Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-11-17 nr. 3118

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
RUDENS EPIFANIJA
70
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• STENGIAMĖS ATSTOVAUTI VISŲ MENININKŲ INTERESAMS3

AKTUALIJOS 
• Jurgita Mikutytė.
VERTĖJAI UŽSIENYJE, ARBA DAGIAI IR STREIKAI

ESĖ 
• Vasyl Machno.
GERTRŪDOS STEIN KULTŪROS IR POILSIO PARKAS

LITERATŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
DĖDĖ KAZYS
3

KNYGOS 
• ROMO DIENORAŠTIS
• SAPNŲ TEOLOGIJA
• MIEGANTIS TEODENDRONAS1
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
APIE REALIZMĄ IR IDĖJŲ ILGESĮ „BOHEMOJE“
10

TEATRAS 
• Vilius Voras.
TAUTOS ISTORIJA IR ABSURDIŠKOS TEATRO GRIMASOS
1
• Tautvydas Poliuškevičius.
TRAGIŠKA IŠDAVIKO ISTORIJA
• TANKREDO DORSTO KELIONĖ LIETUVIŲ TEATRE TĘSIASI
• AKTORIAI-ŠOKĖJAI KURIA TEATRĄ „KŪRYBINIO VEIKSMO BENDRUOMENĖ“

DAILĖ 
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
PORCELIANO ŠOKIS
• Jurgita Ludavičienė.
PAMARIO EMALIS
1

PAVELDAS 
• Giedrė Jankevičiūtė.
PETRO ALEKSANDRAVIČIAUS PARODA „PASAULIS BE TAMSOS“
• Lina Paukštienė.
MUZIEJUS ŠEŠTADIENIAIS KVIEČIA ŠEIMAS KURTI DRAUGE

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS5
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA5

VERTIMAI 
• Nina Kokelj.
ELGETA
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
„VILNIUS CITY JAZZ“ – ATVIRAS VISIEMS DŽIAZO STILIAMS
5

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
EMOCIJŲ IR KALBOS SANTYKIS MENO KŪRINYJE
2
• LIETUVOS KULTŪROS SKLAIDOS PERIPETIJOS LONDONE

KRONIKA 
• MOKI ŠOKTI – ŽINAI KELIĄ
• IGORIS PIEKURAS 1935.III.18–2006.XI.11
• „METAMORFOZĖS“ SPEKTAKLIO PREMJERA

SKELBIMAI 
• LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS KVIEČIA Į MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ

DE PROFUNDIS 
 Aluyzas Litrelis ir S.S..
SAMANĖ IR SAMANIAI
3

DE PROFUNDIS

SAMANĖ IR SAMANIAI

Aluyzas Litrelis ir S.S.

[skaityti komentarus]

Tai lyg slaptosios mišios vidurnaktyje: apeiginė ugnis kūrenasi, broga burbuliuoja, kvepia kitais pasauliais – didysis laukimas pirmųjų lašų, rimtis ir susikaupimas aplink, o viduj... Kiek ir kokios išvarvės, priklauso nuo miltų, mielių, nuo išrūgimo ir nuo mėnulio, bet labiausiai – nuo meistro.

O kitą vakarą kaimynėlė patvoryje randa tris negyvas vištas, apsiverkia ir suneša jų kūnus į kamarą, bet ryte, atėjusi tų paukščių nupešti, moteriškė nušvinta džiaugsmu: atgijo sparnuočiai, aišku, vėl brogos, tos panaudotos, pas kaimyną buvo prilesę...

– Mano tėvui bravorą pavogė, – sako zootechnikas Petras mūsų miestelio vyriausiajam tuometiniam milicininkui Vytautui. Nerimastingai, tačiau blaiviai kalba garbusis tarybinio ūkio specialistas Petras skaisčią vasaros dieną, besibaigiant sovietmečiui. Ir, nuoširdžiai pasipiktinęs tokia niekšybe, mūsų milicininkas važiuoja miškų gelmėn ir stipriai pabeldžia į Stepo namelį.

– Stepai, Stepai, galvijau tu neraliuotas, kas tau nosį apdraskė?! Ar vėl žmona atgal davė? Nu gerai, gerai, ne dėl to atvažiavau, ar matai bananą... Aš bananu tavęs nelupsiu, aš išsilaušu ilgą rykštę, jeigu tu nepersigalvosi. Klausyk manęs! Kai tik sutems, tai su savo durnu svainiu Zbignevu vėl kinkytės jo arklį ir vežkit Stanislovo bravorą tenai, iš kur pavogėt. Ir nemurkauk kaip katinas, pridirbęs į kruopas! Aš žinau, kad tavo bravoras štai su šita lauko virtuve sudegė, kai tu prisirijai varydamas, nusmigai, tai ir supleškėjo... Ar supratai, galvijau Stepai?!

Ir sutemus galvijas Stepas su nelaimingu svainiu, pasak jo, su „švogerioku“ Zbignevu, veža senojo ir tiesiojo Stanislovo bravorą atgal, iš kur užvakar pavogė, labai susikrimtę abudu, pikti ir kol kas žiauriai blaivūs. Nebėr samanės!

Uždraustas vaisius visad patrauklesnis už legalųjį, todėl stiprią ir gryną samanę nuo seno vertina tiek eiliniai piliečiai, tiek aukšti valdininkai irgi pareigūnai, kuriems šiaip jau privaloma daužyti nelegalius aparatus, rašyti aktus ir skirti baudas, bet... Visi esame žmonės, net prezidentas Algirdas B. andai neatsisakė tos skaidrios samanės, kai atskrido garsiu malūnsparniu į Varėnos rj. – lyg į medelių sodinimo talką, lyg kt. reikalais... Net ir mūsų beveik nevartojančio mero g. reikalas: dosniai – bet ir pigiai! – pavaišinti sukviestus krūvon rajono menininkus ne banaliu šampanu, ne kvailai brangiu „Napoleonu“, o nebrangia, tačiau stipria ir gryna – kaip mero ašaros – samane... „Drūtvandeniu“, „Krūmine“, „Girios aidu“ ar ‚,Vienaragio lašais“.

Kai išlenki pirmąją taurelę banaliosios valstybinės, tai ir pasijunti kaip eilinio nugėrimo banalioj pradžioj, bet jeigu ta pirmoji yra, tarkim, „Laparaisčio rinktinė“ ar „Jaunikis ne plikis“, tai siela suvirpa iki gelmių, ir gali pasijusti kaip stepių vilkas, erelis ar kormoranas, šamas ar krokodilas – nelyg, kur ir su kuo esi... Prisikėlęs gali aptikti, jog persikūnijai ne į tą, tačiau tuo ir įdomūs geriausi samandariai: nei milžinu, nei tigru, nei paukšteliu, vartodami savo lašus, jie netampa, nors kiaurą naktį gali pilt litrelį po litrelio, o prisikėlę, jau po viskam, nepasijunta nei nykštuku, nei šiaip nekalta auka – didinga vidinė ramybė sklinda iš tikrųjų meistrų, – tiek varant, tiek vartojant, tiek ir po viskam.

Dar pastebėjome, kad, be individualių technologinių prieskonių beigi kvapų, kiekvieno meistriškojo samaniaus produktas turi ir dvasinių savybių, būdingų pačiam meistrui. Štai aukštaūgio, tiesiojo, šviesiavedžio, dainingo ir labai pamaldaus kataliko Stanislovo samanė – jau pirmoji taurelė! – supurtydavo, lyg dvelktelėjus skersvėjui prie staiga prasivėrusių skaistyklos vartų... Susipylus septintąjį linksmojo irgi dainingojo grabdirbio mažaūgio storulio Petriuko naminės stikliuką, kažkur virš galvos suskambėdavo mišrūs gyvųjų irgi zombių chorai... Suvartojus kuklaus kalvio ir andai žinomo, o dabar vėl nežinomo liaudies poeto, komunistų partijos nario, nei aukšto, nei žemo Vincuko krūminės penktąjį saikelį, širdis kūjo ritmu imdavo kalti posmus apie šv. ateitį irgi šviežią praeitį.

Šiaip ar anaip – samanė daug geriau negu pigusis pilstukas kaukolinis, nes po entosios šio taurelės horizonte gali pasirodyti mamutų medžiotojai, Brunonas Bonifacas ir karalius Netimeras, Čingischano kariai, Kastoras su Poluksu, pasiklydę hiperborėjų krašte, įžūlūs jotvingiai su Kęstučiu, savanoriai ar baltagvardiečių eskadronai ant baltųjų žirgų, T– 34, Siaubas, Vanagas ir Jevseičikas, Miraž –5 ir Su–27, šarvuočiai BTR, BMP ar bent jau mb.

Ir karų, ir taikos laikais policininkai persekioja tokius samanius kaip Stepas ar Zbignevas, nes jie varo prastą, atskiedžia pilstuku, parduoda bet kam, ir patys prisiliurlina, o paskui aptinka, kad moterys nėra ištikimos, ir imasi priemonių arba – o tai ir liūdniausia! – vagia kitų bravorus, kai pačių gaisre sudega, ir t.t. Tačiau meras irgi seniūnai, komisaras irgi policininkai gerbia ir slaptai gelbsti tokius samanius kaip Stanislovas, nes jie yra savo paveldėto amato meistrai, kelintos kartos markės saugotojai, jie varo labai kokybišką, gryną, bet kam neparduoda ir nesireklamuoja, nes ir taip visi žino, kad šitie yra ne pogrindžio, o atokybės verslininkai. Be to, jie niekad nesminga pirma laiko, priklauso arba bažnyčios chorui, arba partijai, būna geri ūkininkai ir t. t.

Grynoji samanė gali turėti iki 60 laipsnių ir barbarišką skonį, bet, užtaisyta su medumi arba su kadugiais, su stumbražolėm ar slaptažolėm, ji tampa apgaulingai patraukliu gėrimu.

Dar visai jaunas buvo mūsų aukštasis ir tiesusis ūkininkas Stanislovas, kai į jo sodybą miškuos maždaug 1942 m. pasibeldė du vokiečių kareivukai, atėję iš savo įgulos, buvusios ant vadinamojo Vokiečių kalno, tebestūksančio tarp Merkinės ir Gudakiemio. Atžingsniavo jie lašinių, kiaušinių irgi svogūnų už okupacines markes nusipirkti, bet jaunasis šeimininkas pasiūlė prisėst prie stalo, ir – gut gut – vermachto kariams patiko lietuviška samanė, vokietukams atrodė, kad jie geria vokiškai, bet samanė buvo apgaulingai galinga ir trinktelėjo vokiečiams lietuviškai ar net rusiškai, todėl grįždami vokiečių kariai pametė pilotes, kažkur paliko šautuvus ir šovinius išbarstė... Sako, tąsyk ant Vokiečių kalno kilo didelė erzelynė – švaine! šaize! – pakvipo didelėm bėdom ne tik rusiškai pavartojusiems vokietukams... Bet, ačiūdie, prasipagirioję kariai surado ir pilotes, ir šautuvus, ir šovinius, o įgulos vadai, vermachto karininkai tik žodžiu perspėjo Stanislovą, kad nevaišintų eilinių ir, sergėk, viešpatie, kad neužuostų esesininkai.

Vėliau Stanislovo skaidrioji samanė retsykiais praskaidrindavo Lietuvos partizanų viltis irgi neviltį.

Pareikalaudavo tos pačios ir stribai.

Enkavėdistai išsikvietė Stanislovą į savo būstinę ir labai garsiai šaukė:

– Neduoki banditams nei gert, nei valgyt!

– O kaip aš jiems neduosiu! – tiesiai atrėžė valstietis ir samanius Sanislovas. – Nušaus, jeigu neduosiu!.. Visiems duodu, visiems, kas tik ateina su šautuvu... Ir jums duosiu... Ir visiems, kas su šautuvu. Kitaip – nušaus!

Apstulbinti tokio teisingo paprastumo, enkavėdistai šiek tiek pakūlė ir pagurino Stanislovą, truputį palaikė kameroj, kur jis patyrė Marijos beigi Kristaus regėjimus irgi girdėjimus, paskui okupantai jį paleido, nes labai jau teisingai ir aiškiai buvo pasakęs. Pats nežinodamas, ar jis ryšininkas ar beryšininkas, paleistasis pirmiausia nuskubėjo į bažnyčią – padėkoti M. ir K. už išvadavimą, o, parėjęs namolio, tuoj užraugė, nes kitaip... Apsimesdamas tai beraščiu, tai persigiedojusiu bažnyčios chore, tai dar kažkuo, jis beveik stebuklingai liko gyvas, išvengė net kelionės už Uralo.

– Stanislovai, tai ko tu nuo manęs nebėgi?! – kreipėsi į samanių miestelio milicijos viršininkas, patsai užklupęs jį miške prie burbuliuojančio bravorėlio berods jau Chruščiovo laikais.

– O kur aš nubėgsiu?

Abu, sutarę, kad nors ir kokia plati tėvynė būtų, vis tiek niekur nenubėgsi, paragavo jie pirmųjų lašų, užkando skilandžiu, pravėrė prieštaringas sielas savo ir susitarė saugoti paslaptis beigi viltis.

Tiesus ir aukštas nelyg perkūnsargis Stanislovas savo didelėm ir šiltom rankom senoviškai sėdavo rugius ar kvietrugius savo aruose, vėliau grūdų irgi miltų dosningai parūpindavo tarybinio ūkio milijonieriaus (tiek solų turėjo t. ūkis) zootechnikas, t.y. sūnus Petras, o kaimynai irgi pažįstami žinojo: kad ir kiek daug litrų beigi litrelių stipriosios turėtų Stanislovas, bet svetimam neparduos, kad ir kiaurą parą vartotų, nepalūš ir nesusikeiks, nebent padainuos dainuškų – apie tai, kad jau nebeliko tikrų mergų, esą visų jau pagadintos gadynės, ir jau nėr nė tikrų bernų – vien tarbaklyniai. Be to, samanius Stanislovas buvo labai ūkiškas, todėl jį – pokaryje ir pogaisryje – išrinko ką tik sukurto „Pirmūno“ kolūkio pirmininku, ir jam sekėsi pirmininkauti, tačiau – negana, kad nestojo į kom. partiją! – pirmininkas Stanislovas per didžiuosius šv. Roko atlaidus Merkinėje – per pačią rugpjūtę! – liepė visiems kolūkiečiams eiti ne į darbą, o į bažnyčią, paskui jau po atlaidų – atsipalaiduoti... Tad po metų pirmininkavimo buvo „nuimtas“ ir paskirtas kolūkio avių piemeniu. Raitas ant protingojo arklio ganydavo tas avis irgi avinus, kartais pakeldavo didingą triukšmą – buriukšč! buriukšč! – šaukdavo stipriai ir ilgai, kad kuo daugiau kolūkiečių girdėtų, esą raitas vejasi vilką, kurs neva pagrobė jo kolūkinę avelę, o paskui Stanislovas su dar jaunu S. S. tėvu tą avį išsikepdavo ir skaniai užgerdavo pirmaisiais lašais, nesvarbu, iš kelintojo butelio, Stanislovo visuose buteliuose būdavo tik pirmieji lašai ir nesibaigdavo nė per naktį. Dar vėliau Stanislovas pagarsėjo kaip veterinorius – perdien galėdavo iškastruoti iki šimto paršų ir kt. gyvių, nuo prisikėlimo iki miego – per pertraukas tarp kastravimų – pavartodavo bent dešimtyje trobų, vis moterims ranką pabučiuodamas, vis likdamas tikru veterinoriumi, samaniumi irgi šviesuoliu.

Vis dėlto tikrieji priešai jį retkarčiais įskųsdavo valdžiai ar milicijai, ir tada tikri draugai perspėdavo:

– Petrai, tegu tavo tėvas viską staigiai suslepia, rytoj atvažiuojam – kratą darysim.

Suslepia viską Stanislovas, bet kartą, jau nejaunas, jau beveik 80 metų turėjo, užmiršo vieną butelioką grynosios, ir, darydami kratą, pareigūnai, jau ne milicininkai, o policininkai, rado tą butelį samanės jo mažojo proanūkėlio lopšyje, po proanūkėlio patalais atrado, ir patyrusiam samaniui teko susimokėti nedidelę baudelę už nelegalų pusės litro naminės laikymą proanūkėlio lopšyje.

Kitąsyk tikri draugai nesuspėjo perspėt, netikėtai atūžė didelis policininkų iš rj. centro būrys, bet buvo tarp jų nuovokusis saviškis, tad paskubom įėjo į kluoną, apžiūrėjo statines, kvapniai rūgstančią brogą ir atsarginį bravorą, o išėjęs kolegoms policininkams tarė:

– Čia neikit, nieko nėr, iškračiau, ieškokit ana tuose krūmuose, apžiūrėkit svirną.

– Ojojojoj, kaip neramu buvo!– guodėsi vėliau senasis samanius, – reikės atsilygint.

Kas samaniaus – ne tik samaniui! O policininkui svarbu, kad bananas kvepėtų bananu, apelsinas – apelsinu, o samanė – rugiais, paslaptimi, miško gelme, mėlynąja ugnimi ir kažkuo nenusakomu.

Dar ankstyvaisiais brežnevizmo laikais į vienkiemį miškuos tarp Nedzingės ir Perlojos atlėkė maždaug dešimt milicininkų – ieškoti čigonų nujoto arklio. Beieškodami to jau perdažyto juodbėrio, pareigūnai naršė krūmuose, nuodugniai tyrinėjo mažojo medkirčio irgi kuklaus dailidės – mažaūgio Petriuko, vėliau praminto linksmuoju grabdirbiu, sodybą ir tarp dilgėlių aptiko 3 litrų stiklainį, sklidiną šeimininko išvarytosios. Tuoj pat radinį atsinešė į trobą ir, tarę, jog surado ne tai, ko ieškojo, liepė gaspadoriui tuoj pat papjaustyti lašinių, ir stiklainis sparčiai tuštėjo, paskui medkirtys Petriukas atbogino dar vieną, nesgi šitie milicininkai ieško arklio, o apie samanę jie negirdėję nieko, o oras ir mėnulis – kaip tik tam.

Linksmasis grabdirbys prie bravorėlio proceso metu kartais sau vienas uždainuodavo, dažniausiai apie „cykų raitelį“, kuris „cykiai jojo, pas cykias nakvojo“, tačiau kūrybingiausiai samanę mūsų kraštuos varydavo toks negarsus kalvis ir kuklus mintytojas Vincukas, gyvenęs miškuos į pietvakarius nuo Merkinės. Vidunaktyje, burbuliuojant brogai, ūžiant pakurai, Vincukas atsiversdavo storą sąsiuvinį ir rašydavo atsiminimus, pjeses beigi eiles: apie dainuojančias „paipas“, apie brogos irgi tarybinės liaudies rūgimą, malkų irgi amžinai jaunos širdies degimą, apie visą procesą... Kad būtų saugiau varyti irgi rašyti, Vincukas – priešingai nei pamaldusis Stanislovas – dar ankstyvojoj jaunystėj įstojo į komunistų partiją, nuosekliai pritardavo jos linijai, nebijojo bažnyčios irgi kunigų, valdžios anei savo sapnų, tik žmonelės prisibijojo. Ji nedraudė varyti, bet labai draudė rašyti, ypač šviesiuoju paros metu, tad Vincukas kūrybingai pasijusdavo tik prie bravorėlio – su nuostaba stebėdavo, kaip rašosi iki pirmųjų lašų ir kaip – jau po pirmųjų, kas pagaliau atsiranda po pas­kutiniųjų... Jo dukra Aldona, tuometinė Merkinės kultūros namų režisierė, pagal tėvo pjeses net spektaklius statydavo, ir, sako, tai tiko tiek liaudžiai, tiek valdžiai. Jau buvo Vincukas žinomas liaudies poetas, kai jo kritikė ir žmona Onutė visą kūrybą, autoriui nesant namuos, surinko į vieną krūvą ir išleido, beveik neredagavusi išleido Vincuko raštus per kaminą, t. y. paslėpė giliai krosnyje, perdavė viską saugot ugnelei – iki ypatingojo pareikalavimo...

– Jam raikia darbuicis, o ne rašyc, – dzūkiškai pakomentavo tą įvykį leidėja.

Sako, Vincukas net verkė dėl kūrybinių nuostolių, ir jo ūžiantis bravorėlis beigi burbuliuojanti broga raudojo, bet samanė išvarvėdavo dar skaidresnė, tik jau su melancholijos prieskoniu, su amžinybės ir laikinumo kvapais.

Gal jau rado Vincas savo kūrybą anapusybėje, nes, kaip ir kiti senieji meistrai, jis jau gali prisėst nebent prie pomirtinio bravorėlio, kurį irgi gali toleruoti ar sulikviduoti pomirtinė milicija ar policija.

O šioje pusėje laimės neturi tie samaniai, kurie gal gimė girti ar koks žaibas juos neteisingai apšvietė. Štai nepriklausomybės aušroj samanius Augiukas mūsų miestelyje optimistiškai pasišovė tapt klestinčiu verslininku, pastatė savo kieme ir atidarė jaukią aludę, kur galėjome gurkšnoti dviejų rūšių alų – paprastą ir pagerintą... Draugiškai nusiteikęs miestelio šerifas irgi Augiuko klasiokas iš pradžių draugiškai perspėjo verslininką, bet šis iš prigimties nebijojo rizikos, o žmonelė, atitekėjusi iš Suvalkijos lygumų, labai mylėjo pajamas... Vieną dieną, atvažiavę iš rj. centro, policininkai, įlindo į Augiuko rūsį šalia aludės, vidur miestelio, ir į dienos šviesą išvilko ne vieną, o du bravorėlius, ir netrukus naujoji aludė buvo pertvarkyta į ritualinių daiktų parduotuvę, kur dabar galima nusipirkti vainikų laidotuvėms irgi žvakelių.

Žlugus pagerinto alaus barui, negau­da­mas pakankamai pelno iš gedulingųjų vainikų, Augiukas išlėkė į Londoną, kur panašaus į mūsiškę samanę viskio gamyba yra legalizuota labai seniai, bet žinių apie tautiečio laimėjimus D. Britanijoj dar neturime.

Stanislovas, sulaukęs garbaus amžiaus, bu­vo palaidotas labai iškilmingai, ir per šermenis paskutinįsyk paragavome dar jo paties – prieš pat užbaigą – tam reikalui privarytosios, pirmųjų lašų paskutinįsyk nugėrėme. Deja, šito reikalo tęsėjas Stanislovo sūnus zootechnikas Petras ką tik pasimirė dar nesenas, nes labai aršiai rūkė. Jų bravorą vogęs Stepas išleido paskutinį kvapą, nugyvenęs vos keturiasdešimt kelerius metelius, nes nesugebėjo pirmųjų lašų atskirt nuo paskutiniųjų, o jo „švogeriokas“ Zbignevas neteko vairavimo teisių ir paskutiniojo bravorėlio, nes mėgėjų žmonos laiškeliuose policijai aiškino, kad jis pardavinėja ne samanę, o srogstantį galvose mišinį.

Diversantas!

Dusto, tų sovietmetyje populiarių ir efektyvių miltelių, į samanę – dėl netikro stiprumo! – dabar nieks jau nededa, nes dusto nematyt parduotuvėse.

Kai kurie samandariai, sako, – skoniui ir kvapui pagerinti – įdeda vištos išmatų, sako, tai tinka, nes, pasak chemikų, pati alkoholio formulė irgi reiškia tik bakterijų išmatas – tiek Burgundijos vyne, tiek „Napoleone“, tiek šampanuose ar „Drūtvandenyje“, o esmė yra priedai, mišinys, substancija, žinojimas ar nežinojimas, santykis ar tikėjimas.

Tuo tarpu visuomenėje irgi Seime padiskutuojama: legalizuoti lietuviškosios sa­manės varymą ar ne?

Aišku, negalima legalizuoti, nes tik uždraustas vaisius turi paslapties kvapą ir magiškai traukia užuodusį jo paragauti, tik nelegali samanė turi prieinamą piniginę kainą ir mistiškąją vertę, tik uždrausta krūminė padvelkia miškų gelmėmis irgi skaistyklos prieangiais, tik nelegalūs „Vienaragio lašai“ nutvilkina kaip šio mitinio žvėries žvilgsnis. Tik už įstatymo ribų išvarytos „Miško ašaros“ išvaro iš mūsų žiemos niūrastį ir tai, ko nesugebėtume išvaryti patys, tik... Tik tik tik – tiksi pirmieji lašai ir tampa paskutiniai mūsų linksmajam grabdirbiui.

 

Skaitytojų vertinimai


32745. pega2006-11-20 13:38
Taip skaniai parase-net kilo noras gurksneli padaryti.Tokio skaidraus laselio su zaliu atsplviu nuo stumbrazoles.

32762. rudra2006-11-20 21:20
Smagu, žaižaruoja net.

32835. puiku2006-11-25 03:21
geras rasinelis!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
0:45:38 Nov 21, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba