos žodžius bei frazes, ir – tvarka. Ar nuo to jo kūryba taptų geresnė? Abejoju…

Ko Jūs tikitės iš žiūrovo?

Turbūt kontakto ir supratimo.

 

Skaitytojų vertinimai


5747. Teatralas2004-01-06 16:31
Akivaizdu,kad imanti intervju mergina nieko nenutuokia apie teatrą.Antraip neuždavinėtų tokių "žurnalistiškai" paviršutiniškų ir abstrakčių klausimų.Gelbsti prelegento tolerancija, bet ir ji ir skaitytojų tolerancija irgi turi ribas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:46:57 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba