Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-15 nr. 3057

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS4
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

AKTUALIJOS 
• Kęstutis Keblys.
"SANTARA" – DU TŪKSTANČIAI PENKTIEJI
5

DISKUSIJA 
• Daiva Tamošaitytė.
KULTŪRA, POLITIKA IR ŠVARIOS RANKOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
AKADEMINĖ STUDIJŲ SAVAITĖ DRUSKININKUOSE
1

KNYGOS 
 Jūratė Sprindytė.
GENTIES PIRŠTAS
33
• BAIMĖ IR DREBĖJIMAS1
• PLYTŲ GATVĖ
• BĖGANČIOS SU VILKAIS4
• Alfredas Guščius.
"DIDŽIOSIOS ŠVIESOS" UŽDUOTIS
1
• NAUJOS KNYGOS2

MUZIKA 
• Mikiko Mijakava.
LIETUVIŲ KOMPOZITORIAUS MUZIKA SKLINDA KARTU SU JOS ATLIKĖJAIS
2
• Aleksandra Pister.
ATGIMSTANČIŲ VALDOVŲ RŪMŲ ŠVENTĖ
21

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HIPERREALIZMAS IR PRISIMINIMAI
2

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
UNIKALIOS VERTYBĖS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS
3

TEATRAS 
• NETRADICINIS TEATRAS – APIE NETRADICINIUS ŽMONES
• PROVINCIJOS REŽISIERIAUS LIKIMAS. MONOLOGAS

MENO DIS/KURSE* 
• Milda Laužikaitė.
ALTERNATYVA TRADICINEI KULTŪROS SAMPRATAI
2

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA12

PROZA 
• Edita Nazaraitė.
GREITKELIS PER ATLANTĄ
• Dalia Jazukevičiūtė.
TOS DIDELĖS LONDONO AKYS
17

VERTIMAI 
• Louis Macneice.
TAMSOS BOKŠTAS
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Donatas Petrošius.
VASAROS DARBAI
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jurgita Jasponytė-Katė.
APIE KATES IR LAIKĄ
5
• Lukas Miknevičius.
APIE GRĮŽIMĄ IR KARVES
22

KRONIKA 
• GEISMAI IR GROŽIS
• "ŽIEMGALOS" SUKAKTIS

SKELBIMAI 
• DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO 100-MEČIUI SKIRTO FILMO SCENARIJAUS KONKURSO NUOSTATAI

DE PROFUNDIS 
• DOROVINGŲ MOTERŲ RETRO5

KNYGOS

GENTIES PIRŠTAS

Jūratė Sprindytė

[skaityti komentarus]

Kai nuo postmodernistinių mišrainių tampa atgrasu, norisi gryno maisto. Imu skaityt naują Juozo Apučio knygą "Vieškelyje džipai". Ir štai gaunu duonos ir vandens, ir duona dar patepta medumi. Džiaugiuosi, kad novelių rinkinys storas, fundamentalus, kad ne kartą atsiversiu, kai būsiu pamiršusi, kaip gali skambėti lietuvių literatūros kalba.

"Vieškelyje džipai" – labai kitokia, kitoniška knyga, išsiskirianti iš bendro šiuolaikinės prozos fono. Kokiais būdais J.Aputis sugebėjo iškristi iš dominuojančio konteksto? Jam rūpi tai, apie ką rašo. Ne padaryta, o parašyta knyga, iš didžio intereso, iš vidinės būtinybės atsiradusi. O teksto sugestijai tai, pasirodo, labai svarbu. Tas karštas alsavimas juste juntamas, iš novelių sklinda energija, ji veikia jausmus, mąstymą ir pažadina brandžios prozos prisiminimą, tveria autentiško pasakojimo stebuklą. Kai rašoma pagal leidyklos užsakymą ar uodžiant konjunktūrą, tokių dovanų neverta tikėtis. Čia tinka cituoti tėvo patarimą sūnui iš novelės "Įveikti save": "Labiausiai gali padėti tiktai tvirtas tavo paties noras. Jei jį turėsi ir užsispyręs jo laikysies, viskas pasiseks" (p.145). Knyga todėl ir kupina gyvo nerimo, kad J.Apučiui tikrai svarbu susigaudyti, kokios gyvenimo ir kultūros ženklų transformacijos vyko per pastaruosius penkiolika metų, kokius pėdsakus paliko įvairių kartų psichologijoje, kaip paveikė rašančiųjų bendriją. Apie rašytojui nuolat paslaugiai atveriamus konjunktūros vartus ypač skaudžiai kalbama autobiografinėje novelėje "Ak, Benai!", kurioje išpažinimai tvilko reta tokia kritiška savivoka ir autoironija: šiandien siaubingai gėda, kokių idėjiškų tarybinių knygų sąrašą pasiūlė mylimai mergaitei, savo kaimo žemių matininkei, prieš penkiasdešimt metų, kai galėjo neperžengti vieno brandos slenksčio ir "pasukti į primityvų rašto ir gyvenimo kelią, kuris tada atkakliai ir grėsmingai buvo tiesiamas, vietoj grunto skaldos klojant žmonių kaulus! Kas nuo tokio žingsnio sulaikė? Kaži koks naivus, niekada neužgesintas spindulių pluoštas, tegu giliai ir neįsisąmonintos, o vis dėlto tiesos ilgesys. Bet… Juk ir dabar, šiandien, peršamos rašytinės beprasmybės (…)" (p.178–179). Klausianti ir klausinėjanti penkių šimtų puslapių knyga grįžta ir grąžina prie senokai primirštų egzistencinių reikšmių, kalba apie dalykus, kuriuos iš literatūros esame beveik išstūmę, kaip neturinčius komercinės paklausos.

Vieškelis – tai viešas kelias. Viešas, išlaisvėjęs ir praradęs didelę dalį doros bei subtilumo mūsų gyvenimas, "kai negali teisybės šalia pasisodinti" (p.18). Akivaizdžios intertekstinės aliuzijos į ketvirtajame dešimtmetyje publikuotą Kazio Jankausko romaną "Vieškelyje plytų vežimai" ir, žinoma, į Broniaus Radzevičiaus "Priešaušrio vieškelius" projektuoja istorinę ir literatūrinę pusšimčio metų perspektyvą. Vieškelyje – agresyvūs džipai, bet viršelis be tų didelių mašinų, tik padūmavęs kelias, pilkai žalsva jo spalva; Romo Oranto dizainas skleidžia retą ramybę. Idealiai tinka kaimo nuotraukos, esmingas ir paties J.Apučio anotacinis žodis, įtikinantis, kad tikrai gyvenimas, per naująją knygą susisiekdamas su praeities šešėliais, "užsidaro savotiškame rate". Būtinai akcentuoju epigrafą – tai sakinys iš Horacijaus: "Pasakojama apie tave, tik vardas kitas". Taip apipavidalinta knyga jau savaime artefaktas (dabar taip sakoma? – nusistebėtų seniukas Milašius).

Kūrybiškai sumanytame pirmajame skyriuje "Atverstinės novelės" suporuojama gerai žinoma, jau klasikinė sena prozininko novelė su naujai parašyta, kurioje veikia tie patys personažai, bet jau naujomis aplinkybėmis daugiau kaip po ketvirčio amžiaus. Intriguojantys kontrastai! Tokių originalaus autointertekstualumo porų rinkinyje yra šešetas. Gyvenimo būdo permainos labiausiai jose ir išryškėja. Pažįstančiam J.Apučio kūrybą dvigubai įdomu skaityti "Atverstines noveles" ir matyti, kaip daugiau ar mažiau išradingai modeliuojamos žmonelių likimų linijos (ar jų finalai) atveria platų lauką interpretacijoms: ar tu priklausai nuo brutaliai žygiuojančios tavo tėviškės vieškeliais istorijos, ar nuo prieštaringos žmogaus prigimties? O gal nuo savo valios ir pasirinkimo? Ar nuo keisto atsitiktinumo? Veikėjai kone visi pažįstami iš ankstesnių autoriaus novelių. Atsiskleidžia trys kartos. Buvę 7–8 dešimtmečio aktyvieji herojai dabar smarkiai senstelėję. Visi pokyčiai ėjo per žmogaus kuprą, sąžinę, psichiką. Iš kokios detalės gal ir galėjai nuspėti, kad mažas vaikiukas išaugs į biznierių, o kitas suvis prapuls, užsimuš su motociklu, prasigers, taps gatvinis, nebaigs mokslų, dirbs užsienyje, darys pinigą. Ir buvo visiškai aišku, kad vyresnieji, tarpukario augintiniai, atlaikys, patikimai verifikuodami gėrį ir blogį. Praėjo ne tik ketvirtis amžiaus, už lango kita epocha. Visada truputį įtariai tenka žvelgti į naujai parašytus vyresnių ir gerai žinomų ("klasikų užstalės") rašytojų tekstus:

1) jeigu jie entuziastingai priims naujas permainas, turbūt bus nenuoširdūs, nes negali be vidinio pasipriešinimo priimti;

2) jeigu atmes, piktinsis ir moralizuos, tai bus laikomi savotiškais retrogradais, gyvenančiais vakarykšte diena.

J.Aputis tiesiog fantastiškai išsisuko iš šitos padėties (turint galvoje, kad aptariamoji knyga pasirodė kone po dešimties metų tylos). Jis permainas fiksuoja, bet moka pamatyti tokiu rakursu, taip netikėtai, kad jos neatrodo atstumiančios, nors ir būtų į bloga. Išlikti savimi ir adekvačiai reflektuoti savąjį laiką jam nepataikaujant – rašytojui rimtas išbandymas, ypač vyresniam. Apie raštininko kančias gražiai pasakyta novelėj "Išgąstis prie balto ekrano":

(…) baisu yra į rašto vežimą pradėti krauti tai, kas ir tau pačiam neaišku, baisu yra pradėti kūrybos melą, baisu imti aiškinti, kas ir kodėl, nes juk niekada neužginčijamai nežinai, kodėl taip, o ne kitaip, nes visad ir didžiausioje teisybėje, kuri įrodyta visokiausiais technikos prietaisais ir vadinamojo vidinio gyvenimo matuokliais, būtinai neužmatysi kokios esmingiausios smulkmenos, užsispeitusios neprieinamose žmogaus slėptuvėse. Ir ne tik žmogaus, bet ir žmonių sambūrio, visuomenės slėptuvėse (p.466).

J.Aputis labai suklusęs, bet nesinaudoja jokiais madingais triukais, kad įtiktų, prisitaikytų, pritaptų prie dominuojančių tendencijų. Jis išradingai pasirenka savitą žiūros kryptį – sukeistinimą, kai į dabarties gyvenimą žvelgiama tai iš senosios kartos pozicijų, tai katino, šuniuko ar paukščio akimis. Kelias istorijas pasakoja net moterų kojos ("Kojaitės, porykit!"). Tokiu rakursu žiūrint į pasaulį, susidaro jo nenuspėjamo margumo įspūdis, viskas kelia smalsumą, net nelogiški ir neišmintingi dalykai atrodo labiau verti nuostabos nei pasmerkimo, nors drauge pasimato ir nežmoniškumas, absurdas ar degradacija. Pasakojimas lėtas, išsišakojantis, kartais pernelyg ištęstas ir susmulkintas (naujųjų novelių ekstensyvumas paryškina, kad senųjų kompaktiškumas pranašesnis; labiausiai neatlaiko konkurencijos naujoji "Važiuojam", atsidūrusi poroje su rašytojo ir jo herojaus brandos slenkstį ženklinančia "Dobilė. 1954 metų naktį").

Vientisas ir stiprus antrasis skyrius "Atminų novelės". Ką nauja dar įmanoma pasakyti apie pokario metus, apie svečius iš miško? Čia daug pasako net vienas vienintelis skalsus žodis AT E I N A!.. Jis globia novelių triptichą, kuriame J.Aputis dėmesį išskirtinai sutelkia į šeimos ląstelę, jos absoliutų solidarumą išbandymų akivaizdoje, o to meto permanentines įtampas, baimes ir realią mirties grėsmę parodo per vaikų sąmonę. Sušvyti tikroji meninės detalės vertė – laikraščio skiautė su prenumeratoriaus pavarde (į laikraštį suvyniota dešra partizanams) galėjo tapti mirtinu įkalčiu. Aktyviai reflektuojantis pasakotojas pastabus, įsigilinęs, žodingas. J.Aputis išsiskiria ir tuo, kad moka kurti detalaus psichologinio realizmo piešinį iš niuansų, gestų, nuojautų, slaptų pagalvojimų, kasdieniškiausių detalių. Su tokia trapia "medžiaga" didžiuma lietuvių dabartinės prozos suvis nebemokėtų tvarkytis.

Trečiasis skyrius "Rudeninės novelės" apibūdina mūsų dabartinį būvį, kuriame daug sujauktumo, keistai koegzistuoja ir komiški, ir tragiški momentai, regimas ir šiandienos kaimo niūrokas žemėlapis, ir miestiečio nuolat būdraujančios sąmonės košmarai. Menininko išsiprievartavimo naujieji mechanizmai tyrinėjami ilgesniame alegoriniame kūrinyje "Priapo ašaros". "Rudeninėse novelėse" labai daug būtojo laiko ir jo sukeltų išgyvenimų, kurie, vienąkart per širdį perbėgę, niekur nebedingsta. Visose novelėse esama tikros artimo meilės. Kaip simbolinis tapatumo ženklas skamba įkvėpti ir tikslūs paskutinės novelės "Tritomis visažinis žodynas" žodžiai, skirti atpažįstamiems rašto žmonėms; Amžinybėn pasitraukusiems – kaip epitafijos, gyviesiems – kaip priesako kirčiai:

"(…) tu, savo nuosprendžiu nesulaukęs priešaušrio; tu, rašytojų laiptais išėjęs į lapkričio saulę; tu, užsmaugtas Vilniaus skverelyje; tu, miesto daili detale, akivaizdyje švystelėjusi 197…metais, dabar jau amžiams prilipusi prie akmens Rasų pakrašty; tu, Ramygalos žmogau, kurio kūną subraižė literatūros ir laisvės nagai; tu, su Tūla pagimdęs Vilniaus senamiestį; tu, juokęsis iš baltos katytės ir botagu iščaižęs pokerio lošėjus; tu, Lietuvos žemės grumste gebėjęs matyti Maskvos laiką (…)" (p.505).

Proza, kurią norisi deklamuoti.

Recenzuojamoje knygoje iškyla mūsų literatūroje retai bevaizduojamas gyvenimo būdas su etiniais atskaitos taškais, normalia vertybių sistema, pagarba žmogui ir žinojimu, kad jis turi ne vien kūną, – iškyla visa filosofinė vertybių bazė, kurią egzistuojant jau baigiam pamiršti. Neseniai užtikau įsidėmėtiną formuluotę, ištartą prieš 5–6 metus teatralų diskusijoje: "Postkomunizmas plius postmodernizmas – baisi diagnozė". Bet kai tas postkomunizmas pamatomas katino Balčiaus ir katytės Ryžės akimis, jis darosi KAŽI KOKS (mėgstamas J.Apučio posakis) impozantiškas! Dabartinėje kultūroje puikuojantis reliatyvizmui, žaidimui, literatūros darymui iš nieko arba iš antrinės žaliavos, prasmingas šis patyrusio prozininko atsigręžimas į gyvenimo natūrą. Cikliškai sūkuriuodamos novelės sukuria gana stereoskopišką XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios Lietuvos paveikslą, su dinamiško laiko išbandymais susidūrusios bendruomenės, "genties" dvasinę būklę. Puiku, kad gera novelistika tą įstengia padaryti taip pat išsamiai ir įtaigiai kaip romanas. Klasikinio požiūrio, mąstymo ir žodžio valdymo atsvara tiesiog būtina išvešėjusiam literatūros dirbtinumui. J.Apučio knyga kreipiasi į tave kaip į žmogų, o ne kaip į socialinį ar vartotojišką vienetą, fiksuoja visokius sielos krustelėjimus ar virptelėjimus, subtilius psichologinius niuansus. Autorius sugeba į daug ką pažiūrėti Kito žmogaus akimis, įlįsti į svetimą kailį, stengiasi suvokti, kaip ir kodėl tas jaučia ir mąsto. Čia senokai literatūros išsižadėta realizmo stiprybė – atsitolinti nuo savo egocentrizmo. Reikia pridurti, kad J.Aputis – ne kaimo vaizduotojas, ir ne katinų, ne moters kojų dainius, kaip gali kas nors pamanyti tiesmukai traktuodamas naująsias noveles. Jis – žmogaus vidaus vaizduotojas. Tarp pasakotojo ir adresato užsimezga šiltas komunikacinis ryšys, pasijunti suinteresuotai kalbinamas tau ir tavo genčiai svarbiais klausimais, panardinamas į pasakotojo ar veikėjo reakcijų, refleksijų eigą. Tada atlaidžiau vertini ir žodžių perteklių pasakojime – gyvo nervo, nuolatinio dialogo, aiškinimosi, interpretavimo situacija reikalauja didesnės plėtojimo erdvės nei tezinis ar žaidybinis rašymas.

Novelėse kalbama ne tik apie veiksmų, bet ir apie minčių, sapnų nuodėmes. Apsakymas "Įveikti save" galėtų įeiti į visas mokyklines chrestomatijas, kad abstraktaus žinojimo perviršis negožtų mokėjimo "gyvai prisiliesti prie daikto ar reiškinio", kad žmogus, prieš žūtbūtinai įveikdamas save, išmoktų klausti: vardan ko? Apie atskirus šios knygos kūrinius, ciklus ar skyrius būtų galima ilgai kalbėti, rašyti interpretacijų traktatus. Neesminga sverti, kuri novelė stipresnė, kuri silpnesnė, nes svarbiau – knygos visumos vaizdas, jos šiluma, šviesa ir probleminis užtaisas. Ir dar girtina yra rašytojo pastanga nesusireikšminti, suvokti deramą kūrybos vietą pasaulyje. Kai, sugedus kompiuteriui, ekrane prapuola kelių mėnesių darbas, klausiama, kuo gi tas rašymas ypatingenis už gyvenimo bėgsmą, kasdienybės šurmulį, kačiuko gyvastį.

"Vieškelyje džipai"– knyga, svarbi pačiai literatūrai, liudijanti jos sveikatą, kuria jau buvo galima ir suabejoti. Gydytojas Benas – autobiografinis personažas su dvasios svarstyklėm, efektingais vaistais.

Turiningas vienas atskirai paimtas sakinys, kuriame ir skleidžiasi aputiško pasakojimo ypatingumas. Čia nėra trivialumo, eklektikos, nenorima šokiruoti, sarkastiškai gelti. Čia susirūpinus kalbamasi, pasakojama, klausiama, įsimąstoma, švelniai juokaujama. Nelekiama į jokį aiškų tikslą – kur nuskubėsi, kur pavėluosi? Esama LĖTUMO išminties. Sutelkti dėmesį į kiekvieną vaizdą, įsijausti į detalę, pajusti išgyvenimą, išgirsti abejonę – ar besugebam taip skaityti? Daug šnekamųjų intonacijų, neįprastai išlankstoma sakinių sintaksė, pristabdanti lėkimą eilutėmis. J.Aputis nebūtų J.Aputis – stiliaus mikrostruktūros meistras: mobiliojo telefono spaudo "spurgelius", ne mygtukus, ir ne karvė, o "karvaitė", ir "informacijos katuomenė", ir marškinių "kojovės", ir katinas burnoja "po pelių", ir dar visokių kalbos gražumynų pridaigstyta.

Recenzijos pavadinimas švystelėjo novelės "Vieškelyje džipai" paskutiniame sakinyje. Kaime pagrobiamas kaimynės vaikas. Senuko Milašiaus "ištarti žodžiai, rodos, ėjo ne iš lūpų, o iš laukų, kur prie kokio nors horizonto šernai, kur kadaise skraidė obelys, kur grūmojo genties pirštas" (p.44). Gentį išskirdama kaip esminį žodį, bandau pasakyti, kad naujoje J.Apučio knygoje mažąja prozos forma pasiekta epinio apibendrinimo.

__________________

Aputis J. VIEŠKELYJE DŽIPAI. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 

Skaitytojų vertinimai


17783. Palaidojęs "brandžiąją" literatūrą2005-07-18 14:28
Kada pas mus atsiras kritika, išsakanti ne savo pajautas, svajones, o konkreti, nespjaunanti į skaitytojus, gebanti lyginti, dalykiškai analizuoti? Nejau iš gyvenimo nepasimokyta? Koks stulbinatis vaizdas: beveik visa praeitų dešimtmečių literatūra nuslinko į nebūtį, o juk ji buvo išgarbinta, "moksliškai apginta" Braženo, Būčio ir Co storose monografijose! Ir nė nebandyk tada su jais ginčytis! Laimė, laikas viską nuplovė, sustatė į vietas. O Apučio kūryba... Nupirks 700-800 skaitytojų, ir tik dėl to, kad knyga turbūt buvo paremta valstybės ir gana nebrangi. O ir tie, kurie nupirks - 3/4 valstybės išlaikomi tarnautojai. Tad jei ne valstybės parama, tokios literatūros dabar jau nebebūtų... Bet kritikė neanalizuoja, kodėl taip yra, kodėl tokių tekstų žmonėms nereikia, tiesiog šventai tiki autoriumi ir nė nesuabejoja jo kelio teisingumu. O gal reikėtų?... Ar nėra ta jausminė, su gamta ir provincijos žmonėmis susiliejanti kūryba - tik bėgimas nuo realaus gyvenimo?... Lengva būti tikram, net "giliam" gamtoje - kai imi gyventi, pasak tikslios Šliogerio pastabos, tarsi augalo gyvenimą. Bet kažkada reikia grįžti į miestą, į tą prieštaravimų košę, ir tada prasideda tikra drama - be valstietiškų dūsavimų ir naivumo.

17795. Tataigi,2005-07-18 22:19
vėl institutas, vėl menas menui, vėl RS leidykla, vėl laureatas, vėl giliai jaučiantis.

17799. EdVa2005-07-19 00:30
Dar neteko skaityti J.Apučio knygos.Ne apie ją ,o apie receziją mintys.Visai įtaigiai ir gyvai parašyta recenzija.Masiškai skaitomu J.Aputis nebuvo ir nebus,nes rašo ne"popsą" ir ne postmoderną.Pateikti skauduliai novelėse įtaigūs ir nugriebti iš realybės.Kitas talentingas rašytojas kitu subjektyvumu pamatys dabarties kaimą ir kaimietį.Galbūt kaip suktą,laukiantį ES pinigų ir išmokų.O( dėl gamtiškumo ir dūsavimų gamtoje-tokių tiesmukumų Aputis nerašo,pernelyg talentingas ir savivokus,kad nelyg naivi gamtos moteriškaitė rypuotų.Sąmoningumas ir konceptualumas n ovelėse akivaizdus.Beje,A.Šliogeris nuo savų filosofinių įžvalgų gamtoje reanimuojasi...Miestą puikiai narstė R.Gavelis irJ.Kunčinas.Kam reikia kitokios prigimties rašytojui "prirašyti" miestą?Tarsi tarybinę privalomybę...

17800. Miestas, ar jo sapnas?2005-07-19 00:39
Galbut miesto dramos ir nera, nes niekas apie ja neparaso. Gal but nera net miesto, nera zmogaus gyvenancio "giliai giliai" miesto gyvenima kaip tas Sliogerio augalas. Ta gyvenima, kuris prasideda uz palyginimu ir augalu. J Sprindyte raso aiskiai, institutas yra OK, menas menui ir RS leidykla OK. Kas ne OK? - tai kad nera zmogaus isgyvenancio miesto drama. Stai Lukas Mikneviciu raso apie paprastuma -karve, ir bendruma -abstrakcia karve. Kai jos viena kita sutiks, turesime gera apsakyma arba abstraktu mena. Yra ir miesto zmogaus drama, egzistencinis jo nerimas (ne tas apie kuri raso S Parulskis ar H Kuncius), viena sekunde miesto gatviu. Ji verta patirti ir pamatyti.

17801. PS2005-07-19 00:50
Atsiprasau, 17800 turejo buti "Lukas Miknevicius"

17810. EdVai - ar zmogui reikia paguodos?2005-07-19 15:50
Taip, paguodos reikia. Niekas to nepaneigs. Ir vienas ją randa, palinkęs prie maldaknygės, kitas - prie Apučio jausminės prozos. Žmogui reikia paguodos, užsimiršimo, panirimo į sapną... Tai kur čia problema? Tik ta - kad tokio prozos pasaulio reikia tik menkutei žmonių daliai - 700-800 vnt. Na, ir kas? Aišku, nieko. Jei bent keli užsimiršo, palaimingai senatvėje atsiduso, susigraudino, gerai... Bet ar tada galima vertinti, kad tokia knyga yra bent kiek reikšmingą literatūroje - jei ji nereikalinga aktyviems, veikliems žmonėms? Jei jie nemato, ką iš jos pasisemti, kuo praturtinti save? Jei knyga tik pasenusioms, sentimentalioms literatūros mokytojoms, snūduriuojančioms bibliotekininkėms, provincijos valdininkėliams?... Tai yra visiems tiems, kurie jau nesitiki nieko gyvenimo padaryti ir kuriems tereikia užsimiršimo sapnų? Jei tai normalu, jei tai ir yra TIKROJI lietuvių literatūra, tai velniop ją - žmogui duotas gyvenimas ne tam, kad bailiai pragyventų augalo gyvenimą :-(

17814. Korra2005-07-19 17:32
Jūs neperskaitėte Apučio knygos tik todėl, kad ji labai stora. Bet apsakymai joje skelbiami turi viską - ir abstraktumą, ir žmogaus dramą, ir detales ir tikslius charakterius - tai puiki, lengvai skaitoma, tačiau ne popsinė lektūra - regis, pats tas, kad taptų bestseleriu, tačiau va - knyga stora, todėl ir mekenat nesąmones čia apie miestą ir kaimą, apie valstybės paramą et cetera.

17820. xXx2005-07-19 21:24
"jei ji nereikalinga aktyviems, veikliems žmonėms? " O tai zuoka,butkevicius,vyktaras,Amb,Liancburgys,xalacus.... etc?Aktyvus ir veiklus zmogus vysokios kuinios neskaito:) O uputis juo labiau nevertas,kad

17821. Eik tu, Korra2005-07-19 21:42
Nuo plūgo turbūt esi tu, Korra. Stropiai mokykloj viską mokeisi, todėl įgijai gilumo :-) Vienužo, pasikėlęs tu, Korra, nes dvasios dalykus išmanai - nu, tą lygį, ne popsinį - kur stovi bailus, susikaustęs valstietis, dėl drąsos įmetęs samanės, čia pat stovi jo rėkianti boba... bet Korrai tai taip gilu, tikra, dvasiškai turtinga... Civilizacija, aišku, ten kažkur kitur, ten vyksta tikrasis veiksmas... bet išsilavinusiam Korrai tai nė motais - jis mano, kad nei krizė, nei karas, nei pusbadis gyvenimas jo negali ištikti - jis juk tarnyboje uolus tarnas, be to, dvasingas, tai kas jam gali atsitikti? turi nuolat gauti algą :-)... Bet va, ką sakė visgi pripažintas Remarkas - kad dėl to baisaus karo jovalo kalti - mokytojai ir literatai - tie, kurie pudrino smegenis. Net ne generolai kalti... Bet Korra - geras berniukas, narkotikų nenaudoja, todėl jam užsimiršimą suteikia lietuviškas Machio - gyvenimui bailus, susikaustęs, naiviai fantazuojantis valstietis. Gal tu, Korra, varyk į kaimą? Man reikia žmogaus prižiūrėti sodybą...

17822. Prytariu2005-07-19 21:56
Eik Tu ,Korra:D

17827. EdVa2005-07-20 00:29
Nesu valstietis ,nei kaimietis.Esu gryniausias Palangos žmogus.Bet ne pasiteisinimo raštelius Piktam rašau.Patinka R.Rastausko proza,H.Kunčius,R>Gavelis-ką dar nori kad paminėčiau?Eik ir skaityk Maluką ar Rožuką.Bet pabandyk perskaityti Folknerio"Triukšmą ir įniršį" veiklusis žmogau.Kaip buvusiam sportininkui man jau peršti rankos Tau užvažiuoti per veidelį!Gal nori Palangoje susitinkam?

17828. Korra to Eik, tu, Korra2005-07-20 01:41
"visgi pripažintas Remarkas" - irgi mat intelektualas atsiradai. Miestietis, matote. O Apučio knygoj rėkiančios bobos nė su žiburiu nerasi - šita jo naujoji knyga - grynas estetizmas, durneli. Neskaitęs, o protingas kaip Ždanovas (ar skaitei apie tokį, vargšeli sodybų turėtojau). Tik įtariu, kad į mano kabinetą gali kartais užsukti ir tikriausiai plonini balselį iki utiutitutiu... Tu kompleksų turi, kvailuti. O aš, be to, ne jis (kaip tu esi įsitikinęs savo kvaila makaule), o ji. Ir ne senmergė - karjeros moteris (nors šeimą turiu, vaikų turiu, bet turiu ir biznį). Gaila man tokių kaip tu - tap ir numirsit su Remarku.

17829. mb2005-07-20 06:49
Kas tas yr ,Remarkas?

17830. Puputis2005-07-20 06:58
"bet turiu ir biznį)."-kam tau tas biznis?Neturi ko valgyt?:))

17832. Zabryze2005-07-20 07:33
O ka as turiu!Turiu gal 20 poru kojiniu.Tris neprikaltus bitumines stogo dangos lakstus.Marskiniu languotu ir vienspalviu.Daug.Televyzoriu smsung su pulteliu taip pat samsung.Raktu rysuli.Buta ir zmona.Vaiku keleta:) Pora kilogramu viniu ivairaus ilgio ir storio.Masyna prestizine ir labai blizgancia ziauriai.Cigareciu 2 pakus. ziebtuveli "icehouse" markes.Laikrodi "perfect". Kytaiska radijuka.Raudona.

17834. mb to 17829. mb2005-07-20 09:45
ė, kas čia ne savo nick`u pasirašineja. Jukš į būdą. o Apučio knyga tikrai gera, ir kaimo bei miesto antykiai čia nieko dėti.

17835. Mergytė2005-07-20 09:58
Įtariu, kad kritikė pažįsta daugiau žmonių, kurie rašo knygas, o ne žmones, kurie jas skaito. Manyčiau, tai ne kritika, o pagiriamasis knygos pristatymo tekstukas. Atrodo, formuojasi sektantiška kritikų brolija su savo ideologijomis. Panašu, kad J.Apučiui pavyko parašyti (perrašyta) knygą, kuri labiau patiks kritikams, negu skaitytojams. Vėl žvilgsnis į praeitį, į Žmogų, vėl godojimai Rūpintojėlio balsu, vėl monotoniškas sentimentalus vogravimas apsikaišant nuorodomis į lietuviškos literatūros "vieškelį". Įspūdis: iš inercijos riedantys ratai ir paskui juos vos ne vos, kaip per laidotuves kojas velkantis "aptarnaujantis personalas". Karvaitės, telefono "spurgeliai", informacijos katuomenė, kojovė… O vieškeliu lekia džipai. Gerb. Striogaite, o Jūs nešiojate melsvus, vieškelio dulkių neišblukintus džinsus?

17836. Atsiprašau, Korra, tu miela2005-07-20 11:20
Supratau, Korra, kad tu graži, šiuolaikiška moteris, o tokios man patinka. Tad atsiprašau... Ir išties man gali tekti į tavo kabinetą užsukti ir "ploninti balselį iki utiutitutiu..." Ach, gerai, kad tu manęs nepažinsi, visa laimė :-) Nes tada jau padarytum mano gyvenimą pragaru, a ne?... A, va, ką pagalvojau: ir apie blogąjį Ždanovą žinai, ir jausmingąjį lietuvišką estetizmą mėgsti, bet juk jauti saldumą, kai kiti prieš tave plonina liežuvį? Patinka mėgautis tos absurdiškos, žmogų varžančios sistemos tau įduotu savivalės vėzdu? Bet tu, aišku, dvasinga, po viso to užsimiršti kitoje - snūdžioje kaimiškoje realybėje... Kokios dvi įdomios žmogaus pusės, kaip diena ir naktis, kaip kariūnas, muzikuojantis konclageryje. Na, tyliu, tyliu, nes išties gal reikės ir man užsukti, o gal dar tu išsikrausi ant kito.

17840. EdVa-Korrai2005-07-20 14:02
Korra,nepažįstu Tavęs-nedomina nei Tavo verslas,nei karjera,bet tam Piktam Žmogėnui apie Remarką visiškai teisingai pasakei.Bet girtis moteriškai yra neskoninga.Nieko Piktas ir nepasakė,ką vertngesnio skaito!?Remarkas remarkas remarkas,man taippat jis patiko,kai turėjau keturiolika -penkiolika metų.Niekiap nesuprantu,atrodo suaugęs žmogus,o nieko daugiau be Remarko nemini!?Ei,piktasis protinguoli,ką nors daugiau be Remarko esi skaitęs?O į PALANGĄ nenori atvažiuot pokalbiui?Korra,tėi kvėjtėma natavėi,žemaitiškai šnekant.

17854. Edvai - kam tiek agresijos?2005-07-21 11:07
Apie meną kalbi, o su tokia agresija ir dar mane Piktu vadini. Kalbėti kategoriškai - tai ne piktai, bet daugelis kategoriškumo bijo,laiko nemandagiu. O dėl Remarko - esu skaitęs (3 kartus) tik jo "Vakarų fronte nieko naujo", kitų knygų neįveikiau net jaunystėje, bet tas romanas išskirtinis, geresnis už Hemingvėjaus ir pan. O skaitau... Bukovskio "Paštą", F.Celine "Kelionė į nakties pakraštį" ir kitas knygas, kur stengiamasi užgriebti, apnuoginti tikrąją žmogiškąją realybę, o ne išgalvotą, "sudvasintą". Ir nesvarbu, kaimas - miestas, jei Bukovskis vaizduotų kaimą, išgautų nesumeluotą, tikrą vaizdą. Kitokio meno problema ta, kad realybė - sau, o knyginis, užsimiršimą teikiantis pasaulis - sau. Todėl ir yra daug tokių žmonių, kaip Korra, dar Čechovas puikiai juos vaizdavo: kalbos pažangios, dvasingos, o gyvena kaip visi - klusniai, apgailėtinai, kartais niekšingai. O dėl tų siūlymų "pasikalbėti"... Ach, būk gyvenime atsargus, nepervertink savęs - juk pilna pavyzdžių, kaip paliegęs, prasigėręs vyras, bet mąstantis "zonos" kategorijomis, ima ir patiesia smarkų šaunuolį. Ne jėga svarbu..Čia tik nuoširdus patarimas, kad nereikia ambicingai rautis... Gyvenimas ir be to gražus (be to, mūsų sistemoj laimėtojas nieko negauna - dargi sumoka pinigus nukentėjusiam).

17855. Zėkava Zosė2005-07-21 13:06
Kas čia į Palangą kviečia? Sutikčiau pora savaičių rugpjūtį diskutuoti su jumis mainais už nakvynę ir - niam niam niam...

17856. Korra "Piktajam"2005-07-21 13:17
Reikalas tas, kad Remarkas kaip ir Remarkas, tik tai, kad teskaitei vienintelį jo romaną liudija ne ką kita, o polinkį į tingėjimą, pasaulio vertinimą pro siaurą plyšelį - iš čia akiračio siaurumas ir nuomonės griežtumas. Juo labiau, kad kritikuojate naują Apučio knygą, net jos neskaitęs. O neskaičius galima tik svaičioti kažką apie neva per didelį dvasingumą. Kad skaitėte Celine`ą ir Bukowskį, tai irgi joks girimosi vertas faktas, nes kiekvienas nors kiek besidomintis žmogus juos yra skaitęs, tik vėl problema ta - jūs skaitote tik tai kas madinga tam tikru laikotarpiu, kas yra, grubiai sakant, "krūta", todėl, atleiskite esate visiškas profanas, nenoriu sakyti - pasipūtęs neišmanėlis, bet, deja, kirba tokia mintis, paskaičius jūsų komentarus.

17857. korra2005-07-21 13:19
"girimosi" - atleiskit tik korektūros klaida - turi būti y

17863. EdVa2005-07-21 16:42
Piktas-nepiktas,Tavęs taip žiauriai nenorėjau užgauti.Bet čia ne atsiprašymas.Pačiam šiek tiek nesmagu.Tiesiog nepereikim prie "puškų "...ar šaltų ginklų.Lietuviškame kontekste J.Aputis daug talentingo parašė,juolab priisiminus Imperinių bolševikų cenzūrą.Žinai,yra dar autentiško balso s t i l i us,o jį Aputis turi.Kaip irS.T.Kondrotas,R.Gavelis ar R.Granauskas(ar skaitei jo "Jaučio aukojimą"?paskaityk,suprasi ir stilių,ir leksiką,ir geros prozos ritmą.Blogiausia-bespalvė proza.Ir dirbtinė,sintetinė arba rimtą temą profanuojanti prozelė.F.Celine"Kelionę..."skaičiau.Maloniai nustebino.Bet ne visa knyga stipri.Pritariu Tau-apnuoginti žmogiškąją realybę.Esmingai pasakei.Pasirašau.Bet netgi talentingiausi ir genialiausi vis kitaip jautė žmogiškosios realybės esmę.Realybė ta pati,o kiekvienam esmė individuali.Iš čia ir individualus talentingo rašytojo stilius.Apie Dž.Džoisą,F.Kafką,H.Milerį nebekalbėsim.Būtų elementarus snobizmas...Žinai,geriau pasilikim kiekvienas su savo Autoriais.

17866. EdVa-Zėkavai Zosei2005-07-21 17:58
Dabar užsivertę pižonais "juodai",atvažiuok rudenį- pamatysi revius paplūdimius ir dusulingas bangas.Arba prieš pižonų sezoną važiuok-balandį arba gegužę.Mąstyk !

17867. Nustebinai EdVa :-))2005-07-21 18:27
Kartais verta diskutuoti, vos ne susipykti, kad įsitikintum, jog bendrumų daugiau, tai ir įkvepia gyventi :-) Taip, Celane knyga gera iki 300 psl., paskui duobė... Vadinasi, ką? Nepaisant žmonių skirtingumo, jie pajunta, kur rašytojui pavyko apnuoginti realybės nervą, ir ne viskas literatūroje subjektyvu, ne viską galima pateisinti ir išteisinti nuomonių įvairove. Kaip matau, mums net ir beveik tie patys lietuviški rašytojai patinka: man: Radzevičius, Granauskas (ankstyvesnis), Kondrotas. Tau turėtų patikti ir Bukovskis. Tikra literatūra. O kategoriškumas visgi reikalingas, nors dėl jo Korra ir vadina mane pasipūtusiu neišmanėliu. O ką ji pasakytų apie Bukovskį, ir jai "krūta" autorių? Šis yra parašęs: "Man ne itin patinka literatūrinis palikimas, jis per daug iščiustytas ir sustyguotas, daug kas jame veidmainiška ir nenuoširdu, išskyrus keletą atvejų." Čia, aišku, ne apie lietuvių literatūrą ir net ne apie Amerikos - apie visą Vakarų literatūrą. Tai ką, gal už tai jį reikia sušaudyti, sudeginti? Juk pasikėsino į tiek šventenybių! O gal gerai, kad taip sakė? Nes veidmainiškos literatūros visose šalyse labai daug, ji karaliauja, o amerikietiškos, pavyzdingos korros Bukovskio, aišku, neskaito.

17868. Korra to P...2005-07-21 19:17
Brangusis - Bukovskis yra puikus, ironiškas alkoholikas, linksmas ir tragiškas, palikimas yra tam, kad jį smerktums ir t.t. ir t.t., tik J.Apučio naujausia knyga nėra joks palikimas - juk prisipažink, kad jos neskaitei. EdVa, puikiai parašei apie patirčių ir balsų skirtingumą - labai teisingai.

17870. EdVa- PiktamNepiktam2005-07-21 23:33
Tikrai normaliau kalbamės.Taip ir reikėtų mums visiems.Gal,sakau,kategoriškumas ir "užveda"? Bukovskio dar neskaičiau,tikrai.Praplėtei horizontą,nuoširdžiai sakau.Man rusų ypač patinka V,Jerofejevas,"Maskva -Petuški",gelbsti nuo sąmonės spazmų,nevilties,humoristinė herojaus savinaika artima,ir slaviškas absurdas.Bičiuli,kažkaip tas Remarkas viską sujaukė-tarsi ne toje tonacijoje pradėtas preliudas.Man Remarkas savalaikis autorius.M.Ditrich,berods,jį kalbino ar net "kabino".Žinai , Jis atsakė Jai:"Maloningoji,Jūsų žiniai aš esu impotentas".Mane juokas ir žavesys Remarku visada apima primiminus tą jo frazę.Interpretuot galima įvairiai?Nuoširdu?Gudru?Bailu? O man kažkaip gudragalviškai ta frazė atrodo,-jeigu ją tiksliai pacitavau.Tai tiek apie Remarką.Taip,Radzevičius-tragiškas grynuolis.Vidinis kamavimasis ir nepaliaujama savęs ir aplinkos psichologinė analizė.Daug kas neišbaigta,neužbaigta,bet g y v a.Malonu turėti tuos pačius artimus rašytojus.

17871. EdVa-Korrai2005-07-21 23:47
Ačiū už pagiras{"pagirias"-vos neparašiau).Jeigu tik nepataikauji ir tikrai esi Moteris,juolab maloniau.Dirst veidrodin-akurat,apsiseiliojau nuo pagyrų.Einu nusiprausiu.Korra,gražų pseudonimą pasirinkai,tikrai.Tik nebebūk pikta.Pyktis ilgainiui "gamina" raukšles.Sėkmės.Nusipraust ir ką nors paskaityti.Va,S.Gedos"Adolėlio kalendoriai".Tešneka kas ką nori,bet ir šituose"opusuose" yra įdomybių.

17875. Klevas2005-07-22 11:10
Bukowskis yra amerikietis.

17876. Puputis2005-07-22 12:09
Remarkas yr Erikas-Marija.

17892. Puputė Pupučiui2005-07-23 18:19
Erichas, Puputi, Erichas.

44377. Marija2008-01-21 17:52
Gal kas gali atsiusti novele Juozas Aputis "Iveikti save" Labai prasau dabar... liveinit735@rumbler.ru

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
0:46:01 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba