Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-11-17 nr. 3118

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
RUDENS EPIFANIJA
70
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
 STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS3

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
VERTĖJAI UŽSIENYJE, ARBA DAGIAI IR STREIKAI

ESĖ 
• Vasyl Machno.
GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

LITERATŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
DĖDĖ KAZYS
3

KNYGOS 
• ROMO DIENORAŠTIS
• SAPNŲ TEOLOGIJA
• MIEGANTIS TEODENDRONAS1
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“
10

TEATRAS 
• Vilius Voras.
TAUTOS ISTORIJA IR ABSURDIŠKOS TEATRO GRIMASOS
1
• Tautvydas Poliuškevičius.
TRAGIŠKA IŠDAVIKO ISTORIJA
• TANKREDO DORSTO KELIONĖ LIETUVIŲ TEATRE TĘSIASI
• AKTORIAI-ŠOKĖJAI KURIA TEATRĄ „KŪRYBINIO VEIKSMO BENDRUOMENĖ“

DAILĖ 
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PORCELIANO ŠOKIS
• Jurgita Ludavičienė.
PAMARIO EMALIS
1

PAVELDAS 
• Giedrė Jankevičiūtė.
PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“
• Lina Paukštienė.
MUZIEJUS ŠEŠTADIENIAIS KVIEČIA ŠEIMAS KURTI DRAUGE

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS5
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA5

VERTIMAI 
• Nina Kokelj.
ELGETA
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
„VILNIUS CITY JAZZ“ – ATVIRAS VISIEMS DŽIAZO STILIAMS
5

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
EMOCIJŲ IR KALBOS SANTYKIS MENO KŪRINYJE
2
• LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

KRONIKA 
• MOKI ŠOKTI – ŽINAI KELIĄ
• IGORIS PIEKURAS 1935.III.18–2006.XI.11
• „METAMORFOZĖS“ SPEKTAKLIO PREMJERA

SKELBIMAI 
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS KVIEČIA Į MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S.S..
SAMANĖ IR SAMANIAI
3

POKALBIAI

STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS

[skaityti komentarus]

Žurnalistė ALDONA ŽEMAITYTĖ kalbina Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentą KORNELIJŲ PLATELĮ

Nuo 2005 m. kovo 15 dienos įsigaliojo Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas. Praėjusią vasarą į Lietuvos meno kūrėjų asociaciją, kuri dabar po savo sparnu glaudžia vienuolika kūrybinių sąjungų ir asociacijų, įsiliejo trys naujos narės, tarp jų ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija. Kaip vyko šis procesas?

Na, gal ne visai taip šie dalykai atrodo man. Įsigaliojus minėtam įstatymui, visos Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narės turėjo kreiptis į Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso suteikimo tarybą prie LR kultūros ministerijos, gauti meno kūrėjų organizacijos statusą ir iš naujo akredituotis kaip Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narės. Kai kurios tai padarė nekeisdamos savo įstatų, nes jie atitiko minėto įstatymo reikalavimus, kai kurioms pakako įstatus pakoreguoti, o trys jūsų minėtos – Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija, Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija – šalia buvusių kūrybinių sąjungų, priklausiusių LMKA, įkūrė naujas meno kūrėjų organizacijas su kitais pavadinimais bei įmonių kodais, joms buvo suteiktas meno kūrėjų organizacijos statusas, ir jos lengviau, kaip buvusių LMKA narių veiklos tęsėjos, buvo akredituotos atsinaujinusioje LMKA.

O pačiai LMKA ar nereikėjo iš naujo akredituotis? Teko girdėti, jog dvi meno kūrėjų statusą turinčios ir paraiškas pateikusios organizacijos nebuvo priimtos į LMKA.

LMKA nevienija fizinių asmenų, tad nepatenka į minėto įstatymo veikimo lauką ir neturi meno kūrėjų organizacijos statuso. O dėl naujų narių priėmimo... Taip balsavo tarybos nariai turbūt manydami, jog naujoms organizacijoms reikia ilgesnio laiko, kad įrodytų savo gyvybingumą ir veiklos svarbą. Būta ir formalių LR asociacijų įstatymo neatitikimų. Nemanau, kad šis sprendimas galutinis. Po kurio laiko, jei pareiškėjai pageidaus, vėl bus galima grįžti prie šio klausimo.

Paaiškinkite mūsų kuriančiajai visuomenei, kas tas meno kūrėjo statusas, kaip jis įgyjamas ir kokią naudą teikia kūrėjui.

Meno kūrėjo statusas rašytojams, dailininkams, kompozitoriams, tautodai­lininkams, teatralams, žurnalistams, kai kuriems mokslininkams ir kitiems kūrėjams suteikiamas remiantis Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų įstatymu. Toks statusas gali būti suteiktas fiziniams asmenims ir fizinius asmenis vienijančioms kūrybinėms sąjungoms bei asociacijoms. Tai atlieka Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso suteikimo taryba, įsteigta prie Lietuvos kultūros ministerijos. Tarybos sprendimą tvirtina kultūros ministras. Kad fizinis asmuo (kūrėjas) gautų tokį statusą, jis turi minėtai tarybai pateikti prašymą, asmens tapatybės dokumento nuorašą, kūrybinę biografiją, pagrindinių meno kūrinių ir bibliografijos sąrašą, taip pat monografijas, studijas arba straipsnius, recenzijas-rekomendacijas, kurias parašo profesionalūs meno vertintojai. Pageidautina, kad asmens kūryba būtų apibūdinta enciklopedijose arba įtraukta į bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ar aukštojo mokslo studijų programas, arba būtų įvertinta valstybinėmis premijomis ar profesionalaus meno konkurso laureato diplomu, arba asmuo turėtų habilituoto mokslų daktaro ar daktaro vardus, o aukštųjų mokyklų meno studijų dėstytojai – profesoriaus ar docento vardus. Taigi reikalavimai nemaži, bet visai įmanomi.

Asociacija, siekianti meno kūrėjų organizacijos statuso, minėtai tarybai turi pateikti prašymą, įstatų nuorašą, asociacijos steigimo sutarties nuorašą, savo narių, kuriems suteiktas meno kūrėjo statusas, sąrašą, kitaip tariant, įrodymą, kad asociacija (kūrybinė sąjunga) pati yra pajėgi į savo gretas atrinkti žmones, vertus vadintis meno kūrėjais. Tokie buvo siekiai, apie tai mąstyta kuriant įstatymą. Tikėtasi, kad pavyks identifikuoti daugmaž aktyviai dirbančius menininkus ir sudaryti palankesnes sąlygas jų kūrybai. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad galimų lengvatų menininkams kiekis atvirkščiai proporcingas šios identifikuotos socialinės grupės dydžiui. Realiame gyvenime išėjo taip, kaip ir reikėjo tikėtis: reikalavimų menininkui kartelė nusileido, socialinė grupė išaugo.

Ar galėjo būti kitaip?

Turbūt ne, jei statusą (t.y. teisę suteikti statusą) nutarėme suteikti ir pačiai meno kūrėjų organizacijai. Kita vertus, nesu įsitikinęs, kad elgtumėmės teisingai bandydami suformuoti kokį nors siaurą, uždarą menininkų elitą ir sudaryti jam šiltnamio sąlygas. Pirmiausia todėl, kad visi meninės kūrybos vertinimai yra subjektyvūs ir labai priklauso nuo laiko ir vietos. Kad turėtume šiek tiek išrinktųjų, reikia daug pašauktųjų. Manau, geriau jau tikėtis kuklesnių lengvatų, negu pavesti vertinti meną bei rūšiuoti menininkus netobuliems mūsų nedidelės visuomenės mechanizmams ir subjektyviems suvokėjams.

Bet meno kūrėjams svarbiau, ką konkrečiai šis statusas suteikia jiems.

Pirmiausia turėtume įsisąmoninti, kad meno kūrėjo statuso atsiradimas – tai tik visų diskusijų su visuomene ir valdžia apie menininko vietą po saule išeities taškas. Šiandien tas statusas reiškia viena, o ką reikš rytoj, priklauso šiek tiek ir nuo mūsų aktyvumo. O šiandien jis reiškia nelabai daug. Kokios menkos lengvatos pensijai gauti, jau esame rašę mūsų savaitraštyje. Dar yra sveikatos draudimo privilegija. Menininkas, užsiimantis individualia veikla, kitaip sakant, laisvas menininkas, gali nemokamai naudotis ligonių kasų paslaugomis, jeigu jis yra sudaręs sutartį su Teritorine mokesčių inspekcija ir jo mėnesinės pajamos yra didesnės negu 600 Lt. O jeigu mažesnės, tai meno kūrėjas turi mokėti proporcingai mažesnę dalį nuo 19,50 Lt sumos, o jei kurį nors mėnesį pajamų iš viso nėra, – visą 19,50 Lt sumą. Priminsiu, kad šiaip jau reikėtų mokėti apie 130 Lt. Šių dviejų sumų skirtumą padengia valstybė. Nepatogumas čia tik toks, kad menininkas privalo su Mokesčių inspekcija sudaryti sutartį, pateikęs jai savo statusą įrodančius dokumentus, ir kas mėnesį deklaruoti pajamas. Kita svarbi lengvata – menininkų dirbtuvės ir studijos yra neapmokestinamos turto mokesčiu.

Kol kas lengvatų dar nėra daug, bet Lietuvos meno kūrėjų asociacija rūpinasi, kad jų vis daugėtų. Mūsų artimiausi planai – pasiekti, kad, menininkui išeinant į pensiją, „Sodra“ jo darbo stažą skaičiuotų ne iki 1991 m. birželio 1 d. (kaip dabar įstatyme nustatyta), o nuo kūrybinės veiklos pradžios, t.y. nuo to momento, kai buvo paskelbtas pirmasis jo kūrinys, arba nuo įstojimo į kūrybinę sąjungą datos, iki kūrėjas sulaukia nustatyto pensinio amžiaus. Tai mums atrodo logiška: jei jau valstybė ėmėsi žmonėms kompensuoti nuvertėjusius rublius, ji turėtų laiduoti ir menininkų socialinių garantijų tąsą. Juo labiau kad mūsų valstybėje laisvųjų menininkų nėra daug.

Ši Jūsų pastaba man priminė vokiečių rašytojo Michaelio Krügerio pasakojimą apie menininkų (tarp jų ir laisvųjų) gyvenimą Vokietijoje. Leisiu sau pacituoti rašytoją: „Vokietijoje yra apie penkis šimtus teatrų, kurių dauguma gauna nemažą valstybės paramą; joje yra apie penkis šimtus muziejų, kurie neišgyventų be nemenkų subsidijų; joje kasmet išleidžiama daugiau nei aštuoni tūkstančiai grožinės literatūros kūrinių, yra apie penkis šimtus literatūros premijų, stipendijų ir butų, skirtų mieste viešintiems rašytojams, – juose mielai suteikiamas gyvenamasis plotas ir tiems rašytojams, kurie tiesiog per mažai uždirba iš savo kūrybos“. Toliau M. Krügeris pasakoja, kaip valstybė arba savivaldybės išlaiko kompozitorius ir orkestrus, kultūros akademijas ir literatūros namus, parodo, kaip vokiečių visuomenėje meno kūrimas, vadyba, pardavimas, diskusijos apie meną lenkia tradicines ekonomikos šakas – anglių ir plieno pramonę: „Milžiniškas skaičius žmonių vien Vokietijoje rūpinasi visa armija menininkų, kurie kasdien pasirodo šalies operoje ir operetėje, miuzikluose ir teatruose bei koncertų salėse, kurių darbai eksponuojami Vokietijos galerijose, kurie skaito savo kūrybos ištraukas Vokietijos bibliotekose ar per kurį nors Vokietijos radiją. Neįsivaizduojama galybė žmonių dirba vien tam, kad tie menininkai galėtų keliauti, aprūpina juos lėktuvų ar traukinių bilietais, pasirašo su jais sutartis ir atsako už jų maitinimą“.

Taigi šios rašytojo mintys mums, lietuviams, skamba gana utopiškai, nes mūsų visuomenėje dar gaji stereotipiška nuomonė, kad menininkai reikalauja išskirtinių privilegijų, o tai esą neigiamas dalykas. Bet menininkų labui jau ir valstybė žengė pirmuosius žingsnius. Vienas toks žingsnis – meno kūrėjo statuso suteikimas.

Kalbant apie kultūros politiką, į kurią LMKA bando įkišti savo kuklų trigrašį, reikia skirti paramą kūrybos procesui, apie kurį čia daugiausia ir kalba jūsų cituojamas Michaelis Krügeris, ir privilegijas menininkų socialinei grupei. Gal geriausia būtų, jei menininkas gautų deramą atlygį už savo kūrybą; tada jam nereikėtų jokių privilegijų – už viską jis galėtų mokėti pats. Mokių menininkų jau esama ir Lietuvoje, tačiau labai nedaug. Mes žinome, kokias pajamas gauna dauguma menininkų. Tikėtis, kad ši padėtis greitai pasikeis į gera, nerealu. Lieka kitas kelias: stengtis sukurti sąlygas, kad menininkai galėtų išgyventi, kad apskritai neliktų tuščia jų ekologinė niša.

Kiek dabar Lietuvoje yra žmonių, turinčių minėtą statusą ir galinčių pasinaudoti Jūsų minėtomis lengvatomis?

Per 2005 ir 2006 metus meno kūrėjo statusas yra suteiktas maždaug 3640 žmonių. Nemanau, jog tai labai daug. O socialinės garantijos, apie kurias čia tiek daug kalbame, skirtos vadinamiesiems laisviems, niekur nedirbantiems menininkams, kurių yra visai mažai.

Teko girdėti menininkus kalbant, esą jiems alergiją kelia kūrybinės sąjungos, meno kūrėjų asociacijos ir panašios biurokratinės institucijos. Kai kurie mano, kad jeigu jau menininko statusą gavo iš Pono Dievo, tai kokia dar ten komisija jiems gali jį suteikti.

Tegu tokie menininkai galvoja, kaip jiems patinka. Ypač jei tai jiems padeda ne tik susireikšminti, bet ir kurti. Mes stengiamės atstovauti visų menininkų interesams, neskirstome jų į asocijuotus ir kitokius. Įstatyme numatyta, kad meno kūrėjo statusą galima gauti individualiai, pateikus minėtai tarybai prie Kultūros ministerijos reikiamus dokumentus. Tad visai nebūtina stoti į jokias sąjungas. O dėl Pono Dievo ir tarybos, tai pirmasis menininkui teikia kūrybos džiaugsmą, antroji – socialinį statusą, kurio, beje, prašyti nė vienas ir neprivalome... Man regis, jūsų paminėti menininkai ypač patinka tiems, kurie apskritai yra nusiteikę prieš paramą meninei kūrybai.

Bet gal iš tikrųjų menininkų gyvenimas ir kūrybos procesas per daug biurokratizuojamas? Visos tos sąjungos, asociacijos, komisijos, tarybos, paraiškos, ataskaitos...

Niekas nesirengia kištis į kūrybos procesą. Kai aš rašau eiles, man jokių organizacijų nereikia. Įsivaizduoju, kad jeigu tas organizacijas sureikšminčiau, jos man gal irgi trukdytų kurti, jaustis laisvam. Tada gal irgi jas keiksnočiau. Tačiau aš jų nesureikšminu. Jos dirba savo darbą ir neturi nieko bendra su metafizika. Tos visos asociacijos, komisijos, tarybos atlieka menininkų savivaldos funkciją, dalyvauja įgyvendinant kultūros politiką. Reikia savivaldos ar ne? Manau, – reikia. Ar gerai ši savivalda veikia? Čia jau kitas klausimas. Akivaizdu viena: savivaldos įgyvendinimo procedūras reikia tobulinti nuolat.

Kita labai svarbi asociacijų funkcija – įvardinti menininkų interesus ir jiems atstovauti. Mes turime apsižvalgyti ir suvokti, kokiame pasaulyje gyvename. Aplinkui knibžda interesų grupių, kurios stengiasi daryti įtaką ne tik biudžetinių ar europinių lėšų paskirstymui, bet ir įstatymų leidybai. Jeigu patys savo pageidavimų visuomenei ir valdžiai neformuluosime, niekas neateis ir nepaklaus, ko mes norime.

Bet gal menininkai nori per daug privilegijų iš visuomenės? Gal jie dar neatsikratė sovietinio mentaliteto, kai manoma kad kas nors jiems visą laiką turi ką nors duoti?

Apie mentalitetą nieko negaliu pasakyti – jis uždarytas kiekvieno viduje. O dėl privilegijų... Nemanau, kad mažesnė parama skiriama, pavyzdžiui, žemės ūkiui ar smulkiajam verslui. Kita vertus, visi esame skolingi menininkams. Jų parašytos ar išverstos knygos moko ir lydi mus nuo to laiko, kai išmokstame skaityti, jų paveikslai, skulptūros, muzika, vaidinimai, fotografijos, kino filmai ugdo, civilizuoja mūsų jutimus ir tvarko mąstymą, jų suprojektuoti daiktai bei pastatai kasdieną būna mūsų rankose ar akiratyje. Mes save suvokiame pirmiausia kaip kultūros ženklų sankaupą. Kultūra – tai tikroji mūsų aplinka, kuriai nėra alternatyvos. Tad kūryba nėra vien tik asmeninis menininkų reikalas. Suprantu mūsų išrinktuosius bei valstybės tarnautojus, kurie gal nelabai suvokia, kas per paukščiai tie laisvi menininkai, kodėl jiems netinka bendra tvarka. Reikia tai paprasčiausiai aiškinti. Pavyzdžiui, rašytojų ir vertėjų tekstų reikšmė švietimui milžiniška, bet už jų kūrinių panaudą švietimo sistemos bibliotekose jiems nemokama. Ar tai nėra pagrindas reikalauti kokios nors lengvatos?

Grįžkime į pokalbio pradžią. Ar Meno kūrėjo ir meno kūrėjų asociacijų įstatymas buvo inicijuotas Jūsų vadovaujamos Lietuvos meno kūrėjų asociacijos? Ar jis sukurtas kitų valstybių panašių įstatymų pavyzdžiu?

Taip, jis buvo inicijuotas LMKA, kuriai tada vadovavo Vytautas Martinkus. Be abejo, tai yra ilgų diskusijų tarp LMKA sudarančių kūrybinių sąjungų, atitinkamų ministerijų, Seimo, Vyriausybės rezultatas, tačiau tai nėra koks nors vien tik lietuviškas išradimas. Kuriant įstatymą iš esmės buvo vadovaujamasi UNESCO, Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijomis dėl menininko statuso. Žinoma, buvo žvalgomasi į kitų šalių panašius įstatymus, keičiamasi patirtimi. Šioms problemoms aptarti 2003 metais Vilniuje buvo surengta speciali tarptautinė UNESCO konferencija. Seimui priėmus įstatymą, jis pasirodė ne toks, kokio tikėtasi (žr. V.Martinkaus interviu www.rasytojai.lt), tačiau tai jau šioks toks žingsnis į priekį. Nedaugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių (Lietuva yra pirmoji iš Baltijos šalių) turi tokį įstatymą, todėl juo labai domimasi.

Trumpai apibūdinkite Lietuvos meno kūrėjų asociaciją.

Prie to, ką sakiau pradžioje, galėčiau pridurti, kad LMKA įkurta 1995 metais. Beveik kiekvienoje Europos valstybėje yra tokia įvairių menų kūrėjų asociacijas vienijanti, vadinamoji skėtinė organizacija. Tad akivaizdu, kad jos kuriamos ne dėl kieno nors visuomeninės veiklos poreikio, o iš būtinybės rinkos sąlygomis atstovauti visų sričių menininkų interesams, kurie, pasirodo, turi nemažai bendrumų. Kai kuriose šalyse tokios organizacijos labai įtakingos. Pavyzdžiui, analogiška švedų organizacija neseniai sugebėjo per teismus išsireikalauti, kad meninių filmų, rodomų per televiziją, nepertrauktų reklamos intarpai, nes filmas yra meno kūrinys, kurio vientisumo pažeisti nevalia.

Tokias atskirų šalių organizacijas vienija Europos menininkų taryba, kurios būstinė yra Kopenhagoje. LMKA yra viena EMT steigėjų. EMT atstovauja menininkų interesams Europoje ir pasaulyje, seka, kad jų nepažeistų priimamos Europos komisijos direktyvos, inicijuoja naujus teisės aktus. Pernai šios tarybos kongresas vyko Vilniuje spalio 6–9 dienomis. Jame EMT prezidentu išrinktas austrų rašytojas Ludwigas Laheris. Šiemetinis kongresas vyks lapkričio pabaigoje Berlyne.

Kokios yra LMKA perspektyvos, planai, programos, renginiai?

Pirmutinis mūsų darbotvarkės klausimas – menininko darbo stažas, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo jo įstojimo į kūrybinę organizaciją arba nuo pirmojo kūrinio paskelbimo. Per Vyriausybę arba atskiras savivaldybes bandysim pasiekti, kad žemės mokestis meno kūrėjams būtų sumažintas iki minimumo, kad meno dirbtuvių arba studijų sąvoka atsirastų projektavimą bei naujas statybas reglamentuojančiuose dokumentuose. Tolesnė perspektyva – rentos, kurios būtų skiriamos nusipelniusiems menininkams.

To ir linkime tiems menininkams ir visiems meno kūrėjo statusą turintiems asmenims. O palinkėjimai LMKA – kad daugėtų jos narių ir stiprėtų jos autoritetas.

 

Skaitytojų vertinimai


32774. BD2006-11-22 11:02
"Kultūra – tai tikroji mūsų aplinka, kuriai nėra alternatyvos". - geras sakinys

32799. alus- tik profsąjungos nariams2006-11-22 21:31
Menas irgi kultūra - tuščias ramsas jei negauni pėncijos.

35116. D aiva Kemeziene :-) 2007-02-14 12:59
Straipsnis,mano nuomone,tikrai yra geras,nes jis atspindi esama padeti. Jeigu Dievas man suteike tokia misija sioje Zemeje-kas gali mane apriboti ,kaip menininka-nekurti,nevalgyti,nebuti kureju??? KOKIA MANO KURYBOS LAISVE,IR NUO KO JI PRIKLAUSO??? Jeigu sioje Zemeje gimiau,atradau save,savo savasti,manau turiu ir vietos Zemeje po saule kaip ir visi mirtingieji -kiekvienas is musu. O gal mes "raupsuoti"ir niekam nereikalingi sioje laukinio kapitalizmo mesmaleje??? Deja,Lietuvoje,reikia viska issikovoti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
0:45:43 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba