Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-11-17 nr. 3118

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
RUDENS EPIFANIJA
70
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS3

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
VERTĖJAI UŽSIENYJE, ARBA DAGIAI IR STREIKAI

ESĖ 
• Vasyl Machno.
GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

LITERATŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
DĖDĖ KAZYS
3

KNYGOS 
• ROMO DIENORAŠTIS
• SAPNŲ TEOLOGIJA
• MIEGANTIS TEODENDRONAS1
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
 Jūratė Katinaitė.
APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“
10

TEATRAS 
• Vilius Voras.
TAUTOS ISTORIJA IR ABSURDIŠKOS TEATRO GRIMASOS
1
• Tautvydas Poliuškevičius.
TRAGIŠKA IŠDAVIKO ISTORIJA
• TANKREDO DORSTO KELIONĖ LIETUVIŲ TEATRE TĘSIASI
• AKTORIAI-ŠOKĖJAI KURIA TEATRĄ „KŪRYBINIO VEIKSMO BENDRUOMENĖ“

DAILĖ 
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PORCELIANO ŠOKIS
• Jurgita Ludavičienė.
PAMARIO EMALIS
1

PAVELDAS 
• Giedrė Jankevičiūtė.
PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“
• Lina Paukštienė.
MUZIEJUS ŠEŠTADIENIAIS KVIEČIA ŠEIMAS KURTI DRAUGE

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS5
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA5

VERTIMAI 
• Nina Kokelj.
ELGETA
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
„VILNIUS CITY JAZZ“ – ATVIRAS VISIEMS DŽIAZO STILIAMS
5

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
EMOCIJŲ IR KALBOS SANTYKIS MENO KŪRINYJE
2
• LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

KRONIKA 
• MOKI ŠOKTI – ŽINAI KELIĄ
• IGORIS PIEKURAS 1935.III.18–2006.XI.11
• „METAMORFOZĖS“ SPEKTAKLIO PREMJERA

SKELBIMAI 
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS KVIEČIA Į MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S.S..
SAMANĖ IR SAMANIAI
3

MUZIKA

APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“

Jūratė Katinaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pagaliau sulaukėme „ilgai lauktos“ Puccini’o „Bohemos“ premjeros Kongresų rūmuose – „kokybiškai naujo mecenavimo modelio“. Ironizuoju: aktyvi, sykiais agresyvoka premjeros reklama kėlė ir smalsumą, ir šypseną. Jeigu tai būtų pirmas Dalios Ibelhauptaitės spektaklis Lietuvoje, ironijos turbūt būtų gerokai mažiau. Tačiau dabar dar gyvi ankstesnių triukais, gyvais žvėreliais, tikroviškais rakandais ir tiesmukomis erotinėmis scenomis „sustiprintų“ spektaklių įspūdžiai. Todėl norom nenorom, negali sulaikyti šypsnio. Menkai išmanau „grietinėlės“ vakarėlių, kur iškvietimuose nurodoma, kaip rengtis ir visa kita, scenarijus, tačiau spalio 25 d. vakaras, regis, buvo vienas iš tų, kai į nepasižyminčius ištaigingumu Kongresų rūmus plūste plūdo ištaiginga publika, tarytum nužengusi iš blizgių žurnalų puslapių, nuosekliai ir metodiškai informuojančių „pilkąją“ visuomenės dalį apie spalvingą išrinktųjų gyvenimą. Blyksėjo fotoaparatai: stilingosios spaudos fotoreporteriai nutaikydami objektyvus lyg kokie snaiperiai tiksliai ir greitai išrankiojo iš minios savo nuolatinius herojus. Šie irgi įgudę – šeštu jausmu pajutę nutaikytą objektyvą, sustingsta prakilniomis pozomis. Ir – o, stebukle! – visi šie dailūs ponai surėmė pečius (suprask, pravėrė pinigines), kad Lietuvoje užgimtų „kokybiškai naujas mecenavimo modelis“. Dargi ne dėl kokios nors Jūros šventės ar madų šou, o vardan operos – didžiai kultūringo reiškinio, su kiekviena karta vis labiau prarandančio savo buvusį Liudviko XIV, Gustavo III, Napoleono III ar Stalino laikų blizgesį, kai operos teatras buvo vienas svarbiausių turtingųjų ir įtakingųjų gyvenimo atributų. Opera, kaip aukštuomenės pramoga, vis bejėgiškiau užleidžia vietą boulingams, kazino, egzotiškoms kelionėms, jachtoms, helovynams, paslaptingiems klubams...

Tad šit jums, prašom, ir lietuviškasis operos gelbėjimo scenarijus, idant „auksinis“ jaunimas susipažintų su šiuo menu ir nenusiviltų, o rėmėjai jaustųsi pamaloninti ir neprašovę, kad paklojo nemažus pinigus.

Vadžias į rankas ima pati režisierė Ibelhauptaitė, debiutuojanti prodiuserės vaidmeniu. Naujasis amplua sėkmingas – vienas po kito „pasirašo“ vienas už kitą turtingesni verslininkai, užkurta žiniasklaida operatyviai raportuoja, kas nuveikta, dar daugiau – apie ką buvo svajota, bet, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, atsisakyta. Didysis šalies dienraštis taip užsuka malūnus, kad mūzos išsigandusios išsilaksto ir darbo imasi pati gražioji malūnininkė, staiga pavirtusi viešųjų ryšių specialiste.

Sėkmę garantuoja ir dar vienas kultinis dalyvis – kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, dėl kurio tobulų formų suk­nelių ir tikro sendinto aukso, o ne kokios nors sūrio spalvos (kaip kad, jo žodžiais tariant, teišeina jo varžovėms) korsetų kraustosi iš proto jau ne tik politikų ir verslininkų žmonos, bet ir griežtosios politinių partijų lyderės.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su savo vadovu Gintaru Rinkevičiumi – patikimas sėkmingų scenarijų bendražygis. Jų repertuaro amplitudė kuo plačiausia – nuo sudėtingiausių Mahlerio, Šostakovičiaus opusų iki bravūriškų programų, akompanuojant „Swingle Singers“ ar vietinėms roko žvaigždėms. Solistai – irgi graži kompanija – jauni, didesnį ar mažesnį pripažinimą užsitarnavę, perspektyvūs ir atviri pasiūlymams.

Taigi grįžtame į premjerinį šurmulį. Režisierės valia ir scenografo Dicko Birdo dėka Kongresų rūmų improvizuota dviejų lygių scena virto neįtikėtinai realistišku, kinematografiškai tiksliu 1950-ųjų Paryžiumi, kurio efektingumą, dangaus skliauto gilybę sustiprina Peterio Mumfordo puikus apšvietimas. II veiksme atvėrus išmoningai sumąstytas konstrukcijas, nejučia aikteli – tikrų tikriausias Paryžius su nostalgiškais pintais lauko kavinių krėslais, skrybėlaičių „butikais“, spalvingomis vaisių ir daržovių prekyvietėmis... Štai pasipila viena už kitą elegantiškesnės poniutės – LNOBT choristės ir dramos aktorės. Statkevičius jas taip išpuošė, kad pagailsta vargšės Mimi – pagrindinės herojės, aptaisytos neišraiškingu, beformiu apsiaustu. Na taip, ji paprasta mergina, kuklus ir jos garderobas, bet visgi ji ne tik nori būti elegantiška kaip ir visos paryžietės, bet ir turėtų žiūrovus įtikinti, kad yra žavi, grakšti, poetiška šios dramos šerdis. Kaip čia neprisiminsi Statkevičiaus sukurtos gluminančios Džildos suknelės „Rigoleto“ spektaklyje LNOBT. Regis, lyriškosios romantinės operos herojės dizaineriui ne itin simpatingos. Tiesa, IV veiksmo merdinčios Mimi suknelė gerokai patrauklesnė ir dailesnė. Užtat II veiksme pasirodžiusi Miuzetė pribloškia savo tualetais – tikras haute couture! Taigi, klaidžiodama akimis po tikrut tikrutėliu Paryžiumi virtusią Kongresų sceną, jaučiuosi kaip kine. Amerikiečiai tokius filmus vadina „kostiuminėmis dramomis“, kur viskas gražiai nudailinta, netgi brutalūs vaizdai pateikiami kaip galima estetiškiau, o pats filmas nekelia jokių kitų tikslų – tik papasakoti istoriją vidutinei klasei, romantiškoms paauglėms ir namų šeimininkėms suprantama kalba. Šiuose filmuose dar labai svarbus aktorių meistriškumas, kaip sakoma, organiškumas. Tad štai ir mūsiškėje „Bohemoje“ režisierė sutelkė dėmesį į vaidybą. Žodis „vaidyba“, o ne „kūryba“, čia ypač tinka: artistai, choristai ir statistai režisierės valia energingai vaidina, o jau rezultatai priklauso nuo kiekvieno jų individualių savybių ir talento. Vieniems sekėsi geriau, kitiems – prasčiau, dar kai kas ir persistengė, teatriniu žargonu kalbant, „pervaidino“. Tačiau, jeigu buvome po šio spektaklio sujaudinti, tai būtent dainininkų dėka. Kodėl šiais laikais, kai prieš miegą galite paskaityti kokią tik norite pjesę ar pažiūrėti kokios tik norite operos DVD, einate į teatrą penktą ar penkioliktą kartą žiūrėti „Trijų seserų“, o į operos teatrą – „Traviatos“? Todėl, kad gyvas spektaklis yra pasaulis, kuris kaskart užgimsta iš naujo, o režisierius, lyg sutvėrėjas, šamanas giliau ir toliau už mus matantis, priverčia išgirsti save, net jeigu kai kurie mūsų akordai ir ne tokie darnūs ir mums patiems nemalonūs.

„Bohemos“ spektakliu režisierė neturi ką mums pasakyti nei apie meilę, nei apie mirtį. Partitūroje ji tik mokiniškai įžvelgia kompozitoriaus ir scenaristų (Giuseppe’s Giacosos ir Luigi’o Illicos) remarkas. Apie jokį konceptualumą ar režisūrinį teatrą čia nėra nė užuominos. Perkeldama „Bohemos“ veiksmą iš XIX a. vidurio, ji to niekaip nemotyvuoja. Tiesa, motyvai bandyti išdėstyti bukletėlyje ir daug sykių kartoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tačiau scenoje jų nėra. Juk režisūra – ne oracinis menas. Veiksmas gali būti perkeltas ir į 1950-uosius, ir į 2006-uosius – Paryžiuje visuomet gausu ieškančių laimės jaunų, talentingų ir nerandančių uždarbio menininkų – dabar jie miršta ne nuo džiovos, o nuo AIDS. Šiais laikais dar labiau tiktų Niujorkas – naujasis menininkų vilčių centras. Bet kuriuo atveju spektaklyje turėtume suprasti, kodėl režisierė pasirinko vienokį ar kitokį vaizduojamų įvykių foną. O „Bohemoje“ orientyras yra tik kostiumų stilistika ir iš dalies scenografija. Žvelgiant į realistinius scenovaizdžius, šmėkšteli tik mintis, kad režisūriškai šis spektaklis tikrai nugarmėjo į XX a. vidurį, kai operos teatruose viešpatavo kartoninė butaforija. Dabar ji iš geresnių medžiagų. Tiesa, kostiuminei dramai režisieriaus pozicijos ir nereikia, gal net ir režisieriaus nereikia, juk viskas nurodyta partitūroje. Gražūs kostiumai ir scenovaizdžiai daug svarbesni. O jie išties buvo gražūs.

Grįžkime prie sėkmingo scenarijaus įgyvendinimo. Nuo aukščiau išsakytos kritikos jo sėkmė visiškai nepriklauso. Kostiuminės dramos pasirinkimas komerciniam projektui – labai sėkmingas, juolab kad tiek nuostabių kostiumų įspūdingajame II veiksme gali išvysti. Galbūt ne viena Statkevičiaus klientė, sėdėjusi salėje, nužiūrėjo vienos kitos choristės kostiumą ir po spektaklio nupėdins paprašyti ką nors panašaus pasiūdinti. Visai vykęs retrostiliaus kolekcijos pristatymas. Tačiau žaviausias viso šou (atsiprašau, dramos) momentas – kalėdinis fejerverkas II veiksmo pabaigoje – tikra dovana kantriai du veiksmus išsėdėjusiai publikai, kuri prapliupo džiaugsmingomis ovacijomis. Taigi, sėkmė! Moralas galėtų būti toks: kas kaip nori, tas taip ir išleidžia savo susirankiotus pinigus, svarbu tik, kad tie, kas tuos pinigus davė, išeitų nenusivylę. Tuomet kito karto gali ir nebūti. Geležinis rinkos dėsnis.

Sakysite, o kur menas? Štai tuomet atėjo metas pakalbėti ir apie atlikėjus. Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo patyręs veristas Gintaras Rinkevičius logiškai sudėlioti akcentai, iškalbingos medinių pučiamųjų replikos, per nugarą šiurpuliukais nuvilnijantys crescendo... Aukšta emocinė temperatūra. Lyriniuose epizoduose galėtų būti ir daugiau spalvų, net sentimentalumo – jis čia tikrai nepakenktų. Ir visgi Rinkevičiaus „kietesnė“, tem­peramentingesnė, kibirkščiuojanti trak­tuotė įtikina. Antai kaip efektingai nuskambėjo III veiksmo įžanga spalio 29 dienos spektaklyje!

Romantiškieji Mimi ir Rudolfas –­ mielas Joanos Gedmintaitės ir Edgaro Montvido balsų derinys. Gedmintaitės vokalinė branda, gražiai balansuojamas garsas, turininga lyrinė paletė ir saikingos, neforsuotos viršūnės nuoširdžiai žavėjo. Jau po I veiksmo Mimi pasakojimo „Si, Mi chiamano Mimi“ Puccini‘s apsidžiaugtų – štai Mimi, apie kokią jis svajojo. „Kai ši mergaitė, dėl kurios aš taip ilgai kankinausi, kurdamas operą, miršta, norėčiau, kad ji paliktų šį pasaulį ne dėl to, kad jai pačiai palengvėtų, o dėl to, kad palengvėtų tam, kuris ją taip mylėjo”, – laiške rašė kompozitorius. Būtent tokią Mimi vėlgi išgirdome finale. Taip pat giliai įstrigo III veiksmo Mimi ir Rudolfo scena. Tai buvo vienas paveikiausių spektaklio momentų tiek vokaliniu, tiek režisūriniu požiūriu – jokių teatrališkų glamonių, perdėtos patetikos. Ypač trečiajame premjeriniame spektaklyje. Tad gražių, išraiškingų niuansų pateikė ir Montvidas – organiška, įtikinama vaidyba, plastiška vokalinė linija, nuostabus įsiklausymas į partnerę atliekant duetus. Viršūnės... Manyčiau, kad dainininkas paskubėjo su šiuo vaidmeniu. Jėgos ir ištvermės požiūriu jo balsas dar pakeliui į verizmą. Suprantu, kaip, dainuodamas daug Mozarto, užsinori Puccini’o „didelių balsų dramos“. Man jo nepavykusios viršūnės I veiksmo arijoje „Che gelida manina“ viso vaidmens piešinio nesugadino – atpirko artistiškumas ir muzikalumas, ypač trečiajame spektaklyje. Tačiau ar dainininkas nerizikuoja, tesprendžia jis pats.

Koketiškoji Miuzetė – didžiuliu balsu ir puikia išvaizda Dievo apdovanota Asmik Grigorian. Tikras malonumas buvo klausytis jos valso „Quando m‘en vo“. Gražiu vokalu žavėjo ir Marčelas – Dainius Stumbras. I veiksme šiek tiek blaškė ir kėlė šypseną jo perdėtas, beveik komiškas aktyvumas vaidinant dailininką siurrealistą. Na, žinoma, kambaryje šalta, nėra kuro, baigėsi pinigai... Tačiau Stumbro dėka labai gerai skambėjo ir I, ir IV veiksmo ansamblinės scenos, puiki III veiksmo scena su Mimi. Ypač įstrigo IV veiksmo duetas su Rudolfu „O Mimi, tu piu non torni“ – dar vienas stipresnių spektaklio momentų. Žvelgdama į Šonarą – Laimoną Pautienių, pagalvojau, kad toks plastiškas gražaus tembro baritonas galėtų būti ir dažniau kviečiamas į operą, ir ne tik antraeilių vaidmenų atlikti. Operetinė patirtis Kaune jam išėjo į naudą ir teikia vilčių, kad režisieriai atkreips dėmesį į šį puikų artistą. Pagirtinas ir nedidelis Egidijaus Dauskurdžio – Koleno vaidmuo, ypač rūpestingai atlikta IV veiksmo scena su apsiaustu.

Na ir, žinoma, chorai – dar vienas LNOBT choro, vadovaujamo Česlovo Radžiūno, be priekaištų atliktas darbas. Pastaraisiais metais choras tapo tikra LNOBT spektaklių puošmena. Ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos choristai, kuriuos parengė Romualdas Gražinis, gerai atliko jiems pavestą epizodą.

Tad kokia gi toji „Bohema“? Italų operos tyrinėtojas Fedele d’Amico įsitikinęs, kad šios operos sėkmė yra... nostalgija, kurią ji sukelia klausytojams. Sapnas, prisiminimas. Rudolfo ir Mimi meilę tarsi įžiebė žvakės liepsna, o paskutiniame veiksme telieka skausmingi prisiminimai. Su jais ir išklystame po spektaklio į gatvę, kuria pergalingai nurieda reklaminis „Bohemos“ troleibusas.

 

Skaitytojų vertinimai


32753. nastia2006-11-20 19:26
"kiek daug ponų, kokie jie visi gražūs, tik aš, vargšė, neturiu, ką apsirengti.." Kitąkart, ponia, mažiau galvokit apie savo nemadingą suknelę, gal ir apie spektaklį ką nors gudraus išgalvosit.

32760. operos gerbėja2006-11-20 21:15
O aš "pasirašau" po kiekvienu šios recenzijos žodžiu. Bravo autorei!

32767. A cia ta pati2006-11-20 22:55
kur veda Pastisa per Kasika?

32769. Kolegos2006-11-20 23:46
Šaunuolė Katinaitė, šimtus kartų šaunuolė! Parašyta liuks, pritariam 125 - iais procentais. Puikus stilius, teisingi pastebėjimai, lengvas jumoras. SUPER! O "vargšei nastiai" - žinokit, p. Katinaitė rengiasi labai gražiai, stilingai ir turi puikų skonį. Savo skonį, kurio jai niekas neprimetė.

32791. c.2006-11-22 17:18
Jūrate, sveikinu, šaunuolė.

32802. sodas2006-11-22 22:55
Labai puiki recenzija - grakstus vizualus stilius, nebijoma kritikuoti autoritetu, ismanymas, puiki "noveliska" pabaiga.

32813. gele2006-11-23 22:20
O man Statkeviciaus kostiumai patinka - ir Dzildos Rigolete labai skoningas, ir Mimi - stilingai kukli suknele, tokios tikrai noreciau. Stumbras puikus! Jam su Ibelhauptaite dirbti i nauda, o Pautienius pervaidina. Asmik forsuoja, Gedmintaite - fantastika. Nelabai man tas spektaklis patiko, bet po sitos recenzijos norisi ji ginti - nera jis toks nuodemingas.

32821. daktare Kvin2006-11-24 12:37
ar galit man, kaip ne muzikologei paaiskinti, kaip dirigentas gali buti veristas? Kuo verizmas pasireiskia dirigavime?

32832. daktaras ai skauda2006-11-24 21:27
verizmas nuo zodzio verti , verti galima daug ka , o dirigentas tai ipatingas veristas , kurio verizmas pasireiskia ....

33197. la major :-) 2006-12-12 17:48
Aš taip ir maniau, kad Bohema yra kažkas tokio - tokio įprasto, nestebuklingo :) Spektaklyje nebuvau, bet recenzija labai informatyvi. Aš tik netikiu, kad orkestras iš tiesų taip gerai pasirodė, man jis nuolat forsuotai skamba...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
0:45:46 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba