Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-11-17 nr. 3118

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
RUDENS EPIFANIJA
70
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS3

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
VERTĖJAI UŽSIENYJE, ARBA DAGIAI IR STREIKAI

ESĖ 
 Vasyl Machno.
GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

LITERATŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
DĖDĖ KAZYS
3

KNYGOS 
• ROMO DIENORAŠTIS
• SAPNŲ TEOLOGIJA
• MIEGANTIS TEODENDRONAS1
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“
10

TEATRAS 
• Vilius Voras.
TAUTOS ISTORIJA IR ABSURDIŠKOS TEATRO GRIMASOS
1
• Tautvydas Poliuškevičius.
TRAGIŠKA IŠDAVIKO ISTORIJA
• TANKREDO DORSTO KELIONĖ LIETUVIŲ TEATRE TĘSIASI
• AKTORIAI-ŠOKĖJAI KURIA TEATRĄ „KŪRYBINIO VEIKSMO BENDRUOMENĖ“

DAILĖ 
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PORCELIANO ŠOKIS
• Jurgita Ludavičienė.
PAMARIO EMALIS
1

PAVELDAS 
• Giedrė Jankevičiūtė.
PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“
• Lina Paukštienė.
MUZIEJUS ŠEŠTADIENIAIS KVIEČIA ŠEIMAS KURTI DRAUGE

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS5
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA5

VERTIMAI 
• Nina Kokelj.
ELGETA
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
„VILNIUS CITY JAZZ“ – ATVIRAS VISIEMS DŽIAZO STILIAMS
5

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
EMOCIJŲ IR KALBOS SANTYKIS MENO KŪRINYJE
2
• LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

KRONIKA 
• MOKI ŠOKTI – ŽINAI KELIĄ
• IGORIS PIEKURAS 1935.III.18–2006.XI.11
• „METAMORFOZĖS“ SPEKTAKLIO PREMJERA

SKELBIMAI 
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS KVIEČIA Į MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S.S..
SAMANĖ IR SAMANIAI
3

ESĖ

GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

Vasyl Machno

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gertrūda Stein

Vasylis Machno – poetas, vertėjas, literatūrologas, eseistas. Gimė 1964 metais Čortkive, Tarnopolio srityje. Dėstė Tarnopolio ir Krokuvos universitetuose. Šiuo metu gyvena Niujorke. Išleido poezijos rinkinius: „Schema“ (1993), „Imperatoriaus vienatvė“ (1994), „Kalvų ir valandų knyga“ (1996), „Elegija liutniai ir kiti eilėraščiai“ (1998), „Žuvies pelekas“ (2002), „38 eilėraščiai apie Niujorką ir dar kai ką“ (2004) bei Z.Herberto vertimų rinktinę. Verčia dabartinę lenkų, amerikiečių, serbų poeziją. Jo eilėraščiai ir esė versti į lenkų, anglų, serbų, vokiečių, armėnų, rusų, rumunų ir slovėnų kalbas.

_____________________

Gertrūdos Stein arklidė

Kadaise vienoje šalyje miestų parkai buvo vadinami kultūros ir poilsio parkais: dėl poilsio viskas buvo savaime suprantama, tuo tarpu dėl kultūros ne viskas ant vieno siūlo susiverdavo, nes, jei neminėsime vasaros estrados, kur kartkartėmis aidėdavo itin populiari tais laikais pučiamųjų muzika, šokių aikštelės, į kurią žmonės rinkdavosi iš visų miesto pakraščių ir kur paprastai apie vidurnaktį viskas baigdavosi muštynėmis, bei kelių kioskų, kuriuose, be kita ko, būdavo parduodama ir „pilstomoji“, pati kultūros sąvoka nebuvo tinkamiausias apibūdinimas vietai, vadinamai parku. Man kažkodėl visuomet atrodė, jog kultūra labiau sietina su žodžiais „biblioteka“, „teatras“, „muziejus“ ir taip toliau.

Šalies, apie kurią kalbėjau, jau nebėra, bet parkai liko ir atlieka vis tą pačią funkciją: puošia miestus, traukia žmones pailsėti medžių paunksnėje, išskleidžia žaliuosius kilimus po vaikų kojomis ir laisto juos iš fontanų. Pagaliau jų pavadinimų irgi būna visokių.

Priešais Viešosios bibliotekos fasadą Bryanto parke (pavadintame poeto Williamo Bryanto (1794–1878) garbei), tarp pilko bibliotekos pastato ir žalios laukymės, po kurią chaotiškai išsibarstė šimtai metalinių staliukų ir kėdžių, ant pilkšvo akmens, tarsi namie, pasileidusi plaukus, parietusi po savimi kojas, santūriai šypsodamasi, įsitaisė senutė – Gertrūda Stein. Tai ji įkūrė menininkų saloną Paryžiuje, kurį lankė jauni amerikiečių ir prancūzų menininkai. Tai ji bandė grąžinti žodžiams pirminę reikšmę ir galynėjosi su rože, ji nebuvo nei sodininkė, nei gėlininkė mėgėja, ji buvo savo meto meninės kalbos varinis laidas ir kreipė paprastus žodžius tvarkinga meninio akto srove. Pats sau aš vadinu šį parką Gertrūdos Stein parku.

Niujorke Gertrūda Stein egzistuoja dviem meninėmis formomis: kaip mano minėta skulptūra ir kaip Pablo Picasso 1906 metais tapytas portretas, esantis Niujorke, Metropoliteno muziejuje.

Hemingway’us Paryžiuje gaudė balandžius, kad prasimaitintų, – šį mitą žino visi. Jaunajam Amerikos elitui Paryžius tuo metu buvo posūkis į kitą erdvę, kur pūtė modernistinių krypčių vėjai, magnetinės traukos vieta, kurios spalvų ir garsų magma išliko tarsi aukso siuvinys to meto drobėse ir tekstuose. Europoje tuo metu šis tas vyko. Europoje visuomet kas nors vykdavo.

Gertrudos Stein salone tvyrojo permainų atmosfera, modernizmas ieškojo naujų raiškos priemonių, ir jaunieji kūrė naujus dalykus. Atrodė, jog amerikiečių kultūra buvo praleidusi bene svarbiausią raidos fazę, tad kas nors privalėjo tai kompensuoti, nes anglų literatūros amerikiečiai nelaikė sava, o svarbiausios figūros, sukūrusios savitą amerikietišką modelį, buvo Waltas Whittmanas ir Edgaras Allanas Poe. Viena vertus, jie neturėjo nieko bendra su atstumtąja indėnų kultūra, tačiau nepriklausė ir savaime nykusiai europietiškajai tradicijai, antra vertus, deja, nei vienas, nei kitas modelis nesugebėjo jungtis ir virsti kokiu nors nauju lydiniu, kaip, pavyzdžiui, nutiko ispanų ir indėnų kultūros modeliams, papildžiusiems, kad ir labai keista atrodytų, vienas kitą; iš to susiliejimo vėliau gimė Lotynų Amerikos fenomenas. Tačiau nė viena įskiepyta naujosios Amerikos kultūros šaka negalėjo apsieiti be europinės dirvos. Pasaulinė Europos civilizacijos dominantė buvo tas kanonas, kuriuo rėmėsi ir iš kurio išaugo naujoji angloamerikietiškoji bei iberoamerikietiškoji kultūra. Apie tai kadaise gana atvirai rašė Octavio Pazas, analizuodamas keistą savo, meksikiečių rašytojo ir kartu ispanų kalbos vienijamam Lotynų Amerikos pasauliui priklausančio kūrėjo, jauseną, kurią lėmė ne tik konkreti geografinė, bet ir kalbinio komunikavimo erdvė.

Europa ėmė traukti amerikiečius dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kai Ezra Poundas ir T.S.Eliotas pakeitė gyvenamąją vietą ir ilgam įsikūrė Europoje, tik Poundas ne dėl savo kaltės, dėl visiems žinomų priežasčių kuriam laikui buvo palikęs Europą, bet vėliau sugrįžo. Gertrūda Stein, ilgą laiką gyvendama Paryžiuje, surinko daugelį „prarastosios kartos“ atstovų (saloną, kuriame buvo aptariamos naujos idėjos, galime drąsiai vadinti arklide, o jaunuosius modernizmo besočius – jaunaisiais modernizmo eržilais): tik todėl Hemingway’us galėjo paragauti Paryžiaus balandžių, pamesti prozos rankraščius bei eilėraščių knygas, ir tai nebuvo pernelyg tragiškas praradimas, nes kartu jis įkvėpė to meto Paryžiaus, pasaulio menininkų sostinės, oro. Europoje visuomet kas nors vykdavo, ir, lyginant su ja, Amerika atrodė provinciali; ji kaip įmanoma stengėsi pamiršti savo kilmę, kurią jai kartais primindavo europiečiai.

Antroje dvidešimtojo amžiaus pusėje, septintajame dešimtmetyje, europiečiai vėl užvaldė jaunimo mintis, ir naujoji Sartre’o bei Camus religija tarsi futbolo aikštėje skirstė kamuolius giminingiems Amerikos bytnikų kultūros sąjūdžiams. Šį kartą daug mažiau atsirado norinčių ilgiau pagyventi Europoje, bet jauni Niujorko poetai, ypač Johnas Ashbery’s, važinėjo į Prancūziją, ir lipnus prancūzų siurrealizmo medus bei rafinuotas Coco Chanel kvepalų kvapas nuspalvino jaunųjų Amerikos poetų formos paieškas.

Niujorko mokykla

Kažkodėl amerikiečių poezijos Niujorko mokykla nėra tokia žinoma (ypač Ukrainoje), kaip kita tų laikų poetinės estetikos svarstyklių lėkštė, Alleno Ginsbergo ir Jacko Kerouacko grupė, kuriai Niujorko poetai buvo tarsi atsvara, nors vadovavosi ta pačia idėja: išklibinti akademizmo pamatus, paversti poeziją masiniu, svarbiu visuomenei reiškiniu, nes visos to meto jaunimo sąmonės „revoliucijos“ prasidėjo nuo neigimo ir savęs įtvirtinimo – ypač bytnikų bei hipių sąjūdžiai. Niujorko grupė kūrė pokarinės amerikiečių poezijos kraštovaizdį kartu su W.H.Audenu, Robertu Lowellu, Allanu Ginsbergu, kuris

savo eilėraščius konstravo iš kasdienės kalbos srautų, įvairių kultūros tradicijų, nuo judaizmo iki induizmo, muzikos instrumentais įgarsindavo savo eilėraščių skaitymus, primenančius rusų dainuojamosios poezijos koncertus. Jis siekė vaidinti visuomenės tribūno vaidmenį, perduodamas savo jauseną 1969-ųjų kartos hipių sąjūdžiams. Ginsbergo mirties metais Lenkijos televizija parodė dokumentinį filmą apie jo viešnagę ir eilių skaitymus Lenkijoje. Nepamenu, kuriame mieste vyko jo poezijos vakaras, bet tuomet man paliko įspūdį jo skaitymo stilius: priešais gulėjo kažkoks muzikos instrumentas, primenantis citrą ar mūsiškę senovinę kobzą, jis ilgai kažką aiškino klausytojams, čia pat persiorientuodamas į būseną, reikalingą jo rečitatyviniam skaitymui, kai jis mušdavo taktą į medinį instrumento korpusą. Ginsbergo eilutės, atrodytų, ilgesnės už Homero hegzametrą, pusiau užmerktos akys, visiškas atsiribojimas nuo salės ir kartu kažkokia antgamtiška jausena – visa tai priminė spiritizmo seansą. Ginsbergas maištavo prieš stereotipiškumą, paversdamas stereotipiškumą savo estetikos pamatu. Tapyboje tuo metu taip pat vyravo stereotipiškumo, taikomumo, masiškai atpažįstamo vizualinio paveiks­lo dvasia. Andy Warholas perkėlė dailininko amatą į naują lygmenį, naudodamasis savo laiko technikos galimybėmis, iššifruodamas masinę psichozę, sukurdamas naująją Džokondą – garsųjį Marilyn Monroe portretą.

Tačiau grįžkime prie Niujorko mokyklos, dar šeštojo dešimtmečio vidu­ryje bei septintojo pradžioje praturtinusios literatūros, ir, manyčiau, ne vien literatūros, kraštovaizdį, nes šis meninio gyvenimo modelis priminė puikiai visiems žinomą pavyzdį – dvidešimtojo amžiaus pradžios prancūzų modernistus, perdavusius palikuonims modelį, kai menininkai ir poetai – plačiau suvokiant, literatai – kuria vieną bendravimo terpę, kurioje atsiranda tekstų įkvėpti paveikslai, dailininkai patys rašo eilėraščius, apipavidalina poetų knygas ir taip toliau. „Niujorkiečiai“ draugavo ne tik su dailininkais, ypač su Willemu de Koonigu, Larry’u Riversu, Jane Freilicher, Fairfieldu Porteriu, Grace Hartigen, jie dalyvavo ir eksperimentiniuose teatro vyksmuose, plėsdami poezijos paveikos sferą.

Viename Manhatano knygyne, kuriame vyksta poezijos vakarai, kur net skaitymų metu visuomet galima nusipirkti silpno alkoholio, kur virš skaitytojų galvų kabo stori kvadratiniai vamzdžiai, apvynioti izoliacija, ir lempos plačiais gaubtais, tarsi Semiramidės sodai, už neaukštos pakylos, prie kurios pritvirtintas mikrofonas ir nuo kurios skaito poetai, yra tualetas, kur visuomet galima užeiti, ypač po keleto alaus butelių, – išties amerikietiška atmosfera, – o aplinkui du aukštai knygų lentynų; girdėti, kaip antrame aukšte kažkas nepaliaudamas varto knygas, nes sausas seniai nedažytas grindų medis girgžda nuo kūno svorio, kažkas kažko ieško mediniame knygų laive, ant kurio tiltelio kiekvienas pasijunta esąs kapitonas. Ant sienų seni plakatai, ranka rašyti skelbimai, kažkur sudėtos „savilaidinės“ Manhatano poetų rinktinės (nes kas dar čia užsuka, žinia, juk ne Džordžijos valstijos gyventojai? nors ką gali žinoti...), visur fotografijos su išblukusiais rėmeliais, originalai ir kopijos, daugiausia iš šeštojo ir septintojo dešimtmečio, jų amžius atpažįstamas iš rūbų ir šukuosenų stiliaus, nespalvotos nuotraukos. Tokiose kavinėse gali išvysti pažįstamų veidų, kuriuos atpažins viso pasaulio poetai, – štai Allanas Ginsbergas, Johnas Ashbery’s (galbūt aš klystu) sėdi kartu su Eugenio Montale, o štai garsios septintojo dešimtmečio Holivudo žvaigždės, lankiusios šį knygyną, nuotrauka, toliau, ant raudonų plytų sienos, keletas Niujorko miesto peizažų.

Neseniai išėjusioje knygoje apie šią poetinę grupę poetas ir kritikas Davidas Legmanas pavadino niujorkiečius paskutiniaisiais avangardistais, kildinusiais save iš Europos modernizmo ir paprastai dar iš kelių amerikiečių poetų – pirmtakų: Williamso Carloso Williamso, Wallace’o Stivenso ir kitų. Garsioji šios mokyklos ketveriukė buvo Johnas Ashbery’s, Frankas O’Hara, Kennethas Kochas ir Jamesas Shuyleris, trys iš jų – O’Hara, Shuyleris ir Kochas – deja, jau mirę.

Niujorko grupės narys Bohdanas Rubčiakas, vaikštinėdamas amerikiečių poezijos labirintais, straipsnyje „Parnasas aukštyn kojomis: vadovas po naujosios amerikiečių poezijos labirintus“ (1972) tarsi topografas nubraižė amerikiečių poezijos žemėlapį, tad man dabar daug lengviau sekti jo pėdomis, o kitas NJG narys Bohdanas Boičiukas, trečią dieną man atskridus į Ameriką vežiodamas mane automobiliu tikraisiais Manhatano labirintais, į mano klausimus apie amerikiečių poeziją atsakė: „Kadaise buvo keli poetai, kuriuos žinojo visa Amerika, o dabar jų tiek daug...“ Ir iš tiesų Niujorko meninio gyvenimo vertikalė, horizontalė ir dar pogrindis tokie įvairiapusiški, kad tavęs niekuomet nepalieka jausmas, jog kiekvieną akimirką kas nors skaito eilėraščius publikai ten, kur tu fiziškai niekaip negali atsidurti, ir atrodo, kad pats poetiškiausias pasaulio miestas – Niujorkas, nors, kita vertus, skaitomų balsu eilučių poetinės masės ir miesto gyventojų skaičiaus santykis perša priešingą mintį: Niujorkas – pats nepoetiškiausias pasaulio miestas, ir dabar taviškė erdvėje pasiklydusi Tarnopolio „Mūza“, kurios sienos sugėrė nė kiek ne mažiau eilėraščių ir cigarečių dūmų, ant kurios stalų pralieta tiek daug alaus midaus, kurioje buvo leidžiama vėjais ir laistoma ant servetėlių jaunystė, kuri girdėjo paskutinių monetų skambesį, kai jomis būdavo stuksenama į stalą, norint užsisakyti daugiau, – galbūt tai ji buvo ir yra pati poetiškiausia vieta, vieno denio laivas, nuolat plaukiąs „iš amžinybės į amžinybę“.

Ar verta priminti poetus, kuriems Niujorkas virto ir jų biografijos dalimi, ir šio miesto mito dalimi, ir mitu vardan mito: Lorca, Majakovskis, Bretonas, Ginsbergas, Niujorko grupė – Ashbery’s, O’Hara, Kochas, Shuyleris, Brodskis, ukrainiečių NJG – Boičiukas, Tarnavskis, Rubčiakas... Jau nekalbant apie įvairių tautų poetus, chaotiškai pasirodančius, tarsi drugeliai įklimpstančius į klampią savo kalbos srovę ir joje ištirpstančius, kurie niekada netampa amerikiečių kultūros dalimi, net netrokšdami ja tapti, jie rašo filipiniečių kalba, hindi, lenkiškai, rumuniškai, ukrainietiškai, rusiškai, ispaniškai, portugališkai, prancūziškai, vokiškai, serbiškai, kroatiškai, slovėniškai, graikiškai ir niekada neparašys nė vienos eilutės angliškai, nes, net ir išmokę kalbą, jie negali nieko pasakyti apie rožę gražiau, negu gali ta kalba, kuria rožė vadinama rože. O kur dar gausybė poetų, tikrų amerikiečių, niekuomet neišspausdinusių nė vienos eilutės nė viename prestižiniame amerikietiškame žurnale, kurie iki pat senatvės perrašinėja savo tekstus antikvarinėmis spausdinimo mašinėlėmis ir skaito vienas kitam kuriame nors Ist Vilidžo, Vest Vilidžo, Grinvič Vilidžo ar Soho, Aptauno ar Dauntauno bare, ir dar gausybė afroamerikiečių, kuriančių specifines kultūros bei literatūros formas, o kur dar homoseksualistų ir lesbiečių literatūra, o kur dar visai atsitiktinai praskrendantys paukščiai iš viso pasaulio, kuriems rūpi nors kartą pasėdėti Mažosios Italijos restoranuose, pasivaikščioti Brodvėjumi, prisėsti Koni Ailendo krantinėje, pasivalkioti po Soho galerijas.

Susirašinėdamas su manimi, kaip tik tada, kai man buvo svarbiausia (pirmaisiais mano amerikietiškojo gyvenimo mėnesiais), mano draugas anglas poetas Richardas Burnsas, gyvenantis Kembridže ir kiekvienais metais skraidantis bene į visus literatūros festivalius (pas­tarąjį elektroninį laišką jis atsiuntė iš Paryžiaus), paklausė manęs, ar aš jau susipažinau su Johnu Ashbery’u, ir dėl visa ko atsiuntė visų savo pažįstamų poetų bei literatūros profesorių adresus ir telefonus.

Paskambinau Ashbery’ui į jo butą 22-ojoje gatvėje, paaiškinau, kas aš toks ir ko noriu. „I’m from Ukraine, my friend is Richard Burns... I want... OK“, – atsakė jis. Akimirką įsiviešpatavo pau­zė.

Ashbery’s laikomas amerikiečių poezijos „europiečiu“, galbūt klasiku, nors vienas čionykštis profesorius sakė nesąs tikras, ar Robertas Frostas yra klasikas. Ashbery’s nuo 1958-ųjų iki 1965-ųjų gyveno Paryžiuje – ar ieškodamas „prarastosios kartos“ pėdsakų, ar taip lėmė likimas? Paprastai jo vardą lydi didžiųjų pirmtakų šešėliai – Yeatso, Stein, Elioto, Audeno.

Aristokratiškos laikysenos, aukšto ūgio, visuomet žvelgiantis sutelktu ir kartu išsiblaškiusiu žvilgsniu, Ashbery’s savo bute 22-ojoje gatvėje man priminė žuvį, lėtai plaukiojančią po svetainės erdvę, kurioje visur mėtėsi literatūros žurnalai, laikraščiai, tūkstančiai aplankų. Ant sienų kabojo jaunystės draugų dailininkų paveikslai.

Kaip liudija literatūriniai šaltiniai, Ashbery’s iki šiol gyvena tarp Niujorko ir Hudsono miestelio Niujorko valstijoje, kur jis dar 1978-aisiais nusipirko nedidelį namelį. Bene ryškiausią įtaką, formuojantis jo asmenybės architektoniniam pamatui, padarė jo senelis, fizikos profesorius, ir studijos Harvarde šeštajame dešimtmetyje. Ten jis ir susipažino su O’Hara, Kochu bei Shuyleriu. Ashbery’o biografai dažnai atkreipia dėmesį, jog pirmoji jo knyga išvydo pasaulį prestižinėje serijoje „Yale Younger Poets Series“, kuria rūpinosi pats Audenas. Tačiau jokia statistika, poezijos rinkinių skaičius (19), gausybė premijų, įskaitant ir Pulitzerio, neleis mums įsivaizduoti Ashbery’o ir jo draugų užimamos vietos pokario amerikiečių poezijoje, jei nesuvoksime vienos aplinkybės: Niujorko mokykla buvo nauja meno ir visuomeninių sąjūdžių forma.

Ashbery’o ir jo mokyklos draugų avangardo esmė visų pirma yra bendra meno dehumanizacijos pajauta, kai suvokiamas nutrūkęs komunikavimas tarp teksto ir skaitytojo, išskydę ir sutrikę santykiai tarp visuomenės ir meno, tarp moralės ir gyvenimo formų, tarp pasirinkimo ir galimybės rinktis, tarp pasaulio tragizmo ir paskiro individo tragizmo. Kaip tik todėl jo tekstams kartu būdinga ir ironija, ir elegiškumas.

Jean Valentine žaliosios Airijos kalvos

Kadaise vienas mano draugas mano prašymu Kijevo knygyne, prekiavusiame tik užsienio literatūra, nupirko man negirdėtos amerikiečių poetės Gin Valentine rinkinį. Ta knyga ilgai gulėjo mano bibliotekoje, kol aš ėmiausi šį bei tą versti, pasitelkęs žodyną. Niujorke, pradžioje ieškodamas nors kokios draugijos, susiradau internete jos telefoną.

Tai buvo Niujorko žiema, pirmoji mano amerikietiška žiema, nejauki, vėjuota, aprūkusi dūmais, besiskverbiančiais pro miesto kanalizacijos angas, keistos jausenos ir savianalizės, išklibusių emocijų ir depresijos žiema. Eidamas susitikti su Jean, aš visiškai neįsivaizdavau, apie ką kalbėsimės, o ji nusivedė mane į artimiausią restoraną, ten mes valgėme, gėrėme kavą, Jean stengėsi lėtai tarti žodžius, kad aš iš karto suprasčiau, apie ką kalbama.

Airija jos naujausioje knygoje yra tarsi metaerdvė, nors kai aš paklausiau jos apie šios erdvės svarbą jos kūrybai, ji atsakė gyvenusi Airijoje keletą metų, todėl Sligo prieplauka šios šalies šiauriniame pakraštyje kartkartėmis ošia tarp jos verlibrų krantų. Kiekviena jos knyga – tai psichologinių būsenų atspindžiai, filosofinio pažinimo vaisiai, kylantys iš abejonės, ar toks pažinimas apskritai egzistuoja.

Jean Valentine atidi poetiniam paveikslui, metaforai, taupiam aforizmui, trumpai verlibro formai, vidinio gyvenimo algoritmui – šių dalykų kupina jos eilėraščių erdvė ir materija. Be galo įdomu lyginti jos dvi knygas: „Pilgrims“, išleistą dar septintajame dešimtmetyje, ir „Candle of Real Life“ – naujausią jos rinkinį, ir man susidaro įspūdis, jog poetė nepakeitė savo poetinio mintijimo formos (giluminio žvilgsnio pro savo pasaulį į išorinį pasaulį ir visatą), bet pasikeitė poetinės realijos, lydėjusios jos klajones po kultūras, po naujoviškas vizualias eilutes, po svarbiausius amerikietiškos kultūros žargonus nuo septintojo iki dešimtojo dešimtmečio:

Smėlio kelias, šviesiai žalias dviejų
colių driežas
blanki šviesa ant kelio

rašiklis viską parašė pats
šitas rūkas slenka pats nuo savęs

nepasotinama geriu savo sapnus
ir jie lygiai taip geria mane

– Kas išmokė mane žinojimo vietoje
nežinojimo?
Ta ranka tas rašiklis

mintis, prigludusi prie stalo
strykas, gulintis ant stygų

nejudėdamas
pauzė

Poezija Amerikoje yra visur: įtemptose Niujorko tiltų stygose, kuriomis Manhatano drobė prisiūta prie kitų salų; šiuo atveju ji – metalinis siūlas, užsiuvęs tavo kalbą.

Nors tai – tik pirmasis, labai paviršutiniškas Amerikos ir poezijos įspūdis, nes ir šiaip bobų vasaros metu ore praskrenda sidabriniai voratinklių siūlai...

Tarp keleto mano mėgstamų vietų yra ir Brajant Parkas už Viešosios bibliotekos. Šiame parke mažiausia studentų ir čionykščių profesorių, dauguma – atsitiktiniai praeiviai, atėję pasivaikščioti; pakanka ir benamius primenančių žmogystų, kai kurių išvaizda galbūt ne pernelyg skiriasi nuo jų ukrainietiškųjų brolių; jie prašo išmaldos, pagarbiai kreipdamiesi „Change, sir“, viena ranka plastmasinėje dėžutėje barškindami nuo ryto surinktas monetas, o kita taisydamiesi CD grotuvo ausines.

Šis miestas – labirintas. Niujorkas – labirintas su tiksliai nubraižytomis gatvių ir aveniu linijomis, tik dar paslaptingesnis nuo gausybės pabų, barų ir kavinių, kur už grubiai nutašytų stalų, kvepiant šviežiomis pjuvenomis ir cigarečių dūmais, kas nors skaito eilėraščius į tuštumą. Tokiõs kavinės, kuri kartu būna ir klubas, menininkų laivas, poezijos skaitymo ir klausymo vieta, amžių gali nustatyti pagal nudrengtas grindis – jos primena nutrintus džinsus, naujųjų laikų simbolį, o langus ir duris paprastai saugo kaustytos grotos ir skambutis – matyt, tam, kad, įeidamas į patalpą, visuomet prisimintum garsiąją Johno Donne frazę, kuria pasinaudojo tas pats Hemingway’us. Girgždantys mediniai laiptai, ir iš pusantro aukšto pastato aukščio jau gali stebėti praeivius bei pastatytus automobilius.

Gruodis. Sniegas. Lietus. Sekmadienis. Siaurutėlėje gatvėje šąla eilėje žmonės, daugiausia airiai – ištroškę alaus ir kompanijos čionykščiai alugėriai. Airių atvežta pabų kultūra greitai surado šalininkų, dabar jie laukia, kol atsilaisvins kokia vieta ir bus galima užeiti ten, kur balsu dainuojama, kur aidi juokas, muzika, tvyro aštrus įvairių alaus rūšių kvapas; jie gyvai šnekučiuojasi, trepsi batais ant apledėjusio asfalto.

Vienas čekų kino režisierius, paukštininkas ir mėgėjas paskraidyti virš gegučių lizdų, kartą pareiškė, jog kiekvienas turi mažų mažiausia dvi tėvynes: tą, kurioje gimė, ir Ameriką. Paprastai aš toli gražu nelinkęs tiesiogiai suprasti šios minties, nes Amerika – tai mano gyvenimo dalis, tačiau šis gyvenimas iš esmės kitoks, todėl tai jokiu būdu negali būti tėvynė, nors be Amerikos tėvynės jausmas nebūtų toks aitrus, kaip dabar. Užtat šie žodžiai, nors ir paradoksalūs, ir kosmopolitiški, išreiškia dabartinio gyvenimo globalizacijos idėją, apie kurią tik dabar imta tiek daug kalbėti, bei nesulaikomą žmogaus troškimą viską lyginti ir visur rasti privalumų bei trūkumų.

Be to, pripažįstama, jog Amerika, sukūrusi šiandieninį mūsų civilizacijos modelį, nepaisant visų protestų ir priešinimosi, yra tikroji traukos jėga, ar tai kam nors patinka, ar ne, ir senoji Europa jau seniai plaukia Amerikos jaunos energijos išrausta vaga.

Pasivaikščiojimai po kultūros ir poilsio parką, po kiek pasislinkusį laiką ir erdvę įteigia mintį, gan paradoksalią, jog vienas iš žmogaus kultūros, kaip reiškinio, pajautos bruožų yra tas, kad ji dovanoja mums galimybę tarsi pirmaklasiams šokinėti per balas.

Vieniši pasivaikščiojimai jau seniai virto literatūros žanru ar forma, kuria kadaise naudojosi Ševčenka, vaikštinėdamas su pasitenkinimu ir ne be pamokymo, ir lygiai taip pat Abramas Tercas vaikštinėjo su Puškinu. Svarbu pasirinkti tinkamą pašnekovą, įdomią temą ir gražesnį parką.

Štai ir pirmasis ratas, kurį mes apsukome su jumis, skaitytojau, vaikštinėdami po Gertrūdos Stein parką ir plepėdami apie amerikiečių poeziją. Tokių ratų šiaip reikėtų apsukti daugybę, tad kol kas pailsėkime bronziniame Gertrūdos Stein pavėsyje.

2002

Iš ukrainiečių kalbos vertė VYTAS DEKŠNYS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
0:45:55 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba