Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-11-17 nr. 3118

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
RUDENS EPIFANIJA
70
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS3

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
VERTĖJAI UŽSIENYJE, ARBA DAGIAI IR STREIKAI

ESĖ 
• Vasyl Machno.
GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

LITERATŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
DĖDĖ KAZYS
3

KNYGOS 
• ROMO DIENORAŠTIS
• SAPNŲ TEOLOGIJA
• MIEGANTIS TEODENDRONAS1
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“
10

TEATRAS 
• Vilius Voras.
TAUTOS ISTORIJA IR ABSURDIŠKOS TEATRO GRIMASOS
1
• Tautvydas Poliuškevičius.
TRAGIŠKA IŠDAVIKO ISTORIJA
• TANKREDO DORSTO KELIONĖ LIETUVIŲ TEATRE TĘSIASI
• AKTORIAI-ŠOKĖJAI KURIA TEATRĄ „KŪRYBINIO VEIKSMO BENDRUOMENĖ“

DAILĖ 
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PORCELIANO ŠOKIS
• Jurgita Ludavičienė.
PAMARIO EMALIS
1

PAVELDAS 
 Giedrė Jankevičiūtė.
PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“
• Lina Paukštienė.
MUZIEJUS ŠEŠTADIENIAIS KVIEČIA ŠEIMAS KURTI DRAUGE

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS5
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA5

VERTIMAI 
• Nina Kokelj.
ELGETA
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
„VILNIUS CITY JAZZ“ – ATVIRAS VISIEMS DŽIAZO STILIAMS
5

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
EMOCIJŲ IR KALBOS SANTYKIS MENO KŪRINYJE
2
• LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

KRONIKA 
• MOKI ŠOKTI – ŽINAI KELIĄ
• IGORIS PIEKURAS 1935.III.18–2006.XI.11
• „METAMORFOZĖS“ SPEKTAKLIO PREMJERA

SKELBIMAI 
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS KVIEČIA Į MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S.S..
SAMANĖ IR SAMANIAI
3

PAVELDAS

PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“

Giedrė Jankevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Petras Aleksandravičius. „Pajūryje“. 1938

Lietuvos dailės muziejus iki gruodžio 31 d. Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22) eksponuoja skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus gimimo šimtmečiui skirtą parodą „Pasaulis be tamsos“, kuri kitų metų pradžioje bus rodoma Kaune, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Parodą ir jos katalogą finansiškai rėmė Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas bei Vilniaus miesto savivaldybė. Apie parodą pasakoja kuratorė ir katalogo sudarytoja.

Skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus darbai, jo paminklai Jonui Jablonskiui, Antanui Vienuoliui ir Žemaitei – XX a. Lietuvos dailės klasika. Parodos pavadinimas „Pasaulis be tamsos“ perteikia skulptoriaus kūrybos credo, kurį jis stengėsi ginti ir teigti visą gyvenimą, nepaisydamas politinio ir socialinio gyvenimo pasikeitimų, tragiškų sukrėtimų, stengdamasis nepasiduoti beprasmybei ir nevilčiai.

Ankstyvieji Aleksandravičiaus kūriniai atskleidžia jo kūrybos estetinius pagrindus, kuriuos ypač paveikė XX a. pirmosios pusės prancūzų neoklasicizmo dailė. Atskirą eksponatų grupę sudaro portretai. Ši galerija leidžia įsitikinti, kad patys išraiškingiausi ir įtaigiausi yra dailininko kolegų menininkų atvaizdai. Būtent jų fone naują prasmę įgyja lietuvių literatūros ir kalbos klasikų portretai, liudijantys skulptoriaus pastangas įtvirtinti tikėjimą kultūros kuriamąja galia, pagarbą tradicijai, ją formuojančioms asmenybėms. Sovietmečio pradžioje sukurtuose Aleksandravičiaus kūriniuose vyrauja reljefai moters tema. Tai dar viena parodos „sala“, rodanti, kad, nepaisant simbolinių aspektų įvairovės, pagrindinis šių kūrinių motyvas – moters šviesioji pusė, kurią, skulptoriaus akimis, išreiškia kūno grožis ir motinystės dovana, gebėjimas globoti, auginti, gausinti. Panašiai idealizuojamos ir alegorinės figūros, personifikuojančios muziką ar pavasarį, sovietinių statybų darbininkės ar kolūkio bulvių kasėjos.

Savitą meninę vertę turi reljefų parengiamoji medžiaga – skulptoriaus piešiniai. Aleksandravičius visą gyvenimą stengėsi lavinti ranką piešdamas iš natūros. Vasaros atostogų metų liejo akvareles gamtoje, gyvendamas mieste stengėsi nepraleisti vakarinių piešimo pratybų Dailininkų sąjungoje. Ypač įdomūs aštunto dešimtmečio pabaigos piešiniai, sukurti akvarele, pastele, tušu. Šį atotrūkį nuo akademinės piešimo mokyklos paskatino pedagoginė veikla, kūrybingas sąlytis su plastinės kalbos atnaujinimo idėjomis, kurias skleidė Dailės institute pradėjęs dėstyti skulptorius Stanislovas Kuzma ir kurias noriai perėmė bei plėtojo tuometiniai skulptūros studentai Ksenija Jaroševaitė, Mindaugas Navakas, Rimantas Sakalauskas, Vladas Urbanavičius. Šis Aleksandravičiaus meninės biografijos etapas iki šiol plačiau neatskleistas, dėl to rašant komentarus pasitelkti Kuzmos, Jaroševaitės, Sakalausko, Urbanavičiaus liudijimai. Piešinių ekspoziciją papildo Aleksandravičiaus akvarelės ir pastelės bei piešiniai flomasteriu, perteikiantys gamtos mylėtojo jautrumą, išryškėjantį ir pajūrio panoramose, ir pavienių augalų studijose.

Ekspozicija leidžia sugretinti viešą ir privačią Aleksandravičiaus kūrybos dalį. Kūriniai, menininko biografijos faktai bei dokumentinių nuotraukų reprodukcijos padeda įsigyventi į XX a. vidurio Lietuvos dailininko situaciją, suvokti svarbiausius kūrybos stimulus, galimybes ir ribas.

P. Aleksandravičiaus kūrybos palikimas nėra didelis. Jis nepasižymi nei sukrečiančiais talento blyksniais, nei novatoriška drąsa, nei ryškiais pokyčiais. Realistiškos lipdybos portretai, moters kūno plastiškumą ir grožį perteikiančios statulos bei reljefai, kruopščiai natūros įspūdį atkuriančios subtilaus kolorito akvarelės, pluoštas piešinių – įgudusia ir tvirta ranka tušu, pastele ar pieštuku ant popieriaus perkelti pozuotojos kūno linkiai, tiksliai užfiksuotas judesys. Ir pagaliau senatvėje, kai sumažėjo energijos ir buvo sunkiau išeiti iš namų, – pastele ar flomasteriais piešti žydinčio sodo kampeliai, kambarinių gėlių „portretai“, mediniai dievukai. Jų nedidelę kolekciją Aleksandravičius, kaip ir daugelis jo kolegų, sukaupė kovingojo ateizmo metais, kai pradėta masiškai naikinti kaimo pakelėse stovėjusius koplytstulpius ir koplytėles.

„Pasaulio be tamsos“ atvaizdas sukurtas tamsos metais – išgyvenant pokario trėmimus ir represijas, sovietų bei nacių okupacijas ir jų absurdą. Tai ne kompromiso kelias, nes Aleksandravičius niekada ir nesiveržė į modernistus. Jam imponavo akademinė tradicija, ypač darė įspūdį modernus neoklasicizmas. Tačiau socialistinio realizmo ideologinis kryptingumas skulptoriui buvo svetimas. Nuo politikos jis slėpėsi kultūroje. Tuo požiūriu niekada netapo tikru socrealizmo menininku, nepaisant sovietinių premijų bei garbės vardų.

Aleksandravičiaus kūriniai meninės kokybės požiūriu šiek tiek netolygūs. Yra ir silpnumą, nuovargį skleidžiančių darbų. Tačiau dauguma skulptūrų, piešinių, akvarelių liudija išskirtinius portretisto gabumus, skvarbų žvilgsnį, mokėjimą perteikti natūros pagavą įvairiomis meninės išraiškos priemonėmis. Pastarąją dailininko ypatybę neabejotinai įvertintų kiekvienas Vakarų XX a. dailės istoriją pažįstantis, akademizmo egzistavimo ir įtakos neneigiantis, Europos muziejus bei galerijas aplankęs dailės žinovas. Lietuviškame kontekste Aleksandravičiaus paveldas reiškia dar daugiau. Mums jis ne tik skulptorius, bet ir dailės pedagogas. Atidus studentams dėstytojas, kurio pastangos skatinti jaunimo meninius ieškojimus suteikė pagreitį modernizmo bangai, įsiūbuotai Stanislovo Kuzmos bei Petro Mazūro kartos, augintai Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus ir po jų kūrusių menininkų. Aleksandravičiaus tolerancija padėjo skleistis visiems savitiems talentams, kuriems buvo per siauri tuometinės akademinės dailininkų rengimo programos rėmai.

Pagrindinė parodos iniciatorė – skulptoriaus dukra architektė Giedrė Pilipavičienė. Ji paskolino parodai kūrinių iš šeimos kolekcijos, atvėrė namuose laikomus archyvus, pasidalijo prisiminimais. Parodos koncepcija – dviejų institucijų bendradarbiavimo rezultatas. Ją sukūrė ir įgyvendino Lietuvos dailės muziejaus skulptūros rinkinio kuratorė Elona Lubytė ir šių eilučių autorė – dailės istorikė, dirbanti Kultūros, filosofijos ir meno instituto Dailėtyros skyriuje. Paruošti skulptūros darbus ekspozicijai padėjo Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai, ypač restauratorė Leokadija Šalkovska.

Parodos salėse sutelkti darbai iš Aleksandravičiaus šeimos kolekcijos, Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Šiaulių „Aušros“ muziejų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
0:45:49 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba