Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-11-17 nr. 3118

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
RUDENS EPIFANIJA
70
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS3

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
VERTĖJAI UŽSIENYJE, ARBA DAGIAI IR STREIKAI

ESĖ 
• Vasyl Machno.
GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

LITERATŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
DĖDĖ KAZYS
3

KNYGOS 
• ROMO DIENORAŠTIS
• SAPNŲ TEOLOGIJA
• MIEGANTIS TEODENDRONAS1
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“
10

TEATRAS 
• Vilius Voras.
TAUTOS ISTORIJA IR ABSURDIŠKOS TEATRO GRIMASOS
1
• Tautvydas Poliuškevičius.
TRAGIŠKA IŠDAVIKO ISTORIJA
• TANKREDO DORSTO KELIONĖ LIETUVIŲ TEATRE TĘSIASI
• AKTORIAI-ŠOKĖJAI KURIA TEATRĄ „KŪRYBINIO VEIKSMO BENDRUOMENĖ“

DAILĖ 
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PORCELIANO ŠOKIS
• Jurgita Ludavičienė.
PAMARIO EMALIS
1

PAVELDAS 
• Giedrė Jankevičiūtė.
PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“
• Lina Paukštienė.
MUZIEJUS ŠEŠTADIENIAIS KVIEČIA ŠEIMAS KURTI DRAUGE

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS5
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA5

VERTIMAI 
 Nina Kokelj.
ELGETA
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
„VILNIUS CITY JAZZ“ – ATVIRAS VISIEMS DŽIAZO STILIAMS
5

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
EMOCIJŲ IR KALBOS SANTYKIS MENO KŪRINYJE
2
• LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

KRONIKA 
• MOKI ŠOKTI – ŽINAI KELIĄ
• IGORIS PIEKURAS 1935.III.18–2006.XI.11
• „METAMORFOZĖS“ SPEKTAKLIO PREMJERA

SKELBIMAI 
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS KVIEČIA Į MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S.S..
SAMANĖ IR SAMANIAI
3

VERTIMAI

ELGETA

Nina Kokelj

[skaityti komentarus]

Lapkričio 21–23 d. Vilniuje viešės slovėnų rašytoja Nina Kokelj. Ji dalyvauja Slovėnų, kaip antros arba užsienio kalbos, centro organizuojamose „Pasaulinėse slovėnų literatūros dienose“. Slovėnijoje rengiamas tokio paties pavadinimo almanachas, kuriame bus publikuojami dienose dalyvaujančių slovėnų prozininkų, poetų ir dramaturgų kūriniai bei jų kūrybos vertimai, padaryti pasaulio universitetuose, kur studentai studijuoja slovėnų kalbą ir literatūrą. Šių dienų tikslas – supažindinti kuo platesnę pasaulio publiką su šiuolaikine slovėnų literatūra.

Nina Kokelj gimė (1972 m.) Kraujyje. Liublianos universitete baigė ekonomikos, vėliau politologijos studijas. Praėjusį dešimtmetį rašytoja sukėlė susidomėjimą savo proza, už kelias noveles gavo apdovanojimus. 1998 metais pasirodęs pirmas romanas „Milovanje“ („Glamonėjimas“) buvo nominuotas geriausio metų romano premijai. Tais pačiais metais Slovėnijos knygų mugėje šis kūrinys buvo premijuotas kaip geriausias metų debiutas. Pozityvaus įvertinimo sulaukė ir 2002 metais išėjęs romanas „Sviloprejka“ („Šilkaverpis“). N. Kokelj taip pat kuria literatūrą vaikams, slovėnų ir užsienio spaudai rašo reportažus.

Rašytoja savo kūrybą skaitys lapkričio 21 dieną „Beatričės namuose“ (A. Vienuolio 12-1) 18.30 val. ir lapkričio 22 dieną – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

___________________

Ji miegojo saulėkaitoje ant medinių denio grindų ir sapnavo, kad jos veidą želia žali dumbliai, ji grimzta gelmėn ir šešėlingam bangų mirguliavime išvysta apgriuvusią pilį, jos papėdėje ant vandens linguoja žalias lagaminėlis, pilnas senų fotografijų; ji prikiša tas nuotraukas sau prie akių, vienoje regi savo dumbliais užžėlusį veidą, tada jai už nugaros išsivynioja pilkšvas takas, kuriuo atžingsniuoja jos draugas, padeda ranką jai ant peties ir taria: „Tu buvai nuostabus žmogus“. Po žaliais dumbliais iškeroja vaizdai, susipina į ilgą prisiminimų vainiką, veriasi į karolius, kiekvienas karoliukas – viena išgyventa diena. Raudoname ratile raudonuoja jos palaidinukė didelėmis sagomis, puošni ir ryški, vilkėjo ją tada, kai pirmąsyk kitoje stalo pusėje išvydo jį. Iš rudo ratilo į ją vėpso šokoladinė bobų vasaros diena, diena, kai jiedu kvatojos baltų beržų kamienų labirinte ir rūkė cigaretes prie didelės rudos balos su prikritusiais lapais, joje kurkė varlės. Ji regi ir užuodžia visas dienas, važinėjimus automobiliu apirusiomis gatvėmis, regi save, žadinančią jį trečią valandą nakties ir siūlančią savo kūną, apvilktą baltais naktiniais, kuriuos dėvėjo dar jos motina, prieš daug metų su šitais naktiniais ji apsimiegojusi išėjo paduoti šieno asilui, o jis, toks pilkas ir nuliūdęs, trūkavo kieme. Sapnuodama ji vėl prisimena savo sapnus, kuriuose jis nervingai pro duris išstūmė žmones, susigrūdusius po sietynais su taurėmis rankose, kad jiedu pasiliktų dviese ir jis pažvelgtų į ją didelėmis alkanomis akimis, pasiguldytų ją po savimi ir užčiauptų jai burną, atvertų jos vidurius, o ji justų, kaip per kaulus bėgioja didelės skruzdės, kaip jos vidus graudžiai inkščia.

Snausdama ji karštligiškai braukė delnais per tamsius plaukus ir markstėsi. Parietė kojas, persirito prie aptvaro ir žvelgė į vandenį. Paskui laivą tįso plati balta juosta. Jos prisiminimas teliūskavo geltonos saulės spjūviuose, ji regėjo, kaip plaukia su juo panašiu laivu ir kaip miega įsisiautusi į drabužį. Jos šiaudinę plačiakraštę skrybėlę pasigavo vėjas ir nusviedė, ji vieniša plaukė vandens paviršiumi. Jiedu laukdavo miglelės, kuri it undinė rytą pakildavo virš jūros. Jie siurbčiojo sultis ir laužė sausainius, o vandeny kūpsojo didelės rudos sausumos dėmės. Dabar, laivui plaukiant, irgi nyko miestai ir vienišos niūrios uolos, ant kurių bolavo bažnyčios. Diena tarsi išmargintas meduolis, o jos siela lyg iš kokios tamsios masės, užtvindančios organus, ji troško užmigti. Silpnumo akimirkomis suvokdavo, kad sausumos kauburiai jūroje iš tiesų yra graikiški, ir kava, kurią ji geria sėdėdama ant apšiurusių odinių kavinės kėdžių, taip pat graikiška, ir muzika, kurios ritmu juda padavėjai. Ji ilgas valandas tupėdavo tualete klausydamasi laivo variklių dundėjimo ir džeržgimo. Kartais jai rodės, kad žydruma persmelkia ją, ji pranyksta ore, tuoj tuoj neteks sąmonės. „Tai tik nervai“, – ramino ji save, nes šitaip jausdavosi visada, kai gyvenimas imdavo buksuoti. Jausdavo, kad plaukia. Jausdavo, jog yra bekūnė, skyla į gabalėlius, kurie įnirtingai gaudosi čiuptuvėliais, jog neturi tėvo, motinos, namų, jog net pati save prarado. Jausdavo, kad tarp žmonių ją purto drebulys, šaltis smelkiasi pro dantis. Ji pakilo ir nuėjo praustis. Žvelgė į savo dailų nuogą kūną po vandens čiurkšlelėmis, jis jai nereikalingas.

Jai nereikalingos kojos, nes niekur nenorėjo eiti, ir rankos, kuriomis nusibraukdavo plaukus čiurlenant vandens srovelėms. Ji išėjo iš dušo kabinos, apsivilko trumpą suknelę, nuėjo prie denio aptvėrimo, persisvėrė ir įsistebeilijo į save. Keleiviai šnekučiavosi angliškai, hebrajiškai ir prancūziškai. Žydai studentai plaukė namo, jie sėdėjo ant suolų ir traukė cigaretes. Ji stebėjo lenkų piligrimų šeimą, keliaujančią į šventąją žemę, šie žmonės miegojo ant didžiulės drabužių krūvos. Stebėjo jauną žydą skusta galva. Jis miegojo ištisas tris paras, prabusdavo tik palakinti savo ilgaausio šuns, pririšto prie knygų prigrūsto lagamino. Libaniečiai šnekučiavosi prancūziškai, siurbčiojo kavą, rinko monetas ir pardavinėjo išmargintų žaidimų automatų, tarp kurių klegėdami vaikėsi vaikai, žetonus. „Kadaise Libanas klestėjo, – kartojo prie stalo sėdintis mažų gyvų akių senukas. – Per Naujuosius metus šokdavome ant stalų“. Maloniai pūtė vėjelis. Jos akiračio pariby sėdėjo žydų šeima. „Jie greičiausiai iš kibuco“, – pamanė ji. Jauna netvarkinga ir atsipalaidavusi moteris laikė glėbyje nenuoramą vaiką, kuris vis mataravo kojytėmis ir kažką čiauškėjo. „Jie dvelkia senove“, – pamanė ji. Tarpais jai atrodė, kad žydų veiduose atsispindi kažkokia ypatinga senatvė, tarsi jų žvilgsniams prieinamas didesnis nei įprasta akiratis. Šeimos tėvas šyptelėjo jai, pernelyg atvirai spoksančiai į juos, ji irgi atsakė šypsniu. Jai pasidingojo, kad jos nebėra. Vietoj jos ant kėdės sėdi kažkieno kito kūnas, o ji plevena drumstame minčių debesyje, pakibusiame virš kūno ir užgožiančiame vaizdą. Laivo, jūros ir žmonių vaizdai tebuvo jos įtemptų apmąstymų uždanga. Vakare jūreiviai atitempė ant denio ilgą girliandą su lempelėmis ir pakabino. Laivas tapo panašus į švytintį sviedinį, riedantį bangomis. Protarpiais graudulingai sugausdavo sirena, ir keleiviai nerimastingai pakreipdavo galvas. Ji atsisėdo atkampyje tarp didelės raudonos dėžės, virš kurios pritvirtinta gelbėjimosi valtis, ir aptvaro. Sėdėjo ant šiltos medienos ir nervingai trūkčiojo kojas. Traukė cigaretę. Buvo panaši į gražų vienišą žvėrį, žvėrį, kuris, užėjęs laukymę, tūno laižydamasis žaizdas. Žydas skusta galva vėl prabudo, pakilo ir pakasė šunį. Atsitūpė. „Gal turite ugnelės?“ Ji mikliu judesiu pridegė jam cigaretę, nesusiturėjo nenusišypsojusi, kai pamatė, kaip jis paniuręs tupi šalia savo šuns ir glosto skustą pakaušį. „Tie egzaminai buvo beprotiški, stačiai beprotiški“. Jis pirštais pabarbeno į lagaminą. „Turėjau atmintinai išmokti visų virusų pavadinimus. Toks jausmas, tarsi atmintinai būčiau mokęsis telefonų knygą. Siaubas“. Siūbavo tupėdamas šalia savo lagamino ir kasė šunį, o šis stovėjo plačiai išsižergęs. „Dabar keliauju namo, ačiū Dievui. Tris dienas važiavau iš Rumunijos. Mašina buvo taip prigrūsta, kad net negalėjau patogiai sėdėti, ech“. Ją suėmė juokas, bet susitvardė. Įsivaizdavo jį prie vairo, kaip nerangiai sėdi tarp knygų lyg koks diržingas jūreivis ir važiuoja Serbijos ir Makedonijos plentais, palei kuriuos geltonuoja laukai, o saulė spigina į mašinos langą, jis išvargęs dairos į Panonijos kaimus, išklerusius traktorius ir žąsis kiemuose, į pavienius arklius ir žalias kopūstų gūžes. Vaikinas vėl išsidrėbė, vis dar glostė plikę. „Rytoj švartuosimės, ar ne? Turiu nupirkt lauktuvių seserims“. Bangos dužo į laivą. Kadaise vienas jūreivis stambiais dantimis ir smirdantis svaigalais jai pasakė, kad tokios bangos vadinamos „kapitono dukterimis“. „Kapitono dukterys“, – pagalvojo ji. Migla kilo į dangų. Ji vėl įmigo.

Iš laivo salono sklido dainavimas ir taurių skimbčiojimas, o ji susirietusi gulėjo ant patiesto drabužio, vėjas kedeno jai plaukus. Nubudo rytą, kai saulė jau kabėjo aukštai danguje, tačiau oro dar nevirpino nepakenčiama šutra. Laivas iš lėto stojo lyg milžiniškas nerangus gyvūnas; ji persisvėrė per aptvarą ir išvydo prieplauką su dideliais dokais ir naujais keleiviais, kurie grūdosi prie vartelių. Krante ūžė automobiliai, laivo koridoriais pirmyn atgal siuvo jūreiviai, o monotoniškas balsas vis kartojo: „Švartuojamės! Keleiviai, kurie toliau keliausit, prašome pasus atiduoti administratoriui“. Jaunuolis pasikėlė ir žiovaudamas paklausė: „Ar mokytum mane anglų kalbos?“ „Žinoma“. Jiedu įsispraudė tarp keleivių, didelių lagaminų ir juodaplaukių žmonių, skubančių prie išėjimo. Prieplaukoje tvyrojo kaitra, buvo šiukšlina, nuo juodo asfalto kilo garai. Jiedu ėjo gatve miestelio link. Kavinių darbuotojai pylė vandenį ant gatvės priešais duris, šlavė šluotomis ir maloniai jiems šypsojosi. Saulės spinduliai tįso per lygias betono sienas ir vielines tvoras. Jiedu gurkšnojo kavą ir dairėsi aplink, į jūrą tolyje ir žmones, pralekiančius ant birbiančių motorolerių. Paskui vaikinas nemokšiškai rinko apyrankes savo seserims, ji stovėjo nuošaly ir žvelgė į save. Ūmai apėmė jausmas, kad visa tai tik sapnuoja, tarsi akmenys nebūtų tikri, sakytum jai tik rodos, jog maudosi įlankėlėje šalia prieplaukos. Pro šalį ėjo vyras su beždžionėle ant peties. „Ar pirktum?“ Gyvūnėlis staipėsi. Jiedu nusijuokė ir patraukė atgal prie laivo, prasispraudė pro keleivius su bagažu ir užsirūkė ant denio. Spiginant saulei laukimas prailgo.

Naktį pramerkus akis jai pasirodė, kad pakrantėje regi didžiulius laužus, jie plinta į tamsą ir laižo ją dideliais raudonais liežuviais, nelyginant senuose mituose degina, alina pasaulį. Ji užsigeidė, kad toji ugnis lyžteltų ir jos vidų, išdegintų joje tamsą, tada ji liautųsi blaškiusis tarp blausių gyvenimo atspindžių, ir jos sąmonė pagaliau liautųsi raudojusi. Kai laivas ją išspjovė ant molo, kai jaunasis žydas triskart pamojo ranka pro savo automobilio langą ir ji autostopu patraukė į Jeruzalę, jos kojos buvo ištepliotos sakais, o siela pasisotinusi numanoma laime. Kai ji išsirito iš mašinos priešais Damaskiečių vartus, kur viskas garavo nuo vasaros, arabų perpardavinėtojų, tulžingų žodžių ir alyvuogių žalumos uniformų, o pomidorai riedėjo laiptais, jai dingtelėjo, kokia neaprėpiama yra vienatvė gražiausiame pasaulio mieste. Kokie beviltiškai gražūs maži žydų vaikai su ilgomis žandenomis po juodomis šlikėmis, vakare atsistoję ant šaligatvio pakraščio jie šūkauja visomis pasaulio kalbomis. Kaip romiai plazdena vėliava ant balto Dovydo bokšto vakaro vėjyje, nugludintais turgaus grindinio akmenimis kaukši arklys, ant kurio sėdi senolis, gyvuliui iš šonų prikabintos pintinės, o iš paskos seka vora peršlapusių kačių, besiglaustančių palei akmeninių namų sienas. Kai vakar ji ėjo atgal į viešbutį, mūvėdama baltomis kelnėmis ir su cigarete rankoje, pro vieno namo praviras duris išvydo tris kepėjus, jie kočiojo tešlą birbiant lemputei virš galvų. Tris dienas ji stebėjo vien vaizdus. Buvo pernelyg įnikusi į veržte besiveržiančio jon nuostabiausio pasaulio miesto reginius. Gyslose tirštėjo kraujas, matomi vaizdai kažkuo praturtino, bet kažką ir atėmė. Ji regėjo senuką su paukščiu ant peties, tas paukštis, apsunkęs nuo jos žvilgsnio, iš lėto skleidė sparnus, regėjo juodaplaukį elgetą su balta linine marška, jis miegodavo ant jos viešbučio stogo, o rytą rūkydavo ant laiptų ir gurkšnodavo arbatą; rytais jis daužydavo skardos duris, pariesdavo paišinas kojas ant aptriušusių skarmalų. Matė jį gatvėje, kai jo elgetiškos it alyvuogės akys sustodavo ties jos rankomis: „Ji negraži, bet joje yra kažkas tokio, dėl ko ji tampa graži“. Tai jos vienatviškas blaškymasis. Laukinio gyvūno atskalūniškumas ir stebeilijimasis į vaizdus, baisus alkis, nenumalšinamas troškulys. Sutikdavo jį tarp uždususių rėkaujančių pardavėjų, jo veidas pasirodydavo tarp baltų paklodžių. Jis jai priminė pikų valetą ir beviltiškumą čigonų vežimų, kai jie grimzta į rudą maurynę, o margaspalvius drabužius vilkintys žmonės mostaguoja ir dzingsi papuošalais. Ji sučiaupė lūpas, ritinėjo tarp delnų obuolį; jo akys buvo vilkiškos.­ ­Jo akys buvo vilkiškos, kojos purvinos, o rankos suskirdusios. Jo veide galėjai pastebėti indigo spalvos pėdsakus. Jis trejus metus bastėsi po pasaulį, miegojo Ispanijos gatvėse, mylėjo kažkokią merginą Milane, metus gyveno su Jugoslavijos čigonais, su jų dedervinėmis nubertais šunimis ir kriokiančiais vaikais, kurie spietėsi tarp vežimų. Egipte jis mylėjo Nilą ir apšniaukštą viešbutį, kur katės lipo ant stalų, o savininkas be atvangos čiulpė didelę pypkę ir mirkčiojo svečiams, daugybėje kambarių tįsantiems ant lovų, kai už lango diena virpėjo nuo kaitros ir pūškavo nuo didžiulių apgriautų namų, ant kurių dantytų terasų gyveno žmonės; tris dienas jis stebėjo vieną tokį namą; tamsaus veido moterį ir vyrą, prisidengusį balta kepuraite ir rūkantį cigaretes, o vaikai žaidė kamuolį šalia atmatų ir išgeltusių akmenų, aukštai virš miesto. Tarp šokinėjančių ant terasos įsismaginusių vaikų vaikštinėjo, sukiodamas ratus, kalakutas. Iš prigimties elgeta buvo draugiškas ir nenuorama; adatų pėdsakai ant rankų pamažu nyko, jis buvo geraširdis. Bendravo su visais iš eilės, nors retkarčiais jo prigimtis pareikalaudavo vienumos; tada jis brisdavo per raudoną dykumą, įsisiautęs į juodą drabužį su mažu indu rankoje ir ryšeliu, kuriame sudėti drožinėti šachmatai. Jis mąstė apie mirtį, įsivaizdavo įvairius jos veido bruožus, įsivaizdavo apleisto praminto tako, beduinų palapinių apribus ir saulės stulpelių, įsmigusių sekliame druska garuojančiame vandeny, kontūrus. Jis netroško mirties, bet nebijojo jos, juokėsi jai į veidą, tačiau piligriminės kelionės pabaigoje prisilakė Jeruzalės baruose, nes net nebejuto galūnių. Ji atsisėdo šalia, ir jis jai pasakojo apie begalinį ieškojimą ir reginių skleidimąsi, jis irgi regėjo tą paukštį išskėstais sparnais. Ji šypsojosi – jis nuo pat pradžių pasidarė jai mielas. Ji įsikniaubė į stalą, rankomis rėmė galvą, vyno raudonio suknia dengė kojas, apautas sandalais. Jis jai atrodė nuostabiausias matytas reginys, o jo šiluma, tvinstanti stalu į ją, sujaukė jos minčių eigą. Ji buvo visiškai kitokia; ji su niekuo nebendravo, buvo vienišė, ir tik retkarčiais, tik trumpą akimirką žmonių veidai prasibraudavo į jos erdvę. Jo ji nesibaimino. Jis buvo pernelyg prityręs, per mažai išgėręs, jo kūno spalvos spinduliavo rudumą. Kariai šoko su šautuvais ant pečių, o moterų sijonai buvo ilgi ir margi. Buvo vasara. Jis pasakojo apie gatves, kur miegojo, įsisupęs į elgetišką maršką, kalbėdamas vengė įspūdingų žodžių. Kalbėjo lėtai, gražia, kapotine anglų kalba. „Tada nubudau šalia savo geriausio draugo ir supratau, kad gulime ant kaimo vieškelio, nuberto akmenėliais“. Ji irgi jau gyveno nubusdama pakelėse; vieną rytą ją prižadino senukas, monotoniškai kviečiantis dvi savo ožkas, kurios skimbčiodamos skambalėliais ganėsi visai prie pat jos, ji pakilo nuo išgeltusios žolės ir įsistebeilijo į dangų be menkiausio debesėlio ir į jūrą už uolų. „Tada palikau savo tėvynę, kad galėčiau gyventi be injekcijų, palikau savo šeimą ir miestą, mamą, kuri tik retkarčiais prasiblaivydavo iš alkoholio svaigulio ... ir sutrūnijusį egzistavimą tarp ūžaujančių spalvotai apsitaisiusių žmonių, tarp milžiniškų, ekstaziškų narkomaniškų vaizdinių, persikreipusių veidų ir spengimo ausyse, patrakusio širdies plakimo, kai akyse stodavosi ryškūs reginiai ir pajacams ant sienų tįsdavo ausys“. Ji žvelgė į jį ir matė, kaip jis keičia vieną žlugimo pavidalą kitu, o esmė lieka ta pati. Jis pasidarė jai brangus dėl įgimto blaškymosi ir todėl, kad beviltiškai su juo kovojo. Jis perėjo milijonus gatvių, sėdinėdamas ant akmenų, skaitė knygas, ragavo valgius ir mylėjo žmones, kovodamas su savo nepasitenkinimu. Ji irgi jautė artėjant savo žlugimą. Vakare ji luktelėjo, kol jis užlips akmeniniais laiptais, jis atsigulė pas ją į lovą. Jie kvatojo kiaurą naktį. Kvatojo, kol už kalvos, apaugusios alyvmedžiais, pasirodė saulė ir plūstelėjo į juos. Namuose suskambo šakutės, ir pasklido muzikos garsai. Nuo nemigos jiems maudė kūnus, jie sunkiai kvėpavo nuo surūkytų cigarečių. Šypsniai liko jų veiduose; jie nusivilko iki arbatinės, juos aptarnavo jaunuolis, kuriam jau kalėsi ūsai, jis gergždžiančiu balsu klausinėjo jų, iš kur bus atvykę. Nenorėdami supanašėti, jiedu netrukus išsiskyrė, su liūdesiu akyse, žliaugiantys prakaitu.

Po daugelio keliavimo dienų jai ėmė atrodyti, kad tai gyvenimo išmaldos prašymas, tai baisiausia vienatvės išraiška, įkalinimas tarp reginių dar slogesnis už įkalinimą nuolatinėje egzistencijoje ir kasdienybėje. Naktį ji negalėjo užmigti; jai buvo karšta, bet kartu purtė šaltis, nemiga apvalė jos mintis, ji šiek tiek atbuko. Panoro grįžti namo; ji persisotino vaizdais, ilgainiui šitaip nutinka visiems keliautojams. Jos sąmonėje jau radosi namuose leidžiamos dienos, žydros, žalios, begal nuobodžios, bet kartu tokios tikros. Salos, kurioje buvo apsistojusi, daugiau nebematė. Nematė bekraščių alyvmedžių giraičių ir rudeninio lietaus, drengiančio virš uolėtų kalvų, kur ganėsi ožkos. Bendrakeleiviai tiesiog karštligiškai linksminosi; naktį jie šoko klubuose ir plojo šokėjoms ant stalo, sukosi laukiniu dienų ritmu, šnekučiavosi su vietiniais, drybsančiais ant pakelės suolų ir kojomis brėžiančiais ratilus dulkėse. O ji beveik visas dienas pramiegojo. Žvelgė pro langą į akmenuotus pakraščius ir senuką, kosčiojantį apatiniame aukšte. Persirenginėjo drabužius ir žiūrėjo į veidrodį. Ant sienų saulė paišė didelius šešėlius. Važinėjo automobiliu košiant vėjui ir apžiūrinėjo bažnyčių varpines. Jos priminė kiniškas pagodas. Kartais paskaitinėdavo, o rytą nepajėgdavo nubusti iš svaigulingo sapniškų minčių jaukulio. Ji pagalvojo, kad elgeta įprasmino jos buvimą Jeruzalėje, suteikė atspalvio visiems vaizdiniams, kurių ji prisigraibstė. Ji krimto pistacijas, o lukštus spjaudė į šiukšlių dėžę. Vis mąstė, mąstė. Viduržemio dienos ėjo rudeniop. Jos siela taip pat rudeniška. Jokios laužų liepsnos nenulaižė jos graudesio, jai visko pagailo. Tokios būsenos ji vėl nugrimzdo į prisiminimų begalybę. Vieną dieną ji palaukė, kada bendrakeleiviai išeis maudytis; apsimetė, kad miega. Paskui atsikėlė ir apsirengė. Susikrovė mantą ir paliko pinigus ant virtuvės stalo, ant jo gulėjo peilis. Ilgai į jį žiūrėjo, žvalgėsi po virtuvę, dirstelėjo pro langą, už kurio driekėsi pasaulis. Maloniai bangavo dienos šiluma. Ant kėdžių sukarstyti drabužiai. Išėjusi ji uždarė duris ir nė sekundę nestabtelėjo. Nuėjo į prieplauką laukti pirmo pasitaikiusio laivo. Ji sėdėjo ant derva išterlioto suolo, rankose glamžė bilietą. Kitoje gatvės pusėje tupėjo trys elgetos. Jie krimsnojo duoną, užsigerdami vandeniu. Ji stebėjo juos. Nė vienas jų nebuvo tikras.

Iš slovėnų kalbos vertė LAIMA MASYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


33015. pesnik2006-12-03 23:25
zgodovina

40961. km :-( 2007-09-26 18:11
paskutinis šūdas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
0:45:51 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba