Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-12-19 nr. 2981

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ewa Lipska.
PER ŠVENTES
20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI2
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• NACIONALINĖS PREMIJOS17
• Gintaras Beresnevičius.
LAURYNAS
5

POKALBIAI 
• NUO PALEMONO IKI EUROPOS SĄJUNGOS MITOLOGIJOS8

PROZA 
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
SALDAINIŲ IR PLAŠTAKIŲ
7

POEZIJA 
• Steponas Algirdas Dačkevičius.
STAKTOS
19

PROZA PLIUS 
 A.V. Lapėlaižiai.
VERTIMAS*
3

VERTIMAI 
• Beras Halperinas.
PASIMATYMAS SU PALANGA

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
OSKARO MILAŠIAUS KŪRYBA IR CZESłAWO MIłOSZO ESEISTIKA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
KELIONĖ Į ŠIAURĖS ATLANTIDĄ
5

KNYGOS 
• LIGI LIETUVOS 10 000 KILOMETRŲ
• GYVENIMAS PRIEŠ GYVENIMĄ2
• RUGSĖJO PILNATIS
• NAUJOS KNYGOS2

KINAS 
• Saulius Macaitis.
NE VIEN JŪRŲ NUOTYKIAI
1
• ROBERTO VERBOS FILMŲ RETROSPEKTYVA1

MUZIKA 
• Justė Janulytė.
AR PAKANKA ŽINOTI, JOG TURANDOT YRA?
4

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
VYTAUTO MOCKAIČIO KOLEKCIJA
3
• Rasa Andriušytė.
TIKROVĖS IR FANTAZIJOS SANKIRTA
2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Su Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovu, režisieriumi STANISLOVU RUBINOVU kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
TEATRAS – TAI ŽMOGUS
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "MANO EILĖRAŠTIS – COOL"21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Vytautas Michelkevičius, žiūrovas.
FOTOGRAFIJA.DOC
21
• Linas Kranauskas.
"POP REALITY": POPINAMA REALYBĖ IR LEPINAMI KASDIENIAI PERSONAŽAI
6

KALBOS SKILTIS 
• PAGARBA TIK RAŠTU AR IR ŽODŽIU?29

KRONIKA 
• 1:0 ŠIO PASAULIO NAUDAI12
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ORFĖJO ŽVILGSNIS
1
• IŠLEISTI DU NAUJI ŽURNALO "VILNIUS" NUMERIAI6

DE PROFUNDIS 
• KAIP AŠ BENDRADARBIAVAU SU LEIDYKLA "TRYS ŽVAIGŽDUTĖS"22
• Rimantas Petras Elena Klusas.
ANT OLIMPO NEBUS IMPO*
7
• Anatolijus Žabunkštis.
PARAFRASOS
1

PROZA PLIUS

VERTIMAS*

A.V. Lapėlaižiai

[skaityti komentarus]

Jūs turite jėgų įsivaizduoti, kas yra interpretavimas? Be tarpininko dvi šalys nesusikalba, jos nedera ir net nesudera, be tarpininko galių lieka tik laukti ir atidėlioti sumanymus. Tarpininko kūryba turi lemties požymių: kai interpretuoji, gali šalis sudaužti kaktom, pralinksminti arba palikti nesusipratusias ties juoko bedugne.

Tarpininkus reikėtų ne tik branginti, juos net vertėtų mylėti. Deja, interpretatoriai įvertinami tik po nesėkmingų pristatymų. O įsižeidęs interpretatorius turi rasti paguodą, netgi pasiryždamas ateity versti iš pagrindų.

Štai Palangos geriausio – "metų" – restorano pavėsinėje vertėja Simonė (su aukštai iškedenta gauruosena) jau pastebėjo derybų belaukiantį aplinkos kultūros departamento direktorių Grikšių. Jis atlaidžiai paspaudė šiai tarnautojai ranką, paskui linktelėjo, pasiteiraudamas:

– Tai… būsite vertėja?

– Esu, – atsakė Simonė.

Jis tada jai priminė:

– Beje, mano rangas – viceministro. Tai va.

Vertėja pasitraukė į šalį. Dauguma viršininkų mėgsta, kai vertėjas stoviniuoja šiek tiek šone. Jis lyg ir turi žmogaus pavidalą, bet lyg ir ne žmogus… Kai jo pagalbos ar net patarimo prireikia, šefas gali pirštu parodyti ir vertėjo paklausti: "Kaip aš čia galiu įdomiau pasisveikinti su svečiais?" Dažniausiai belieka pasiūlyti standartinį posakį: "Hallo, kūdikiai!"

Palangos verslo pažiba Murmalas į jam priklausantį restoraną atšnopavo susijaudinęs; paspaudė ranką Grikšiui:

– Vėluoju, žinai, čia visokių tokių mokslinių reikalų, – paskui pridūrė lyg "alma mater", o gal apie kokią kitą "mater" norėjęs pasakyti; na, bet Simonė tiek ir nugirdo. Dar pasakęs lyg ir lenkiškai apie taiką, o gal apie kambarį – Simonei pasigirdo, kad tik jam čia visur "pokój" rūpi. Murmalas apskritai į vertėją nebūtų atkreipęs dėmesio, jei Grikšius nebūtų ištaręs:

– Čia vertėja.

– A, laba diena, tai jūs mums padėsit, tiesa? Kai gražios panos padeda, tai taukuoti reikalai slysta kaip per sviestą, – apibendrino Murmalas. Priėjo, padavė ranką, spustelėjo, paskui kita dar spustelėjo Simonei petį ir prisistatė kur kas globaliau:

– "PABIZA".

Ir nusigrįžo. Apskritai Pajūrio Biznio Asociacijos vardu kaip jos prezidentas Murmalas prisistatydavo tik užsieniečiams; mat šitai asociacijai priklausė tik paties Murmalo įsteigtos ar "priglobtos" firmos.

Tą akimirką atičiuožė mikrobusas su europiečių delegacija. Vograudami, užsieniečiai lipo ir labai pagarbiai sveikinosi su Grikšiumi; Murmalas tuoj pat prisiklijavo prie savo reikalų draugužio – valstybės tarnautojo. Delegacijos vadovas prisistatė stačiai:

– Monsieur de la Murmenois. – Ir padėjo portfelį šalia asistento. Asistentas šypsojosi atvirai – europietiškai.

"Mur–Mur! Tai bent sutapimas! Iš išvaizdos net neįtartum", – pagalvojo vertėja.

Eidami toliau baltų krėslų link Europos delegantai klegėjo:

– Kaip čia gera, kaip čia gera, gerai kad atvažiavom. Mimi bent šiek tiek praeis įkarštis, kai pamirkys kojas šitoj šaltoj jūroj! Oras visus čia tiesiog blaivina, Žakas atsigaus nuo viskio! O ir gintaro šitiek radom paplūdimy! – Jie pasitikėjo ausylai jų besiklausančia vertėja.

Kai pavėsinėje delegacija susėdo už stalo vienoje, o Grikšius su palydovu kitoje pusėje, kūdikiški klegesiai aprimo. Grikšius stumtelėjo į šoną balto stalo viduryje ant geltonos staltiesaitės pastatytą vazelę su mėlynų žiedų puokšte. Murmalui puokštė irgi trukdė matyti europiečių veidus, tad jis tik akimis parodė padavėjai ("išmerkt!"), ir rugiagėlės nuskriejo. Liko geltona staltiesaitė.

Grikšius žvilgtelėjo, ar vertėja jau įsitaisė šalia, pamerkė jai akį tarsi sesutei. Simonė jam šyptelėjo. Tuomet aplinkos kultūros direktorius rėžė, – jo manymu, – įprastinę sveikinimo kalbelę apie išskirtinę Lietuvos zoną - pajūrį, kur nuo amžių esą tyri lietuviai ir nekaltos lietuvaitės apie laisvę svajoję ir kartais žvejoję, o kartais gintarų ieškoję. Vis dėlto Simonės vertimas prancūziškai nuskambėjo kur kas taikliau:

– Puiku, kad galime jus pasveikinti mūsų krašte, kur jūs šaltoj jūroj galite mirkyti kiek norite kojas, ir kitką – taip pat, su asistentais ar be jų. Tai unikalus Lietuvos kampelis, gintariniu kraštu vadinamas, mes čia įpratę svečiams gintarais paplūdimius pabarstyti; šitoj šaly gali praeiti įkarštis kiekvienam ilgiau gyvenančiam ir sėkmingai sugrįžti blaivus protas, kad ir kiek viskio būtum gėręs. Mes turime atverti naują specialios plėtros ir pažangos etapą. Be abejo, jūsų padedami.

Išklausiusios sveikinimo įžangėlę, užsieniečių figūros įsitempė. Murmenois raustelėjo, likusieji balstelėjo. Murmalas sulinksėjo, pritardamas valdžios veikėjui:

– Mes tikrai integruosimės, – įterpė jis, pasiraivęs krėsle; ko gero, kažkur jo glaudės po kelnėmis susisuko, tad jis pridūrė: – O jūs dar glaudžiau integruokitės su mumis.

Beje, Murmalas nepamiršo pasakyt vertėjai: "Išverskit, tegu jie darydami netempia gumos". Simonė išvertė, gumą susiejusi su prancūzišku trintuku:

– Darykite netrindami.

Vertėja tuo metu susitelkė: ji žinojo, kad toliau šis vertimas pareikalaus iš jos ne bet kokių, o gilių, tiesiog iš amžių gilumos išplėštų lietuvių kalbos žinių. Vakariečių delegacija po šio kietoko paraginimo laukė tęsinio suklususi. Grikšius vėl nuleido akis į pasirašytą įžangos tekstą:

– Tikriausiai norėsite su mumis ne tik pasidalyti patyrimu, bet ir iš esmės aptarti bendrą europietišką integravimąsi šiuose žemės lopinėliuose. Mums taip pat svarbu, kad čia jaustumėtės ir pailsėję, ir sotūs, ir darbingi, todėl mums svarbūs jūsų įspūdžiai, – užbaigė skaityti iš lapelio susitikimo introdukciją direktorius. Tokį tekstą vertėja išvertė sąžiningai, nieko nepridurdama. Pašnekovas iš priešingos pusės, išklausęs įžangą skėstelėjo rankomis: "Merci".

– Atilsio mums pakanka. Mitalas, – kaip įsitikinom, – visiškai europėjiškas; prižliaubėme skanių skrylių. Žinoma, ypač linksmavome, kad Lietuvoj dėjos bendros karinės gudynės, – veizėjome padausėse šmaižančius jūsų orlaivius – tai didu. – Vertėja atsikvėpė. Atrodo, nuskambėjo įspūdingai.

Aplinkos kultūros direktorius įsisteiblijo į Simonę lyg į retą paukštį. Stojo tyla. Jo bičiulis Murmalas tuo metu išpūtė lūpytes, tarsi pasiruošęs bučiniui, išplėtė akis ir pamąstė: ką jis suprato? "Ar tai buvo lietuviškai, jo–tara–rat?"

Aplinkos direktorius atsikvėpė, matyt, nutaręs iš karto pereiti arčiau dalykinių temų. Bet atsakė vienu žodžiu:

– Malonu. Man, kaip viceministrui, malonu.

Simonė tą lakonišką atsakymą išvertė pabrėžtinai aiškiai: "délice". Direktorius tęsė toliau, vėl skaitydamas tekstą iš bloknoto:

– Malonu ir tai, kad jūs esate pasiruošę padaryti atitinkamų išvadų dėl mūsų pajūrio aplinkos, apsaugos, globos. Europos Sąjungos investicijos šia linkme yra itin svarbios; ir jos čia būtų naudingos – juk vaisiais mūsų labui galėtų naudotis visi europiečiai…– Toliau pridūrė sakinį drąsiai pakėlęs akis nuo popierėlio: – Mes turime tokių sklypų (PAUZĖ), kuriems panaudoti reikia daug eurų, bet užtat nauda – akivaizdi visiems.

Murmalas vėl ėmė linksėti – jis tikrai pritarė atvirai, teisingai Lietuvos pajūrio politikai aplinkos kultūros srityje. Ypač prisiminęs jam priklausančios žemės plotus. Tačiau "PABIZA" prezidentas netrukus vėl turėjęs sustingti, kai Simonė ėmė versti ES komisaro atsakymą į lietuvių kalbą:

– Kol kas mes patėmijome pagrindinį tamstų švietalą – žygių rutuliojimą; kita dėjus, norėtume veizėti ir naujų dogsnių sumanymus, kuriems meilijate investicijų. Pilių ant smėlio negalim statyti ir kaislais išgyliuoti. Yra dar du dalykai – reikėtų atskiros programos prožingiams įveikti; taip pat žaibijome, kad kai kur gintarinis paplūdimys yra prūsinas, ir ten radvilos palaiki, padangtėse gyvena, be globos.

Grikšius ėmė grikšėti dantimis. Simonė pajuto tiesiog plūste plūstant iš aplinkos kultūros departamento direktoriaus šaltį.Tai gaivino. Jai irgi buvo gaila Palangos paplūdimių. Vertėja nutarė netgi nugerti karštos kavos, bet kartu pastebėjo, kaip savo užrašų knygelėje jis įrašė: "Žaibai!" Greta įrašo ėmė skubiai piešti, kaip jie atrodo – matyt, jam tai padėjo susikaupti. Paskui jis irgi siurbtelėjo kavos, bet gan garsiai, taigi būtų galima tarti – srėbtelėjo. Simonė prisiminė: pasak kinų, jei žmogus srebia, jam tikrai gardu, o stalo šeimininkams – džiaugsmas. Nužvelgęs priešingoj stalo pusėj ramiai laukiančią atsakymo ES delegaciją, Grikšius apsimetė viską supratęs ir rėžė:

– Manau, šias bajorų pilių temas galime palikti istorijai. Mes dėmesingi visiems aristokratams, ne tik Radviloms. Ir jie tikrai neskursta – užsieniuose turi dvarus; čia mes jiems jau nieko neduosime: taip susiklostė postsovietinė politika. O dėl prūsų – jie jau seniai išnykę, tad vargu ar paplūdimiuose būtent jiems reikia statyti kokius paminklus ar šiaip priminti. Žinoma, plėtojant turizmą, dalį investicijų galima skirti istoriniams akcentams, hm. Bet tikrai nesibaiminkite, kad čia ką nors nutrenks žaibai. Na, jei keliaudami paplūdimiais patys radote ne tik gintaro, bet ir kokį šviestuvą, paimkite jį sau prisiminimui kaip suvenyrą. Tačiau kalbėkime apie dabartį; apie tai, kas perspektyvu.

Simonė atsakymą išvertė sąžiningai ir tiksliai – kaip jai būdinga. Dabar jau prancūzo akys išsiplėtė; jo palydovų – taip pat. Jautrius prancūzus ypač pribloškė arogantiškas Grikšiaus atsakymas į pastabas dėl beglobių, nesimokančių ir paplūdimiuose nakvojančių vaikų, kurie esą užsieniuose turto turi! Tad vis dėlto svečias, pakraipęs galvą, pakarpęs ausimis, atkakliai patikslino klausimą, kurį lygiai taip pat atkakliai Simonė įlietuvino:

– Ar esat tikras, kad postsovietinis palikimas jus verčia nekeisti požiūrio į prūsinų paplūdimius ir radvilų gyvenimą?

Simonė, žinoma, mėgavosi Grikšiaus ir ypač Murmalo reakcija: jiedu nustebę susižvalgė. Bet ant savo kelio Simonė pajuto Grikšiaus plaštaką ir tada, tiesiogine prasme spaudžiama, turėjo versti į prancūzų kalbą naują atsakymą:

– Paplūdimiai priklauso lietuviams. O gal jūs pats kaip nors susijęs su kuria nors garsia Lietuvos bajorų gimine, gal su Radvilomis? Mums čia kol kas dabar tik vienas Ciškevičius žinomas, hm. Taip jau nulėmė istorija ir gamta, kuri daugel dalykų sutvarko…

Pasiduodama spaudimui, Simonė vertė tiesiog pažodžiui. Ji rizikavo, bet juto, jog tai daryti skanu. Svečias sutriko, skėstelėjo rankomis, apsidairė:

– Deja, ne. Deja, ne. Su lietuvių aukštūnais nebuvau susijęs. Esu iš vienos prancūzų diduomenės šakos. O dėl mane lydinčių kolegų – jie vėliau galės jums prisistatyti.

ES delegacijos vadovas padarė pauzę, paskui, lyg bandydamas "sušildyti " pokalbį, tarstelėjo:

– Neginčijam jūsų krašto romantikos. Aš pats mėgstu poeziją.

Čia Murmalas staiga vėl įsiterpė, parodydamas savo gebėjimą dalyvauti pokalbyje ir savo stačiakampės galvos išprusimą:

Tada mes jums padovanosim eilių tomą mūsų iškilios poetės, pabėgusios ir Paryžiuje susituokusios be altoriaus; ji čia irgi būdavo; iš mokyklos atsimenu; atrodo, eilės pavadintos "Diemedžiu žydėsiu". Nežinau, kaip išversti, bet tai jūs verskit esmę, kaip pasakiau, – kreipėsi į vertėją persisverdamas per Grikšiaus nugarą Murmalas, – kad suprastų ir kad gerai pasirodyčiau, tik nesakykit, kad aš nežinau, bet būtinai pasakykit, kad Diemedis, tada atrodys, kad poeziją ir poetę pažįstu, kokia jos pavardė? Neris! Pasakykit jam ir vardą, ir pavardę – tegu užsirašo, gal pasidomės Paryžiun grįžęs, kaip, kur ten tuokėsi. Taigi. Žodžio Diemedis neverskit – tai taip gražu, tegu patys pajunta… Duosim dovanų, – ir jis pirštu pakvietė padavėją.

Užsieniečiai, pakarpę ausimis ir akimis palydėję tokį Murmalo įsikišimą į interpretatorės darbą, laukė vertimo. Priėjusiai padavėjai Murmalas sububeno: "Tegu Dainora dar nuperka dešimt poezijos knygučių ir prideda prie gintaro dėžučių". Simonė nurijo seilę, akimirksnį patylėjo, sukurdama tylos pauzę, paskui, laikydamasi Murmalo nurodymų, ėmė berti vertimą:

– Šitam restorane viešėdavo poetė, žinoma iš mokyklos laikų, kuri slapta Paryžiuje susituokė ne prie altoriaus, – galite pasidomėti archyvuose sugrįžę; ji vardu Salomėja, slapyvardis Nėris; aš ją labai gerai žinau. Aš… – Ir vėl po akimirksnio Simonė ištarė lėčiau: – Demi–dieux, duosiu jums dovanų.

Murmalo replika pribloškė ne tik užsieniečių grupės vadovą, bet ir visą delegaciją. De la Murmenois dar bandė susimąstyti, kur gali būti Paryžiuje bažnyčia be altoriaus ir kokia agentė buvo ta poetė, kad slapta tuokės? O replikos finalas tiesiog visą delegaciją sustingdė, ir vadovą akimirkai ištiko minčių paralyžius. Jie čia tikrai pirmą kartą Europoje išgirdo, kaip drąsiai žmogus gali apie save pasakyti, kad jis yra "pusdievis". Ir dargi pažadėti dovanų. Kultūrinės integracijos labui?

Įkvėpęs oro, ES atstovas nutarė sugrįžti arčiau esmės, jau gailėdamasis savo bandymo "šildyti" susitikimą:

– Uiiiiii… – nutęsė, paskui pratęsė: – Kita vertus, tai, ką patėmijot dėl gamtos, – randu jūsų mintį, jog čia paplūdimius ir šmura gali "sutvarkyti", juolab kad čia nėra salpo ir viską pasigvelbia jūra. Mes gerai žinom: kur žmonės nesikiša, ten salpas virsta plova… – būtent taip Simonės dėka lietuviškai nuskambėjo pokalbio tąsa.

Grikšius atsilošė, niūktelėjo alkūne Murmalui į šoną ir nutraukė Simonės vertimą teiginiu:

– Turiu pabrėžti: su jokiais banditais, "žurom" ar panašiais, mes nesam susiję, nors ir nesam grafai.

– Jei mėgstat kaukazietišką plovą, pavaišinsim per pietus, – patikino Murmalas.

Jie dėmesingai stebėjo, kokį įspūdį pašnekovui bei "jo kolegoms" padarys atsakomosios frazės. Sprendžiant iš veidų, vėl įspūdį padarė, ir gana reikšmingą. Tad Grikšius nutarė pridurti:

– Tačiau mums rūpi Europos Sąjungos pinigai. Tai, kartoju, naudinga visapusiškai!

Ponas de la Murmenois palinksėjo, kažką pertarė su panele sau iš kairės.

Tą akimirką Grikšius murmtelėjo Simonei:

– Jūs iš kur esate siųsta ar parinkta?

– Iš Ministro Pirmininko, – paslaugiai atsakė vertėja. Grikšiaus delnas šastelėjo nuo Simonės kelio lyg nusvilintas.

Grėsmingo tarpusavio dialogo jie nespėjo pratęsti, nes ponas de la Murmenois vėl prabilo:

– Supratom, jog investicijos tamstoms maga. Vis dėlto, siekiant gabažio viešuomenei, mūsų atžvilgis į lėšas neturi būti gvizdus: nevaliosime poringauti apie dogsnius be sumanymų. Taigi, kad ir kaip uvėru pasirodytų, pradedame rasti, kad mums su jumis teks daug prūnyti, nes, dingojas, jūs krušat savo šansą. Gal padarykim paliovą?

– Darykit nors į lovą, nors po lova! – staiga sumaurojo direktorius, šiaip taip išklausęs vertimo: – Aš nieko nesuprantu!!! Myžkit, kur norit ir kaip norit.

Jis pakilo nuo stalo – atrodė, tuoj suplasnos švarko atlapais ir išskris. Tačiau, jausdamasis turįs demonstruoti jėgą, aplinkos kultūros departamento direktorius pirma vožė delnu per stalą priešais vertėją ir jai pasakė:

– Košmaras!

– Le cauchemar, – po atsitokėjimo pauzės išvertė Simonė.

Paskui vertėja atstojo ir išdidi išėjo

___________________________________

*Tai ištrauka iš realybės feljetonų rinkinio "Šanchajus–Palanga: vertimo pratybos".

Vertėjo tekstą autoriaus paprašytas paredagavo Andrius Vaišnys

 

Skaitytojų vertinimai


5650. literatams :-( 2003-12-23 23:51
kodėl toks ilgas tekstas? nepykit, bet perskaityti jį visą būtų nepadoru. Prašyčiau visų literatų: rašykit trumpiau, ir būsite išgirsti. be to, rašykite kuo tiesiau. nevarginkit skaitytojo. neieškokit meniškumo, juk ne menas dabar pirmoj vietoj, o pinigai.

5657. Rrrr2003-12-24 20:27
Nes pinigai labai trumpi?

5714. saimhe :-) 2004-01-03 18:42
Jėga! Ale nešpėtna panelė vertėja, nešpėtna ;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
0:46:54 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba